2025-05-07 Nr. AB-7875-3-61-3-00051-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-757-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00051-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Pro“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Pro“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – U. Z., A. Ž. ir K. L.) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Solikar Pro“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija, Inspekcija) 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 33011 (toliau – ir skundžiamas nutarimas) ir bylą nutraukti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Valstybinė darbo inspekcija 2023 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. NUĮPBJ 33011 nurodė, jog UAB „Solikar Pro“, atstovaujama direktoriaus A. Ž., būdama darbdaviu neužtikrino ir nekontroliavo, kad įmonės veikloje būtų laikomasi imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 42 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, nes, sudariusi rašytines darbo sutartis, apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino įmonėje ir leido dirbti jos naudai: 1) nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. – K. L.; 2) nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. – U. Z.; 3) nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. – A. Ž.. Konstatuota, kad tokiais veiksmais pareiškėjas padarė pažeidimą, už kurį numatyta atsakomybė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje. Vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 3 punktu atsakovas už pažeidimo padarymą paskyrė pareiškėjui 1 000 Eur baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, t. y. iš viso 3 000 Eur baudą.

2.2. Pareiškėjas neginčija fakto, kad apie juridinio asmens vadovų K. L. ir A. Ž. bei U. Z. įdarbinimą UAB „Solikar Pro“ VSDFV teritoriniam skyriui nebuvo pranešta mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, tačiau nesutinka, jog šiuose veiksmuose yra pažeidimo, numatyto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, sudėtis, t. y. nelegalus darbas.

2.3. Teisės aktų pažeidimų juridinis asmuo, kaip teisinė fikcija, pats padaryti negali, jis veikia per jo vardu veikiančius fizinius asmenis. Pareiškėjo teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, kurios veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas). Bendrovės vadovo paskyrimo tvarką, pareigas ir atsakomybę nustato Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis.

2.4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Lietuvos teisėje yra įtvirtintas dualistinis bendrovės vadovo teisinis statusas: tarp įmonės ir jos vadovo visų pirma susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu, tačiau kartu – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami darbo sutartimi. Faktas, kad bendrovės vadovas turi dualistinį teisinį statusą, suponuoja išvadą, jog bendrovės vadovas yra ne tik bendrovės atstovas, atsakingas už darbo santykių kontrolę, t. y. pranešimą VSDFV teritoriniam skyriui apie darbuotojų darbo pradžią, bet tuo pačiu ir pats yra bendrovės darbuotojas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo (nelegalus darbas) subjektas yra fizinis asmuo, darbdavys arba kitas atsakingas asmuo, bet ne darbuotojas, dirbantis nelegalų darbą. Dėl nurodytų priežasčių juridinio asmens vadovo dualistinis teisinis statusas lemia, kad nepranešimas VSDFV teritoriniam skyriui apie savo paties darbo pradžią vadovui, kaip darbdavio atstovui, neužtraukia administracinės atsakomybės, nes priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kad vadovas – darbuotojas būtų traukiamas administracinėn pagal ANK 95 straipsnį už savo paties nelegalų darbą, nors darbuotojas negali būti ANK 95 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjektu.

2.5. Juridiniam asmeniui, kuris pats jokių veiksmų objektyviai atlikti negali, negali būti taikoma atsakomybė (jis negali būti baudžiamas) už savo vadovo, fizinio asmens, kuris atstovauja juridiniam asmeniui, nelegalų darbą, nes juridinis asmuo negali būti baudžiamas (negali atsakyti) už fizinio asmens veiksmus, už kuriuos pats fizinis asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn. Taigi, UAB „Solikar Pro“ vadovai K. L. ir A. Ž. negali būti pripažinti pažeidusiais Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį už savalaikį nepranešimą VSDFV teritoriniam skyriui apie savo pačių darbo pradžią, tad ir UAB „Solikar Pro“, veikusi per šiuos asmenis, negali būti pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas dėl savalaikio nepranešimo apie vadovų K. L. ir A. Ž. įdarbinimą.

2.6. Atsakovo argumentai yra prieštaringi, nes viena vertus, nurodoma, jog darbdavys, nors ir pavėluotai pateikęs pranešimus apie asmenų valstybinio socialinio draudimo pradžią, padarytą pažeidimą ištaisė, VSDFV užfiksavo asmenų draudžiamojo laikotarpio pradžią ir darbuotojų darbas, dirbtas iki pranešimų pateikimo, kita vertus, sprendžiama, kad tai nereiškia, jog nelegalaus darbo fakto nebuvo. Toks vertinimas reiškia, kad net ir po to, kai viena valstybės institucija – VSDFV, po nesavalaikiai pateiktų pranešimų apie darbuotojų darbo pradžią, pripažįsta, kad darbuotojai nuo jų darbo pradžios dirba legaliai ir jiems yra taikomos visos socialinės garantijos, kita valstybės institucija – Valstybinė darbo inspekcija, pavaldi tai pačiai ministerijai, vertina, kad darbuotojai nuo darbo pradžios iki pranešimų apie darbuotojų darbo pradžią pateikimo dirbo nelegaliai. Toks vienas kitam prieštaraujantis valstybės institucijų tos pačios faktinės situacijos vertinimas pažeidžia esminį teisinės valstybės principą – teisinio tikrumo principą, nes tuo pačiu laikotarpiu dirbtas darbas negali būti teisiškai vertinamas skirtingai – ir legaliu (teisėtu), ir nelegaliu darbu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-665 „Dėl elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos naudojimo sistemos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos naudojimo sistemos taisyklių 23 punkte yra įtvirtinta galimybė pataisyti termino pranešti VSDFV teritorinei įstaigai apie darbuotojo priėmimo į darbą praleidimo trūkumą, nelaikant termino praleidimo laikotarpio nelegaliu darbu.

2.7. Atsakovas dėl nelegalaus darbo tyrimą pradėjo praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai draudėjas UAB „Solikar Pro“ jau buvo pranešęs apie K. L., A. Ž. ir U. Z. priėmimą į darbą nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. o VSDFV pripažino, kad laikotarpis nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. yra draudžiamasis laikotarpis, t. y. kai šis laikotarpis jau buvo pripažintas teisėtu (legaliu) darbu.

2.8. Net jeigu teismas spręstų, kad pareiškėjo padaryta veika turi visus pažeidimo, numatyto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, požymius, ji akivaizdžiai yra mažai pavojinga, todėl pareiškėjo nėra pagrindo traukti atsakomybėn. Jeigu pareiškėjas, teismo vertinimu, visgi trauktinas atsakomybėn, tai jam turėtų būti skirta mažesnė, nei sankcijoje numatyta minimali bauda.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, nurodydamas, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo. Bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų. Šio straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlygį, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jeigu nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, A. Ž. UAB „Solikar Pro“ vadovu buvo paskirtas nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalį su juo turėjo būti sudaroma darbo sutartis, kurią bendrovės vardu pasirašo valdybos pirmininkas ar kitas valdybos įgaliotas narys.

4.2. Darbo kodekso 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su juridinio asmens vienasmeniu valdymo organu – fiziniu asmeniu, dirbančiu atlygintinai, privalo būti sudaryta darbo sutartis, išskyrus mažųjų bendrijų ir individualiųjų įmonių vadovus. Aptariamu atveju UAB „Solikar Pro“ paskirtasis vadovas (įgaliotas asmuo) A. Ž. ne tik turėjo pareigą pasirašyti darbo sutartį su priimamu į darbą direktoriumi A. Ž., bet ir apie jo įdarbinimą pranešti VSDFV teritoriniam skyriui.

4.3. Įstaigos vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai. Administracinis nusižengimas gali būti padarytas ne tik aktyviais veiksmais (veikimu), bet ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N-575-3202/2011, Nr. N-575-704/2012).

4.4. Šiuo atveju juridinis asmuo UAB „Solikar Pro“ atsakomybėn traukiamas už fizinių asmenų – buvusio direktoriaus K. L. ir direktoriaus A. Ž. neteisėtą neveikimą, pasireiškusį netinkamu įmonės darbo organizavimu ir jos veiklos kontrolės nebuvimu.

4.5. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus tuo atveju, kai administracinį nusižengimą juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Juridinis asmuo gali atsakyti už administracinius nusižengimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

4.6. Atsakomybėn traukiamo juridinio asmens atstovo teiginiai apie tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius priėmęs pavėluotai pateiktus pranešimus apie A. Ž., K. L. ir U. Z. valstybinio socialinio draudimo įmonėje pradžią, pripažino, jog jų darbas laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo teisėtas, niekaip nekeičia padarytos priešingos teisei veikos kvalifikavimo, nes darbdavys, pateikė VSDFV pranešimus apie asmenų valstybinio socialinio draudimo pradžią, pažeisdamas Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies nustatytus terminus, o VSDFV, priėmusi šiuos pranešimus, tik užfiksavo asmenų draudžiamojo laikotarpio pradžią. Tai visiškai nereiškia, kad nelegalaus darbo fakto nebuvo.

4.7. Atsakovas, skirdamas baudą (finansinę sankciją) UAB „Solikar Pro“, įvertino, kad pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką – apie 2 mėnesius, jie susiję su 3 asmenų darbo ir socialinių teisių pažeidimais. Tyrimo metu nustatyta, jog pažeidimai sisteminio pobūdžio, jie padaryti dėl to, kad K. L., o vėliau ir A. Ž., būdami UAB „Solikar Pro“ direktoriais, neatliko ar (arba) nepakankamai atliko savo pareigas ir nenustatė veiksmingo įmonės veiklos vidaus kontrolės mechanizmo, todėl skundžiamu nutarimu paskirta trijų tūkstančių eurų bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka baudų skyrimo pagrindus.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

6.1. 2023 m. gruodžio 12 d. UAB „Solikar Pro“ surašytas Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas Nr. UĮPPJ 0463-0055 dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pažeidimo padarymo, t. y. nepateikto pranešimo VSDFV teritoriniam skyriui apie pradėjusius dirbti K. L., A. Ž. ir U. Z..

6.2. Valstybinė darbo inspekcija 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 33011, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, paskyrė pareiškėjui 3 000 Eur baudą.

7. Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 42 straipsnio 1–2 dalimis, Užimtumo įstatymo 55 straipsniu, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalies 3 punktu, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjui sudarius darbo sutartis su A. Ž., K. L. ir U. Z., jam atsirado pareiga apie tai pranešti VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šie veiksmai neatlikti, tad atsakovas pagrįstai konstatavo nelegalaus darbo faktą.

8. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1323-624/2021), pažymėjo, kad ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi veiklos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami veiklos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais. Nagrinėjamu atveju darbdavys – pareiškėjas, todėl būtent pareiškėjui tenka pareiga užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, konstatavus, jog pareiškėjo neveikimu buvo pažeistos Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, spręstina, jog pareiškėjui pagrįstai taikyta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta atsakomybė.

9. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad įstatymuose įtvirtintas dualistinis akcinės bendrovės vadovo statusas neleidžia bendrovės patraukti atsakomybėn tuo atveju, kai jos vadovo atžvilgiu konstatuotas nelegalus darbus. Teismo vertinimu, priešingai, būtent bendrovės vadovo dualistinis teisinis statusas ir suteikia galimybę taikyti tokią atsakomybę darbdaviui. Dualistinis bendrovės vadovo teisinis statusas reiškia, kad: viena vertus, tarp įmonės ir jos vadovo susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu; kita vertus, – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami sudarant darbo sutartį. Pastaruoju atveju darbdavys įgyja pareigą tinkamai apie sudarytą darbo sutartį ir informuoti valstybę, nepriklausomai nuo to, kad tas darbuotojas yra pats bendrovės vadovas. Priešingas bendrovės vadovo teisinio statuso turinio aiškinimas sudarytų nelygias, diskriminacinio pobūdžio sąlygas taikant Užimtumo įstatymo nuostatas, kai nelegalus darbas fiksuojamas vadovo ar kito darbuotojo atžvilgiu, o tai neatitiktų teisinės valstybės principo.

10. Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-665 patvirtintų Elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos naudojimo sistemos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai plačiai interpretuoja 23.1–23.6 papunkčiuose įtvirtintas nuostatas, spręsdamas, kad vien leidimas pateikti elektroninį pranešimą apie darbo pradžią vėliau nei nustatyta, savaime reiškia ir tai, kad tuo pašalinamas nelegalaus darbo faktas. Teismo vertinimu, VSDFV veikla negali būti priešinama Valstybinės darbo inspekcijos veiklai pagal Užimtumo įstatymo nuostatas, nes tai atskiros skirtingų institucijų veiklos sritys, kurių veikla papildo viena kitą ir nelegalaus darbo kontrolės kontekste. Pats faktas, kad konstatuotas nelegalaus darbo faktas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, neatleidžia darbdavio nuo pareigos pateikti elektroninį pranešimą apie darbo pradžią ir juo labiau nepanaikina nelegalaus darbo fakto. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai, kad pateikdamas pranešimą VSDFV jis ištaisė konstatuotą nelegalaus darbo pažeidimą, atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjui paskirta bauda atitinka Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatas: už kiekvieną asmenį paskirta 1 000 Eur bauda, t. y. žymiai mažesnė nei nustatytas vidurkis, atsižvelgus į tai, kad nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Taigi, nustatant baudos dydį atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą, pašalino pasekmes, bendradarbiavo su tyrimą atlikusiais pareigūnais. Pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste, teismas nurodė neturintis pagrindo spręsti, kad paskirta nuobauda pažeidžia proporcingumo principą.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad juridinis asmuo negali būti baudžiamas (negali atsakyti) už fizinio asmens veiksmus, už kuriuos pats fizinis asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn. Kadangi UAB „Solikar Pro“ vadovai K. L. ir A. Ž. negali būti pripažinti pažeidusiai Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį už savalaikį nepranešimą VSDFV teritoriniam skyriui apie savo pačių darbo pradžią, tai ir UAB „Solikar Pro“, veikusi būtent per šiuos asmenis, negali būti pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas dėl savalaikio nepranešimo apie UAB „Solikar Pro“ vadovo K. L. ir A. Ž. įdarbinimą.

13.2. Pareiškėjas taip pat laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad priešingi VSDFV ir Valstybinės darbo inspekcijos tos pačios faktinės situacijos vertinimai pažeidžia esminį teisinės valstybės principą – teisinio tikrumo principą, nes tuo pačiu laikotarpiu dirbtas darbas negali būti teisiškai vertinamas skirtingai ir legaliu (teisėtu) ir nelegaliu darbu.

13.3. Vadovaujantis Taisyklių 23.1–23.6 punktuose įtvirtintu reguliavimu elektroninį pranešimą apie darbuotojo priėmimą į darbą galima pateikti ir pavėluotai, o tai pareiškėjų vertinimu, suponuoja, kad ne visais atvejais, kai apie darbuotojo priėmimą į darbą nepranešama laiku, toks darbas yra laikomas nelegalus. Įvertinus Elektroninio pranešimo priėmimui keliamus reikalavimus darytina išvada, jog, jeigu Elektroninis pranešimas priimamas, tai pripažįstama, kad jame VSDFV nurodyta informacija teisinga, o tuo pačiu darbuotojo darbas, dirbtas iki Elektroninio pranešimo pateikimo, yra legalus. VSDFV, priėmusi draudėjo UAB „Solikar Pro“ 2023 m. rugsėjo 26 d. Elektroninius pranešimus apie K. L., A. Ž. ir U. Z. priėmimą į darbą nuo 2023 m. rugsėjo 15 d., patvirtino darbuotojų draudžiamuosius laikotarpius nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. Taigi, VSDFV patvirtino, jog Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto termino trūkumas buvo tinkamai ištaisytas ir laikotarpis nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. nelaikytinas nelegaliu darbu, o pripažįstamas draudžiamuoju laikotarpiui darbuotojų atžvilgiu dar iki Valstybinės darbo inspekcijos tyrimo pradžios.

13.4. Valstybinė darbo inspekcija nelegalaus darbo atveju tyrimą pradėjo praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai draudėjas UAB „Solikar Pro“ jau buvo pranešęs VSDFV apie K. L., A. Ž. ir U. Z. priėmimą į darbą nuo 2023 m. rugsėjo 15 d., o VSDFV pripažino, kad laikotarpis nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. yra draudžiamasis laikotarpis, t. y. kai šis laikotarpis jau buvo pripažintas teisėtu (legaliu) darbu.

14. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas pakartoja argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai vertino faktines bylos aplinkybės ir priėmė teisėtą ir motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 33011, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą ir jam skirta 3 000 Eur bauda, t. y. pareiškėjas nubaustas už tai, kad būdamas darbdaviu, neužtikrino, jog apie darbuotojų K. L., M. Ž. ir U. Z. įdarbinimą UAB „Solikar pro“ būtų pranešta VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai nustatė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą ir vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis skyrė pareiškėjui pažeidimo sunkumą, mastą pobūdį, pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes atitinkančią baudą, kuri yra teisinga ir proporcinga padarytam pažeidimui.

18. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka. Pareiškėjo teigimu, jam negali būti paskirta bauda už fizinio asmens veiksmus, už kuriuos pats fizinis asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad jis tinkamai ištaisė padarytą pažeidimą, kadangi, nors ir pavėluotai, tačiau pranešė VSDFV teritorinei įstaigai apie asmenų įdarbinimą.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Užimtumo įstatymo (čia ir toliau remiamasi įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d.) 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

21. Teismų praktikoje pažymima, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2224-525/2024 ir joje nurodytą praktiką).

22. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

23. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją, nedaro teismo sprendimo neišsamiu, neteisėtu ar nepagrįstu.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Bendrovės darbuotojai, nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, dirbo Bendrovėje laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d.: i) K. L. nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 12 d. ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, o nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. – projektų vadovo pareigas; ii) nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. A. Ž. ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas; iii) nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. U. Z. ėjo personalo vadovės pareigas. Pareiškėja apie minėtų asmenų valstybinio socialinio draudimo pradžią pranešimą pateikė 2023 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjos patikrinimas pradėtas VDI gavus Migracijos departamento 2023 m. spalio 30 d. raštą Nr. GD-11143, kuriame informuojama, kad pareiškėja įtariama laikino įdarbinimo veiklos vykdymu, nors nėra įtraukta į VDI Laikino įdarbinimo įmonių sąrašą, atkreipiamas dėmesys, kad pagal registrų duomenis pareiškėjos direktorius pasirašė subrangos sutartį dar iki tol, kol pradėjo eiti pareigas, ir prašoma atlikti pareiškėjos patikrinimą, apie jo rezultatus informuojant Migracijos departamentą.

25. Pareiškėjas, neginčydamas to fakto, kad jo darbuotojai nurodytą laikotarpį dirbo Bendrovėje nepranešus apie jų įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai, nesutinka, kad šie veiksmai laikytini nelegaliu darbu, už kurį galima vadovo, taigi ir pareiškėjo atsakomybė. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas juridinio asmens atsakomybės už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo padarymą teisinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas juridinio asmens teisinės atsakomybės pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą klausimą, yra pažymėjęs, kad juridinio asmens (darbdavio) teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo juridinio asmens (darbdavio) darbuotojų veiksmų (padarytų pažeidimų), kurie laikytini paties juridinio asmens (darbdavio) veiksmais (padarytais pažeidimais) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-324-442/2022). Nagrinėjamu atveju Bendrovės neteisėti veiksmai, t. y. neteisėtas neveikimas, pasireiškė per jos valdymo organų, vadovų neveikimą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelegaliu darbu laikomi atvejai, kai VSDFV teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nebuvo pranešta apie su bendrovės vadovu sudarytą darbo sutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-608-1188/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius faktą, kad Bendrovė nepranešė įgaliotai institucijai apie darbuotojų (vadovų, projektų vadovo, personalo vadovės) įdarbinimą teisės aktų nustatytu terminu, šis juridinis asmuo pagrįstai pripažintas padariusiu teisės pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir jam pagrįstai taikyta teisinė atsakomybė.

26. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas be pagrindo tapatina dviejų institucijų, vykdančių skirtingas funkcijas, veiksmus ir nepagrįstai teigia, jog pateikus duomenis apie darbuotojų įdarbinimą ir VSDFV užfiksavus asmenų draudžiamojo laikotarpio pradžią, darbuotojų darbas, dirbtas iki pranešimų pateikimo, nelaikytinas nelegaliu. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2224-525/2024).

27. Užimtumo įstatymu nelegalaus darbo kontrolės funkcija yra priskirta būtent Valstybinei darbo inspekcijai (Užimtumo įstatymo 55 str.). Ši institucija turi įgaliojimus konstatuoti nelegalaus darbo faktą ir taikyti teisinę atsakomybę už šį pažeidimą. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad VSDFV draudžiamojo laikotarpio pradžia laiko faktinio asmenų įdarbinimo laiką yra palanki darbuotojams ir užtikrina jų teisių apsaugą, kad dėl darbdavio neteisėtų veiksmų jie nepatirtų neigiamų pasekmių. Šiame kontekste pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalis įpareigoja darbdavį, padariusį Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, sudaryti rašytinę darbo sutartį su nelegaliai dirbusiu asmeniu ir pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai, kad darbo sutartis sudaryta ir darbuotojas priimtas į darbą, sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui sulygtą atlyginimą už darbą, išskyrus atvejį, kai šis atlyginimas buvo sumokėtas. Paminėtas teisinis reguliavimas patvirtina, kad teisės aktai tokiu būdu siekia apsaugoti darbuotoją ir užtikrinti, kad dėl neteisėtų darbdavio veiksmų jis nepatirs neigiamų pasekmių, tačiau tai neturi jokios įtakos nelegalaus darbo fakto nustatymui ir nepašalina darbdavio teisinės atsakomybės, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis ištaisė pažeidimą, pranešdamas apie darbuotojų įdarbinimą ir dėl šios priežasties nelegalaus darbo faktas negalėjo būti nustatytas atmestini kaip nepagrįsti.

28. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas numatė, kad įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

29. Užimtumo įstatymo 60 straipsnis nustato baudos skyrimo tvarką ir sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą (Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalis).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamu nutarimu paskirta teisinga ir proporcinga bauda ir ją mažinti ar iš viso jos neskirti nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, Inspekcija įvertino pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teisingumo ir protingumo principus, nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgė į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, ir konstatavo, kad 1 000 Eur baudos paskyrimas Bendrovei už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį pasieks administracinės nuobaudos skyrimo tikslus, taigi skundžiamu nutarimu atliktas baudos individualizavimas atitinka Užimtumo įstatymo 60 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-726-815/2024). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų ir nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, paneigiančių Nutarimu pareiškėjui skirtos baudos teisėtumą ir jos dydžio teisingumą.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Pro“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė