2022-04-27 Nr. AB-10377-3-61-3-00314-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2167-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00314-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. M. A. A. I., J. A. H. Al S. ir nepilnamečio, atstovaujamo tėvų, N. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M. A. A. I., J. A. H. Al S. ir nepilnamečio, atstovaujamo tėvų, N. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai M. M. A. Al I., J. A. H. Al S. ir N. M. M. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21M47726 (toliau – ir Sprendimas); 2) Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 6K-94 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė, jog jie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti jiems suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Taip pat nurodė, kad išvyko iš kilmės šalies dėl karinės grupuotės (duomenys neskelbtini) grasinimų. Pareiškėjas M. M. A. A. I. teigė, kad yra politinis aktyvistas, dalyvavo demonstracijose ir kritikavo grupuotės (duomenys neskelbtini) lyderį (duomenys neskelbtini). Dėl to sulaukė grasinimų, buvo sumuštas, pagrobtas ir priverstas pasirašyti pasižadėjimą, kad nesiliovus kritikuoti (duomenys neskelbtini), bus pagrobta ir kankinama visa jo šeima. Jų teigimu, baimindamiesi dėl saugumo, pareiškėjai išvyko iš kilmės šalies.

3. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis nustatant prašymo suteikti prieglobstį motyvus, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nebuvo pateikta duomenų apie padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies. Jų vertinimu, vien tai, kad jie atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru neišvyktų į kilmės šalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymą pateikė tik sulaikyti, kadangi sulaikymo metu dalyvavę pareigūnai buvo pirmasis jų kontaktas Lietuvos Respublikoje. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjai gali pasislėpti. Pareiškėjų vertinimu, draudimo atvykti terminas nėra proporcingas, jie dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o iš kilmės valstybės išvyko siekdami saugaus gyvenimo.

4. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę. Be to, jiems nebuvo suteikta galimybė tiesiogiai dalyvauti skundą nagrinėjant ikiteismine tvarka, todėl Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjų skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindė jų baimės patirti persekiojimą. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, Migracijos departamento nuomone, pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, todėl tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Remiantis Europos paramos prieglobsčio biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis apie padėtį (duomenys neskelbtini), nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėjas dalyvavo protestuose, pareiškėja yra moteris, o pareiškėjų vaikas – nepilnametis, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jiems gresia pavojus dėl beatodairiško smurto (pareiškėjas nebuvo protestų organizatorius, pareiškėja nėra vieniša moteris, o jų vaikas nėra nelydimas nepilnametis).

9. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Migracijos departamento vertinimu, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo jie galėjo pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, o iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Atsakovas nurodė, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjai nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. A. A. I. ir J. A. H. A. S., atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. A. A. I. ir J. A. H. A. S., atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu duotus ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Nors pareiškėjas Migracijos departamento apklausos metu buvo nurodęs, kad yra patyręs smurto veiksmus dėl jo aktyvaus dalyvavimo protestuose, t. y. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) milicijos ir kankintas, tačiau objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo patirtą smurtą, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Be to, pareiškėjas patvirtino, jog jokiai politinei partijai nepriklauso. Vien fakto, kad praeityje dalyvavo proteste, gali nepakakti pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų pasakojimas nėra nei detalus, nei nuoseklus, nėra patvirtintas patikimais įrodymais, pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą dėl dalyvavimo protestuose buvo atmestas dėl patikimumo stokos.

13. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir pareiškėjų pasakojimus, nusprendė, jog papildoma apsauga pareiškėjams nesuteiktina, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintų pagrindų. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas, dalyvavęs protestuose, teigė, kad juose tik dalyvavo, protesto akcijų organizatoriumi nebuvo. Nors teigė, kad buvo sulaikytas (patikimų įrodymų nepateikta), tačiau jokie jam patiekti kaltinimai nebuvo, pareiškėjo deklaruojama baimė dėl jo šeimos saugumo negali būti laikoma visiškai pagrįsta, o pareiškėjų argumentai, kad papildoma apsauga turėtų būti suteikta dar ir dėl to, kad pareiškėjai yra moteris bei vaikas, teismo teigimu, savaime nereiškia, kad šie asmenys priklauso labiau pažeidžiamųjų grupei.

14. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, o pareiškėjai šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė.

15. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 m. draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jų padarytam pažeidimui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinę ar klaidinę tyrimą, būtų pateikę melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Dėl šios priežasties teismas pakeitė Migracijos departamento nustatytą draudimo atvykti terminą nustatydamas, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 m. nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Atitinkamai teismas nutarė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 m. nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą visa apimtimi. Pareiškėjai taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja būti išklausyti tiesiogiai.

18. Pareiškėjai pažymi, jog negali pasilikti kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo už dalyvavimą protestuose. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didžiulę politinę ir karinę įtaką turi (duomenys neskelbtini) partijos ir karinės grupuotės. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjams už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjai gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

19. Pareiškėjai teigia, kad jų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal tris kriterijus – kaip protestuotojas ir opozicijos aktyvistas, moteris bei nepilnametis vaikas, todėl jiems suteiktina papildoma apsauga.

20. Atsakovas rėmėsi EPPB 2021 m. ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, ataskaitoje apibendrinta informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., t. y. vienerių metų senumo. Pareiškėjų manymu, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovas nepagrįstai neatliko atskyrimo tarp ekonominių migrantų ir prieglobsčio prašytojų, jų prieglobsčio prašymo priežastys nėra nulemtos vien sunkios ekonominės padėties (duomenys neskelbtini).

21. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 25 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams M. M. A. A. I. ir J. A. H. A. S., atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams M. M. A. A. I. ir J. A. H. A. S., atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pažymi, jog negali pasilikti kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo už dalyvavimą protestuose. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didžiulę politinę ir karinę įtaką turi (duomenys neskelbtini) partijos ir karinės grupuotės. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjams už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjai gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

29. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

31. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

32. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

33. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

34. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

35. Pareiškėjų vertinimu, visiškai tikėtina, kad pareiškėjams už dalyvavimą demonstracijose, vykusiose kilmės valstybėje, kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjai gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

36. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Nors pareiškėjas Migracijos departamento apklausos metu buvo nurodęs, kad yra patyręs smurto veiksmus dėl jo aktyvaus dalyvavimo protestuose, t. y. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) milicijos ir kankintas, tačiau objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo patirtą smurtą, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Be to, pareiškėjas patvirtino, jog jokiai politinei partijai nepriklauso. Vertintina, kad vien fakto, jog praeityje pareiškėjas dalyvavo proteste, gali nepakakti pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto smurto ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Atitinkamai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

37. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį nėra nei detalus, nei pagrįstas įrodymais, nei nuoseklus, todėl negalima teigti, jog pareiškėjams gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

38. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjų asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjų kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Migracijos departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie kilmės šalį, pažymėtina, kad pareiškėjai jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022; kt.). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojų pageidaujama informacija apie jų kilmės šalį.

40. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, taip pat įrašymas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį nustatytas terminas neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo ir Komisijos sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

41. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

42. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų M. M. A. A. I., J. A. H. A. S. ir nepilnamečio, atstovaujamo tėvų, N. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė