2021-06-23 Nr. AB-13390-3-64-3-00033-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-615-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00033-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 10 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Kameroje nebuvo įrengtas radijo taškas, nebuvo prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, durų ertmė nebuvo užpildyta garsą izoliuojančia medžiaga. Nebuvo įrengta jungiklių valdyti dieninį ir naktinį apšvietimą, elektros energiją.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą skirti vienkartinę išmoką kaip naujai atvykusiam į įstaigą, tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo registruotas. Šiaulių TI specialistai neregistravo visų pareiškėjo prašymų ir skundų. Jam nebuvo sudarytos sąlygos su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas ir (ar) susitikti su dvasininkais. Nebuvo suteikiama galimybė kasdien skambinti advokatams į jų privačius numerius. Pareiškėjas teigė, kad negalėjo pakankamai dažnai naudotis dušu, o tik kartą per savaitę, tualetai nėra visiškai atskirti, nėra įrengta jokios ventiliacijos, todėl nuolat jautėsi nemalonus kvapas. Pareiškėjas paaiškino, kad negavo medikamentinio gydymo, nebuvo vykdomos gydytojų rekomendacijos du kartus eiti į dušą ir pasivaikščioti lauke, turėti ir naudoti garso grotuvą su priedais. Nepagrįstai buvo atimamas čiužinys. Leisti reikiamus vaistus turėjo vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o rekomenduoto gydymo grįžęs į Šiaulių TI negavo.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelių nepatogumų, dvasines ir emocines kančias, nemigą, nepilnavertiškumo jausmą, orumo pažeminimą, kankinimą, t. y. neturtinę žalą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko nuo 4,07 kv. m iki 16,3 kv. m ploto.

7. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle, todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų ploto bei sanitarinio mazgo įrengimo nepagrįsti. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde nurodytos kitos aplinkybės dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Nenustačius ginčo laikotarpiu Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

10. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, aptardamas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, nurodė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 10 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 9 (plotas 16,26 kv. m), Nr. 26 (plotas 16,96 kv. m), Nr. 4 (plotas 6,35 kv. m), teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, kameroje jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitarinio mazgo ar baldais užstatytas plotas. Teismas konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas nebuvo pažeistas.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktų duomenų apie sanitarinių mazgų zonų kamerose įrengimą teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 2,25 m (kamera Nr. 9) iki 2,32 m (kamera Nr. 26), šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida arba uždaromas durimis.

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, jog šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 p.). Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl blogo kvapo kameroje.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl užimtumo, galimybės atlikti religines apeigas, nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) organizuojamas užimtumas, šias aplinkybes patvirtina ir Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos, suimtųjų (nuteistųjų) užimtumo grafikai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui dėl neužtikrintos galimybės atlikti religines apeigas, tačiau skundas buvo persiųstas nagrinėti Šiaulių TI direktoriui, kurį išnagrinėjus konstatuota, jog pareiškėjas nesikreipė su prašymais dėl galimybės atlikti religines apeigas, todėl pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka šio sprendimo neskundė. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl užimtumo organizavimo ir galimybės atlikti religines apeigas nepažeidė.

14. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad nebuvo vykdomos gydytojų rekomendacijos dėl papildomo prausimosi ir pasivaikščiojimo, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus įsakymais reglamentuota suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo tvarka ir trukmė, kuri garantuoja visiems suimtiesiems minimalią įstatymu nustatytą pasivaikščiojimo trukmę. Taip pat numatyta galimybė skirti kaip paskatinimo priemonę ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą nerūkantiems asmenims. Teismas, įvertinęs byloje esančią pažymą, nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (Šiaulių TI) nebuvo pateiktos rekomendacijos dėl pareiškėjo papildomo prausimosi ir papildomų pasivaikščiojimų. Pareiškėjas teikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui dėl gydytojų rekomendacijų nevykdymo, kuris buvo persiųstas nagrinėti Šiaulių TI, kurį išnagrinėjus buvo konstatuota, jog pareiškėjui būnant Šiaulių TI, nebuvo gydytojų rekomendacijų dėl papildomo prausimosi ar papildomų pasivaikščiojimų, todėl skundas buvo pripažintas nepagrįstu. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad aptariamu klausimu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jam nebuvo suteikta galimybė kasdien skambinti advokatams į jų privačius numerius, teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, todėl jam taikytinos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. Teismas, įvertinęs Šiaulių TI pažymą, nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti advokatui. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 26 d. teikė vieną prašymą paskambinti advokatui M. P., tačiau viešai skelbiamais telefono numeriais prisiskambinti nepavyko, daugiau prašymų pareiškėjas neteikė. Kitais telefonų numeriais pareiškėjui skambinti nebuvo leista. Pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris konstatavo, kad skundas nepagrįstas. Pareiškėjas šio sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes konstatavo, kad dėl pareiškėjo galimybės pasiskambinti advokatui, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

16. Teismas taip pat nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad Šiaulių TI specialistai neregistravo visų pareiškėjo skundų ir prašymų. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė kada ir kokių skundų neregistravo Šiaulių TI specialistai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teikė ne vieną skundą Kalėjimų departamentui ir visi šie skundai buvo išsiųsti nurodytam adresatui. Iš žurnalo kopijos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi žodžiu į Šiaulių TI pareigūnus ir šis kreipimasis buvo užregistruotas nustatyta tvarka. Be to nustatyta, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė, jog Šiaulių TI administracija neregistravo pareiškėjo skundų. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI būtų neregistravęs pareiškėjo skundų teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, radijo taško, nebuvo galimybės valdyti dieninį ir naktinį apšvietimą, durų ertmė neužpildyta garsą izoliuojančia medžiaga, vertino kaip abstrakčius, nedetalizuotus, deklaratyvius, be to, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam buvo būtina iškviesti pareigūnus ir dėl to jam kilo neigiamos pasekmės. Teismas, aptardamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.3, 14.4 punktų nuostatas, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 3, 97 punkto nuostatas, nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, jog aliarminio iškvietimo ar radijo taško įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas konstatavo, kad teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) ir radijo taško įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, konstatavo, jog neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko ar radijo taško nebuvimo. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato elektros jungiklių įrengimo kameros viduje, taip pat durų ertmės užpildymo garso izoliuojančia medžiaga. Dėl Šiaulių TI įrengimo pareiškėjas teikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris buvo persiųstas Šiaulių TI direktoriui, kurį išnagrinėjus nustatyta, jog jis nepagrįstas. Pareiškėjas Šiaulių TI rašto teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl signalizacijos mygtuko, radijo taško neįrengimo, galimybės valdyti dieninį ir naktinį apšvietimą, durų ertmės užpildymo garsą izoliuojančia medžiaga, nepagrįsti.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad iš jo buvo paimtas čiužinys, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, sprendė, kad pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs, jis nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, todėl pareiškėjo argumentus dėl čiužinio paėmimo atmetė.

19. Teismas nurodė, kad kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ar pareiškėjui kilusios žalos, pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atmetė.

III. 20. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismo motyvus dėl jam nesuteikto papildomo prausimosi duše ir papildomų pasivaikščiojimų paneigia 2019 m. rugsėjo 20 d. įrašas jo asmens sveikatos istorijoje, taip pat pagal Laivės atėmimo vietų ligoninės 2019 m. spalio 9 d. įrašą, jam buvo skirtas nuolatinis gydymas, kurio Šiaulių TI neužtikrino, tačiau teismas šios aplinkybės apskritai neįvertino, aplaidžiai tikrino įrašus jo asmens sveikatos istorijoje. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas gydymas dėl hipertonijos, dėl to buvo itin didelis spaudimas, spausdavo galvą.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į jo sveikatos istorijoje 2019 m. rugpjūčio 1 d. pažymą Nr. 81(1)294, kurioje nurodyta visur turėti ir naudotis garso grotuvu, relaksacijai vykdyti, tačiau Šiaulių TI to taip pat nevykdė.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad jis nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala dėl to, jog nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai ir radijo taškai, kadangi savo skunde aiškiai nurodė tokias aplinkybes.

24. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą kameroje Nr. 9 ir 26, rėmėsi nuotraukomis kitų kamerų, nevertino kameroje Nr. 4 įrengto sanitarinio mazgo, nevertino aplinkybės, kad iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo įrengto vėdinimo.

25. Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė, jog Šiaulių TI neregistruodavo jo prašymų ir skundų, todėl juos siuntė Kalėjimų departamentui. Pareiškėjas atsakymų neskundė, nes norėjo, kad jie būtų įvertinti teismo kaip papildomi įrodymai, tačiau teismas juos interpretavo savaip.

26. Pareiškėjas nurodo, kad dėl čiužinio atėmimo pateikė pažymą iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tačiau teismas jos nevertino, čiužinį priskirdamas prie patalynės.

27. Pareiškėjas teigia, kad skunde jis nurodė, jog jam nebuvo leista skambinti advokatams į jų asmeninius numerius. BVK nereglamentuoja į kokius numerius advokatams gali skambinti, taip pat, kad tokiems veiksmams atlikti, kiekvieną kartą turi rašyti prašymus. Teismas konstatavo, kad kitais numeriais advokatui, nei skelbiami viešai, pareiškėjui nebuvo leista skambinti, nors Šiaulių TI pareiga tokius numerius tikrinti ir priimti dėl to sprendimus.

28. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI neskyrė jam ir vienkartinės išmokos, kaip naujai atvykusiam į įstaigą, neužtikrino BVK 106 straipsnyje nustatytos teisės įgyvendinimo.

29. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė realių dvasinių išgyvenimų, kančių ir didelių nepatogumų, dėl kurių teisinga būtų atlyginti patirtą žalą pinigais.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių argumentų, kuriais būtų grindžiamas neteisėtas, subjektyvus teismo sprendimas, o tik abstrakčiai nurodo, jog teismas buvo neobjektyvus.

32. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Subjektyvus pareiškėjo aplinkybių vertinimas nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas neteisingas. Nagrinėjamu atveju pagrindo abejoti įrodymų pakankamumu bei patikimumu nėra. Atsakovas teigia, kad niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl tinkamo žalos įrodinėjimo vertinimo sprendžiant klausimą dėl pagalbos mygtukų ir radijo taško neįrengimo.

33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui. Šiuo atveju pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių, kurių vertinimas, jo teigimu, būtų neteisingas, neįvardijo bei nurodomų aplinkybių nesusiejo su būtent jo patirtais išgyvenimais.

34. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl rekomendacijų ilgesniems pasivaikščiojimams bei galimybės naudotis dušu 2 kartus per savaitę, neįvertino leidimo naudotis garso grotuvu, paaiškina, kad atsakovas duomenų apie kitų įstaigų medikų rekomendacijas dėl ilgesnių pasivaikščiojimų bei galimybės naudotis dušu neturi. Tačiau net jei tokios rekomendacijos anksčiau buvo, jomis vadovautis Šiaulių TI neprivaloma, nes kiekvienas gydytojas gydymą ir kitas su gydymu susijusias rekomendacijas skiria tik įvertinęs paciento sveikatos būklę, tuo metu esamus jo sveikatos sutrikimus bei atsižvelgdamas į nustatytos ligos gydymo algoritmo rekomendacijas. Tai reiškia, kad kitose įstaigose paskirtą gydymą, esant pakitimams, galima nutraukti ar pakeisti. Šiaulių TI dirbantys gydytojai ir medicinos specialistai (įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019 m. spalio 1 d. Šiaulių TI neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau įsteigtas naujas struktūrinis padalinys – pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui veiklos adresu Šiaulių TI)), turi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduotas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas medicinos praktikos licencijas, kurios suteikia teisę jiems verstis medicinos praktika. Kiekvienas gydytojas ir medicinos specialistas praktiniame darbe vadovaujasi atitinkamomis medicinos normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Gydantis gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę, sprendžia kokius tyrimus, gydymą ar rekomendacijas reikia skirti pacientui. Gydymą, reikalingus tyrimus, rekomendacijas gydytojas turi teisę skirti tik pagal medicinines indikacijas, o ne pagal paciento pageidavimą. Šiuo atveju indikacijų, pagal kurias pareiškėjui būtų poreikis skirti papildomą naudojimąsi dušu, ilgesnius pasivaikščiojimus ar klausytis relaksacinės muzikos – nenustatyta.

35. Atsakovas teigia, kad nepagrįsta pareiškėjo interpretacija dėl ribojimo skambinti advokatams ne tik viešai skelbiamais telefono numeriais bei dėl reikalavimo kaskart tam teikti prašymą. BVK 101 straipsnyje nustatyta, kad advokatų lankymasis pas nuteistuosius ir nuteistųjų skambinimas advokatams neribojamas, tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad tiek pagal Suėmimo vykdymo įstatymą, tiek pagal BVK, vienas iš pagrindinių režimo reikalavimų yra nuolatinė asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, priežiūra. Šiaulių TI pareigūnai ne tik privalo sudaryti galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skambinti telefonu, tačiau ir įpareigojami užtikrinti, jog suimtieji (nuteistieji) nepažeistų skambinimo telefonu tvarkos, t. y. neskambintų neleistinais numeriais ir / ar asmenimis, kuriems skambinti draudžia teisės aktai, todėl pareigūnai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, kam ir kada skambina Šiaulių TI esantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas skambinti tik oficialiai skelbiamais numeriais bei prieš tai pateikti rašytinius prašymus, yra proporcingas siekiamiems tikslams.

36. Atsakovas nurodo, kad niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie tariamai netinkamai įvertintas aplinkybes dėl prašymo skirti vienkartinę išmoką, dėl neįvertintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pažymos, neįvertintų sąlygų kameroje Nr. 4. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs ir nekonkretizuoti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. K. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos neturtinės žalos, kuri jam turi būti atlyginta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo neteisėtus Šiaulių TI veiksmus dėl signalizacijos mygtuko ir radijo taško neįrengimo, tačiau nenustatė, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nenustatęs Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje), pareiškėjo skundą atmetė.

39. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl vienkartinės išmokos skyrimo, nevertino jo sveikatos istorijoje esančių įrašų dėl jam skirto nuolatinio gydymo, neįvertino sanitarinio mazgo įrengimo kameroje Nr. 4 bei to, kad jame nebuvo vėdinimo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktus su nagrinėjamu klausimu susijusius įrodymus. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo byloje pateiktais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jos yra įvertintos sprendime. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimus motyvus, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo kalinimo sąlygų vertinimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindžia.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Šiaulių TI nepateikė jokių duomenų ar argumentų dėl pareiškėjo pretenzijų, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ir radijo taškas, nenurodė, jog aliarminio iškvietimo ar radijo taško įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, dėl to sprendė, kad teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) ir radijo taško įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginius vertino kaip deklaratyvius, todėl konstatavo, jog neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko ar radijo taško nebuvimo.

45. Vien tai, kad signalizacijos mygtukas nebuvo įrengtas savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019).

46. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengti taip, jog naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, kuri yra žymiai aukštesnė nei 1,5 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas pakankamai, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą, taip pat ir kameroje Nr. 4, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, jog Šiaulių TI pareiškėjo teisių nagrinėjamu aspektu nepažeidė.

47. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl privatumo užtikrinimo.

48. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą kameroje Nr. 9 ir 26, rėmėsi nuotraukomis kitų kamerų, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindžia. Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi jokio pagrindo abejoti Šiaulių TI į bylą pateiktais įrodymais ir fotonuotraukomis, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.

49. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje. Nr. A-226-822/2020).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos (sanitarinis mazgas atitvertas lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir užuolaidomis), daro išvadą, kad pareiškėjas dėl nemalonaus kvapo kameroje galėjo patirti tam tikrų vienkartinių ir mažareikšmių neigiamų pojūčių, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir tai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant kompensaciją.

51. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendime detaliai aptarė pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir pretenzijas dėl papildomo prasimosi duše bei pasivaikščiojimo, skirto gydymo, prašymų registravimo, čiužinio paėmimo, galimybės paskambinti advokatui, su kurių vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jam pritaria.

52. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad Šiaulių TI neskyrė jam vienkartinės išmokos kaip naujai atvykusiam į įstaigą, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad 2019 m. lapkričio 21 d. teikė prašymą skirti jam vienkartinę išmoką, tačiau jo prašymas nebuvo užregistruotas, dėl to jis turėjo teikti skundą. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo teiktų skundų ir nustatė, kad pareiškėjo argumentai nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokių skundų neregistravo Šiaulių TI specialistai. Pareiškėjas teikė ne vieną skundą Kalėjimų departamentui ir visi šie skundai buvo išsiųsti nurodytam adresatui, taip pat pareiškėjas kreipėsi žodžiu į Šiaulių TI pareigūnus ir šis kreipimasis buvo užregistruotas nustatyta tvarka. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, jog nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija neregistravo pareiškėjo skundų, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų aptariamu aspektu.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė daugiau jokių aplinkybių dėl, jo teigimu, neišmokėtos vienkartinės išmokos. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI atliko paskirtas nuobaudas.

54. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintas BVK 106 straipsnyje nustatytos teisės atlikti religines apeigas įgyvendinimas, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindė ir nedetalizavo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl to, kad Šiaulių TI neužtikrino jo teisės į religines apeigas, su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris persiuntė jo skundą nagrinėti Šiaulių TI. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Šiaulių TI nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo, pareiškėjas šio sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė, kada ir kaip pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė atlikti religines apeigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai aptariamu klausimu yra nepagrįsti.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į tai, jog pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. medicininį pažymėjimą, jis gali turėti ir naudotis garso grotuvu relaksacijai vykdyti, o Šiaulių TI to neužtikrino. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į 2019 m. rugpjūčio 1 d. medicininį pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog jis gali turėti ir naudotis garso grotuvu relaksacijai vykdyti, o Šiaulių TI to neužtikrino, pažymi, jog pareiškėjas nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nurodytų teiginių nedetalizavo.

56. Akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, jog jis turėjo garso grotuvą, tačiau atsakovo atstovas iš jo paėmė šį įrenginį ir neleido juo naudotis relaksacijai vykdyti.

57. Be to, pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodyta gydytojų rekomendacija, kad pareiškėjas gali turėti ir naudoti garso grotuvą su priedais, tačiau ši aplinkybė nesuponuoja įkalinimo įstaigai pareigos šiuo prietaisu pareiškėją aprūpinti. Kaip jau buvo minėta, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas garso grotuvą turėjo, pareiškėjui aptariamų teiginių nedetalizavus, nėra jokio pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti pareiškėjo teisės pažeidimą.

58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl čiužinio iš nuteistųjų paėmimo, įkalinimo įstaigų neteisėti veiksmai nėra konstatuojami (šiuo aspektu išsamiau žr. 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-393-525/2021; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-426-415/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-289-556/2021; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2131-629/2020; kt.). Šioje byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių TI, iš pareiškėjo paimdamas čiužinį dienos metu, neatliko neteisėtų veiksmų.

59. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Šiaulių TI neužtikrino jam teisės pagal gydytojų rekomendacijas papildomai naudotis dušu bei pasivaikščioti, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad tokios rekomendacijos pareiškėjui gydytojų buvo nurodytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo asmens sveikatos istorijoje yra 2019 m. rugsėjo 20 d. įrašas apie tokias rekomendacijas, tačiau skunde pirmosios instancijos teismui apie konkretų įrašą jo sveikatos istorijoje pareiškėjas nebuvo nurodęs, o atsakovas, išnagrinėjęs Kalėjimų departamento 2019 m. lapkričio 28 d. persiųstą pareiškėjo skundą dėl pasivaikščiojimo laiko ir prausimosi duše, nenustatė, kad gydytojai būtų rekomendavę sudaryti pareiškėjui galimybę papildomai pasivaikščioti ir praustis duše. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamu aspektu nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.

60. Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė