2013-06-25 Nr. AB-3025-3-61-3-02693-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1591/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02693-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–30), kurį papildė (b. l. 78) ir patikslino (b. l. 131–132), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1D-6820-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (apie 7 774,99 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti jam visą paskirtą 450,68 Lt dydžio valstybinę pensiją; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 5 procentų metinių palūkanų nuo sumos, neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. Vidaus reikalų ministerija į jo asmeninę sąskaitą pervedė sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (296,91 Lt), nors 2009 m. kiekvieną mėnesį gaudavo 450,68 Lt valstybinės pensijos, kuri buvo paskirta pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pagal Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1D-6820-(2) pensija sumažėjo daugiau kaip 70 procentų. Pareiškėjas nurodė, kad jo pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi, ir jam – dirbančiam pensininkui – sumažino paskirtą pensiją. Nurodė, kad Laikinasis įstatymas nenustato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, o tai, jo manymu, prieštarauja teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teigė, kad jo, kaip invalido ir dirbančio pensininko, konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nurodytos teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Vadovavosi Konstitucijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais ir pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdė nustatytų turtinių įsipareigojimų, taip jį diskriminuodamas.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 46–48, 146–147) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, kad jis tam tikru laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri taip pat buvo taikyta pareiškėjui, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Rėmėsi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika ir teigė, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kadangi netenkinamos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 36–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ribinio dydžio (650 Lt) neviršijančios pensijos neperskaičiuojamos, taigi pareiškėjui paskirta 450,68 Lt dydžio pensija neviršijo ribinio dydžio, todėl pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo perskaičiuota. Nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jo pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 154–160) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 957,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; atmetė likusią skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo teisėtumo. Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktais, 1 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustatė, kad pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2011 m. spalio mėn. – dar ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) (pažymėjo, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas atsižvelgė į šio Konstitucinio Teismo nutarimo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 5 d. pažyma Nr. 11D (P)-5975, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o nuo 2011 m. spalio 1 d.

– ne tik pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn.–2012 m. gruodžio mėn. buvo 450,68 Lt. Nuo 2011 m. spalio 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 396,19 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui taikytos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų, ir mokėta tik dalis paskirtos pensijos, atsižvelgus į turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti išmokėta 13 822,37 Lt, o realiai buvo išmokėta – 6 864,73 Lt, taigi nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 6 957,64 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (13 822,37 Lt – 6 864,73 Lt = 6 957,64 Lt). Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011).

Teismas, atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 9 dalį, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. rugsėjo 17 d., pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra praleidęs penkerių metų termino teisme ginti pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (6 957,64 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas akcentavo, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Taigi Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčijamas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 1D-6820-(2) yra teisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009).

Taigi Vidaus reikalų ministerija, iki kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju nenustatyti šios institucijos neteisėti veiksmai, todėl žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei ABTĮ, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y.

žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Lietuvos Respublikos Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Teismas vadovavosi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos. Kadangi egzistuoja įstatymo garantuotas teisinis mechanizmas pažeistoms pareiškėjo teisėms į pensiją ginti ir jis šiuo mechanizmu naudojosi, teismas padarė išvadą, kad jo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam visą priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį.

Viešosios teisės normos dėl pensijų neišmokėjimo nenustato tokių teisinių pasekmių kaip procesinės palūkanos, todėl šį pareiškėjo prašymą teismas atmetė. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d.) įstatymo tam tikrų nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d.

įstatymu – šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. pratęstas, be kitų asmenų, ir tiems, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Valstybinių pensijų įstatymą ir kt.

Akcentavo, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Atsižvelgęs į išdėstytas nuostatas, teismas nepatenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (450,68 Lt), kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti išnagrinėtas, nes jis nepridėjo įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 45 str. 1 d.).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 166–167) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl patenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nurodo, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintoms valstybinėms pensijoms kompensuoti nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 172) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174–175) prašo atmesti apeliacinį skundą ir patenkinti skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinės pensijos gavėjams mokamos visos pensijos, tačiau Lietuvos valstybė, pažeisdama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėjo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies netgi pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą (prašymą) Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2010 m. rugpjūčio 5 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. rugsėjo 17 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais ir yra atmetami.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d., kolegija, atsižvelgdama į šio prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtina atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui G. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 957,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis