bab7c402-e772-4720-a057-e76ec7592f63 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-511-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01504-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. rugsėjo 29 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ ieÅ¡kinį atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

             Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.Ieškovė BUAB „ERP“ pareiškė ieškinį atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2012 m. birželio 6 d.

Muitinės departamento atliktÄ mokėjimo pavedimÄ VMI 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumai; taikyti restitucijÄ , priteisiant solidariai iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovės naudai 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumÄ ; priteisti 6 proc. dydžio procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad ieÅ¡kovė Muitinės departamentui 2012 m. kovo 31 d. iÅ¡rašė sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ Nr. ERP001002 – 99 825 Lt sumai, o 2012 m. balandžio 2 d. sÄ skaitÄ â€“ faktÅ«rÄ â€“ 67 830 Lt sumai.

Nuo 2012 m. balandžio 24 d. ieÅ¡kovės visam turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl ieÅ¡kovei buvo apribota teisė disponuoti jai priklausančiu turtu, taip pat Å¡i teisė buvo apribota ir kitiems asmenims, kurie savo žinioje turėjo ieÅ¡kovės turtÄ . Tačiau Muitinės departamentas minėtas sÄ skaitas – faktÅ«ras apmokėjo ne tiesiogiai ieÅ¡kovei, o 2012 m. birželio 6 d. pavedimu VMI. IeÅ¡kovės teigimu, Å¡is Muitinės departamento vienaÅ¡alis sandoris atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl yra neteisėtas bei negaliojantis, o piniginės lėšos grÄ Å¾intinos ieÅ¡kovei (CK 1.80 str. 1 d.).

Be to, 2012 m. birželio 6 d. mokėjimu sumažinta ieškovės teisė gauti pinigines sumas bei prievolė padalinti jas visiems kreditoriams, taip pažeistos kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad 2012 m. birželio 6 d. mokėjimo nurodymas ginčijamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms bei actio Pauliana pagrindu. Iš 2012 m. birželio 5 d.

Turto arešto aktų registro (toliau – TAAR) išrašo bei Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, kad buvo areštuotas neidentifikuotas ieškovės turtas – piniginės lėšos, jų nesant pakankamai – nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas; leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojais. Todėl teismas sprendė, kad minėti oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2012 m. gegužės 23 d. areštas neapėmė turtinių teisių arešto.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieÅ¡kovės turtinės teisės, kaip atskiras civilinių teisių objektas, areÅ¡tuotos nebuvo (CK 1.97 str. 1 d., 1.112 str.), teismas laikė nepagrįstu ieÅ¡kovės argumentÄ dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. IeÅ¡kovės pareiga buvo įrodyti, kad ginčo mokėjimo atlikimo metu galiojo jos turto, taip pat ir turtinių teisių areÅ¡tas. Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areÅ¡tuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Laikinoji areÅ¡to bÅ«sena galiojo iki 2012 m. birželio 5 d., ieÅ¡kovė Å¡ių aplinkybių nepaneigė. Be to, teismas nurodė, kad neturi duomenų iÅ¡ TAAR apie ieÅ¡kovės turto areÅ¡to bÅ«senÄ 2012 m. birželio 6 d. IÅ¡ ieÅ¡kovės pateikto TAAR iÅ¡raÅ¡o matyti, jog, net ir galiojant laikinajam areÅ¡tui, buvo leidžiama atsiskaityti su valstybe, todėl nepriklausomai nuo areÅ¡to (ne)buvimo fakto bei jo masto ieÅ¡kovės pinigai galėjo bÅ«ti panaudoti atsiskaitymui su valstybe.Sprendžiant dėl mokėjimo galiojimo taikant actio Pauliana (CK 6.66 str.), teismas pažymėjo, kad Å¡iuo pagrindu ieÅ¡kinys galėjo bÅ«ti pareikÅ¡tas per vienerius metus nuo sužinojimo apie teisių pažeidimÄ .

IÅ¡ Muitinės departamento 2013 m. vasario 19 d. raÅ¡to ieÅ¡kovei (bankroto administratoriui) matyti, kad apie ginčo mokėjimÄ bei Muitinės departamento skolos nebuvimÄ buvo praneÅ¡ta jau 2013 m. vasario mėn. IeÅ¡kovė Å¡io fakto neneigė, todėl nuo minėtos datos jai turėjo bÅ«ti žinoma apie jos nurodomÄ teisių pažeidimÄ . Kadangi ieÅ¡kinys pateiktas 2016 m. liepos mėn. (praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ ), ieÅ¡kovei nenurodžius jokių argumentų dėl ieÅ¡kinio senaties termino netaikymo bei jokių priežasčių, pateisinančių termino praleidimÄ , teismas, vadovaudamasis civilinio proceso rungimosi principu, atsižvelgęs į tai, kad ieÅ¡kovę atstovauja profesionalÅ«s atstovai, sprendė, jog nėra pagrindo netaikyti ieÅ¡kinio senaties termino ir actio Pauliana pagrindu pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį atmetė (CK 1.131 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai IeÅ¡kovė (toliau - apeliantė) apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ panaikinti ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei yra nemotyvuotas (ar bent nepakankamai). Teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikÅ¡mę byloje turinčių įrodymų (CPK 235 str. 1 d.), iÅ¡ esmės rėmėsi tik atsakovo pateiktu atsiliepimu bei jame pateikta informacija, tačiau netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų bei bylai reikÅ¡mingų aplinkybių: nutarčių dėl apeliantės bankroto pripažinimo tyčiniu ir kt.

Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ne tik apeliantės kreditorių, bet ir jos pačios interesus. Sprendime nenurodoma, kokiais motyvais remdamasis teismas nevertino kitų byloje pateiktų įrodymų, todėl neaiÅ¡ku, kokiais motyvais atmetė ieÅ¡kinį (CPK 265 str. 1 d.).Sprendime iÅ¡ esmės nepasisakoma dėl ieÅ¡kinio pagrindų ir yra apsiribojama atsakovės atsiliepimo perraÅ¡ymu. Sprendimo motyvai neiÅ¡samÅ«s, neaiÅ¡kÅ«s, prieÅ¡taringi, nenuoseklÅ«s ir nelogiÅ¡ki, dėl ko apribota apeliantės teisė į apeliacijÄ .

Teismas, pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, tenurodė, kad apeliantė praleido senaties terminÄ . Teismo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kas sudaro pagrindÄ sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo mokėjimo metu apeliantės reikalavimo teisės nebuvo areÅ¡tuotos. 2012 m. birželio 6 d. visas apeliantės turtas buvo areÅ¡tuotas, areÅ¡tai įregistruoti TAAR. IÅ¡ turto areÅ¡to akto matyti, kad yra areÅ¡tuotos apeliantės piniginės lėšos bei turtinės teisės, priklausančios ir esančios pas apeliantę arba trečiuosius asmenis.

Ginčijamo mokėjimo Muitinės departamentas negalėjo daryti, o jį padaręs pažeidė imperatyvias teisės normas, todėl laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.). Nepagrįstas teismo argumentas, kad CPK 147 straipsnio 6 dalies pagrindu areÅ¡tas jau turėjo bÅ«ti iÅ¡nykęs. TAAR įregistruojami ir iÅ¡registruojami VÄ® Centrinės hipotekos įstaigos praneÅ¡imais apie turto areÅ¡to akto įregistravimÄ / iÅ¡registravimÄ iÅ¡ TAAR. Jei taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebegaliojo, tada toks praneÅ¡imas 2012 m. birželio 5 d. turėjo bÅ«ti įregistruotas TAAR.

Å iuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl laikytina, kad laikinosios apsaugos priemonės 2012 m. birželio 6 d. galiojo. Nesutiktina su teismo iÅ¡vada, kad apeliantės turimoms reikalavimo teisėms nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ä®statymas turtines teises apibrėžia kaip turtÄ (CK 1.97 str. 1 d., 1.98 str. 4 d., 1.110 str.), todėl joms taikytinos CK 4.38 straipsnio nuostatos ir turtinės teisės priskiriamos prie materialaus kilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui laikinÄ sias apsaugos priemones taikius apeliantės piniginėms lėšoms, esančioms pas apeliantę bei trečiuosius asmenis, o jų esant nepakankamai leidus areÅ¡tuoti nekilnojamÄ jį turtÄ bei kilnojamÄ jį turtÄ , teismas leido areÅ¡tuoti ir apeliantės turtines teises, esančias pas trečiuosius asmenis, tarp jų ir esančias Muitinės departamente.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas. Apeliantė nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kai Muitinės departamentas 2013 m. vasario 19 d. raÅ¡tu informavo apeliantę apie ginčo mokėjimÄ bei Muitinės departamento skolos nebuvimÄ . RaÅ¡tų siuntimas, kuriose yra nurodomos atitinkamos aplinkybės, ir žalingų sandorių identifikavimas yra du skirtingi procesai, kurie negali bÅ«ti tapatinami. Apeliantės sandorių žalingumo identifikavimÄ apsunkino tai, kad apeliantė sÄ moningai buvo vesta prie bankroto, sÄ moningai bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi dokumentai, dėl ko apeliantės bankrotas pripažintas tyčiniu.

Galutinai identifikavus Muitinės departamento ir VMI atliktÄ sandorį bei jų veiksmus, buvo pateiktas ieÅ¡kinys. Be to, byloje vyraujant vieÅ¡ajam interesui, ir teismui nusprendus, kad yra praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas, jis privalėjo bÅ«ti atnaujintas ex officio.Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių ir priėmė motyvuotÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

Teismas, priešingai nei nurodo apeliantė, vadovavosi būtent apeliantės pateiktais dokumentais ir įrodymais dėl jos atžvilgiu taikomo turto arešto apimties. Apeliantė turėjo ne pinigines lėšas, o reikalavimo teisę Muitinės departamentui sumokėti pinigines lėšas už atliktas paslaugas. Reikalavimo teisė yra prievolinė turtinė teisė, todėl apeliantė turėjo turtinę teisę, tačiau ne nuosavybės teisę į Muitinės departamente buvusias lėšas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodomus argumentus dėl turtinių teisių arešto.

Mokėjimo pavedimas atliktas teisėtai ir pagrįstai iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo bei lėšos pervestos VMI nesant galiojančio turto arešto turtinėms teisėms. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas pavedimas prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pritaikytų ir 2012 m. gegužės 23 d. TAAR įregistruotų laikinųjų apsaugos priemonių laikinoji būsena galiojo 14 dienų nuo teismo nutarties priėmimo (CPK 147 str. 6 d.), t. y. 2012 m. birželio 5 d. buvo paskutinė diena, kai TAAR turėjo būti pakeista turto arešto akto būsena, jame konkrečiai nurodant, koks apeliantės turtas areštuojamas.Iš byloje esančių turto arešto aktų matyti, kad buvo areštuotas ne visas apeliantės turtas, nė viename turto arešto akte nenustatyta apribojimų reikalavimo teisėms į trečiuosius asmenis.

PrieÅ¡ingai, juose nurodytas konkretus areÅ¡tuojamas kilnojamasis turtas, taip pat įtvirtintos nuostatos, leidžiančios atsiskaityti su turto areÅ¡to akte nurodytu kreditoriumi, darbuotojais ir mokėti mokesčius biudžetui. Å iuo atveju Muitinės departamento mokėjimo pavedimu ir buvo apeliantės dalinai apmokama mokesčių skola valstybei, t. y. atsiskaitymas su valstybe.Apeliantės bankroto administratorius po 2013 m. vasario 19 d. Muitinės departamento raÅ¡to gavimo nesidomėjo savo prievolių įvykdymo pasekmėmis ir nesikreipė į teismÄ dėl minėto mokėjimo pripažinimo negaliojančiu.

Tokiais savo veiksmais (neveikimu) sandoriui neprieÅ¡taravo. Apeliantės teiginiai dėl aplinkybių suvokimo ir žalingų sandorių identifikavimo traktuotini kaip gynybinė pozicija. Apeliantė nenurodo jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių ieÅ¡kinio pateikimo teismui terminas buvo praleistas. Apeliantė ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė ne CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu, o dėl ginčijamo sandorio prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl nėra pagrindo iÅ¡samiai nagrinėti klausimÄ , kuris nebuvo nurodytas kaip ieÅ¡kinio pagrindas.

Atsakovė VMI atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Skunde iÅ¡dėstyti argumentai dėl esminę reikÅ¡mę byloje turinčių įrodymų neiÅ¡tyrimo bei sprendimo nemotyvavimo yra deklaratyvaus pobÅ«džio. Teisme visi įrodymai buvo iÅ¡tirti tinkamai ir iÅ¡samiai, taip pat iÅ¡aiÅ¡kintos visos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės. Laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turto atžvilgiu taikytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi.

Turto areÅ¡tas 2012 m. gegužės 23 d. įregistruotas TAAR, suteikiant jam bÅ«senÄ â€žlaikinas“. AreÅ¡to laikinoji bÅ«sena galiojo 14 dienų nuo teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. iki 2012 m. birželio 5 d. imtinai (CPK 147 str. 6 d.). Todėl turto areÅ¡to aktas, kai 2012 m. birželio 6 d. Muitinės departamentas atliko 167 655 Lt mokėjimÄ VMI, jokios įtakos Å¡iam pervedimo teisėtumui neturėjo ir negalėjo turėti, nes jau buvo negaliojantis. Ä®rodymų, kad 2012 m. birželio 5 d.

Turto arešto akto duomenys buvo patikslinti, apeliantė nepateikė.Iš TAAR išrašo matyti, kad net ir galiojant laikinajam areštui, buvo leidžiama atsiskaityti su valstybe. Todėl nepriklausomai nuo arešto (ne)buvimo fakto bei jo masto, apeliantės pinigai galėjo būti panaudoti atsiskaitymui su valstybe, atstovaujamai VMI, kuriai apeliantė buvo skolinga. Dėl teisėtai atlikto mokėjimo apeliantės ir jos kreditorių teisės nepažeistos.Apeliantės bankroto administratorius apie ginčo sandorį informuotas Muitinės departamento 2013 m. vasario 19 d. raštu, todėl nuo šio rašto gavimo dienos laikoma, kad apeliantė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiantį sandorį.

IeÅ¡kinys per įstatymų leidėjo nustatytÄ terminÄ nepareikÅ¡tas, bylos nagrinėjimo metu apeliantė neprašė Å¡io termino atnaujinti bei nenurodė jokių jo praleidimo svarbių priežasčių. Šį klausimÄ kelia tik apeliacinės instancijos teisme. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nustatyta, kad apeliantė Muitinės departamentui 2012 m. kovo 31 d. ir 2012 m. balandžio 2 d. pateikė sÄ skaitas – faktÅ«ras bendrai 167 655 Lt (48 556,24 Eur) sumai. 2012 m. gegužės 18 d.

VMI informavo, kad apeliantė turi mokestinę nepriemokÄ ir nurodė Muitinės departamentui apeliantei priklausančias iÅ¡mokėti pinigines lėšas pervesti VMI. Muitinės departamentas 2012 m. birželio 6 d. pavedimu atliko mokėjimÄ VMI. Apeliantė ginčija minėtÄ Muitinės departamento atliktÄ mokėjimÄ kaip vienaÅ¡alį sandorį, prieÅ¡taraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, nes ginčo pavedimas padarytas esant apeliantės turtui taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (CK 1.80 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų, ieÅ¡kinį atmetė. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundÄ .Apeliacinis skundas netenkintinas.Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindoApeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas (nepakankamai motyvuotas), kas sudaro pagrindÄ sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija Å¡iuos apeliantės argumentus nepripažįsta pagrįstais.CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiÅ¡kas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ . Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neiÅ¡samÅ«s, Å¡is pažeidimas gali bÅ«ti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ , jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo bÅ«ti iÅ¡spręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).

Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neiÅ¡samÅ«s, o visa bylos medžiaga leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas netenkino reiÅ¡kiamų reikalavimų. Å iuo atveju, visų pirma, jau vien apeliantės skunde nurodomi teiginiai neleidžia konstatuoti tokio skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo – ji pati nurodo, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas, motyvai neiÅ¡samÅ«s, neaiÅ¡kÅ«s, prieÅ¡taringi, nenuoseklÅ«s ir nelogiÅ¡ki, t. y. apeliantė neneigia, jog motyvai yra, tik jie, apeliantės vertinimu, nėra iÅ¡samÅ«s. Antra, iÅ¡ skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡dėstė savo argumentacijÄ , kuria remiantis sprendė, jog ieÅ¡kinio tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad motyvų procesiniame dokumentų teisingumas, iÅ¡samumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trÅ«kumus Å¡iais aspektais, tai savaime nereiÅ¡kia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, kaip minėta, tokį pagrindÄ konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame dokumente iÅ¡ esmės visiÅ¡kai nėra motyvų. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrinduSandoriai – tai sÄ moningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.).

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose bÅ«tų užtikrintas teisėtumas. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.Apeliantė pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu ginčija vienaÅ¡alį sandorį – 2012 m. birželio 6 d. Muitinės departamento atliktÄ mokėjimÄ VMI – kaip prieÅ¡taraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, nes apeliantės turtui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu TAAR 2012 m. gegužės 23 d.

įregistruotas apeliantės turtui areÅ¡tas. Apeliantės teigimu, Muitinės departamentas ginčijamo mokėjimo atlikti negalėjo, nes apeliantės turto areÅ¡tas apėmė ir turtines teises. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčijamo mokėjimo metu apeliantės turtinės teisės nebuvo areÅ¡tuotos, o apeliantei Å¡ias teismo iÅ¡vadas kvestionuojant, spręstinas Å¡io mokėjimo teisėtumo klausimas, visų pirma, įvertinant areÅ¡tuotino turto apimtį, t. y. ar ginčo mokėjimo atlikimo metu buvo areÅ¡tuotos apeliantės turtinės teisės. IÅ¡ apeliantės į bylÄ pateikto TAAR iÅ¡raÅ¡o matyti, kad 2012 m. gegužės 23 d.

įregistruotas turto areÅ¡to aktas, priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties pagrindu, kuriam suteikta bÅ«sena „Laikina“. Å iuo turto areÅ¡to aktu areÅ¡tuotas apeliantei priklausantis neidentifikuotas turtas: piniginės lėšos, nekilnojamasis turtas bei kilnojamasis turtas, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, valstybe, iÅ¡mokėti iÅ¡mokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams. Byloje neginčytina, kad apeliantė turėjo reikalavimo teisę į Muitinės departamentÄ pagal iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras (nutarties 12 punktas), t. y. turėjo turtinę teisę.

Tačiau apeliantė, turtines teises priskirdama prie kilnojamojo turto, teigia, kad teismas leidęs areÅ¡tuoti apeliantės kilnojamÄ jį turtÄ , taikė areÅ¡tÄ ir jos turtinėms teisėms. Su minėtu apeliantės argumentu pirmosios instancijos teismas nesutiko, su juo neturi pagrindo sutikti ir apeliacinės instancijos teismas.Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, yra skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius (CK 1.98 str. 1 d., 2 d.), o turtinės teisės yra apibÅ«dinamos kaip civilinių teisių objektai – daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iÅ¡ intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.).

Aukščiau nurodytas įstatyminis reglamentavimas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad turtinė teisė yra savarankiÅ¡ka civilinių teisių objektų rÅ«Å¡is. Å iame kontekste pažymėtina, kad 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikytos tam tikroms turto rÅ«Å¡ims, o ne turtui plačiÄ ja prasme.Laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad turtinės teisės priskirtinos prie kilnojamojo turto, o areÅ¡tavus pastarÄ jį turtÄ , areÅ¡tuojamos ir turtinės teisės. Be Å¡ios nutarties 21 punkte nurodytų motyvų pažymėtina ir tai, kad CPK 145 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje laikinųjų apsaugos priemonių rÅ«Å¡is, nekilnojamojo daikto, kilnojamųjų daiktų, lėšų ir turtinių teisių areÅ¡tas yra iÅ¡skiriami kaip atskiri areÅ¡tuotini objektai (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.).

Dėl to teismo nutartyje, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti aiškiai nurodoma konkreti taikytina laikinoji apsaugos priemonė, kurios atžvilgiu taikomi atitinkami suvaržymai (apribojimai) (CPK 147 str. 5 d.). Taigi, atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį bei į TAAR duomenis (šios nutarties 20 punktas), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gegužės 22 d. nutartis neapėmė turtinių teisių arešto, dėl ko Muitinės departamento ginčo mokėjimo pavedimas pagrįstai laikytas teisėtu.

Neginčytina, kad 2012 m. gegužės 23 d. TAAR įregistravus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. taikytÄ apeliantės turto areÅ¡tÄ , jam suteikta „Laikina“ bÅ«sena, kas reiÅ¡kia, kad, nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areÅ¡tuotino turto iÅ¡samių duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija CPK 147 str. 6 d.). Apeliantei nepateikus įrodymų, kad areÅ¡to bÅ«sena buvo pakeista, t. y. kad per 14 dienų buvo kreiptasi į antstolį dėl areÅ¡tuotino turto suradimo ir apraÅ¡ymo bei nesant tokių duomenų TAAR, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju laikinoji areÅ¡to bÅ«sena galiojo iki 2012 m. birželio 5 d.

Å iame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių neiÅ¡registravus iÅ¡ TAAR, jos 2012 m. birželio 6 d. galiojo, nes CPK 147 straipsnio 6 dalis sieja laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos momentÄ su 14 dienų suėjimu, o ne faktinio jų iÅ¡registravimo momentu.Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismu, tiek su atsakovais, kad nepriklausomai nuo areÅ¡to (ne)buvimo fakto bei areÅ¡to masto, apeliantei buvo leidžiama atsiskaityti su valstybe (Å¡ios nutarties 20 punktas).

Todėl bet kuriuo atveju apeliantei priklausančios iÅ¡mokėti lėšos galėjo bÅ«ti panaudotos atsiskaitymui su valstybe, kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta – Muitinės departamentas atliko ginčo mokėjimÄ pagal VMI pareikalavimÄ , apeliantei turint mokestinę nepriemokÄ . Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, spręstina, kad apeliantės ginčijamas Muitinės departamento atliktas mokėjimas VMI neprieÅ¡taravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jį laikyti niekiniu ir negaliojančiu nėra pagrindo (CK 1.80 str. 1 d.).

Be to, Muitinės departamento ginčo mokėjimÄ laikant teisėtu, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad juo buvo pažeistos apeliantės ir jos kreditorių teisės.             Dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrinduApeliantė kvestionuoja skundžiamame sprendime iÅ¡dėstytus argumentus, kuriais teismas sprendė ginčo mokėjimo galiojimo klausimÄ , taikant actio Pauliana (CK 6.66 str.) institutÄ . Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieÅ¡kinyje reiÅ¡kiamus reikalavimus bei aplinkybes, kuriomis jie grindžiami – ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ , sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas ir actio Pauliana pagrindu kaip pažeidžiantis kreditorių teises.

Viena iÅ¡ teisės kreiptis į teismÄ tinkamo įgyvendinimo sÄ lygų yra ieÅ¡kinio pateikimas, kuriame, be kitų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, ieÅ¡kovas turi nurodyti ieÅ¡kinio dalykÄ , t. y. materialųjį teisinį reikalavimÄ atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimÄ atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, kad Å¡ie du ieÅ¡kinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalykÄ bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylÄ .

Nagrinėjamu atveju apeliantė ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė dėl ginčijamo sandorio prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. IeÅ¡kinyje nenurodytos jokios kitos aplinkybės, kurioms esant galima bÅ«tų spręsti, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas ir actio Pauliana pagrindu, t. y. ieÅ¡kinyje apskritai nenurodomos ir neanalizuojamos bÅ«tinos actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygos, kurių visuma sudarytų pagrindÄ sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 6.66 str.).

Vien tai, jog apeliantė nurodo, kad ginčijamu sandoriu (atliktu mokėjimu) yra pažeidžiamos jos bei kreditorių teisės, nesuponuoja išvados, kad sandoris ginčijamas (ir) actio Pauliana instituto taikymu. Apeliantei nereiškiant ieškinio actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 str. 2 d.), dėl ko skundžiamame sprendime nurodomi argumentai, susiję su actio Pauliana instituto taikymu, šalintini iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė iÅ¡ esmės pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, paÅ¡alinant iÅ¡ motyvuojamosios jo dalies teismo argumentus, susijusius su actio Pauliana instituto taikymu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             PaÅ¡alinti iÅ¡ sprendimo motyvuojamosios dalies teismo motyvus, susijusius su actio Pauliana instituto taikymu. Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                   Romualda Janovičienė                                                                                                                                   Alvydas PoÅ¡kus