2013-08-05 Nr. AB-4188-3-65-3-00232-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1266/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00232-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.4., 4.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens E. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. P., L. N. D., L. V. ir A. D. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja R. G. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano pakeitimo Panevėžio rajone“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą, kuriuo patvirtintas L. N. D. Panevėžio rajono savivaldybėje Naujamiesčio seniūnijoje (duomenys neskelbtini), iš jo 0,5008 ha žemės ūkio naudmenų, 0,0750 ha – vandenų, 0,1450 ha – kitos žemės, 3, 3.1, 3.2 punktus, kuriais (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte plane vietoje žemės sklypo Nr. 5 (duomenys neskelbtini) įrašytas sklypas Nr. 5-1, nubraižytas sklypas Nr. 5-2; 2) įpareigoti atsakovą naujai projektuojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini), nustatyti kelio servitutą – patekti į R.

G. priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Mano, kad skundžiamo įsakymo dalis pažeidžia jos kaip žemės sklypo savininkės teises ir teisėtus interesus, kadangi Įsakymu patvirtinus L. N. D. suprojektuotą žemės sklypą, neliko 4 m pločio privažiavimo kelio prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Pareiškėja paaiškino, jog 2001 m. jai atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1,39 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo ribos buvo paženklintos vietoje, parengtas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas ir žemės sklypo ribų abrisas, kuriame pažymėtas 4 m privažiavimo kelias prie jos sklypo per buvusį laisvos valstybinės žemės sklypą. 2011 m. pareiškėja sužinojo, kad Įsakymu buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) ir paženklintas 0,7208 ha žemės sklypas Nr. 5-2 ir perduotas L.

N. D. (šiuo metu sklypas priklauso E. P.), į kurio ribas įmatuotas 4 m pločio kelias, kuriuo numatytas vienintelis patekimas į jai priklausantį sklypą. Apie L. N. D. ženklinamą ir projektuojamą žemės sklypą pareiškėjai pranešta nebuvo, ji nedalyvavo sklypo ženklinime, nors pagal teisinį reglamentavimą, ji turėjo būti pakviesta. Su dabartine minėto žemės sklypo savininke E. P. buvo mėginta tartis, nustatant kelio servitutą sutartimi, tačiau pastarajai atsisakius išspręsti ginčą taikiai, iškilo būtinybė naikinti ginčijamą Įsakymo dalį.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, prašo tenkinti skundą, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą ir kitus teritorijų planavimo dokumentus, pačiame projekte privalo būti suprojektuoti bendro naudojimo keliai ir kiti sprendiniai. Ginčo teritorijos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 415ž, yra pažymėtas 4 m pločio bendro naudojimo kelias, be to, 2001 m. ženklinant pareiškėjai suprojektuotą žemės sklypą abrise šis privažiavimo kelias prie jos sklypo taip pat pažymėtas, tą patvirtina minėtos vietovės žemėtvarkos projekto autorė S. P., ženklinusi pareiškėjos žemės sklypą. Tuo tarpu vykdant vėlesnį ginčo teritorijos projektavimą, t. y. ženklinant suprojektuotą žemės sklypą L. N. D. (šiuo metu sklypo savininkė yra E. P.) įsivėlė klaida ir privažiavimo kelias įmatuotas į pastarąjį žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, turi būti naikinami skundžiamo įsakymo punktai, kuriais suprojektuotas minėtas žemės sklypas, kaip neteisėti ir pažeidžiantys pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) – atsiliepime (b. l. 30–34) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo pareiškėjos reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, jog žemėtvarkos skyriuje buvo nustatyta, kad į L. N. D. priklausiusį, šiuo metu E. P. priklausantį žemės sklypą buvo įmatuotas 4 m pločio pravažiavimo į pareiškėjos R. G. žemės sklypą keliukas. Pastebėjus šį faktą, buvo kviestos suinteresuotos šalys, t. y. pareiškėja ir E. P., ir joms pasiūlyta taikiai susitarti ir sutartimi nustatyti kelio servitutą, o nesutarus tarpusavyje – kreiptis į bendros kompetencijos teismą dėl kelio servituto nustatymo. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, servitutai nustatomi įstatymu, administraciniu aktu, šalių sutartimi ar teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą ginčo teritorijoje nėra galimybės, kadangi neatitinka įstatyme nustatytų kriterijų, t. y. nėra visuomenės poreikio, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą nustatyti kelio servitutą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos reikalavimai panaikinti skundžiamo įsakymo dalį taip pat nepagrįsti, kadangi panaikinus įsakymą, gali atsirasti kitų nenumatytų pasekmių. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. atsiliepime (b. l. 39–41) nurodė, kad nesutinka su skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, jog 2005 m. įsigijo žemės sklypą iš L. V.. Tuo metu jokio pravažiavimo į pareiškėjos žemės sklypą nebuvo, apie tai ji nieko nežinojo. Tai, kad pro jai priklausantį žemės sklypą turi būti privažiavimo kelias į pareiškėjos sklypą, ji sužinojo tik 2011 m., kuomet buvo iškviesta į žemėtvarkos skyrių dėl servituto nustatymo. Pradėjus domėtis esama situacija, paaiškėjo, kad į R. G. sklypą galima patekti ir kitu keliu, todėl ji atsisakė nustatyti kelio servitutą. E. P. nuomone, nepagrįstai norima per jos žemės sklypą nustatyti privažiavimą į pareiškėjos žemės sklypą, juolab, kad žemėtvarkos projekte nėra pažymėtas toks kelias, todėl jos reikalavimai turi būti atmesti.

Nurodė, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog iš tiesų servitutinis kelias žemėtvarkos projekte nebuvo ir nėra pažymėtas, yra pateiktas tik abrisas, kuriame numatytas toks pravažiavimo į pareiškėjos žemės sklypą, tačiau iš abriso nėra aišku, kurioje vietoje šis kelias turi būti. Todėl atsižvelgiant į tai, jog teritorijų planavimo dokumente – žemėtvarkos projekte – nėra numatytas kelias patekimui į R. G. sklypą, todėl nėra pagrindo administraciniu aktu nustatinėti servitutą šiuo metu. Be to, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu yra įmanoma nustatyti servitutą būtent administraciniu aktu, tačiau nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti minėtas įstatymo nuostatas nėra, todėl pareiškėjos reikalavimas nustatyti servitutą taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. N. D. paaiškino, jog žemę ji paveldėjo iš savo vyro, kai buvo ženklinamas jai suprojektuotas žemės sklypas, ji nebuvo kviesta ir nieko nežinojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. D. atsiliepime (b. l. 144) nurodė, jog pagal Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 415ž patvirtintą žemėtvarkos projektą, jam priklausančiame žemės sklype nebuvo numatytas kelias į besiribojantį R. G. žemės sklypą, kadangi abu sklypai ribojosi su tuo metu buvusia laisva valstybine žeme. Iš to matyti, kad neteisingas E. P. teiginys, kad keliukas į R. G. sklypą galėjo būti įmatuotas į jam priklausantį žemės sklypą. A. D. nuomone, pareiškėjai privažiavimas prie jos žemės sklypo turi būti, tačiau tik ne jo žemės sklypo sąskaita.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano pakeitimo Panevėžio rajone“ 1.2, 3, 3.1. ir 3.2 punktus panaikino, pareiškėjos reikalavimą įpareigoti NŽT naujai projektuojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 5-2 nustatyti kelio servitutą – patekti į R. G. priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), atmetė, kaip nepagrįstą. Priteisė iš atsakovo 800 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika (toliau – ir Metodika), Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka (toliau – ir Tvarka) bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Žemėtvarkos projektų tvarka).

Remdamasis Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsniu, 21 straipsnio 3 dalimi nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Žemės reformos įstatymas nenumatė kompensavimo galimybės už viršijantį matavimo leistiną skirtumą. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Žemėtvarkos projektų tvarka taip pat nenumatė kompensavimo galimybės, kai išmatuoto žemės sklypo plotas yra mažesnis. Tik nuo 2005 m. gegužės 26 d. įsigaliojusi Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 nauja redakcija buvo patvirtintas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 24 punktas numatė, kad jeigu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad žemės, miško sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės, miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės, miško sklypo savininkui apskrities viršininko įsakymu kompensuojama perduodant atitinkamai žemės ar miško sklypą, suformuotą kadastro vietovės, kurios teritorijoje yra šis privačios žemės ar miško sklypas, žemės reformos žemėtvarkos projekte laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemės sklypų formavimo eilės. Iš to darė išvadą, jog atlikus L. N. D. nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo kadastrinius matavimus bei nustačius, kad pamatuoto žemės sklypo plotas mažesnis, nepagrįstai paženklintas vietoje kitas žemės sklypas, taip kompensuojant ankstesnio žemės sklypo ploto trūkumą.

Remdamasis Metodikos 4, 5, 9, 18, 23, 27, 28, 60, 63, 67, 68, 8 ir 23 punktais, Žemėtvarkos projektų tvarkos 9 punktu, bylos duomenimis, nustatė, kad L. N. D. visiškai nedalyvavo žemėtvarkos projekto rengimo (jo papildymo) procese, tuo pažeidžiant aukščiau nurodytas Metodikos nuostatas. Atlikus žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), priklausiusio nuosavybės teise L. N. D., kadastrinius matavimus, buvo gautas 0,7932 ha ploto žemės trūkumas. Šis žemės ploto skirtumas buvo kompensuotas, paženklinus žemės sklypą (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 5-2, tačiau iš parengto paženklinimo akto matyti, kad ženklinant žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 5-2 ribas vietoje, nedalyvavo nei tuometinė žemės sklypo savininkė L. N. D., nei gretimo sklypo savininkė R. G.. Minėtas žemės sklypas nebuvo pažymėtas žemėtvarkos projekte (jo papildyme), jis nebuvo suprojektuotas būtent L. N. D., nebuvo patvirtintas sąrašas, kuriame būtų nurodyta L. N. D. kaip pretendentė ir pan. Todėl konstatavo, jog Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176 dalis, kuria L. N. D. patvirtintas Panevėžio r. sav., (duomenys neskelbtini) paženklintas 0,7208 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 5-2 bei kuria (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto plane įsakyta vietoje žemės sklypo Nr. 5 (duomenys neskelbtini) įrašyti sklypą Nr. 5-1 bei nubraižyti sklypą Nr. 5-2, panaikintina.

Remdamasis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktais, darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje įpareigoti atsakovą nustatyti kelio servitutą – patekti į R. G. priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, jog pareiškėjos turėtos teismo išlaidos mažintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams – priteistina pusė turėtų ir dokumentais patvirtintų teismo išlaidų, neviršijančių Rekomendacijose nurodytų dydžių, t. y. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160–165), kuriame prašo panaikinti 2013 m. sausio 14 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje dėl Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano pakeitimo Panevėžio rajone“ 1.2, 3., 3.1 ir 3.2 punktų panaikinimo, panaikinti priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Mano, kad teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo nutraukti administracinę bylą, kadangi pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą terminą.

Teigia, kad teismas turėjo įsitikinti, ar Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos Molainių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) yra pažymėtas 4 m. pločio kelias, kadangi kelias yra numatytas projekte, Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. Įsakymo Nr. Ž-3176 negalėjo panaikinti. Teismas šių faktų nenustatė ir dėl jų savo sprendime nepasisakė.

Mano, jog pareiškėjai nebuvo atkurtos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Pažymi, kad ABTĮ 92 straipsnio nuostata sąlygoja tai, kad visais atvejais, kai panaikinamas ginčijamas administracinis aktas (veiksmas), tokio akto panaikinimo pasekmės yra taikomos atgal ir turi būti atkuriama iki tokio akto priėmimo buvusi padėtis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sklypas buvo keletą kartų perleistas. Šiuo atveju, jei buvo panaikintas Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. Įsakymas Nr. Ž-3176 dalyje, tai turėjo kartu būti ir išspręstas klausimas dėl restitucijos taikymo. Teismas nenumatė galimybės, kaip ir kokiais būdais įgyvendinti priimtą teismo sprendimą.

Nurodo, kad teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio l dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 6 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi, o įstatymo taikymo tvarka įsigaliojo tik 2005 m. gegužės 26 d. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 , kuriuo buvo patvirtintas Žemės reformos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašas, kurio tuo metu matuojant minėtus žemės sklypus dar nebuvo vadovaujamasi ir iki to laiko buvo susiformavusi praktika paženklinti trūkstamą žemės plotą besiribojančiuose arba kitame tos pačios kadastro vietovės teritorijoje, laisvos valstybinės žemės sklype. Nurodo, kad teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 171–175), kuriame prašo panaikinti 2013 m. sausio 14 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje dėl Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176. panaikinimo, kitoje dalyje palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia argumentais iš esmės tapačiais argumentams, išdėstytiems atsakovo apeliaciniame skunde.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 182–185), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais iš esmės tapačiais išdėstytiems skunde bei teismo sprendime. Pabrėžia, kad 2003 metų spalio mėnesį galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė galimybės kompensuoti trūkstamą žemės plotą.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįsitikino, kad pareiškėjos teisėti interesai yra pažeisti, teigia, jog byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos jai netekus privažiavimo prie savo sklypo.

Taip pat mano, kad apelianto teiginys, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo žemės sklypas buvo keletą kartų perleistas, yra nepagrįstas, kadangi teismo sprendime šios aplinkybės yra konstatuotos.

Mano, kad remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į tai, jog panaikinus Įsakymo Nr. Ž-3176 dalį ginčo žemės sklypas grįžta į valstybės žemės fondą, valstybiniame žemės sklype turi būti pabaigtas formuoti sklypas ir išspręstas servituto klausimas, o ši funkcija yra priskirt atsakovui.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens E. P. apeliacinį skundą (b. l. 189–191), kuriame nurodo, jog sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir reikalavimais.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens E. P. apeliacinį skundą (b. l. 194), kuriame nurodo, jog nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo palikti galioti teismo sprendimą, atstatyti pareiškėjai priklausiusį kelią, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. Ž-3176 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano pakeitimo Panevėžio rajone“ 1.2 punktą, kuriuo patvirtintas L. N. D. Panevėžio rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini) paženklintas 0,7208 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 5-2, iš jo 0,5008 ha žemės ūkio naudmenų, 0,0750 ha – vandenų, 0,1450 ha – kitos žemės, 3, 3.1, 3.2 punktus, kuriais Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte plane vietoje žemės sklypo Nr. 5 (duomenys neskelbtini) įrašytas sklypas Nr. 5-1, nubraižytas sklypas Nr. 5-2 bei kelio servituto – patekti į R. G. priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymo 1.2, 3, 3.1 ir 3.2 punktus, reikalavimo dėl kelio servituto nustatymo netenkino.

Atsakovas Tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. pateikė apeliacinius skundus, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl Įsakymo 1.2, 3, 3.1 ir 3.2 punktų panaikinimo.

Apeliaciniuose skunduose visų pirma teigiama, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į administracinį teismą, todėl prašoma apeliacinę bylą nutraukti.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija 2003 m. spalio 3 d. Įsakymą Nr. Ž-3176, pareiškėjos teigimu ji ginčijamo akto nuorašą gavo 2011 m. lapkričio 5 d., todėl 2011 m. lapkričio 22 d. kreipdamasi į teismą nebuvo praleidusi ABTĮ numatyto termino.

Apeliantų nuomone pareiškėja apie ginčijamą įsakymą sužinojo 2011 m. sausio 31 d. susirinkimo Tarnyboje metu. Pažymėtina, kad toks atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginys nėra pagrįstas įrodymais, šiuo atveju, įvertinus byloje surinktus įrodymus negalima daryti išvados, kad pareiškėja 2011 m. sausio 31 d. susirinkimo metu sužinojo ar turėjo sužinoti informaciją apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Pažymėtina, jog pareiškėjos veiksmai patvirtina, jog ji veikė aktyviai siekdama išsiaiškinti, kokiais sprendimais galėjo būti pažeistos jos teisės, atsakovas atsakymuose į pareiškėjos kreipimusis ginčijamo akto taip pat nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjai apie ginčijamą aktą tapo žinoma tik 2011 m. lapkričio 5 d. gavus jo nuorašą, taigi ji kreipėsi į teismą nepraleidusi ABTĮ nustatyto termino.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad nepaisant to, jog teismas iš dalies panaikino skundžiamą įsakymą pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo atkurti, be to teismas nenumatė galimybės, kaip ir kokiais būdais įgyvendinti priimtą teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad skundo reikalavimo suformulavimas yra pareiškėjo teisė, šiuo atveju pareiškėja vienu iš skundo reikalavimų nurodė – panaikinti skundžiamo Įsakymo atitinkamas dalis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 dalimi, panaikino skundžiamą Įsakymą iš dalies. Tokiu atveju teismo sprendimo pasekmes numato ABTĮ 92 straipsnis.

Pagal ABTĮ 92 straipsnio reguliavimą, skundžiamo akto panaikinimas sukelia teisines pasekmes – konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas buvo panaikinti skundžiamą Įsakymą iš dalies, šį reikalavimą teismas išsprendė, teismo sprendimo, kuriuo panaikintas skundžiamas įsakymas, pasekmės yra aiškiai apibrėžtos ABTĮ 92 straipsnyje, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nenurodė, kokiais būdais įgyvendinti teismo sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo teisinius santykius reguliuoja Žemės reformos įstatymas, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka (toliau – Žemėtvarkos projektų tvarka). Apeliantų teigimu įstatymo taikymo tvarka įsigaliojo tik 2005 m. gegužės 26 d.

Žemės reformos įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1415 redakcija) numatė, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotas privačias ir valstybines žemėnaudas. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, jog žemės reformai reikalingi žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami ir tvirtinami Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką. Reikalavimai žemėtvarkos projektui nustatyti Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, jog vietovėje paženklintos privačios žemės, miško sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos, o už nustatytą žemės, miško sklypo ploto skirtumą, neviršijantį leistino matavimo tikslumo, nustatyto Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintoje metodikoje, valstybei arba privačios žemės savininkui nekompensuojama.

Pažymėtina, jog galimybė kompensuoti išmatuoto žemės sklypo plotą, kai jis yra mažesnis nebuvo numatyta ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintoje Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkoje. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad iki 2005 m. gegužės 26 d., kuomet įsigaliojo nauja Žemėtvarkos projektų tvarka, numatanti kompensavimo galimybę, buvo susiformavusi praktika paženklinti trūkstamą žemės plotą besiribojančiuose arba kitame tos pačios kadastro vietovės teritorijoje, laisvos valstybinės žemės sklype.

Atsižvelgiant į tai, jog ginčas yra kilęs viešosios teisės srityje, kurioje taikomas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas „leidžiama tik tai, kas numatyta“, apeliacinių skundų argumentai susiję su tam tikra susiklosčiusia darbo praktika, kuri nėra pagrįsta teisės aktų nustatyta atsakovo kompetencija, nepagrindžia atsakovo veiksmų teisėtumo.

Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, jog teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų ir tuo pažeidė dispozityvumo principą.

Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (žr. pvz. 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (žr. pvz. 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (žr. pvz. 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-88/2012). Šiuo atveju teismas visapusiškai įvertino ginčijamo Įsakymo teisėtumą t. y. be kita ko patikrino, ar jį priimant buvo laikytasi nustatytų žemėtvarkos projektų rengimo procedūrų. Pirmosios instancijos teismas neperžengė ginčo nagrinėjimo ribų, nustatytų pareiškėjos skunde, todėl atitinkami apeliacinio skundo argumentai atmestini, kai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos bei Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos nuostatas, aktualias ginčo teisiniams santykiams. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti kelio servitutą ir dėl jų papildomai nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens E. P. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė