2023-09-27 Nr. AB-17095-3-61-3-06302-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2262-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06302-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 23S65960 (toliau – ir Sprendimas) panaikinti Ukrainos piliečiui D. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo motyvai nežinomi, tačiau mano, kad tai įvyko dėl jo nuteisimo Vokietijoje, kur jis buvo suviliotas pavežti keleivius, o tai iš tikrųjų buvo ne keleiviai, o nelegalūs migrantai. Dėl dvigubo baudimo už tą patį teisės pažeidimą draudimą principo taikant teisę inter alia (be kita ko) būtina paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, kaip draudimas dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pareiškėjas baudžiamas per griežtai, pakartotinai, įvertinus tai, kad jis jau nubaustas Vokietijoje.

2.2. Pareiškėjas turi šeimą. Visi šeimos nariai yra (duomenys neskelbtini) iš Ukrainos. Pareiškėjas oficialiai dirba, nepilnametė dukra lanko lietuvišką mokyklą, sėkmingai adaptuojasi Lietuvoje. Jeigu šeima neteks tėvo (jis bus nukreiptas į frontą), tai bus ne tik pareiškėjo, bet ir visos šeimos nubaudimas bei tragedija. Pareiškėjo dukra turi teisę gyventi kartu su tėvu, taip pat pareiškėjas kaip tėvas turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingas už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Atsakovas to neįvertino, niekaip nepasisakė dėl vaiko ir tėvo gyvenimo, išlaikymo bei auklėjimo kartu, šeimoje, neatsižvelgė į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

2.3. Atsakovo tiek informacinis raštas, tiek Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, nes atsakovas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nepateikė skundžiamo akto bei jo vertimo, taip apsunkindamas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, galiojantis iki 2023 m. liepos 5 d. Departamento duomenimis, Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojančio iki 2028 m. balandžio 28 d. Įvertinus individualią pareiškėjo situaciją bei ryšius su Lietuvos Respublika, Departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Skundo teiginiai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjas antrąkart baudžiamas, yra nepagrįsti, nes Sprendimas priimtas remiantis kompetentingos Vokietijos institucijos sprendimu ir tokiu būdu įgyvendinamas Vokietijos sprendimas neleisti užsieniečiui atvykti į valstybių narių teritoriją.

3.2. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad, prisijungus prie jo MIGRIS, joje nėra ginčijamo Sprendimo, yra nepagrįsti, nes Sprendimas pareiškėjui buvo siųstas 2023 m. gegužės 12 d., tačiau nėra perskaitytas (t. y. pareiškėjas su Sprendimo turiniu nesusipažino dėl savo paties neveikimo). Ginčijamas Sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas laikomas keliantis grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai, nes byloje nėra tokių duomenų, tačiau dėl to, jog Vokietija įvedė perspėjimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Šengeno erdvę.

3.3. Priimant Sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam 2020 m. gruodžio 8 d. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Šiuo metu pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2023 m. liepos 5 d., išduotą kaip asmeniui, kuris iš Ukrainos išvyko prieš karą, todėl jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224 nebuvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, kad asmuo negali grįžti į Ukrainą dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023 m. gegužės 8 d. Sodros duomenimis, pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. dirbo Lietuvoje. Departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra, kuriai išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., nes jai nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu pagrindu skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., buvo išduotas šios nepilnametės užsienietės motinai.

3.4. Ginčijame Sprendime buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjas yra iš Ukrainos. Karo veiksmai Ukrainoje nevyksta visoje šalies teritorijoje ir joje yra sąlyginai saugių regionų, todėl, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, nėra pagrindo pareiškėjui išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, galiojantis iki 2023 m. liepos 5 d. Departamento duomenimis, Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. balandžio 28 d. Šiuo pagrindu Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą – panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl užsieniečio teisės į šeimos susijungimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatomis, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861) 1 straipsniu.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčijamame Sprendime nurodytos visos aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus, bet ir užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jam 2020 m. gruodžio 18 d. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Aprašas), 70.13 papunktį kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. Prieš tai 2018 m. liepos 11 d. Čekijos Respublika pareiškėjui buvo išdavusi Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 27 d. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. liepos 5 d., ir jis buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu kaip asmeniui, išvykusiam iš Ukrainos dar prieš karą (kadangi iš Ukrainos pareiškėjas išvyko 2022 m. sausio 10 d.), todėl jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224 nebuvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje.

Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, jog pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2022 m. birželio 6 d – įmonėje (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2022 m. rugpjūčio 16 d. – įmonėje (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 27 d. – įmonėje (duomenys neskelbtini), o nuo 2023 m. vasario 8 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. – (duomenys neskelbtini). Šiuo metu nenustatyta, kad užsienietis dirbtų Lietuvos Respublikoje.

Departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra, kuriai išduotas skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nustatytu pagrindu, nes jai šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu pagrindu skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. kovo 4 d., buvo išduotas šios nepilnametės užsienietės motinai.

9. Teismas pažymėjo, kad ne Lietuva, o Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028 m. balandžio 28 d., t. y. būtent šios valstybės sprendimu apribota pareiškėjo galimybė atvykti į Šengeno erdvę. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, siekia rezultato, kuris nėra susietas su teismui teikiamais argumentais. Pareiškėjas, siekdamas panaikinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje, turėtų kreiptis į Vokietijos kompetentingas institucijas. Teismui nepateikta duomenų, kad Vokietijos įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti būtų negaliojantis, ginčytas ar panaikintas. Be to, pareiškėjo leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra iki 2023 m. liepos 5 d., t. y. sprendimo priėmimo dieną yra jau pasibaigęs (negaliojantis), todėl nesvarbu, patenkinus pareiškėjo reikalavimą ar jį atmetus, pareiškėjo teisinė padėtis niekaip nepasikeistų – pareiškėjui bet kuriuo atveju reikėtų iš naujo siekti gauti leidimą likti Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Vokietijoje. Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia laikyti šio Sprendimo nemotyvuotu, neobjektyviu ar neproporcingu. Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, todėl, teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas. Įstatymo 50 straipsnio nuostatos imperatyvios, pareiškėjui taikytos šio straipsnio nuostatos bei panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kitos poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikomos, todėl nėra pagrindo teigti, jog Departamentas nesilaikė objektyvumo, proporcingumo ar gero administravimo principų. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Departamento priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Departamentas į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgė. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien aplinkybė, jog vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, jog nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena). Priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Nagrinėjamu atveju Departamentas ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pritaikytų priemonių proporcingumo šeiminių ryšių aspektu visapusiškai ir objektyviai neįvertino. Sprendime visiškai nėra pasisakoma dėl pareiškėjo realaus ryšio su jo nepilnamečiu vaiku, jo išlaikymu, nors pareiškėjas akcentuoja savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką ir nurodo, jog vienintelis išlaiko nepilnametį vaiką. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.

11.2. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p., 6 p.). Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, sudarančių administracinio sprendimo faktinį pagrindą, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų.

11.3. Atsakovas skirtingai nurodo draudimo pareiškėjui mastą. Pirmiau nurodo, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojančio iki 2028 m. balandžio 28 d., o vėliau nurodo, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Vokietijoje. Šis prieštaravimas nepašalintas. Pareiškėjas yra vienintelis maitintojas ir išlaikantis šeimą, nepilnametį vaiką asmuo, todėl jo trėmimas į karą baus visą jo šeimą, nepilnamečiai vaikai gyvens skurde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 23S65960 panaikinti Ukrainos piliečiui D. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Vokietijos Federacinė Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Departamentas neatsižvelgė į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Sprendime visiškai nėra pasisakoma dėl pareiškėjo realaus ryšio su jo nepilnamečiu vaiku, jo išlaikymu. Pareiškėjas yra vienintelis maitintojas ir išlaikantis šeimą, todėl jo trėmimas į karą nubaus visą jo šeimą. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, sudarančių administracinio sprendimo faktinį pagrindą, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Dėl to ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatęs, kad pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2028 m. balandžio 28 d.

17. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

18. Šios nutarties 16 ir 17 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jeigu dėl konkretaus užsieniečio: 1) kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir 2) nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Taigi reikalingos kelios tarpusavyje susijusios sąlygos, jog būtų galimas kvalifikavimas pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

19. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2023 m. balandžio 8 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui (apeliantui) taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi, galiojančio iki 2028 m. balandžio 28 d., tačiau vien ši aplinkybė, kaip jau buvo paminėta pirmiau, dar negalėjo nulemti skundžiamo Sprendimo priėmimo. Atsakovas privalėjo atlikti individualų tyrimą dėl to, ar neegzistuoja humanitarinės priežastys, ar tarptautiniai įsipareigojimai, paneigiantys teisinę galimybę atsakovui priimti sprendimą, kuriuo būtų atimta galimybė užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Sprendime iš esmės visiškai nieko nepasisakyta dėl Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1714-415/2023, Konvencijos 8 straipsnis garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nors ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), tačiau reikalauja nustatyti ir įvertinti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.), t. y. ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys ir asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, ar teisės į šeimos gyvenimą ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

21. Tiriamu atveju Migracijos departamentas visapusiškai ir objektyviai neįvertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas proporcingas šeiminių ryšių aspektu ne tik pagal Lietuvos Respublikos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojamą šeimos sampratą. Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visapusiškai nenustatė ir išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeiminiu gyvenimu (Sprendime tik paminėta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra bei jai suteikta laikinoji apsauga bei nurodoma apie šios nepilnametės užsienietės motinai tuo pačiu pagrindu išduotą skaitmeninį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), sudarančių administracinio sprendimo faktinį pagrindą, tokio pobūdžio sprendimas negalėjo būti pripažintas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymą ir dėl esminių prieštaravimų šiam teisiniam reguliavimui turėjo būti panaikintas.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju susiklostė tokia situacija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienai (2023 m. liepos 31 d.) Sprendimu panaikintas ginčo leidimas nustojo galioti (galiojo iki 2023 m. liepos 5 d.), todėl nepaisant tos aplinkybės, jog priimant Sprendimą buvo padarytos esminės teisinės pažaidos, apskųsto individualaus administracinio akto naikinti nebėra teisinės prasmės, kadangi pareiškėjo teisės tokiu būdu negalėtų būti apgintos – ginčo leidimas yra netekęs galios. Paliekant jį (Sprendimą) galioti tik pabrėžtina, kad pastarasis dokumentas neatitiko jam keliamų reikalavimų – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

23. Dėl išdėstytų priežasčių, šioje nutartyje nurodytų motyvų pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius