2016-09-26 Nr. AB-18218-3-62-3-00437-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1716-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00437-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad buvo kalinamas patalpose kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo privertas kvėpuoti tabako dūmais. Taip pat jam teko kalėti per mažo ploto sąlygomis. 2012 m. sausio 18 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrį, 51 brigadą, miegamoji vieta paskirta 5 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurioje tuo metu gyveno 22 žmonės: 20 rūkančių ir 2 nerūkantieji, vienas jų – pareiškėjas. Apgyvendinant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis nebuvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Tokie patys veiksmai buvo atliekami ir 21 būrio 213 brigadoje. 2012 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas į areštinės kamerą Nr. 15, kurioje bausmę atliko vienas. 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 14, kurioje buvo 6 asmenys, iš jų – 1 nerūkantis. 2012 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurioje bausmę atliko 4 rūkantys, iš jų vienas, t. y. pareiškėjas, buvo nerūkantis. 2012 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas taip pat buvo laikomas su 3 rūkančiais asmenimis. 2012 m. gruodžio 27 d. buvo atliekami tie patys veiksmai. 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13 kartu su 3 rūkančiais asmenimis. 2013 m. kovo 6 d. pareiškėjas paskirtas į 17 būrį, 172 brigadą.

Gyvenamoje patalpoje tuo metu buvo 30 žmonių, iš kurių 28 buvo rūkantys, o 2 (vienas jų pareiškėjas) nerūkantys. Nuo 2014 m. gegužės 16 d. pareiškėjas atsisakė kalėti Marijampolės PN gyvenamojoje zonoje dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ir toliau bausmę atlikinėjo uždaros zonos baudos izoliatoriaus įvairiose kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas pabrėžė, kad kamerose nebuvo ženklų, draudžiančių rūkyti, neįrengta specialių rūkymui skirtų vietų, kalintys asmenys rūkydavo gyvenamosiose patalpose, baudos izoliatoriaus kamerose, o pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, užterštu oru, dėl to jam kilo dusulys, trūko oro, dėl blogos ventiliacijos negalėjo ramiai išsimiegoti, buvo daroma žala sveikatai, jautė diskomfortą ir pažeminimą.

Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją kreipdavosi ir žodžiu, ir raštu, tačiau sulaukdavo vienodo atsakymo, kad dėl tokių sąlygų nė vienas nenumirė, nemirsi ir tu. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl perpildytų patalpų teko ištisas paras pragulėti metalinėje lovoje. Oras kamerose visada būdavo tvankus, troškus, dvokė, nebuvo įmanoma ramiai skaityti, rašyti, nes pareiškėjas pastoviai jausdavosi sekamas. Dėl tokių kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo visavertis gyvenimas, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, agresyvus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su šeima, sumažėjo bendravimo galimybės, kilo depresija, jaučiasi emociškai prislėgtas.

Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą bausmę į laisvės atėmimo įstaigą atvyko 2012 m. sausio 12 d. Buvo paskirtas į 5 būrį, 51 brigadą. Pažymėjo, kad visų būrelių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę būriuose, nei karto nesikreipė į pataisos namų administraciją, pareikšdamas, kad yra rūkantis. Pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas ant nutarimų, kuriais paskirtos nuobaudos, yra nurodęs, kad neprieštarauja bausmę atlikti toje pačioje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dažnai keičia savo poziciją rūkymo klausimu, t. y. nurodo, kad yra rūkantis arba atvirkščiai. Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis bausmę atlieka kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Tiek pareiškėjui gyvenant 5, 21, 17 būrių gyvenamosiose patalpose, tiek atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo metu, t. y. nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2013 m. sausio 8 d., jam teko 0,06 kv. m mažiau kalinimo ploto, nei numatė teisės aktai, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas etapu buvo išvykęs iš Marijampolės PN 2012 m. kovo 1 d. ir grįžo 2012 m. kovo 29 d., buvo išvykęs 2012 m. balandžio 19 d. ir grįžo 2012 m. gegužės 17 d., buvo išvykęs 2012 m. birželio 14 d. ir grįžo 2012 m. birželio 28 d., buvo išvykęs 2012 m. rugsėjo 13 d. ir grįžo 2012 m. spalio 4 d., buvo išvykęs 2012 m. lapkričio 15 d. ir grįžo 2012 m. lapkričio 29 d. Nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d. pareiškėjui teko 0,2 kv. m. mažiau gyvenamojo ploto nei numatė teisės aktai. Todėl nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, jog Marijampolės PN gyvenamuosiuose būriuose ir kitose patalpose rūkančiųjų nepastebėta, patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai, kiemeliuose įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų padarytus suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose asmenys rūkė. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, jis argumentų, kad kartu su juo kameroje esantys nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma Marijampolės PN žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, jog dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl rūkymo kamerose būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui skiriant drausmines nuobaudas, jis yra nurodęs, jog neprieštarauja bausmę atlikti toje pačioje kameroje kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus.

Teismas byloje nenustatė, kad pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (neužtikrintos reikiamos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams laikė nepagrįstais.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jam teko kalėti per mažo ploto sąlygomis. Jis prašė taikyti 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, standartą, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pažymi, kad Marijampolės PN gydytojas yra psichiškai nesveikas, konfliktiškas, todėl šioje laisvės atėmimo įstaigoje jam netinkamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu buvo nepatenkintas jo skundas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Marijampolės PN pateikė neteisingą ir netikslią informaciją apie jo kalinimo sąlygas šioje laisvės atėmimo įstaigoje. Nurodo, kad į kameras nepatekdavo dienos šviesa, todėl kameros visiškai nebuvo apšviečiamos natūralia dienos šviesa, buvo drėgna, šalta veisėsi pelėsis. Taip pat kamerose dirbtinė apšvieta buvo nepakankama. Paaiškina, kad 2012 vasario 1 d. buvo įdarbintas Marijampolė PN, tačiau 2012 m. kovo 8 d. buvo atleistas, nepaaiškinus to priežasčių.

Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šiame baigiamajame teismo akte vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Marijampolės pataisos namuose jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti visą informaciją, susijusią su šia byla.

Akcentuotina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1361/2008).

Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1321/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas pirmosios instancijos teisme prašė išreikalauti duomenis tik apie jam tekusį plotą ir jo sveikatos būklę Marijampolės PN (b. l. 2). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašomas išreikalauti Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. 4/07-94 „Dėl diferencijuotos nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemos“ byloje jau yra pateiktas (b. l. 62). Byloje yra duomenys, kuriuose nurodytas pareiškėjo kalinimo patalpų plotas ir jose esančių vietų skaičius (b. l. 64–66, 69–75). Byloje yra pateiktos ir pažymos dėl pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų Marijampolės PN (b. l. 76–77). Be to, Marijampolės PN rašte dėl dalyvavimo teismo posėdyje (b. l. 99) yra nurodę, jog yra pateikę teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus.

Atsižvelgusi į pateiktą proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ginčo ribų apeliacinio proceso stadijoje ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti jo nurodytus duomenis netenkina.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Marijampolės PN informacija apie pareiškėjo kalinimo patalpų plotą bei jose įrengtų vietų skaičių, pažymi, kad pareiškėjas Marijampolės PN nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (iš viso 234 paras) buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Taisyklių 111.1. punkte nustatytos 3,1 kv. m minimalios ploto normos.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis šia nuostata, nenagrinėtini pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nauji reikalavimai, nevertinamos naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo motyvuojamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-480-492/2016).

Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės (t. y., kad Marijampolės PN gydytojas yra psichiškai nesveikas, konfliktiškas, todėl šioje laisvės atėmimo įstaigoje jam netinkamai buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos; į kameras nepatekdavo dienos šviesa, o dirbtinė apšvieta buvo nepakankama; kamerose buvo drėgna, šalta veisėsi pelėsis; iki 2012 vasario 1 d. pareiškėjas buvo įdarbintas Marijampolė PN, tačiau 2012 m. kovo 8 d. buvo atleistas, nepaaiškinus to priežasčių) nebuvo nurodytos proceso pirmosios instancijos teisme metu. Todėl pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių savo sprendime nenagrinėjo. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjo nurodomų aplinkybių, išdėstytų tik apeliaciniame skunde, nenagrinėja ir detaliau dėl jų nepasisako.

Nustatyta, kad Marijampolės PN pažeidė Taisyklių 111.1. punkte nustatyta reikalavimą, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m ploto. Todėl Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo kalinamas 234 paras, tačiau jį periodiškai kalinant nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 8 d. pareiškėjui trūko tik 0,06 kv. m ploto, o nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. kovo 8 d. – tik 0,02 kv. m ploto. Be to, pareiškėjas ploto trūkumą galėjo kompensuoti turėdamas galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku gali lankyti laisvės atėmimo įstaigoje veikiančią vidurinę ir profesinę mokyklą, biblioteką, koplyčią, ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taip pat pareiškėjas galėjo dalyvauti vienoje daugiau kaip iš dešimt socialinės reabilitacijos programų. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad būtent dėl per mažo kalinimo ploto pareiškėjui būtų kilusios sveikatos problemos. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju padarytai skriaudai kompensuoti pakankama satisfakcija yra pripažinimas, jog pareiškėjos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeistos.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė