A-556-1648-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1648/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Liucijai Jankoitė,

atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Upės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Upės“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Upės“ (toliau – ir UAB „Mambo Upės“) su skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-119(7-317/2010); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 69-269; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-212, kuriuo patvirtinti 2010-06-07 patikrinimo aktas Nr. (21.26)-05-77-15 ir jame mokesčių įstatymų nustatyta tvarka papildomai apskaičiuoti 46 503 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 6 936 Lt šio mokesčio delspinigių ir 13 951 PVM baudos.

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija atliko UAB „Mambo Upės‘‘ PVM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 ir surašė 2010-06-07 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-05-77-15. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas fiktyviai taikė 50 - 90 procentų nuolaidą savo klientams, tokiu būdu neapskaitydamas dalies gautų pajamų ir išvengdamas mokėtinų mokesčių. Savo išvadas Inspekcija grindė paaiškinimais bei prielaidomis. Dėl PVM atskaitos Inspekcija nurodė, kad šiuo atveju sandoriai buvo vykdomi tarp susijusių įmonių, todėl pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, kad ateityje kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą.

Dėl to Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, todėl teisę į PVM atskaitą praranda. Mokesčių administratorius šiuo atveju, vadovaudamasis prielaidomis bei kai kurių apklaustų asmenų paaiškinimais, padarė išvadą, kad pareiškėjas negalėjo taikyti 50 - 90 procentų nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių, todėl pareiškėjui buvo priskaičiuotos papildomos mokesčių ir su jais susijusios sumos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčių bazę netiesioginiu būdu tik nustatęs, jog yra pagrindas ir įrodęs, kad mokesčių neįmanoma apskaičiuoti tiesioginiu būdu.

Šiuo atveju mokesčių administratorius to nepadarė, o sprendimą priėmė išnagrinėjęs ne visas bylai reikšmingas aplinkybes. Toks mokesčių administratoriaus elgesys yra neteisėtas, nepagrįstas ir negalimas. Šiuo atveju Inspekcijos ir atsakovo surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka, kad galima būtų padaryti vienareikšmišką išvadą, jog klientams atitinkamos nuolaidos nebuvo taikomos. Pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl 90 procentų nuolaidų taikymo realumo, tačiau plačiau nenagrinėjo 50 procentų nuolaidų taikymo, apie ją tik užsimindama.

Tiek Inspekcija, tiek atsakovas bei Mokestinių ginčų komisija kaip vieną iš esminių įrodymų, jog nuolaidos pareiškėjo klientams nebuvo realiai taikomos, nurodo tai, kad vienintelio pareiškėjo akcininko UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo ir poveikio pareiškėjo pajamoms. Tačiau šis asmuo ir neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimo plonybėmis, kadangi pareiškėjo vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009-03-27 sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema, kurioje buvo numatyta ir 50 bei 90 procentų nuolaidų pagal nuolaidų kuponus taikymo galimybė.

Šiuo įsakymu pareiškėjas buvo įpareigotas patvirtinti aukščiau nurodytų nuolaidų taikymo taisykles, derinti jas su toje pačioje srityje veikiančiais verslo partneriais, taip pat bendradarbiauti kuriant vienodo dizaino kaupiamąsias ir MAKRO ID korteles, nuolaidų ar dovanų kuponų dizainą. Taigi, nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo deleguotas pareiškėjui ir jos administracijai. Inspekcija net nesidomėjo, koks asmuo buvo atsakingas už konkrečios nuolaidų sistemos taikymo tvarkos kūrimą ir įgyvendinimą. Taip pat neįvertinta tai, kad už nuolaidų taikymo taisyklių priėmimą bei įgyvendinimą atsakinga pareiškėjo direktorė savo paaiškinime tiksliai apibūdino, kaip ir už ką taikomos atitinkamo dydžio nuolaidos.

To neginčija ir mokesčių administratorius. Kitas mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos argumentas, neva pagrindžiantis nuolaidų taikymo aktyvumą, yra tai, jog pareiškėjo ir kitų grupės įmonių darbuotojai nesugebėjo paaiškinti konkrečių nuolaidų taikymo aplinkybių. Pažymėjo, kad pareiškėjo (ir kitų grupės įmonių) padavėjos ir negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, kadangi už jos taikymą pareiškėjo direktorės įsakymu buvo atsakinga pareiškėjo administratorė (nuolaidų kuponų taikymo taisyklės tapo neatskiriama picerijos administratorės pareiginių funkcijų dalimi).

Tą savo paaiškinimuose patvirtino ir pareiškėjo darbuotojos. Todėl minėti paaiškinimai kaip tik patvirtina pareiškėjo nurodytas nuolaidų sistemos taikymo aplinkybes, o ne jas paneigia. Pažymėjo, kad Inspekcija, atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai nurodo dėl ilgo stalų neuždarymo laikotarpio bei pinigų buvimo pas padavėjas, kaip įrodymą, motyvuojantį nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumą. Minėtos aplinkybės gali būti vertinamos nebent kaip kasos aparato naudojimo taisyklių pažeidimas, bet ne pagrindas išvadai dėl nuolaidų sistemos buvimo ar nebuvimo picerijoje.

Mokesčių administratorius daromų prielaidų ir spėlionių nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais - nėra nustatyta, kad realus pinigų kiekis nesutaptų su apskaitytuoju kasos aparatu. Tokie mokesčių administratoriaus išvedžiojimai apskritai negali būti vertinami kaip įrodymai. Pareiškėjo nuolaidų sistemos taikymas yra versliškai logiškas - nuolaidų sistemos taikymas buvo būtinas tam, kad išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujus, išliekant konkurencingu rinkoje ir siekiant uždirbti daugiau pajamų, kas ir yra pirminis ir pagrindinis pareiškėjo tikslas.

Nesupranta, kuo remdamasis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija vertina nuolaidų kuponų sistemą kaip tinkamą ar netinkamą, reikalingą ar ne marketinginę priemonę, kadangi tokiu būdu minėtos institucijos peržengia savo kompetencijos ribas. Dėl 3 464 Lt PVM atskaitos nurodė, kad pareiškėjas nuosekliai viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu teigė, jog kontrahentas šiuo atveju nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą.

Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą - įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija neneigia, jog minėtos ūkinės operacijos įvyko. Tai reiškia, kad pareiškėjo teisė į atskaitą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, gali būti paneigta tik nustačius jos nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą.

Taip pat pačių ūkinių operacijų realiu įvykimu yra paneigiama Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo ir jo kontrahento veiksmai turėjo vienintelį kryptingą pagrindinį tikslą - mokestinio pranašumo siekimą. Pareiškėjas realiai iš UAB „Foodmaster“ gavo prekių ir paslaugų, kurias panaudojo savo veikloje, o nuo gautų pajamų sumokėjo atitinkamus mokesčius (pvz., pelno mokestį). Tačiau nei mokesčių administratorius netyrė, nei Mokestinių ginčų komisija nepasisakė dėl minėtų aplinkybių savo sprendimuose.

Mokestinių ginčų komisija, teigdama, jog pareiškėjas piktnaudžiavo ūkiniais sandoriais su UAB „Foodmaster“‘ PVM srityje, iš esmės remiasi aplinkybe, kad šios dvi įmonės buvo susijusios. Pažymėjo, kad neneigia buvus sąsajai tarp minėtų bendrovių, tačiau jokia sąsaja negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi jis yra įvykdęs visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jo nesąžiningumas bei sukčiavimas PVM srityje nėra įrodytas. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas niekada neteigė, kad jo kontrahento PVM nesumokėjimas buvo kažkokiu būdu planuotas, valingas, nuo pareiškėjo priklausantis veiksmas, priešingai - viso ginčo metu teigė, kad nėra atsakingas už kito juridinio asmens galimus sunkumus vykdant savo prievoles (įskaitant ir mokestines).

Pareiškėjas niekaip negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, kadangi sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas. LVAT ir ETT ne kartą savo praktikoje yra pažymėję, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosioms tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu. Šiuo atveju pareiškėjo rūpestingumas buvo pakankamai protingas ir versliškas - bendravimas su asmeniu, tinkamai atliktos paslaugos, pateiktos prekės, suteiktos paslaugos.

Todėl Inspekcijos, atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos išvados, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti ar numanyti, jog jo kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą, yra tik nepagrįstos prielaidos. Pareiškėjas šiuo atveju buvo sąžiningas, todėl jo teisė atskaityti 3 464 Lt pirkimo PVM išlieka.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 87-94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bendrovės teisė į PVM atskaitą neigiama teigiant, jog bendrovė minėtose ūkinėse operacijose buvo nesąžininga, t. y. bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „M. Foodmaster“ į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Vertinant bendrovės ir jos kontrahento sąsają, veiklos ypatybes, matyti, kad bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, jog UAB „M. Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dokumentuose nurodomų PVM sumų jo kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų, tuo labiau, kad Inspekcijos pateiktais duomenimis bendrovė savo kontrahentui pagal ginčo sąskaitas yra atsiskaičiusi.

Iš mokestiniam ginčui pateiktų duomenų matyti, kad bendrovės kontrahento PVM mokestinė nepriemoka ėmė didėti nuo 2008 m., tačiau jokių veiksmų, kurie rodytų jos siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, t. y. nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog bendrovės kontrahentas dėjo kokias nors pastangas spręsti savo finansinius sunkumus. Priešingai, nuo 2009 m. pradžios buvo steigiami nauji ūkio subjektai - UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gedimino“. Tokiu būdu buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, minėti ūkio subjektai veiklą pradėjo vykdyti tose pačiose patalpose naudodamiesi tuo pačiu prekiniu ženklu, į naujai įsteigtus ūkio subjektus perėjo dirbti bendrovės kontrahento darbuotojai, buvo perimami įsiskolinimai bei perkamos prekės, turtas iš UAB „M.

Foodmaster“. Iki minėtų ūkio subjektų įregistravimo PVM mokėtojų registre veiklą faktiškai vykdė UAB „M. Foodmaster“, tačiau šio ūkio subjekto veiklos laikotarpiu šios bendrovės deklaruojama PVM nepriemoka didėjo. Tokiu būdu visi bendrovės skunde nurodomi jos kontrahento veiksmai rodo, kad jais nebuvo siekiama stabilizuoti UAB „M. Foodmaster“ veiklą, iš gautų pajamų dengiant įsiskolinimus valstybės biudžetui, o ją pertvarkyti tokiu būdu, jog tą pačią tęstinę veiklą vykdytų naujai įsisteigti tų pačių akcininkų, mokestinių įsipareigojimų neturintys ūkio subjektai, o visos iš ankstesnės vykdytos veiklos mokestinės pasekmės būtų perkeltos realiai toliau veiklos nevykdančiam ūkio subjektui, t. y. nors minėtieji naujai įsteigti ūkio subjektai ir perėmė bendrovės įsiskolinimus kitiems ūkio subjektams, tačiau mokestinės prievolės perėmimo nevykdė nė vienas iš naujai įsteigtų ūkio subjektų.

Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi. Taip pat nurodė, kad mokesčių mokėtojas privalo prisilaikyti teisės aktų reikalavimų. Ginčo nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendrovės kontrahentas pardavimo PVM už 2009 m. kovo mėnesį nors ir deklaravo, tačiau nemokėjo, o už vėlesnius mėnesius nedeklaravo ir nemokėjo. Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad bendrovė elgėsi nesąžiningai, t. y. sudarydama ūkines operacijas su susijusiu asmeniu žinojo ir turėjo galimybę žinoti, jig jis savo PVM prievolių valstybei nevykdys, t. y. dėl ko prarado teisę atskaityti pirkimo PVM sumas.

Dėl suteikiamų nuolaidų realumo nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009-03-27 sprendimas, kuriame yra patvirtinta bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema (tokio pat pobūdžio sprendimai yra priimti ir kitose tam pačiam tinklui priklausančiose įmonėse). Mokestinio ginčo byloje yra pateikta 2009-04-27 bendradarbiavimo sutartis dėl vieningos nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo, kuri yra pasirašyta tarp visų viešojo maitinimo tinklo įmonių (tarp jų ir bendrovės).

Įvertinus minėtos sutarties nuostatas matyti, kai joje yra kalbama tik apie nuolaidų korteles. Įvertinus tiek pačios sutarties nuostatas, tiek prie jos pridėtas patvirtintas nuolaidų kortelių formas ir joms taikomas nuolaidas, taip pat dovanų kuponų naudojimo sąlygas, matyti, kad šiuo susitarimu buvo patvirtintos nuolaidų kortelių formos (pasinaudojant jomis taikomos nuolaidos) bei dovanų kuponų pavyzdinės formos, t. y. šiame susitarime nėra patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos.

Taigi šioje bendradarbiavimo sutartyje nėra jokių nuostatų apie tariamai viešojo maitinimo tinkle naudotus nuolaidų kuponus, todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl vieningos nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (90 - 50 proc.) įvedimo ar jų taikymo. Pažymėjo, kad bendrovė patikrinimo metu pateikė 2009-03-27 įsakymu patvirtintus 90 procentų nuolaidų kupono ir 50 procentų nuolaidų kupono pavyzdžius, tačiau 90 procentų nuolaidų kuponai realiai buvo UAB „GG7“ sumaketuoti ir pagaminti tik 2009-07-15.

Kitų maketo pavyzdžių su 90 procentų taikoma nuolaida patikrinimo metu bendrovė nepateikė. Pateikto 50 procentų nuolaidų kupono pavyzdžio tikrinamuoju laikotarpiu UAB „GG7“ negamino. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovei nuolaidų kuponus gamino tik UAB „GG7“. Bendrovė 2009-03-27 įsakymu patvirtintų 90 ir 50 procentų nuolaidų kuponų taikyti negalėjo, nes laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-07-15 faktiškai 90 procentų kuponai dar nebuvo sumaketuoti ir pagaminti, o 50 procentų nuolaidų kuponai visai nebuvo pagaminti.

Kas gamino 50 procentų nuolaidų kuponus, patikrinimo metu bendrovė patvirtinančių dokumentų nepateikė. Nuolaidų kuponai, kurių pavyzdžiai nurodomi bendrovės 2009 m. kovo mėnesį datuojamuose dokumentuose ir kurie, anot jos vidinių dokumentų, suteikė teisę pasinaudoti jose nurodomomis nuolaidomis, buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėnesį, duomenų apie tai, kas atspausdino nuolaidų kuponus, remiantis kuriais, tariamai buvo suteikiamos 50 procentų nuolaidos, nėra pateikta. Bendrovės darbuotojų (kitų tinklo įmonių darbuotojų) pateikiamų paaiškinimų pobūdis rodo, kad mokestinio patikrinimo metu pateiktas įsakymas dėl nuolaidų kuponų taikymo realiai nebuvo vykdomas.

Inspekcija surinko pakankamai duomenų, kurie rodo, kad čekiuose fiksuojamos 90 (50) nuolaidos buvo tariamos, t. y. realiai klientai atsiskaitydavo grynais pinigais pagal taip vadinamą „pre-čekį“ ir sumokėdavo visą mokėtiną sumą, tačiau bendrovės apskaitoje buvo fiksuojama tik 10 arba 50 procentų realiai gautų pajamų, priklausomai nuo tariamai taikytos nuolaidos dydžio. Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad bendrovė į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, kas sudaro pagrindą bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Ginčijamu atveju Inspekcija nustatė pakankamai aplinkybių, iš kurių matyti, kad bendrovė realiai neapskaitė visų gautų pajamų, fiksuodama tariamai taikytas nuolaidas, t. y. siekė sumažinti mokesčių bazę ir išvengti mokesčių mokėjimo. Ginčijamu atveju Inspekcija atliko vertinimą, t. y. neapskaitytą bendrovės pajamų bazę, nuo kurios skaičiavo PVM, apskaičiavo bendrovės pajamas padidindama 90 procentų (50 proc. „akcija“) tariamai taikytų nuolaidų suma ir nustatė bendrovės pajamų dalį (mokesčių bazę), kuri nebuvo apskaityta.

Tokiu būdu nuo nustatytų nedeklaruotų 269 557 Lt pajamų apskaičiavo 43 039 Lt PVM.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsileipimu į skundą (b. l. 96) prašė pareiškėjo skundą atmesti VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 132-148) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui UAB „Mambo Upės“ papildomai apskaičiuoto 3 464 Lt PVM mokesčių administratoriui nepripažinus pareiškėjo teisės į minėtą pirkimo PVM atskaitą bei mokesčių administratoriui papildomai apskaičiavus 43 039 Lt pardavimo PVM nuo patikrinimo metu MAĮ 70 straipsnio pagrindu nustatytų 2009 m. kovo - rugpjūčio mėnesiais nedeklaruotų 269 557 Lt pardavimo pajamų. Aritmetinis PVM bei šio mokesčių baudų ir delspinigių sumų paskaičiavimas nėra ginčijamas. Atsakovas savo poziciją dėl teisės į PVM atskaitą pareiškėjui nesuteikimo grindžia tuo aspektu, jog pareiškėjas, įtraukdamas į PVM atskaitą 3 464 Lt pirkimo PVM, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo ir sąmoningai prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, neneigiant ūkinių operacijų, užfiksuotų minėtose PVM sąskaitose faktūrose, realumo, t. y. ginčo dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp UAB „Mambo Upės“ ir UAB „M.

Foodmaster“, nėra. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų bei vykdant verslo perkėlimą į kitas, naujai įsteigtas tų pačių akcininkų, įmones (UAB „Mambo Upės“, UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gabija“, UAB Mambo Ozo“, UAB „Mambo Bravaria Šiauliai“ ir UAB „Mambo Bravaria Kaunas“), kurios tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą, išvengiant beveik 1 milijoną litų mokėtino PVM, sudarė pagrindą pareiškėjo UAB „Mambo Upės“ veiksmus vertinti piktnaudžiavimu, sąmoningai prisidedant prie mokesčių nemokėjimo.

UAB „Mambo Upės“ ėmė vykdyti veiklą tose pačiose patalpose, perimdama UAB „M. Foodmaster“ darbuotojus. Teismas nustatė, kad pareiškėjo buhalterinę apskaitą tvarko UAB „Makro food“, kurios 100 procentų akcijų priklauso UAB „Makrogrupė“. Mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „M. Foodmaster“ laikotarpiu nuo 2004-05-12 iki 2009-03-30 buhaltere dirbo E. K., kuri nuo 2009-03-30 dirba UAB „Makro Food“ vyr. buhalterės pareigose bei tvarko pareiškėjo, taip pat ir kitų įmonių grupei priklausančių bendrovių buhalterinę apskaitą.

Pareiškėjas perėmė įsiskolinimus tiekėjams, tuo užtikrinant veiklos tęstinumą, nors įsiskolinimo valstybės biudžetui ūkio subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei, taip pat ir pareiškėjas, neperėmė. Todėl atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo bei kontrahento tarpusavio ryšį, vykdomos veiklos ypatybes, pagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas ūkio operacijų metu turėjo galimybę žinoti, kad UAB „M. Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose nurodyto pardavimo PVM į valstybės biudžetą nesumokės. Teismas pažymėjo, kad jeigu ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo - atskaitymo grandinė ir taip iškreipiama PVM sistemos esmė, todėl ūkio subjektas, į PVM atskaitą traukdamas PVM sumas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog jos nebus sumokėtos, taip pat suvokia, kad nebeatlieka PVM sistemos tarpinės grandies funkcijos, o tiesiog dirbtinai sumažina mokėtiną pardavimo PVM sumą taip gaudamas mokestinės naudos.

Atsižvelgiant į tai, toks mokesčių mokėtojo elgesys negali būti pripažintas sąžiningu. Pareiškėjas, esant įrodytai aplinkybei, jog nagrinėjama ūkine operacija buvo piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu, neįrodė, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad kontrahentas PVM nesumokėjo dėl finansinių sunkumų, teismas pažymėjo, jog mokestinio ginčo metu surinkti duomenys patvirtina, kad kontrahento PVM mokestinė nepriemoka ėmė didėti nuo 2008 m., tačiau veiksmų, patvirtinančių tikslą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta.

Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2009 m. pradžios buvo steigiami nauji ūkio subjektai (UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gedimino“), kurie pradėjo vykdyti veiklą tose pačiose patalpose, naudojant tą patį prekinį ženklą, buvo perimami įsiskolinimai bei perkamos prekės ir turtas iš UAB „M. Foodmaster“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad kontrahento veiksmai buvo nukreipti stabilizuoti UAB „M. Foodmaster“ veiklą. Teismas bylos duomenimis taip pat nustatė, kad mokesčių administratorius papildomai apskaičiuodamas 43 039 Lt PVM konstatavo, jog apskaitoje fiksuotos klientams suteiktos 50 - 90 procentų nuolaidos realiai nebuvo taikomos, dėl ko pareiškėjas neapskaitė visų gautų pajamų.

Nagrinėjamu atveju UAB „Mambo Upės“ nedeklaruotos pajamos buvo nustatytos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismas, įvertinęs šiuos mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis bei nustatytas aplinkybes, nurodė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo nurodomo (90 ir 50 proc.) dydžio nuolaidos realiai nebuvo taikomos. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui priklausančias mokėti mokesčių sumas apskaičiavo atsižvelgiant į visumą įvertinimui reikšmingų aplinkybių bei turėtą informaciją, o darbuotojų paaiškinimai buvo tik vienas iš informacijos šaltinių.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė pakankamai aplinkybių, iš kurių visumos matyti, kad pareiškėjas realiai neapskaitė visų gautų pajamų, fiksuodamas tariamai taikytas nuolaidas. Teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, vertino, kad mokesčių administratoriaus pateikta medžiaga yra akivaizdžiai pakankama jo apskaičiuotoms sumoms pagrįsti, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotomis sumomis, turėjo pagrįsti savo nesutikimą argumentais, paremtais byloje esančiais įrodymais (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai turi patvirtinti ne formalų nuolaidų taikymo galimybės buvimą, bet realų tokių nuolaidų pritaikymą UAB „Mambo Upės“ klientams. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad UAB „Mambo Upės“ į tikrinamojo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, kas sudarė pagrindą mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 151-164) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjas sukūrė atitinkamą nuolaidų sistemą, ją reglamentavo, pritaikė ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Kadangi 50 - 90 procentų nuolaidų pagal kuponus taikymas jau buvo reglamentuotas 2009-03-31 sprendimu, tai jis pakartotinai nebeaptariamas 2009-04-27 sutartyje, apibrėžiančioje kitų marketinginių priemonių naudojimą maitinimo įmonių tinkle. Pareiškėjas pažymi, kad 50 - 90 procentų nuolaidos nėra išskirtinis atvejis viešojo maitinimo srityje, kaip tai bando pateikti atsakovas.

Juo labiau, kad taip ir liko neįvertinta aplinkybė, jog taikydama tokio dydžio nuolaidas pagal kuponus pareiškėjas iš esmės nepatyrė jokių papildomų reikšmingų išlaidų reklamai - nei telekomunikacijos, nei lauko reklamos srityje ar pan. Nuo pat pradžių buvo priimtas sprendimas 50 - 90 procentų nuolaidas pagal kuponus taikyti tik asmenims, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais, apie ką klientai būdavo informuojami. Todėl minėta aplinkybė negali įrodyti ir neįrodo nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumo. Dėl stalų „neuždarymo“ ilgą laiko tarpą pareiškėjas pabrėžia, kad faktinis stalų neuždarymas ilgesnį laikotarpį susidarė dėl būtinybės kontroliuoti padavėjų darbą.

„Neuždaryti stalai“ ilgą laiką buvo tik dėl vienintelės priežasties - administratorės laiko stokos, bei padavėjos klientams ginčijamas nuolaidas pritaikydavo visada. Pirkėjui, atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą, o atsiradus galimybei administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, t. y. padavėjos klientams pateikus nuolaidų kuponą iš karto pritaikydavo jiems nuolaidas, o „R-keeper“ sistemoje šią nuolaidą įmušdavo tik administratorė.

Teismas išsamiai neišnagrinėjo ir neįsigilino į pareiškėjo taikytų nuolaidų sistemos esmę - nuolaidos pritaikymo pagrįstumo vienintelis įrodymas - kuponas, kurį nuolaidą faktiškai pritaikiusi padavėja privalėjo pateikti kartu su gautais iš kliento pinigais, administratorę kontroliavo pareiškėjo direktorė, kuri savo ruožtu tikrindavo, ar sutampa per dieną pritaikytų nuolaidų, iš padavėjų gautų kuponų, kuriuos jiems pateikdavo klientai, ir uždirbtų pinigų kiekis. Nei viena iš ginčą nagrinėjusių institucijų neįvertino to, kad pirmiausiai nuolaidų kuponai buvo gaminami pačio pareiškėjo patalpose (UAB „Makro food“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems yra per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas skundžiamame sprendime, vertindamas liudytojų parodymus, neteisingai nurodė jų tariamo nepatikimumo priežastis. Mokesčių administratorius vertino tik jam palankius įrodymus, neatsižvelgdamas į jų visumą bei darė išvadas, motyvuodamas jas prielaidomis ir spėlionėmis. Teismas taip pat neteisingai vertina įrodinėjimo naštos paskirstymą šioje situacijoje. Visų pirma, būtent atsakovas turi pareigą įrodyti, kad minėtos nuolaidos nebuvo faktiškai taikomos pareiškėjo maitinimo įstaigoje, o tik tuomet pareiškėjas, nesutikdamas su jo išvadomis ir paskaičiavimais, turi įrodyti, kodėl jie nepagrįsti ir netinkami.

Teismas, perkeldamas visą įrodinėjimo naštą pareiškėjui, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas. Dėl pareiškėjo teisės atskaityti 3 464 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras nurodo, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėjo ir UAB „Foodmaster“ sandorių vienintelis esminis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą - įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos.

Pareiškėjo teisė į atskaitą vadovaujantis LVAT ir ETT praktika gali būti paneigta tik nustačius jo nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Taip pat pačių ūkinių operacijų realiu įvykimu yra paneigiama išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo ir jo kontrahento veiksmai turėjo vienintelį kryptingą pagrindinį tikslą - mokestinio pranašumo siekimą. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą.

Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. Pareiškėjas viso ginčo metu nurodo, jog nėra atsakingas už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles (įskaitant ir mokestines). Pareiškėjas niekaip negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, kadangi sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas (ginčo dėl to šioje byloje nėra).

LVAT ir ETT ne sykį savo praktikoje yra pažymėjęs, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosios tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo, siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu. Šiuo atveju pareiškėjo rūpestingumas buvo pakankamai protingas ir versliškas - bendravimas su asmeniu, tinkamai atliktos paslaugos, pateiktos prekės, suteiktos paslaugos. Todėl išvados, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti ar numanyti, kad jo kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą, yra tik nepagrįstos prielaidos.

Pareiškėjas šiuo atveju buvo sąžiningas, todėl jo teisė atskaityti 3 464 Lt pirkimo PVM išlieka. Pažymi, kad LVAT 2011-02-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-342/2011 nurodė, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172-179) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170) prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydama, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje išskirtini du mokestinio ginčo klausimai: teisė į PVM atskaitą ir mokestinės bazės nustatymas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog, jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128-142).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-22 nutartyje taip pat nurodė, kad „paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, bet ne ikiteisminės mokestinį ginčą išnagrinėjusios institucijos - Mokestinių ginčų komisijos - nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas. Tuo tarpu nesąžiningumas pasireiškia pretenduojančio į PVM atskaitą mokesčių mokėtojo žinojimu ar turėjimu galimybės žinoti, kad sutarties partneris už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės PVM. Tai, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, o ne Mokestinių ginčų komisijos nagrinėjamu atveju nurodytas piktnaudžiavimas, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 (biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 6“, 2004 metai, liepa-gruodis, psl. 128-142), 2007 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-606/2007, 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-610/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2496/2011“.

Išvadą, jog, paneigiant teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai į šį mokestinį ginčą savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose administracinėse bylose (2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1559/2008, 2012 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-117/2012, 2011 m. gruodžio 1d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-3146/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nesąžiningumas aptariamoje byloje yra visiškai įrodytas tuo kad: ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų bei vykdant verslo perkėlimą į kitas, naujai įsteigtas tų pačių akcininkų, įmones (UAB „Mambo Upės“, UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gabija“, UAB Mambo Ozo“, UAB „Mambo Bravaria Šiauliai“ ir UAB „Mambo Bravaria Kaunas“), kurios tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą; UAB „Mambo Upės“ ėmė vykdyti veiklą tose pačiose patalpose, perimdama UAB „M. Foodmaster“ darbuotojus; pareiškėjo buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Makro food“, kurios 100 procentų akcijų priklauso UAB „Makrogrupė“; mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „M. Foodmaster“ laikotarpiu nuo 2004-05-12 iki 2009-03-30 buhaltere dirbo E. K., kuri nuo 2009-03-30 dirba UAB „Makro Food“ vyr. buhalterės pareigose bei tvarkė pareiškėjo, taip pat ir kitų įmonių grupei priklausančių bendrovių buhalterinę apskaitą; pareiškėjas perėmė įsiskolinimus tiekėjams, tuo užtikrinant veiklos tęstinumą; įsiskolinimo valstybės biudžetui ūkio subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei, taip pat ir pareiškėjas, neperėmė.

Taigi šioje dalyje sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Jį įtvirtina ir išnagrinėta administracinė byla Nr. A556-1359/2012, kurioje taip pat buvo gvildenamas teisės į PVM klausimas iš principo tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu, nes pareiškėju (vėliau apeliantu) buvo kita to paties akcininko valdoma įmonė su bendriniu žodžiu „mambo“.

Antroje ginčo dalyje aktualus Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio aiškinimas bei taikymas. Šio įstatymo straipsnio atžvilgiu buvo pasisakyta Vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-12 nutartyje (administracinė byla Nr. A556-348/2009; procesinio sprendimo kategorija 9.1), taip pat jau minėtoje administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012, kurioje nutartis priimta 2012-04-02. Kaip pastarojoje byloje, taip ir šioje administracinėje byloje kyla ne tiek teisės aiškinimo klausimas, kiek įrodymų vertinimo aspektas (dėl apmokestinamųjų pajamų sumažinimo). Priešingai nei administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012, čia yra daugiau faktinių aplinkybių, kuriomis mokesčių administratorius grindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas bei realiai užfiksavo neapmokestintų pajamų gavimą.

Teisėjų kolegija nori atkreipti dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju pareigūnai 2009-11-09 atliko operatyvų patikrinimą UAB „Mambo Upės“ kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kurio metu už sumokėtus patiekalus padavėja gautų pinigų neapskaitė ir EKA kvito kartu su grąža neišdavė. Dėl neapskaitytų pinigų laikymo padavėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, paskirta bauda. 2009-06-18 operatyvaus patikrinimo metu atlikus kontrolinį patiekalų ir prekių užpirkimą, bendrovei priklausančioje picerijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), UAB „Mambo Upės“ kita padavėja taip pat neapskaitė kasos kvito ir kasoje gautų pinigų neapskaitė. Padavėjai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. 2009-07-02 priimtas nutarimas skirti administracinę nuobaudą. Taip pat nustatyta, kad kasos aparatų kontrolinėse juostose nebuvo visų privalomų duomenų apie įvykusius ūkinius įvykius (34 kvitai nepapuolė į kontrolinę juostą). Eksploatuoti 2 kompiuteriniai kasos aparatai su pažeistomis plombomis. Įvardytos faktinės aplinkybės su kitomis mokesčių administratoriaus nustatytomis ir pridėtomis prie bylos (buvusių bendrovės darbuotojų paaiškinimai, stoka atitinkamų iš bendrovės turėjusių būti pateiktų dokumentų ir kt.) sudaro įrodymų visumą, kurie leidžia tvirtinti, jog tikrintu mokesčių laikotarpiu pareiškėjas (apeliantas) gavo pajamų, kurių neapskaitė ir nuo jų nesumokėjo privalomų mokesčių. Ta faktinė aplinkybė, ar pareiškėjas gavo daugiau apmokestinamųjų pajamų negu oficialiai yra nurodęs, vis dėl to pripažintina įrodyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, prieštaravimo tarp šioje byloje priimtino sprendimo ir priimto administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012 nėra. Mokesčių administratoriaus pateikta įrodymų visuma vienoje administracinėje byloje nėra identiška šioje administracinėje byloje esančiai įrodymų visumai, kas buvo patvirtinta ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (administracinė byla Nr. A556 - 108/2012; teisminio proceso Nr. 3-61-3-03527-2010-3; procesinio sprendimo kategorija 9.3.5.).

Mokesčių mokėtojas tikrinamoje administracinėje byloje pateiktų faktinių duomenų visuma nepaneigė papildomai apskaičiuoto PVM bei su juo susijusių sumų, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Upės“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė