2018-10-11 Nr. AB-18271-3-64-3-00431-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2432-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00431-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (R. S.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. kovo 13 d. Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (nepakankamas natūralus apšvietimas ir ventiliacija, per didelė oro drėgmė, pelėsis), sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, neužtikrinamas privatumas, tvyrojo nemalonus kvapas, laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose drėgna, šalta, neatskirtas sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos, krata atliekama rūsyje šaltose patalpose, asmenys verčiami nusirengti ir dėti rūbus į nešvarias dėžes.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,76 kv. m iki 22,6 kv. m kameros ploto. Teigė, kad kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimas higienos normų reikalavimams tikrintas nebuvo, o remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą, esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl nurodytų priežasčių teigė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo ir natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris, kas atitinka higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

6. Atsakovo teigimu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam skiriamas inventorius ir valymo priemonės. Mano, kad atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Paaiškino, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui ir pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma, vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planu 2016–2017 metams. Pabrėžė, kad aplinkybę, jog dezinfekcija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, patvirtina Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo aktas.

7. Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjas nurodytose patalpose buvo laikomas tik atvykęs į įstaigą ir iš jos išvykstant, todėl mano, kad krata negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI administracija veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo pasireiškė žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

11. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. gegužės 12 d. pažymos Nr. 60/09-18300 pagrindu nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. kovo 13 d., iš viso 167 dienas, kamerose Nr. 6, 59, 40, 12, 36, 15, 62 ir 13, vienas arba su dar 1–5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,75 kv. m iki 22,55 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 7,49 iki 22,93 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), teismas nustatė, kad visas 167 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

12. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kamerose Nr. 59, 40, 12, 36, 62 ir 13, kurių plotas atitinkamai 19,78 kv. m, 22,93 kv. m, 17,3 kv. m, 7,49 kv. m, 17,01 kv. m ir 15,88 kv. m, kai jose buvo laikomi daugiausia 1 asmuo (kameroje Nr. 36 – plotas 7,49 kv. m.) arba 6 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, kuris paprastai užima apie 1 kv. m, teko daugiau kaip 3,6 kv. m (nuo 3,65 kv. m iki 6,49 kv. m), o kamerose Nr. 6 ir 15, kai jose buvo laikomi daugiausia 5–6 asmenys, pareiškėjui teko 3,57–3,59 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau negu 3 kv. m. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, tačiau atsižvelgdamas į atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, jog kiekvienoje kameroje buvo metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas), spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), stalas (1 vienetas patalpai), taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai (dėl vietos stokos galėjo būti mažiau), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai), vertino, kad baldai užėmė nemažą dalį kameros ploto. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

13. Dėl kamerų nepakankamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, per didelės oro drėgmės ir pelėsio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento aktai patvirtina, jog 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu buvo patikrinta kamera Nr. 12, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. kovo 4 d., kamera Nr. 40, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. ir kamera Nr. 59, kurioje pareiškėjas laikytas nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. spalio 13 d. Pažymėjo, kad atliktų patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per didelės oro drėgmės, pelėsio buvimo, netinkamos ventiliacijos kamerose Nr. 12, 40 ir 59, tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams, o tai reiškia, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kamerose Nr. 6, 13, 15, 36 ir 62 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų.

14. Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas, vadovaudamasis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5 papunkčiu, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, įrodančių, jog sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai sustatytos šalia sanitarinio mazgo, teismas pripažino, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo būti nemalonus kvapas, taigi sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

15. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 2 punktu, 11.2 papunkčiu, Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažyma apie 2016 metais atliktus remonto darbus bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. kovo 13 d. Šiaulių TI buvo laikomas nepertraukiamai, taigi laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose galėjo būti tik du kartus – 2016 m. rugsėjo 28 d. atvykęs į Šiaulių TI ir 2017 m. kovo 13 d. išvykdamas iš tardymo izoliatoriaus, sprendė, kad skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog pareiškėjas dėl jo patalpinimo į trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameras galėjo patirti neturtinę žalą.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151–157 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, paneigia Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akte užfiksuoti duomenis.

17. Atsižvelgdamas į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasinius išgyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pareiškėjo patirtiems nepatogumams kompensuoti priteisė 150 Eur.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių TI nepaneigė visų pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, ir išvados dėl sąlygų kamerose Nr. 6, 13, 15, 36 ir 62 neužtikrinimo, nesant jokių tiesioginių įrodymų. Mano, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, kad pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, jog pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus.

20. Atsakovo nuomone, teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes iš bylos medžiagos matyti, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI įrengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, dėl ko Šiaulių TI negali būti pripažintas atsakingu dėl sanitariniam mazgui keliamų reikalavimų pažeidimų.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos negali būti pagrindu išvadai, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri būtų įvertinta pinigais. Pažymi, kad pareiškėjas Šiaulių TI turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir jam tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Atsakovo atstovas nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, Šiaulių TI dėjo pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pasirinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad Šiaulių TI nepaneigė visų pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, neteisėtai pripažino Šiaulių TI atsakomybę dėl sanitariniam mazgui keliamų reikalavimų pažeidimų ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

27. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. kovo 13 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, tenka anksčiau minėtam tardymo izoliatoriui.

29. Atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų apie kamerų Nr. 6, Nr. 13, Nr. 15, Nr. 36 ir Nr. 62, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atitiktį higienos normos HN 134:2015 reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Taigi tokia pareiga tenka būtent Šiaulių TI.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų Nr. 6, Nr. 13, Nr. 15, Nr. 36 ir Nr. 62 atitikimo higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, todėl Šiaulių TI, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

31. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl teismas nepagrįstai pripažino Šiaulių TI atsakomybę dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo argumentai, jog ginčo laikotarpiu galiojusi higienos norma HN 134:2015 nenustatė reikalavimų laisvės atėmimo vietoje įrengtiems sanitariniams mazgams, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyti reikalavimai dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusios kamerų tipo patalpos 1,5 m aukščio pertvara nebuvo pažeisti, neatleidžia Šiaulių TI nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pažymėtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinių mazgų erdvės nevisiškas uždarumas galėjo pareiškėjui sukelti nepatogumų, kurie buvo įvertinti nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

35. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

38. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė