2017-10-10 Nr. AB-18196-3-61-3-01068-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4675-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01068-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-282(145), kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

1.1. Pareiškėja teigė, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jame duomenys apie pareiškėjos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti vien tik iš neturinčių atitinkamos juridinės kompetencijos ir abejotino patikimumo šaltinių, tokiems duomenimis bandant suteikti juridinę galią. Jos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, administraciniais veiksmais ir nurodymais bandoma kištis į jos asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus bei šiuos reikalus trukdyti.

1.2. Pareiškėja pažymėjo, kad juridinio asmens veiklą riboti, tirti Lietuvos Respublikoje galima tik įstatymų nustatyta tvarka. Todėl visi teiginiai apie pareiškėjos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė, Bendrovė) fiktyvumą, veiklos nevykdymą ar jos neteisėtumą turi būti pagrįsti juridiškai pakankamais ir teisėtais būdais gautais įrodymais. Tačiau atsakovas nėra pateikęs (ar bent apie tai nurodęs) nei teismo leidimo dėl pareiškėjos Įmonės veiklos tyrimo, nei teismo leisto tokio tyrimo išvadų, nei VĮ Registrų centro išrašo apie atitinkamą Įmonės fiktyvumo, veiklos nevykdymo, likvidavimo, bankroto ar kitokį statusą.

Tuo tarpu iš pareiškėjos reikalaujama įrodymų ne tik apie jos verslą, bet ir turėti papildomus socialinius, šeimyninius ryšius, nepaisant pačios pareiškėjos teisės nuspręsti, ar ji nori turėti tokių ryšių ar ne, o turėdama juos, viešai visiems atskleisti arba ne. Taip pat bandoma, pareiškėjai nurodinėti, kaip ji turi tvarkyti savo verslą Lietuvoje, kaip ji, suaugęs žmogus ir veiksnus privatus asmuo, turi elgtis, o bet kuris nukrypimas nuo tokių nurodymų jau savaime tampa „rimtu pagrindu manyti“, kad asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), ir minimali sankcija už tai yra atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjos manymu, tokie reikalavimai nesiderina su Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės ir Europos Sąjungos narės, kasdienio gyvenimo normomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui ir daugybei kitų teisinių normų, trukdo asmens privatų gyvenimą ir verslo veiklą. Atitinkamai pareiškėjos atžvilgiu yra pažeidžiamas principas „viskas leidžiama, kas nėra uždrausta“, pareiškėjos ir jos verslo atžvilgiu yra naudojami neteisėti diskriminaciniai administraciniai metodai, kadangi ji nėra nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos pilietė.

Apibendrindama, pareiškėja pabrėžė, kad skundžiamą sprendimą priėmę pareigūnai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi individualiame teisės akte remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o ne visiškai teisėtais būdais gautų ir nepakankami patikimų duomenų įvertinimu, subjektyvia nuomone.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 17–21) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Migracijos departamentas atsiliepime paaiškino, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti trys atsisakymo išduoti leidimą pagrindai: kai duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; kai asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Taigi, šiuo atveju pagrįstai buvo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Visi duomenys Migracijos departamento buvo gauti teisėtais būdais ir nereikėjo jokio teismo leidimo jiems gauti, be to, didžiąją dalį dokumentų pateikė pati pareiškėja. Todėl pareiškėjos teiginiai apie Migracijos departamento veiklos neteisėtumą laikytini nepagrįstais ir deklaratyviais. Be to, Migracijos departamentas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę vykdo, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, todėl šios kontrolės vykdymas objektyviai negali būti pripažintas, kaip nurodo pareiškėja, neteisėtu kišimusi į užsieniečio „asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus“.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore tapo tik 2016 m. gruodžio 6 d., t. y. tik 10 dienų iki prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikimo, nors pati bendrovė įkurta 2014 m. sausio 20 d. Be to, pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktos laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. Įmonės su užsakovais sudarytos vertimo sutartys, sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai ir darbo sutartys su darbuotojais buvo pasirašyti (duomenys neskelbtini) pilietės A.

G., kuri Juridiniu asmenų registre nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo nurodyta kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis šioje Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. spalio 10 d. nedirbo, t. y. minėtu laikotarpiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsniu, nesant su ja sudarytos darbo sutarties, neturėjo įgaliojimų ir negalėjo pasirašyti 2016 m. liepos 19 d. vertimo sutarties Nr. EKL17, 2016 m. liepos 30 d. sąskaitos faktūros Nr. AG00044, 2016 m. liepos 30 d. kasos pajamų orderio Nr. AG0000044, 2016 m. rugpjūčio 22 d. vertimo sutarties Nr. EKL18, 2016 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitos faktūros Nr. AG00045, 2016 m. rugpjūčio 25 d. kasos pajamų orderio Nr. AG0000045, 2016 m. rugsėjo 12 d. vertimo sutarties Nr. EKL19, 2016 m. rugsėjo 22 d. sąskaitos faktūros Nr. AG00046, 2016 m. rugsėjo 22 d. kasos pajamų orderio Nr. AG00046, 2016 m. rugsėjo 26 d. vertimo sutarties Nr. EKL20, 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos faktūros Nr. AG00047, 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio Nr. AG0000047, 2016 m. spalio 3 d. vertimo sutarties Nr. EKL21, 2016 m. spalio 7 d. sąskaitos faktūros Nr. AG00048, 2016 m. spalio 7 d. kasos pajamų orderio Nr. 0000048, 2016 m. spalio 7 d. darbo sutarties Nr. 2, 2016 m. spalio 7 d. darbo sutarties Nr. 3, 2016 m. spalio 7 d. darbo sutarties Nr. 4, todėl šie dokumentai neturi teisinės galios.

Tuo tarpu pareiškėjos prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo grindžiamas šiais dokumentais, taip pat pati pareiškėja 2017 m. vasario 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei jos darbuotojai neturi vertėjų licencijos, todėl apskritai nėra aišku, kaip ši Bendrovė bent teoriškai galėjo vykdyti veiklą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikytina neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, t. y. reikalavimo, kad Įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Taip pat Migracijos departamentui patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis Sodros informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad įmonėje visą darbo dieną dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai M. B., V. J. (V. J.) ir A. P., kurie įdarbinti buvo tik nuo 2016 m. spalio 10 d., todėl Bendrovė iki 2016 m. spalio 10 d. negalėjo vykdyti deklaruotos veiklos, nes joje nebuvo darbuotojų, kurie būtų galėję tą veiklą vykdyti. Be to, M. B. tuo metu dirbo ir kitoje bendrovėje (UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurios dalyviai yra užsieniečiai, kurie siekia (siekė) gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju apskritai nėra duomenų, jog Bendrovės darbuotojams faktiškai buvo mokėtas darbo užmokestis, kadangi tiek iš Sodros informacinės sistemos išrašų, tiek iš pateiktų Įmonės banko sąskaitos išrašų matyti, kad pavedimai buvo atliekami tik Valstybinio socialinio draudimo fondui tenkantiems mokesčiams, atskaitomiems nuo darbo užmokesčio, apmokėti. Migracijos departamentui taip pat buvo pateikta 2016 m. balandžio 4 d. vertimo sutartis, sudaryta su vertėju S. R., veikiančiu pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią S. R.

įsipareigoja atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto teksto vertimą iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, tačiau jokių dokumentų, įrodančių šios sutarties vykdymą, pareiškėja nepateikė, o patikrinus S. R. duomenis Sodros informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad pastarasis individualią veiklą vykdė tik iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjos nurodytu laikotarpiu vertėjo veiklos pagal verslo liudijimą vykdyti negalėjo. Taigi, ir šie pareiškėjos pateikti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos tęstinumą neatitinka tikrovės. Atsakovas, be kita ko, pabrėžė, kad pati pareiškėja savo 2017 m. vasario 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Įmonė ofiso neturi, o darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, nors jokio įrašo apie tai darbo sutartyse nėra.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad nurodytų aplinkybių nagrinėjamu atveju visiškai pakako konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių buvimą, t. y., kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Tuo tarpu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių konstatavimas pats savaime sudaro pagrindą įtarti nelegalios migracijos grėsmės, nurodytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte, buvimą. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės (toliau – ir Gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje.

Apibendrindamas, atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju surinktų duomenų visuma patvirtino, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos atvykimo tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios minėtos Bendrovės veiklos, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Be to, atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą Migracijos departamentas veikė išskirtinai teisės normų ribose ir jų nepažeidė, todėl pareiškėjos teiginiai dėl VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo taip pat laikytini deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 11–18) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3.1. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog pareiškėja nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog bendrovė įkurta 2014 m. sausio 20 d., ji teikia vertimo į lietuvių kalbą paslaugas juridiniams bei fiziniams asmenims, pareiškėja Bendrovės direktorė yra nuo 2016 m. gruodžio 6 d., o pareiškėjos pateiktos Bendrovės vertimų sutartys su užsakovais, kasos pajamų orderiai bei sąskaitos faktūros dėl minėtų sutarčių vykdymo buvo sudaryti nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja siekė tik formalaus atitikimo Įstatymo 45 straipsnio reikalavimams.

3.2. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktos bendrovės vertimo sutartys bei sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai buvo pasirašyti (duomenys neskelbtini) pilietės A. G., tačiau patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje buvo nustatyta, jog ji šioje Bendrovėje dirbo nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2016 m. balandžio 3 d. ir nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. sausio 6 d. Taigi, pareiškėjos pateiktos vertimo sutartys, sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, darbo sutartys buvo pasirašyti (duomenys neskelbtini) pilietės A. G., kuri laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. spalio 10 d. nedirbo, neturėjo įgaliojimų ir negalėjo pasirašyti šių dokumentų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas buvo grindžiamas juridinės galios neturinčiais dokumentais.

3.3. Be to, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs tai, kad Bendrovėje 3 Lietuvos Respublikos piliečiai (M. B., V. J. ir A. P.) buvo įdarbinti tik nuo 2016 m. spalio 10 d., pagrįstai padarė išvadą, kad iki šios datos Bendrovė negalėjo vykdyti deklaruotos veiklos, nes joje nebuvo darbuotojų. Šių darbuotojų darbo sutartyse taip pat nėra įrašų, kad jie dirba nuotoliniu būdu, kaip tai nurodyta pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. pareiškime. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad M. B. dirbo ir kitoje bendrovėje (UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurios dalyviai yra užsieniečiai, kurie siekia gauti leidimus laikinai gyventi. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, jog Bendrovės darbuotojams buvo faktiškai mokamas darbo užmokestis, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pavedimai buvo atliekami tik Valstybinio socialinio draudimo fondui tenkantiems mokesčiams mokėti.

3.4. Nors, atsakovui paprašius, pareiškėja pateikė Bendrovės 2016 m. balandžio 4 d. vertimo sutartį, sudarytą su vertėju S. R., veikiančiu pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią S. R. įsipareigojo atlikti užsakovo, t. y. Bendrovės, pateikto teksto vertimą iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 25 d. nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kurioje nurodyta, kad S. R. vykdo vertimo raštu ir žodžiu veiklą, iš Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, kad minėtas asmuo nuo 2016 m. sausio 1 d. individualios veiklos nebevykdo (vykdė ją iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tuo tarpu pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių 2016 m. balandžio 4 d. vertimo sutarties su S. R. vykdymą, o 2017 m. vasario 15 d. pareiškime paaiškino, kad Bendrovė ir jos darbuotojai neturi vertėjų licencijos.

3.5. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjos pateiktus duomenis įvertino kaip neatitinkančius tikrovės, o byloje surinktų duomenų visuma patvirtina ginčijamo atsakovo sprendimo išvadą, kad nagrinėjamu atveju kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šios užsienietės siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės direktore, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

3.6. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovas duomenis surinko iš neturinčių teisinės galios šaltinių. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai, nei teigia pareiškėja, buvo nustatytos iš patikimų šaltinių, nepažeidžiant Migracijos departamentui suteiktos kompetencijos, atsakovas duomenis apie pareiškėją ir jos vykdomą veiklą nustatė iš pačios pareiškėjos pateiktų dokumentų, juos patikrino Lietuvoje veikiančiuose registruose (Sodros registre, Juridinių asmenų registre), minėti duomenys, kuriais grindžiamas skundžiamas sprendimas, buvo gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant suteiktų teisių, ir nereikalavo teismo leidimo jiems gauti.

3.7. Teismas nesutiko ir su pareiškėjos teiginiais, kad Migracijos departamentas jos atžvilgiu taikė neteisėtus diskriminacinius metodus, bandė kištis į jos asmeninio gyvenimo, judėjimo laisvės, privataus verslo vykdymo reikalus, juos trukdyti, nes Migracijos departamentui priskirtų funkcijų vykdymas (užsieniečių buvimo ir gyvenimo kontroliavimas), kaip tai numato teisės aktai, negali būti pripažįstamas neteisėtu kišimusi į pareiškėjos nurodytas jos gyvenimo sritis. Tuo tarpu pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo pareigą įrodyti, kad atitinka imperatyviai Įstatyme nustatytas sąlygas šiam leidimui gauti, o pareiškėjai neįrodžius atitikimo minėtiems reikalavimams, Migracijos departamentas privalėjo priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą, kaip tai numato Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad tokie Įstatymo reikalavimai nesiderina su kasdienio gyvenimo normomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui ir kitiems teisės aktams, trukdo asmens privačiam gyvenimui ir verslo veiklos vykdymui yra nepagrįsti. Be to, teismas pabrėžė, kad pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tarp šalių susiklosto ne civiliniai, bet administraciniai teisiniai santykiai, kurie imperatyviai sureguliuoti viešosios teisės normų.

3.8. Įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinį, teismas taip pat sprendė, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

3.9. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjos skundas atmestinas, o Migracijos departamento 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-282(145) paliktinas nepakeistas. Atitinkamai, teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 4. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 23–24), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-282(145), įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi tik tai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, jos manymu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, subjektyviai vertino įrodymus, ignoravo pareiškėjos juridinę situaciją lengvinančius įrodymus ir prioritetą suteikė atsakovo argumentams, todėl kyla abejonių dėl proceso objektyvumo, be to, tokiu būdu teismas nepagrįstai apsunkino ir suvaržė pareiškėjos galimybes gintis.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus bei tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas pažymi, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, jog leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, keitimo, panaikinimo procedūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinti juridinę situaciją lengvinantys įrodymai, apie kuriuos apeliaciniame skunde nurodo pareiškėja. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 6. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-282(145), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui skubos tvarka išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, Bendrovės akcininkų sprendimą dėl direktorės (pareiškėjos) paskyrimo ir su Bendrove sudarytą darbo sutartį, turimas lėšas pragyvenimui ir kt.

8. Migracijos departamentas, nusprendęs pareiškėjos prašymą nagrinėti bendra tvarka, atlikęs tyrimą, byloje ginčijamu 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-282(145), vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: pareiškėja pateikė neatitinkančius tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) dokumentus; UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų, o pareiškėja – Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų; kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

9. Pareiškėjai apskundus šį Migracijos departamento 2017 m. kovo 20 d. sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pareiškėja paduotame apeliaciniame skunde nesutikimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu iš esmės motyvuoja tuo, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, jame nurodyti duomenys yra surinkti vien tik iš neturinčių atitinkamos juridinės galios ir abejotino patikimumo šaltinių, o pareiškėjos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, administraciniais veiksmais ir nurodymais bandoma kištis į jos asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus bei šiuos reikalus trukdyti.

11. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kurie iš esmės yra tik apibendrinto pobūdžio svarstymai apie Migracijos departamento vykdytos procedūros neobjektyvumą ir įrodymų, kuriais grindžiamos atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų išvados, nepatikimumą: prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pareiškėja pateikė 2016 m. gruodžio 16 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

12. Pagal ginčui aktualios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

13. Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 2 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

14. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas Įstatyme numatytas sąlygas (reikalavimus), tame tarpe – įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, joje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertimu, byloje pateikti duomenys patvirtina Migracijos departamento išvadas, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o bent jau dalis šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės: Migracijos departamento iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos gautais duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis ir jiems išmokėtas išmokas, susijusias su darbo santykiais šioje įmonėje, iki 2016 m. spalio 10 d. vienintelė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja buvo direktorė A. G., kuri šioje įmonėje dirbo nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2016 m. balandžio 3 d., taip pat nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. sausio 6 d. (I t., b. l. 106–108, 177), t. y. nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. spalio 10 d. įmonė darbuotojų neturėjo, vykdyti veiklos negalėjo, todėl pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad pareiškėja, apart samprotavimų apie šių įrodymų vertinimo subjektyvumą, nei nenurodė, nei pateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar bent leistų suabejoti šiais Migracijos departamento surinktais duomenimis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, nurodydami faktinius skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu privalo nurodyti juos (faktinius procesinių dokumentų pagrindus) patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 67 str. 1 d. 4 p., 71 str.).

16. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kadangi, kaip jau minėta, iki 2016 m. spalio 10 d. šioje įmonėje dirbo tik A. G., kuri turėjo tik laikiną leidimą gyventi (I t., b. l. 93–94, 177).

17. Nors įvertinus, kad į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. spalio 10 d. priimti darbuotojai prašymo nagrinėjimo metu nebuvo apklausti, pareiškėja, nesanti šios bendrovės dalyve, jos direktore paskirta tik 2016 m. gruodžio 2 d., iš esmės taip pat nebuvo apklausiama apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytą veiklą iki prašymo pateikimo, Migracijos departamento išvadų apie pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus ir apie galimą jos nelegalios migracijos grėsmę, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą gyventi buvimą, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, nėra galima laikyti pagrįstomis, tai nebuvo ir nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą: Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija)), taip pat, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)). Kadangi pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte sąlygų, kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi jos prašyme įvardintais ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais, be to, dalis duomenų, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti sprendimą atsisakyti jai išduoti tokį leidimą, dėl ko pareiškėjos skundo reikalavimai dėl atsakovo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą iš esmės pagrįstai netenkinti.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan