2017-04-11 Nr. AB-8342-3-65-3-00201-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-970-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00201-2015-8

Procesinio sprendimo ka tegorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Biržų skyriaus, dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti: prašymui dėl nuosavybės teisių į M. V. žemę, kurios bendras plotas 40,37 ha, esančią Biržų rajone (duomenys neskelbtini) kaime; prašymui dėl giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų; prašymui dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėja aiškino, kad jai kartu su kitais pretendentais jau atkurtos nuosavybės teisė į tėvo J. V. Biržų rajone (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 55,55 ha žemę. Pareiškėjai teko 18,51 ha ploto tėvo valdytos žemės dalis. Tačiau pareiškėja manė, kad V. šeima žemės turėjo daugiau – iš viso apie 100 ha. Todėl ji nuolatos kreipdavosi į įvairias institucijas su prašymais, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą žemę. Nurodė, kad pareiškėjos senelis M. (M.) V., kuris mirė 1893 m., nuosavybės teise valdė du žemės sklypus, buvusio Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus Nausėdžių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, sudarytame 1925 m. matininko J.

S., kurio nuorašas patvirtintas 1937 m. sausio 13 d. Žemės tvarkymo departamento direktoriaus, pažymėtus Nr. 38 (37,26 ha ploto) ir Nr. 64 (3,11 ha ploto) ir bendrai sudarančius 40,37 ha ploto. Pareiškėja paaiškino, kad mirus pareiškėjos seneliui M. V., jo našlė, pareiškėjos tėvo J. V. motina D. ir M. bei D. sūnus K. V. gyveno kartu su pareiškėjos tėvu J. V. ir jie kartu valdė visą žemės sklypą, t. y. 55,55 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kuris buvo J. V. vardu, ir 40,37 ha senelio vardu buvusią žemę Nausėdžių kaime, t. y. beveik 100 ha žemės. Pareiškėja ir jos atstovas mano, kad 1993 m. sausio 10 d. iš Lietuvos valstybinio archyvo į pareiškėjos prašymą gautame archyvo pažymėjime Nr. 02-174-V esantys duomenys apie žemės paėmimą į valstybinį žemės fondą, patvirtina, kad pareiškėjos tėvas J.

V. turėjo 80,55 ha žemės. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad J. V. buvo jos tėvo J. V. brolis, tai yra M. V. ir D. sūnus, o be K., J. ir J., senelis M. V. dar turėjo dvi dukteris, viena iš jų O.. Pareiškėja pripažino, kad Nausėdžių kaime gyveno ir kitas M. V., kuris turėjo vaikus F. ir P.. Pareiškėja mano, kad praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, giminystės ryšių nustatymo dokumentams bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl trečiojo suinteresuoto asmens neveikimo, kai pareiškėja daugybę kartų kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Biržų skyrių, prašydama jai grąžinti likusią negrąžintą žemę.

Pareiškėja teigė, kad tarnautojai nieko jai neaiškino, nerodė turimų žemės planų, kuriuose pažymėta jos senelio žemė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Biržų skyriaus, atsiliepime į patikslintą skundą prašė pareiškėjos prašymą atmesti.

Tarnybos Biržų skyrius atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią tėvo J. V. Biržų raj. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 55,55 ha žemės sklypą, tačiau kitų duomenų apie pareiškėjos tėvo valdytą žemę nėra. Pažymėjo, kad į M. V. žemę nuosavybės teisės buvo atkurtos M. V. dukrai P. L. ir V. V.. Todėl mano, kad pareiškėjos prašymas neturi būti tenkinamas, nes jokių duomenų, kad pareiškėjos senelis ar jo tėvas valdė daugiau žemės, negu ta žemė, į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės, nėra.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos E. B. prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjos prašyme nurodytas žemės savininkas – jos senelis M. V. negalėjo būti pareiškėjos siekiamos susigrąžinti žemės savininku, nes jis mirė 1893 m. sausio 3 d. Iš 1936 m. kovo 13 d. Žemės tvarkymo departamento direktoriaus patvirtinto Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus Nausėdžių kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, sudaryto 1925 m. matininko S. J. (toliau – ir Planas), nustatyta, kad 1925 m., kuomet buvo vykdomas Nausėdžių kaimo žemės išskirstymas vienkiemiais, žemės savininku jau buvo pareiškėjos tėvas J. V., tuomet kartu su broliu K. V. valdęs 55,55 ha žemės. Taip pat žemės savininku buvo ir kitas M. V. įpėdinis J. V.. Remiantis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjos senelis iki mirties valdė nuosavybės teise žemę, tai per 32 metus iki Plano sudarymo jau buvo įvykusios šios žemės paveldėjimo procedūros. Be to, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis apie žemės savininką (duomenys neskelbtini) kaime M. V., t. y. iš pareiškėjos paaiškinimu nustatytų faktų apie šio asmens gyvenimą iki žemės nacionalizacijos Biržų rajono (duomenys neskelbtini) kaime, turėjimą vaikų, kurių vardai buvo P. ir F., taip pat iš archyvinės pažymos duomenų apie M. V. ištrėmimą 1948 m. į Krasnojarsko kraštą (jo gimimo, mirties metus, kartu tremiamą sūnų F.), duomenų apie nustatytais terminais M. V. įpėdinių (P. L., V. V.), paduotų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. V. žemę (duomenys neskelbtini) kaime ir šių teisių atkūrimo, teismas padarė išvadą, kad būtent šis asmuo, o ne 1893 m. miręs pareiškėjos senelis M. V. buvo Plane pažymėtų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime savininku.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl įstatymo nustatyto termino dokumentams pateikti atnaujinimo, remiasi jau surinktais dokumentais apie jos senelio M. V., tėvo J. V. žemės valdymą nuosavybės teise, tačiau pagal dokumentus, kuriais remiasi pareiškėja, jai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo J. V. 55,55 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, o duomenų apie didesnio žemės sklypo valdymą nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos juose nėra. Nors byloje yra surinkti įrodymai, kad pareiškėja po nuosavybės teisių į jos tėvo J. V. 55,55 ha žemės sklypą Biržų rajone atkūrimo, ne vieną kartą kreipėsi į įvairias institucijas, teigdama, kad jai liko neatkurtos nuosavybės teisės į dalį tėvo J. V. valdytos žemės ir savo aktyviais veiksmais siekė likusios žemės grąžinimo, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teismas padarė išvadą, kad atnaujintas įstatymu nustatytas terminas, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į M. V. (kaip ir į J. V.) žemę, pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus, pareiškėjai nesukels jos siekiamų pasekmių, kadangi pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos teisės atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nepasitvirtino. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja E. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad teismas buvo suklaidintas įrodymais, kurie šioje byloje jokios reikšmės neturi, nes yra nesusiję. Pažymi, kad Tarnybos Biržų skyrius pateikė kitų asmenų duomenis, dėl to teismas suklydo ir netenkino pareiškėjos prašymo. Akcentuoja, kad yra gimusi 1929 m., todėl pamena kaip tėvai tvirtino, kad šeimai priklausė beveik 100 ha žemės. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į E. B. žemės grąžinimo bylą, L. P., M., „Liepų“ kolūkio, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės grąžinimo bylą, jų nevertino, vadovavosi melagingais Tarnybos Biržų skyriaus paaiškinimais ir priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su apeliaciniu skundu.

Tarnyba nurodo, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. sausio 10 d. išduotame pažymėjime Nr. 02-174-V matyti, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės komisijos 1940 m. lapkričio 1 d. nutarime nurodyta, jog iš V. J. (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjusio 55,55 ha žemės į valstybinį žemės fondą buvo paimta 30 ha žemės. Tame pačiame archyvo fonde Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių, kurių žemė buvo priskirta miškams, sąraše (be datos) įrašytas (duomenys neskelbtini) vienkiemio valdytojas V. J., M. sūnus (gimimo metai nenurodyti). Į valstybinį miškų fondą paimta 25,55 ha jo žemės ir pusė visų trobesių. Sudėjus šiuos du, nacionalizavimo metu paimtus žemės plotus, gaunasi, kad iš J. V. buvo paimta 55,55 ha žemės. 1945–1948 m. žemės apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad J. V., M., (duomenys neskelbtini) vienkiemyje įrašytas kaip sklypo Nr. 45 valdytojas ir iki tarybinio žemės pertvarkymo turėjo 55,55 ha. Ši žemė, remiantis 1993 m. sausio 27 d. susitarimu ir buvo pasidalinta taip: E. B. teko 18,51 ha; O. G. – 18,52 ha; P. V. – 18,52 ha žemės. P. L. (V. M. dukters) nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 1999 m. vasario 9 d. pažyma „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ Nr. 6401. Nurodo, kad iš archyvinės medžiagos matyti, jog V. M. valdė 40,37 ha žemės. Nuosavybės teisės į 39,50 ha žemės, buvusios Panevėžio apskrities Biržų rajono (duomenys neskelbtini) kaime buvo atkurta P. L. (28,5 ha) ir V. V. (11,00 ha) pagal susitarimą. Kadangi kitos žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos V. M. dukrai P. L. ir anūkui V. V., todėl Tarnyba neturi pagrindo E. B. atkurti nuosavybės teisių į šią žemę. Tarnyba atsiliepime nurodo, kad dėl E. B. teiginio, kad (duomenys neskelbtini) apylinkėse gyveno du V. M., kurie valdė ir labai panašius žemės plotus (39 ha ir 40 ha), palieka nuspręsti teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos E. B. prašymo atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. V. turėtą 40,37 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Biržų rajone.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos pateikto prašymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atnaujinus terminus tai nesukels pareiškėjai jokių siekiamų pasekmių, nes pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos teisės atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nepasitvirtino.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas neįvertino visų jos nurodytų aplinkybių, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai vadovavosi Tarnybos pateiktais duomenimis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, taikytinas teisės normas bei aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos prašymo, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra pažymėta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, žinoma, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo, Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinti ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių ir nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai konkrečiai neįvardija, kokios priežastys yra laikomos svarbiomis, tai palikdamas iš esmės teismo prerogatyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010). Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-18/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Grįsdama prašymą atnaujinti terminą prašymui paduoti pareiškėja nurodė, kad agrarinės reformos tarnybos darbuotojai buvo nepakankamai rūpestingi ir pareiškėjos senelio turėtą žemės plotą įrodantį dokumentą nuo jos nuslėpė ir jai jo nerodė, nurodė, kad pasitikėjo valstybės tarnautojais ir tikėjo, kad jie dirba žmonėms. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad dėjo pastangas susigrąžinti visą šeimai priklausiusį turtą, žodžiu ir raštu kreipėsi į Tarnybos Biržų skyrių.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad esminė pareiškėjos nurodoma termino praleidimą lėmusi aplinkybė – pasitikėjimas valstybės institucijomis yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima išvada, jog pareiškėja buvo klaidinama valstybės institucijų ir tai galėjo lemti termino praleidimą. Byloje nustatyta, jog pareiškėja savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie M. V. valdytą žemę. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja nuo 1991 iki 2001 metų kreipėsi į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių į M. V. valdytą žemę atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, po to, kai 1993 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 4-902-20710 (b. l.

39) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tekusią tėvo J. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 18,51 ha, pareiškėja gana aktyviai siekė, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į didesnį tėvo J. V. valdytą žemės kiekį. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja laikėsi nuoseklios pozicijos, kad žemė, į kurią jai bei jos broliu ir seseriai atkurtos nuosavybės teisės – 55,55 ha, yra tėvo J. V. paveldėta iš tėvų, tačiau, pareiškėjos nuomone, jos tėvas kaip karys savanoris, buvo gavęs daugiau žemės, į kurią jai turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės (pvz. pareiškėjos 2004 m. kovo 5 d. prašymas Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Biržų rajono žemėtvarkos skyriui (nuosavybės teisių atkūrimo byla), pareiškėjos 2014 m. spalio 31 d. prašymas Panevėžio apygardos prokuratūrai viešojo intereso gynimo skyriui („Biržų rajono Biržų apylinkės (buv.

„Pavasario“) piliečiui B. E., J. suteiktos žemės privačiam ūkiui steigti, dokumentacijos byla)). Teismui paduotame prašyme nurodydama aplinkybę, kad siekė susigrąžinti žemę, priklausiusią seneliui M. V., tačiau dėl valstybės institucijų veiksmų to negalėjo padaryti teisės aktuose nustatytais terminais, pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teigdama, jog jai buvo trukdoma atkurti nuosavybės teises į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, pareiškėja turėtų pateikti įrodymus, kad valstybės institucijoms buvo žinomas jos siekis atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir šios institucijos atsisakė suteikti informaciją ar pateikti reikiamus dokumentus.

Byloje nepateikta duomenų, kad iki terminų pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir / ar giminystės ryšį patvirtinančius įrodymus pabaigos pareiškėja būtų išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę. Priešingai, kaip buvo pažymėta, pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui teikė informaciją tik apie tai, kad jog jos tėvas galbūt iki nacionalizacijos valdė didesnį žemės sklypą, nes buvo gavęs žemės kaip karys savanoris. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, kad jai buvo trukdoma atkurti nuosavybės teises į M.

V. žemę.

Kaip buvo pažymėta, pareiga domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Šiuo atveju pati pareiškėja iki 2015 m. nesiėmė konkrečių veiksmų informacijai apie M. V. turėtą žemę, kurią galbūt paveldėjo jos tėvas J. V., gauti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuo 2001 m. iki pat 2015 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir buvusia turtine padėtimi, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti dėl visos žemės buvimo ar nebuvimo).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad savo teisę atkurti nuosavybės teises į M. V. turėtą žemę, pareiškėja grindžia Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1925 m. planu, patvirtintu 1936 m. kovo 13 d. Tačiau kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas teismui pateikė įrodymus, kad į nurodytą planą įtrauktą M. V. priklausiusią žemę atkurtos nuosavybės teisės jo vaikams – P. L. ir V. V.. Apeliaciniame skunde teigdama, kad tai ne tas pats M. V., pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes, kad iš esmės pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į asmens, kuris nebuvo pareiškėjos senelis, iki nacionalizacijos valdytą žemę. Todėl, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, net ir atnaujinus prašyme nurodytus terminus, pagal šiuo metu byloje esančią situaciją, pareiškėjos teisių apimtis nepasikeistų. Tuo tarpu terminų atnaujinimas nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra savitikslis, esant svarbioms priežastims šie terminai gali būti atnaujinami tik jei yra potenciali tikimybė, kad juos atnaujinus asmuo galės realizuoti savo teises.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo prašymą priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė