2017-10-31 Nr. AB-19892-3-64-3-00838-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2216-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00838-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. balandžio 11 d. buvo gautas pareiškėjo K. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas ir jo patikslinimas (I t., b. l. 2–6, 80), kuriuose prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, prastas apšvietimas, apgyvendinimo kamerose buvo laikomi kartu rūkantys bei nerūkantys asmenys, laikino laikymo, karantino kamerose, drausmės izoliatoriuose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašė už kalinimo laikotarpį nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 29 d. priteisti 2 000 Lt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimuose (I t., b. l. 73–79, II t. b. l. 27–30) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,65 m2 iki 18,3 m2, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui visas jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams rėmėsi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu, 2 punktu, HN 76:2010 2 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl sąlygų kratų atlikimo patalpoje nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Rėmėsi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172) 11 punktu ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsniu.

6. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei SVĮ nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI taikoma praktika, kada į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 22 d. užpildė prašymą, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu įstaigai nėra pateikęs, o skundą teismui pateikė tik 2016 m. kovo mėn., tačiau neįrodė savo tariamo nerūkymo. Manė, jog įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Įsakymo nuostatomis, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto ir pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

10. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nurodė laikotarpį nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 29 d. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016 m. balandžio 6 d. pažymos Nr. 60/09-13019 „Dėl K. M.“, pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 58, 72, 81, 35, 76, 73, 101. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 18,25 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

11. Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas rėmėsi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15, 16 ir 17 punktais, Taisyklių 13 punktu, 2 punktu, HN 76:2010 2 punktu ir Taisyklių 14.10 punkto nuostatomis.

12. Byloje esantys teismui pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiais apgyvendinimo kamerose nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo kalinamas Šiaulių TI.

13. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-255 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai.

14. Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose pažymėjo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

15. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-255 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nei apie trumpalaikio laikymo, nei apie priėmimo-paskirstymo kamerose, nei drausmės izoliatoriuose esančias sąlygas nepasisakoma.

16. Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI laikino sulaikymo bei paskirstymo kamerose fiksuotas neatitinkantis keliamų reikalavimų dirbtinis apšvietimas (HN 76:2010 23 p. pažeidimas), patalpose esantys paviršiai aprūdiję (HN 76:2010 54 p. pažeidimas), tualetai neatitverti, nėra veidrodžių (HN 76:2010 21 p. pažeidimas). Teismas konstatavo, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 76:2010 23, 54, 21 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

17. Dėl rūkančių asmenų kamerose teismas rėmėsi nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto nuostatomis ir pažymėjo, kad pareiškėjas K. M. (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Byloje yra pareiškėjo užpildytas prašymas, kuriame nurodė esąs rūkantis ir sutiko būti laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. spalio 6 d. atlikęs periodinį patikrinimą (išvada surašyta 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447), nurodė, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatytų reikalavimų.

18. Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinę žalą. Įvertinęs turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 29 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 73 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas pažymėjo, kad negalima konstatuoti, jog būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

19. Teismas rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

20. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normose keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

21. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas ne ištisai, o atskirais periodais, bendrai du mėnesius, jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Įsakymu, per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 18,25 kv. m kameros ploto, t. y. nustatyta norma nebuvo pažeista. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

22. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 23. Pareiškėjas K. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 48–50), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Apeliaciniame skunde pakartoja, jog buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo konstatuoti higienos normų pažeidimai. Įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, mano, jog pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, todėl yra pagrindas atlyginti patirtą žalą. Pažymi, jog E. J., kuris buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, buvo priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–54) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsiliepime nurodo, jog teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pabrėžia, kad pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo laikomas tik atskirais periodais, iš viso – du mėnesius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 29 d. atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Tačiau nepripažinęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, mano, jog jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 18,25 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, jog kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau jokių nustatytus byloje faktus paneigiančių argumentų nepateikia. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

32. Pirmosios instancijos teismas pripažino tam tikrų higienos reikalavimų neatitikimus Šiaulių TI laikino sulaikymo bei paskirstymo kamerose – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nepaneigė byloje pateiktais Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nustatytų aplinkybių dėl tam tikrų higienos sąlygų neužtikrinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius, kad laikino sulaikymo bei paskirstymo kamerose nebuvo užtikrintos minėtos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, pagrįstai vertino pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

33. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Minėta išvada daroma įvertinus ir tai, kad pažeidžiant higienos normas pareiškėjas buvo laikomas ne ištisai, o atskirais periodais (viso du mėnesius), jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas niekada nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Įsakymu. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog E. J., kuris buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, buvo priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjo minimoje Šiaulių apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-281-394/2016 buvo vertinamas daug ilgesnis laikotarpis – nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2016 m. sausio 6 d., nustatytas ne tik higienos normų pažeidimas, tačiau ir vienam asmeniui tenkančio kameros plotas pažeidimas, t. y. kad 43 dienas pareiškėjas tuo atveju buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, tam tikrą laikotarpį pareiškėjui tekdavo itin mažas kameros plotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog aptartos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nėra pagrindo vadovautis joje pateiktais išaiškinimais.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan