2020-09-30 Nr. AB-18189-3-65-3-00350-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1747-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00350-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. kovo 2 d. buvo kalinamas Marijampolės PN nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Atvykus į Marijampolės PN buvo patalpintas į karantino patapą, kurioje buvo laikomas kartu su 12 asmenų, kameroje nebuvo langų, trūko oro. Paskirstymo į būrius metu buvo paskirtas į 20 būrio kamerą Nr. 2, kurioje buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, parduotuvėje galėjo apsipirkti tik už 76 Eur, skambinti galėjo du kartus per mėnesį, kasdien tik 1 valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje.

3. Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 2 įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, joje buvo laikomi aštuoni asmenys. Nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. kovo 2 d. buvo laikomas 8 būryje, kuriame buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Neįrengti atskiri tualetai, jie atskirti tik sienelėmis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. birželio 27 d. Nurodė, kad Marijampolės PN nėra sisteminami ir saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas. Marijampolės PN yra 2 karantino patalpos, viso karantino patalpose gali būti 16 nuteistųjų, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus tenkantis plotas. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, jose nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą, todėl kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 7/07-549 buvo paskirtas į 201 brigadą (20 būrys), tačiau toks paskyrimas buvo formalaus pobūdžio, kuris pareiškėjui nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, kadangi 20-ame būryje jis bausmės neatliko, bausmę atlikti buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP) Nr. 2. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345(1) pareiškėjui buvo skirta nuobauda 6 mėn. perkelti į KTP. Marijampolės PN KTP pareiškėjas nuobaudą atliko laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. kamerose Nr. 2 ir Nr. 24. Vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Marijampolės PN administracijoje nėra fiksuotas atvejis, kad kameroje Nr. 2 būtų sudaužytas langas, kurio niekas nekeitė. Atsakovo atstovas nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų neturi. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl per mažai įrengtų sanitarinių įrenginių, dėl ko galėjo patirti sunkumus prieinant prie įrenginių, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Sanitarinių mazgų įrenginius skiria aukštesnės nei 1,5 m sienelės, todėl pareiškėjo argumentai dėl tariamai neužtikrinto privatumo yra nepagrįsti. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Teigė, kad pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo, kamerų tipo patalpose bei karantino patalpoje. Pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 4 d. buvo patalpintas į karantino patalpą. Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms miegamoms vietoms vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,98 kv. m; kitos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms miegamoms vietoms vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,98 kv. m.

Atsakovo atstovas nurodė, kad nėra galimybės pateikti įrodymų, kurioje konkrečiai karantino patalpoje buvo pareiškėjas, o pareiškėjas teigė, kad karantino patalpoje buvo laikomas kartu su dar 12 asmenų (pareiškėjas 2017 m. liepos 3 d. skunde Marijampolės visuomenės sveikatos centrui nurodė, kad karantino patalpoje buvo laikoma viso 11 nuteistųjų). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde teismui ir 2017 m. liepos 3 d. skunde Marijampolės visuomenės sveikatos centrui nurodo priešingas aplinkybes dėl karantino patalpoje buvusių nuteistųjų skaičiaus ir pats sau prieštarauja, teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino ir rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

Teismas taip pat nustatė, kad vykdant Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345 (I) paskirtą nuobaudą, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas: nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurios plotas buvo 14,42 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, esant užimtoms visoms vietoms, vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,6 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kurios plotas buvo 20,35 kv. m, joje įrengtos 5 miegamos vietos, esant užimtoms visoms vietoms, vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,07 kv. m.

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą bei teismo posėdžio metu nesutiko su kameroje Nr. 2 įrengtu miegamųjų vietų skaičiumi, teigė, kad kameroje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y. 4 dviejų aukštų lovos. Šioms aplinkybės pagrįsti įrodymų nepateikė. Į bylą pateiktas pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. skundas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, kuriuo pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 24, tačiau neskundžia didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose ar ploto trūkumo.

Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti byloje surinkta medžiaga, todėl ja remiasi. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrį, 1 miegamąją patalpą, kurios plotas 76,95 kv. m., joje įrengtos 24 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,2 kv. m. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo gyvenamąsias vietas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose neginčijo.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Todėl teismas konstatavo, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista ir pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

9. Teismas, atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, nevertino baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, dėl ko buvo sumažinta leistina apsipirkti pinigų suma parduotuvėje iki 76 Eur, telefoninių skambučių skaičius iki dviejų kartų per mėnesį ir pasivaikščiojimo laikas iki 1 valandos per dieną, teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345 (I) pareiškėjui paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose. Nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas nuobaudą atliko kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 24. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas neturėjo teisės kasdien pasivaikščioti 1 valandą pasivaikščiojimo kiemelyje, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu bei apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, o pareiškėjo nurodyta 76 Eur suma atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio sumą. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad karantino patalpoje nebuvo langų, todėl trūko oro, kamerų tipo patalpoje Nr. 2 apie savaitę laiko buvo išdaužtas langas, atsižvelgė į tai, jog karantino patalpose nuo 2003–2004 m. įrengta ir išvedžiota vėdinimo sistema yra veikianti ir nustatė, kad karantino patalpoje Nr. 1 įrengti atveriami langai per kuriuos patalpa vėdinama; karantino patalpoje Nr. 2 įrengta langas, kuris atidaromas į koridorių, atlikto patikrinimo metu patalpos oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punkto reikalavimus. Nors byloje nėra duomenų, kurioje konkrečiai karantino patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pareiškėjas, tačiau teismas vertino, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog abiejose karantino patalpose buvo užtikrinti Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. spalio 27 d. raštas Nr. 2.4-1632 (16.3.187.4.12) patvirtina, kad 2017 m. spalio 18 d. atlikto patikrinimo metu kamerų tipo patalpoje Nr. 2 įrengti du langai, iš kurių vieno lango dalis sudaužyta, atstovas įpareigotas langą įstiklinti. Byloje nėra duomenų, kad įpareigojimas įstiklinti langą nebuvo įvykdytas, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad išdaužtas langas buvo vieną savaitę. Teismas vertino, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas padarė išvadą, kad vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo esant išdaužtam langui, kuris buvo pakankamai greitai sutvarkytas, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge, t. y. buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktas fotonuotraukas, kurios patvirtina, jog unitazai atskirti pertvaromis. Teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nors pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio 8 būryje, atsižvelgęs į nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprūpinimo norma) nuostatas, kuriose numatyta, jog prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų, nustatė, kad 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 1 pisuaras ir 3 tualetai, būryje ginčo laikotarpiu buvo iki 46 nuteistųjų. Todėl teismas sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge atitiko Aprūpinimo normoje nustatytus reikalavimus visą ginčo laikotarpį, taigi pareiškėjo nusiskundimą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais ir sveikatos pablogėjimu, nustatė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medikus nėra kreipęsis, ginčo laikotarpiu yra kreipęsis dėl įvairių sveikatos sutrikimų du kartus; taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

III. 15. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepagrįstai nenustatė pažeidimų. Pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį. Paaiškina, kad kai kuriose kamerose jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m laisvas plotas. Nurodo, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė neteisingus duomenis, tačiau teismas vis tiek nepagrįstai jais rėmėsi. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo duomenimis, kad drausmės kameroje Nr. 2 buvo 4 asmenys, nors iš tikrųjų buvo 8. Drausmės kameroje Nr. 2 buvo nustatyti ir kiti higienos normos pažeidimai. Atsakovo atstovas pateikė neteisingus argumentus, kad duomenų, kur šie žmonės buvo patalpinti, neturi.

17. Pareiškėjas teigia, kad karantino kamera buvo be langų į išorę, todėl kameroje nebūdavo gryno oro, o ventiliacija labai prastai veikė. Nors Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte nurodė, kad langų nėra ir tai neatitinka higienos normų, tačiau teismas vis tiek nepagrįstai sprendė, kad tokia situacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Taigi teismas neatsižvelgė, kad kameroje nebuvo gryno oro, naktimis pareiškėjas negalėjo užmigti, kameroje buvo labai karšta, oro judėjimo greitis kameroje buvo labai menkas.

18. Pareiškėjas teigia, kad drausmės būryje (20 būrio 2 kameroje) jis buvo 2 mėnesius, nors neturėjo nuobaudos. Neaišku, kodėl tik po 2 mėnesių jis buvo perkeltas iš 20 būrio 2 kameros į 8 būrio 24 kamerą, nors jis turėjo būti perkeltas į paprastos grupės būrį. Vertina, kad jis buvo laikomas drausmės grupėje 20 būryje neteisėtai apie du mėnesius.

19. Paaiškina, kad 20 būrio 2 kameroje ne savaitę buvo išdaužtas langas, o visą laiką, kol pareiškėjas ten buvo. Taigi atsakovo atstovas neįstiklino lango, nors to buvo prašyta. Teismas šio pareiškėjo nusiskundimo net nevertino ir neįžvelgė pažeidimo.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino skundo dalies dėl 20 būrio pasivaikščiojimo kiemelio netinkamo įrengimo, t. y. jame nebuvo įrengtas stogelis nuo lietaus, nors pagal teisės aktus privalo būti įrengtas toks stogelis nuo lietaus. Pareiškėjas turėjo vaikščioti per lietų arba nutraukti savo pasivaikščiojimą gryname ore dėl lietaus.

21. Nurodo, kad būryje Nr. 8 nebuvo galimybės naudotis tualetu privačiai, jis buvo matomas kitų nuteistųjų, būdamas tualete. Tualetuose nebuvo kabinų, jis buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru ir tai pažeidė jo teisę į privatumą ir tinkamą tualeto įrengimą. Todėl buvo žeminami jo garbė ir orumas, dėl ko pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, gėdos jausmą, kančias. Tokios sąlygos buvo žiaurios, žeminančios, sukeliančios psichologinius išgyvenimus ir nepatogumus. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė, kad tokios sąlygos yra normalios ir teisės aktai nebuvo pažeisti. Be to, nors atsakovo atstovas pateikė teismui unitazų fotonuotraukas, tačiau iš jų matyti, kad pertvaros yra siauros ir neuždengiančios žmogaus.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jam atvykus į Marijampolės PN, buvo išduotas nešvarus čiužinys, nors pareiškėjas prašė, kad čiužinys būtų pakeistas. Dėl to kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kurio atstovas atvykęs nustatė, jog čiužinys yra nešvarus ir įpareigojo Marijampolės PN pakeisti čiužinį, tačiau atsakovo atstovas neįvykdė šio įpareigojimo.

23. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Marijampolės PN nurodo, kad byloje jis yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai patvirtina atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų (nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. kovo 2 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose), atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad atsakovo atstovas siekia teismą suklaidinti teikdamas neteisingus duomenis apie kameras; kai kuriose kamerose jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m laisvas plotas, karantino kamera buvo be langų į išorę, todėl kameroje nebūdavo gryno oro; 20 būrio pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas stogelis nuo lietaus; būryje Nr. 8 nebuvo galimybės naudotis tualetu privačiai, o jam atvykus į Marijampolės PN, buvo išduotas nešvarus čiužinys.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

28. Apeliantas teigia, kad kai kuriose kamerose jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m laisvas plotas ir teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo duomenimis, jog drausmės kameroje Nr. 2 buvo 4 asmenys, nors iš tikrųjų buvo 8.

29. Primintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius oficialius įrodymus (b. l. 12, 32, 34, 36, 60–62, 84–85), į atsakovo atstovo pateikus duomenis ir paties pareiškėjo teiktą prieštaringus ir neišsamius duomenis, nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo, kamerų tipo patalpose bei karantino patalpoje, ir teisingai vertino, kad pareiškėjui nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 4 d. jį patalpinus į karantino patalpą, jam teko 3,98 kv. m; pareiškėją nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. laikant kamerų tipo patalpoje Nr. 2 vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,6 kv. m; nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. pareiškėją perkėlus į kamerų tipo patalpą Nr. 24 vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,07 kv. m; nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėją laikant 8 būrio 1 miegamojoje patalpoje, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,2 kv. m. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo gyvenamąsias vietas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje surinkta medžiaga, todėl ja remiasi. Todėl konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista ir teismas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto kiekį, šiuo konkrečiu atveju pagrįstai vadovavosi oficialiais duomenimis, be to, skundžiamame sprendime aptarė prieštaravimus dėl pareiškėjo pateiktų duomenų dėl patalpose laikomų nuteistųjų skaičiaus. Taigi pareiškėjo teiginys, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų bei argumentų nepateikė.

31. Vertinant pareiškėjo teiginį, kad karantino kamera buvo be langų į išorę, todėl kameroje nebūdavo gryno oro, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme konstatuota, jog karantino patalpoje Nr. 2 įrengtas langas, kuris atidaromas į koridorių, atlikto patikrinimo metu patalpos oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 60–62) ir teismas pagrįstai padarė išvadą, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad abiejose karantino patalpose buvo užtikrintas ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai (nors byloje ir nėra duomenų, kurioje konkrečiai karantino patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pareiškėjas). Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų bei argumentų apeliaciniame skunde nepateikta.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kad sanitariniai mazgai (tualetai) nebuvo atitverti vienas nuo kito ir taip buvo pažeistas jo privatumas, nustatė, kad sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi pareiškėjas, tarp klozetų yra įrengtos pertvaros (su tuo sutiko ir pareiškėjas), pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 38–40), taigi pagrįstai konstatavo, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus privatumas atliekant gamtinius reikalus.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-520/2020; kt.).

34. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam naudojantis tualetu, kuris įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai, kuriuos jis pakartoja apeliaciniame skunde, taip pat yra pagrįstai atmesti kaip neįrodyti ar deklaratyvūs.

35. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

36. Apibendrinant konstatuotina, kad šioje byloje pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė