2018-05-28 Nr. AB-10556-3-61-3-05804-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-343-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05804-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų ir reikalavimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ ir Agentūros 2015 m. spalio 14 d. reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144) dėl baudos sumokėjimo, kaip neteisėtus ir nepagrįstus; pripažinti neteisėtais veiksmais išskaitas iš pareiškėjui mokėtos paramos ir įpareigoti atsakovą per 3 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti ūkininkui A. G. jam priklausančias išmokas: „Už pirmuosius hektarus“ – 960 Eur, už „Tiesiogines išmokas už pasėlius“ – 3 415,10 Eur bei „Už plotą“ – 433,75 Eur; priteisti jo naudai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir Agentūros 2015 m. spalio 14 d. reikalavimą, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų Agentūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 770 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsakovo Agentūros apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 14 d. raštą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Agentūros 514 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą pareiškėjo A. G. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą išaiškinti teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5062-484/2016 jo vykdymo dalyje.

Atsakovas Agentūra nesutiko su pareiškėjo prašymu, nurodydamas, kad jis informavo antstolį, jog LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017 yra įvykdyta, nes 2017 m. liepos 11 d. yra priimtas sprendimas „Dėl A. G. išmokėtos paramos susigrąžinimo“, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas kartu su raštu dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl teismo sprendimo išaiškinimo netenkino.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme suformuluotų reikalavimų turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimo, o tolimesnės situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo) galimų pasekmių atsiradimo aspektu, kas prieštarauja teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirčiai pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas, gavęs atsakovo įrodymus, kad vykdant LVAT 2016 m. birželio 26 d. nutartį, Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Antrasis projektų vertinimo ir administravimo skyrius 2017 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ Nr. SKP-56, todėl sprendė, jog teismo sprendimas, kurį pareiškėjas prašo išaiškinti, yra įvykdytas.

III. Pareiškėjas A. G. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį, kuria atsisakyta išaiškinti teismo sprendimą, ir išspręsti jo pateiktą prašymą iš esmės.

Pareiškėjas pažymi, kad antstoliui nusiuntus į Agentūrą raginimą įvykdyti sprendimą ir nurodžius sprendime įvardytą neteisėtai nuskaičiuotą iš ūkininko 4 808,67 Eur išmokų, atsakovas ėmė skųsti antstolio veiksmus. Pareiškėjo teigimu, nenurodžius vykdomajame rašte konkrečios pareiškėjo naudai išieškotinos pinigų sumos, kilo neaiškumas, kaip turi būti vykdomi administracinių teismų sprendimai, kuriais naikinami administraciniai aktai, nenurodant konkrečių įpareigojimų administravimo subjektui, kaip turi būti atkuriama buvusi iki panaikinto akto padėtis. Be to, atsakovas teikia teismams melagingus duomenis apie ginčo esmę jau tris metus kitose bylose. Todėl pareiškėjas prašė teismo išaiškinti teismo sprendimą jo vykdymo dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad jeigu ABTĮ 92 straipsnio (ankstesnės redakcijos) nuostata yra civilinės teisės sampratos „vienašalė restitucija“ atitikmuo, tai pareiškėjas, o tuo pačiu ir antstolis turi teisę reikalauti grąžinti pagal panaikintą aktą nuskaitytas pinigines lėšas, nepriklausomai nuo vėlesnių administracinių procedūrų ir vėlesnių sprendimų, net jeigu tai susiję su panaikinto akto faktinėmis aplinkybėmis. Šis straipsnis reglamentavo, kad panaikinus administracinį aktą, atkuriama iki panaikinto akto buvusi padėtis, t. y. atkuriamos pareiškėjo teisės ir interesai.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamoje teismo nutartyje nurodomas Agentūros 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. SKP-56, kuriuo buvo motyvuota, kad teismo sprendimas yra įvykdytas, yra panaikintas ir negaliojantis.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis siekia tolimesnės situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo) galimų pasekmių atsiradimo aspektu, kadangi pareiškėjas kėlė klausimus, kaip turi būti aiškinamos ir suprantamos teismo sprendimo formuluotes atsižvelgiant į ABTĮ 92 straipsnio nuostatas vykdant teismo išduotą vykdomąjį raštą.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime nesutiko su pareiškėjo atskiruoju skundu, prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad LVAT jokia forma nekonstatavo, kad turi būti išmokamos paramos lėšos. Akivaizdu, kad pačioje LVAT nutartyje aiškiai atskirta, kur yra teismo kompetencija, o kur Agentūros kompetencija, t. y. LVAT konstatavo, jog vertinamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, todėl jis turi priimti naują sprendimą.

Atsakovas pabrėžia, kad LVAT nutartyje neabejojama tuo, jog pažeidus reikalavimus sankcija turėjo būti taikoma. Šiuo atveju kilusi problema susijusi su tokio sprendimo individualizacija, bet ne pagrindu. Atsakovo teigimu, pareiškėjo atstovas ir antstolis D. T. savo veiksmais keičia galutinę ir neskundžiamą LVAT nutartį.

Atsakovo nuomone, vykdomojo rašto turinys yra visiškai skirtingas nuo to, kas nurodyta antstolio patvarkyme ir raginime. Taigi akivaizdu, kad LVAT nutartimi panaikino atsakovo sprendimą, bet neįpareigojo atsakovo išmokėti 5 322,67 Eur skolos, kaip nurodo pareiškėjo atstovas.

Atsakovo teigimu, antstolis šiurkščiai pažeidė jam deleguotas funkcijas keisdamas LVAT nutartį ir skirstydamas Europos Sąjungos paramos lėšas ir nėra aišku, kodėl pareiškėjo atstovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui turi būti išmokėta 4 808,67 Eur, nors ši suma turėjo būti nurodyta litais. Antstolis nevykdė išduoto vykdomojo dokumento, nes priėmė patvarkymą ir raginimą, kuriuose numatytas visiškai kitas reikalavimas – ne sprendimo priėmimas, o piniginis reikalavimas.

Atsakovo nuomone, teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra įvykdęs LVAT nutartį, o pareiškėjo atstovas siekia tolimesnio ginčo nagrinėjimo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pats pareiškėjo atstovas piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir žinodamas, jog LVAT nutartis įvykdyta, vis tiek kreipėsi dėl vykdomojo dokumento išdavimo, taip galimai suklaidindamas ir antstolį D. T..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo atskirąjį skundą ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo išaiškinti teismo sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir Agentūros 2015 m. spalio 14 d. reikalavimą, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų Agentūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 770 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė: pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 14 d. raštą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Agentūros 514 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą išaiškinti teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5062-484/2016 jo vykdymo dalyje, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė.

Taigi šios nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro administracinių bylų teisenos nuostatų dėl sprendimų išaiškinimo bei sprendimų įvykdymo atidėjimo aiškinimas ir taikymas.

Pareiškėjas prašė išaiškinti šias aplinkybes: ar antstolis, remdamasis teismo sprendimu ir ABTĮ (senosios redakcijos) 92 straipsnio nuostatomis, gali pagal išduotą teismo vykdomąjį raštą reikalauti iš skolininko Agentūros sumokėti pareiškėjui A. G. pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintame akte nurodytą ir neišmokėtą kaip sankciją 4808,67 Eur paramos sumą; ar piniginio reikalavimo, kuris nėra nurodytas vykdomajame rašte, suformulavimas antstolio raginime pagal panaikintu administraciniu aktu taikytos sankcijos piniginę sumą, vertintina, kaip antstolio „savo iniciatyva nustatyta išieškotina suma“; ar administravimo subjekto pradėta nauja administravimo procedūra, teismui prieš tai panaikinus dėl to paties dalyko administracinį aktą, stabdo vykdymo procesą pagal išduotą vykdomąjį raštą administracinėje byloje (jeigu taip, tai kokiu teisiniu pagrindu), ir ar antstolis privalo savo iniciatyva tokiu atveju koreguoti išieškotiną pinigų sumą (t. y. teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui padarytos žalos dydį), kurios pareiškėjas neteko pagal panaikintą administracinį aktą, atsižvelgdamas į naujai priimtą administracinį aktą.

Pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas aplinkybėmis, kad nėra aišku, kaip turi būti vykdomi administracinių teismų sprendimai, kuriais naikinami administraciniai aktai, nenurodant konkrečių įpareigojimų administravimo subjektui, kaip atkurti buvusią padėtį iki panaikinto akto. Pareiškėjo nuomone, nenurodžius vykdomajame rašte konkrečios pareiškėjo naudai išieškotinos pinigų sumos, kilo neaiškumas, kaip turi būti vykdomi administracinių teismų sprendimai.

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio, pagrįstai akcentavo, kad sprendimo išaiškinimas, nekeičiant jo turinio, yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai, kai yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai suprantamai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą įvykdyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties rezoliucinėje dalyje, pakeistus pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą, yra aiškiai nurodyta, jog naikinamas atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimas „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ Nr. SKP-135 ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 14 d. raštas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. BRK-8823(3.144), taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rezoliucinė šios nutarties dalis, kurios pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas (II t., b. l. 112), yra visiškai aiški bei vienareikšmė. Pareiškėjo aiškiai deklaruojamas siekis, kad vykdomajame rašte būtų įvardytos konkrečios pareiškėjo naudai išieškotinos pinigų sumos, yra šiuo konkrečiu atveju visiškai nepagrįstas, nes, kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi tik konstatavo atsakovo priimtų administracinių aktų (t. y. Agentūros 2015 m. kovo 27 d. sprendimo ir 2015 m. spalio 14 d. rašto) neteisėtumą, juos panaikindamas ir motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kad atsakovas turėtų priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Darytina išvada, kad patenkinus pareiškėjo prašymą ir ėmus aiškinti teismo sprendimą pareiškėjo nurodytais aspektais, būtų akivaizdžiai išeinama už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą išaiškinti teismo sprendimą visiškai pagrįstai atmetė. Tokia išvada atitinka teisinį reguliavimą ir nurodytą LVAT praktiką.

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, nurodyti prašyme ir atskirajame skunde, yra sietini ne su teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumu, bet su subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis – atsakovo elgesiu vykdant teismo sprendimą ir šalių tebesitęsiančiais ginčais vykdymo procese, tačiau šios aplinkybės nepatenka į teismo sprendimo išaiškinimo dalyką, apibrėžtą ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo atskirąjį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (ABTĮ 154 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė