2016-05-10 Nr. AB-10293-3-64-3-00453-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-921-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00453-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė (b. l. 6, 77–79), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo: gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose; kamerose buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovose nebuvo įmanoma nei skaityti, nei rašyti, kamerų langai nešvarūs, jų nusivalyti nėra galimybės, kadangi langai uždengti grotomis, mažai patenka natūralios šviesos. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik kartą per savaitę po 15 minučių. Nusiprausus šaltu vandeniu tuoj susergama, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Higienos normos nuostatos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, dėl ko iš atsakovo jam turėtų būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 59–66) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose. Atstovas pripažįsta, kad ne visą pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laiką šios normos buvo laikomasi. Pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Šiaulių TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymėtina, kad langai yra skaidraus stiklo, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus, kameros langus iš patalpos vidaus privalo išvalyti joje laikomi suimtieji. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose yra įtaisytos 2-4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa, tačiau suimtieji nuolat juos gadina ir laužo. Elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Teiginys, kad į kameras turi būti tiekiamas karštas vanduo yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, Šiaulių TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 84–89) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui K. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio, Higienos normas, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose trūko natūralios šviesos, nebuvo šilto vandens, leidžiama naudotis dušu tik kartą per savaitę.

Dėl gyvenamojo ploto normos Šiaulių tardymo izoliatoriuje

Vieną iš skundo argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose. Tačiau atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis adm. byloje A4-246/2007).

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Šių Taisyklių 11-1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. Nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 55, kurios plotas 18,77 kv. m ir buvo laikomi daugiausiai 9 asmenys, kiekvienam teko – 2,09 kv. m ploto; nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. – kameroje Nr. 45, kurios plotas 18,47 kv. m ir buvo laikomi daugiausiai 7 asmenys, kiekvienam teko – 2,63 kv. m ploto (b. l. 10–17).

Nurodytų duomenų pagrindu akivaizdu, jog pareiškėjui minėtais laikotarpiais trūko atitinkami 1,51 ir 0,97 kv. m ploto (labai trumpą laiko tarpą ploto norma pažeista nebuvo). Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Akivaizdu, kad minėtais laikotarpiais pareiškėjas kalėdamas perpildytose Šiaulių TI kamerose galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad Šiaulių TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010) ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl mažo tenkančio ploto patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, pažeminimą. Taigi, teismui pripažinus tai, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK6.250 str. 1 d.). Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl kitų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. Šiaulių TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kamerose buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovose nebuvo įmanoma nei skaityti, nei rašyti, kamerų langai nešvarūs, jų nusivalyti nėra galimybės, kadangi langai uždengti grotomis, mažai patenka natūralios šviesos; gyvenamosios patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik kartą per savaitę po 15 minučių; nusiprausus šaltu vandeniu tuoj susergama, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas, todėl, pareiškėjo nuomone, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, t. y. patyrė neturtinę žalą. Tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu (šios galimybės neginčijo ir pareiškėjas), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo, laikytinos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad langai yra skaidraus stiklo, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus, kameros langus iš patalpos vidaus privalo išvalyti joje laikomi suimtieji, kad gyvenamosios kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose yra įtaisytos 2-4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa, tačiau suimtieji nuolat juos gadina ir laužo. Elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Šios aplinkybės nėra paneigtos.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas K. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 94) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, išsamiai nepasisakyta dėl visų jo skunde nurodytų argumentų. Be to, pareiškėjo teigimu, jam priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma. Teismas neatsižvelgė į tai, kad gana ilgą laiką jam teko nedidelis kameros plotas (kamerose įrengta daug daugiau gultų nei galima į tas kameras talpinti žmonių), kad pareiškėjas negalėjo skaityti, nes buvo per tamsu. Langų iki galo išsivalyti negalima, nes ant jų uždėtos grotos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 99–101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Atsakovo manymu, teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų pareiškėjo skundo argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui K. Š. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė K. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitoje dalyje skundą atmetė.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės skundėsi šiomis kalinimo Šiaulių TI sąlygomis: kameros ploto trūkumu; tuo, kad kamerose buvo tamsu ir gulint 1-ojo aukšto lovoje skaityti, rašyti buvo neįmanoma; kameroje langas buvo nešvarus ir jo išvalyti buvo neįmanoma, nes ant jo uždėtos grotos; kameroje nebuvo šilto vandens, o po šiltu vandeniu leido nusiprausti tik vieną kartą per savaitę; taip pat nusiprausus po šaltu vandeniu susergama ir nėra suteikiamas tinkamas gydymas.

Apeliacinį skundą teismui pateikė pareiškėjas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti jam visą prašomą neturtinės žalos dydį, t. y. 10 000 Eur. Apeliantas akcentavo, kad jam ilgą laiką teko kalėti kameroje, kurioje jam teko itin nedaug kameros ploto. Be to, pasak apelianto, teismas netinkamai vertino ir kitas jo skunde nurodytas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas.

Prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje, tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su tuo, kad kamerose buvo tamsu ir gulint 1-ojo aukšto lovoje skaityti, rašyti buvo neįmanoma; kameroje langas buvo nešvarus ir jo išvalyti buvo neįmanoma, nes ant jo uždėtos grotos; kameroje nebuvo šilto vandens, o po šiltu vandeniu leido nusiprausti tik vieną kartą per savaitę. byloje objektyviai nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo pozicija šiais klausimais, ir skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Papildydama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl minėtų aspektų, kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo teiginys, kad nusiprausus po šaltu vandeniu susergama ir nėra suteikiamas tinkamas gydymas, yra abstraktus, niekuo nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė, o ir byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigą dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, tačiau jam buvo atsisakyta tokias paslaugas suteikti.

Minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Šiaulių TI kamerose Nr. 55 (plotas – 18,77 kv. m) ir Nr. 45 (plotas – 18,47 kv. m) pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., t. y. 334 paras kartu su kitais 1 – 8 asmenimis (b. l. 10–17; šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d.). Iš minėtų 334 parų 183 paras teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma buvo pažeista (pareiškėjui teko nuo 2,05 kv. m iki 3,08 kv. m), tačiau 151 parą pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. nuo 3,69 kv. m iki 9,2 kv. m). Pastebėtina ir tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus ir ši aplinkybė turėjo įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendro ploto (pvz., pusę paros pareiškėjui turėjusi tekti kameros ploto norma buvo pažeidžiama, kitą paros dalį – nepažeidžiama). Be to, pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirais laikotarpiais teisės aktais nustatyta vienam nuteistajam turinti tekti kameros ploto norma nebuvo pažeidžiama net keliolika dienų iš eilės, pvz., kameros ploto norma turinti tekti vienam asmeniui pareiškėjui buvo nepertraukiamai užtikrinama laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 14 d. ir kt. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos mąsto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją).

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis (Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), o nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 1 000 LT minimalus darbo užmokestis (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543)); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui gana rimtą diskomfortą ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti ir pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. y. 10 000 Eur), kadangi minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, o byloje nenustatyta, jog atsakovo darbuotojai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam diskomfortą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju vertintina 900 Eur. Kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 900 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui K. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą teismo priteistą 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 900 Eur (devynių šimtų eurų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė