2023-04-05 Nr. AB-7443-3-61-3-00129-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-170-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „BENU vaistinė Lietuva“ ir „Tamro“ bei uždarųjų akcinių bendrovių „Eurovaistinė“, uždarosios akcinės bendrovės „EVD“, uždarosios akcinės bendrovės „EVRC“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Siromed pharma“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 23 d. nutarčių administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinė vaistinė“, uždarosios akcinės bendrovės „BENU vaistinė Lietuva“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Tamro“, Lietuvos vaistinių asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Eurovaistinė“, uždarosios akcinės bendrovės „EVD“, uždarosios akcinės bendrovės „EVRC“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Administracinėje byloje Nr. eI4-3090-816/2023 pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2022 m. gruodžio 9 d. nutarimą Nr. 1S-132(2022) „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių vaistų prekyba, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas); 2) teismui nusprendus, kad pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio nuostatas ir nepanaikinus Nutarimo, panaikinti arba sumažinti Nutarimo 2.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktuose nurodytas baudas.

Administracinėje byloje Nr. eI4-3091-561/2023 pareiškėjai „Limedika“ ir UAB „Gintarinė vaistinė“ (toliau – ir UAB „Gintarinė vaistinė“) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Tarybos Nutarimą; 2) teismui nusprendus Nutarimo nepanaikinti, neskirti baudos pareiškėjams; 3) teismui nusprendus nepanaikinti Nutarimo, sumažinti UAB „Gintarinė vaistinė“ skirtiną baudą bent iki 1 142 319 Eur, o UAB „Limedika“ – bent iki 361 438 Eur. Jeigu teismas nesutiktų su vertinimu, kad Nutarimas yra akivaizdžiai neteisėtas, pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui prašymą dėl prejudicinio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą ir sujungė šią bylą su administracine byla Nr. eI4-3090-816/2023, sujungtai bylai buvo suteiktas Nr. eI4-3090-816/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2023-2).

Administracinėje byloje Nr. eI4-3100-816/2023 pareiškėjas Lietuvos vaistinių asociacija kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktą ir 2.9 punkto dalis, kiek šiais punktais pareiškėjas pripažintas pažeidęs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus ir paskirta piniginė bauda; 2) teismui nusprendus, kad nėra pagrindo panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.9 punktą, pakeisti rezoliucinės dalies 2.9 punktą ir panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą ar ją sumažinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą ir šią bylą prijungė prie administracinės bylos Nr. eI4-3090-816/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2023-2). Sujungtai bylai buvo paliktas Nr. eI4-3090-816/2023.

Administracinėje byloje Nr. eI4-3104-561/2023 pareiškėjai UAB „BENU vaistinė Lietuva“ ir UAB „Tamro“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2.7 ir 2.8 punktus; 2) teismui nusprendus nepanaikinti minėtų Nutarimo punktų, prašė pareiškėjams neskirti baudų, arba jas sumažinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą ir sujungė šią administracinę bylą su administracine byla Nr. eI4-3090-816/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2023-2).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI4-3104-561/2023, be kita ko, netenkino pareiškėjų UAB „BENU vaistinė Lietuva“ ir UAB „Tamro“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.7 bei 2.8 punktų galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentus, kad asociacijos ir jų nariai, tarp jų – ir pareiškėjai, patenka į neapibrėžtumo ir netikrumo būseną, nes nėra aišku, kaip asociacijoms toliau dalyvauti teisėkūros procesuose, kokie pasiūlymai gali būti teikiami tik asociacijų vardu, o kurie – tik individualiai asociacijos narių, taip pat, kad Lietuvoje veikiančios asociacijos negalės kokybiškai atstovauti savo narių interesų teisėkūros procesuose, todėl nukentės teisėkūros proceso ir asociacijų bei jų narių bendravimo su valdžios institucijomis kokybė. Teismas sprendė, kad išdėstyti argumentai nėra pakankami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, dalis argumentų yra bendro, hipotetinio pobūdžio, todėl teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4-3090-816/2023, be kita ko, netenkino pareiškėjų UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo galiojimą.

Teismas, remdamasis ABTĮ 70 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neatitinka būtinųjų sąlygų. Teismas vertino, kad faktiniais duomenimis nebuvo pagrįsta pareiškėjų nurodyta didelė žala. Paskirta bauda ir (ar) jos mokėjimas, teismo teigimu, savaime nelaikytina žala pagal ABTĮ 70 straipsnį.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentus, kad teisės aktai, reguliuojantys permokų įskaitymą arba grąžinimą, nenumato sąžiningo ir efektyvaus žalos atlyginimo mechanizmo, kadangi šie argumentai, teismo vertinimu, išeina už ginčo nagrinėjimo ribų. Byloje nesprendžiamas (kadangi pareiškėjai tokio reikalavimo ir nekėlė) žalos atlyginimo klausimas. Nutarime taip pat suteiktas terminas baudos sumokėjimui, kuris nėra suėjęs. Be to, jeigu yra motyvuotas ūkio subjekto ar viešojo administravimo subjekto prašymas, Taryba turi teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu sumokėti baudos laiku ūkio subjektas ar viešojo administravimo subjektas negali dėl objektyvių priežasčių (Įstatymo 39 str. 4 d.). Todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, skundo priėmimo stadijoje netenkino pareiškėjų prašymo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

IV

Pareiškėjai UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI4-3090-816/2023 dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės patenkinti.

Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pateikta Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto teisine nuomone, pažymi, kad, jeigu sprendimu atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę akivaizdžiai paneigiamas valstybės pripažintas ir saugomas teisėtas interesas, tokiu atveju yra pagrindas teigti, jog nesustabdžius Nutarimo bus padaryta didelė žala asmens teisėms ir interesams. Šios teisės ir interesai nebūtinai yra susiję su pareiškėjo turtine padėtimi, tai gali būti ir kitos teisės ginamos vertybės (pvz., teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas). Todėl negali būti ignoruojamos aplinkybės, susijusios ne tik su pareiškėjų turtine padėtimi, bet ir su ginčo situacija, ginčo pobūdžiu bei Nutarimo priėmimu.

Išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai skundžiamas teisės aktas akivaizdžiai prieštarauja įstatymo nuostatoms, teisės akto palikimas galioti savaime gali lemti „neteisingumo situaciją“. Teisminės intervencijos nebuvimas tokiu atveju bus nesuderinamas su iš Konstitucijos 109 straipsnio kylančia teismo pareiga vykdyti teisingumą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą siejo tik su Nutarimu paskirtų baudų sumokėjimu, nevertindamas to, kad Nutarimas turėjo įtakos ir jų teisėms ir interesams.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad šio ginčo aplinkybės yra specifinės ir unikalios, nebūdingos jokiam iki šiol nagrinėtam ginčui dėl konkurencijos teisės pažeidimo. Nutarimas turi įtakos taip pat ir pareiškėjų verslo reputacijai, kyla rizika, kad gali būti nutrauktos tiekimo sutartys, gaunamos kitų verslo subjektų pretenzijos. UAB „EVD“ jau yra gavęs raštą apie galimą tiekimo sutarties nutraukimą. Nutraukus tiekimo sutartis žalą gali patirti ne tik pareiškėjai, bet ir jų klientai, kurie negalės įsigyti tam tikrų vaistų vaistinėse. Net pareiškėjams palankus teismo sprendimas nepašalintų žalos dėl tiekėjų praradimo ir neatkurtų nutrūkusių teisinių santykių. Nutarimo sustabdymas leis išvengti šių ir kitų neigiamų pasekmių. Nutarimas taip pat sudaro prielaidas pareiškėjų verslo partneriams kvestionuoti pareiškėjų veiklos atitikimą tarptautiniams standartams bei kelti klausimą dėl tiekimo (distribucijos) sutarčių nutraukimo.

Pareiškėjai neginčija, kad nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, tačiau nagrinėjamu atveju susiklostė ypatinga situacija: 1) Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2–3 dalių bei SESV 101 straipsnių analizė suponuoja, kad Nutarimas yra nesuderinamas su šiomis nuostatomis; 2) Nutarime nurodyti samprotavimai, vertimai ir išvados, bei Tarybos pozicija pasiūlymus teisėkūrai prilyginti kainų pasiūlymams, o suderintų pasiūlymų teisėkūrai pateikimą – konkurenciją rinkoje eliminuojančiam susitarimui dėl kainų suderinimo, akivaizdžiai prieštarauja demokratinių, panašias konstitucines vertybes pripažįstančių ir panašias konkurencijos taisykles taikančių šalių praktikai; 3) Nutarimas de facto „susiaurina“ Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą; 4) Nutarimas įtvirtina taisykles, kurių Taryba nenurodė savo parengtose asociacijų veiklai skirtose gairėse; 5) Nutarimu ne tik keičiamas dalyvavimo teisėkūroje reglamentavimas, išplečiant Įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio taikymo teisėkūrai, bet ir skiriamos itin griežtos sankcijos. Todėl susiklosčiusios aplinkybės yra nesuderinamos su teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir kitais principais, Nutarimas sukuria visuomenėje nepriimtinas pasekmes.

Pareiškėjai nesutinka, kad jų argumentai, jog teisės aktai, reguliuojantys permokų įskaitymą arba grąžinimą, nenumato sąžiningo ir efektyvaus žalos atlyginimo mechanizmo, yra neaktualūs šiam ginčui. Pareiškėjai, remdamiesi Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto teisine nuomone, pažymi, kad įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra orientuotas į valstybės intereso išieškoti baudą užtikrinimą, nenumatant greito ir efektyvaus su baudos sumokėjimu ar tokio sumokėjimo užtikrinimu patirtų sąnaudų kompensavimo. Dėl šios priežasties minėtoje teisinėje nuomonėje keliamas klausimas dėl tokio baudų išieškojimo reglamentavimo modelio konstitucingumo. Pareiškėjai pažymi, kad Europos Sąjungos teisės praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į potencialius baudų dydžius, konkurencijos teisės bylose yra taikoma nekaltumo prezumpcija. Todėl reikalavimas pareiškėjams sumokėti paskirtas baudas, nesant jų kaltę patvirtinančio teismo sprendimo, kelia abejonių tokio reikalavimo konstitucingumu ir padarytų pareiškėjams sunkiai atitaisomą žalą.

Nors Įstatymo 39 straipsnio 7 dalis suteikia galimybę ūkio subjektams siekti mažinti neigiamas pasekmes, susijusias su baudos sumokėjimu, Tarybai pateikiant banko finansinę garantiją ar draudimo laidavimą, tačiau įstatymas nenumato jokio su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusių sąnaudų kompensavimo mechanizmo. Garantijos ar laidavimo suteikimas taip pat yra susijęs su papildomais pareiškėjų verslo ribojimais. Tai reiškia, kad pasirinkus banko garantiją, kaip alternatyvą baudos mokėjimui, pareiškėjai ne tik patirtų garantijos kaštus palūkanų ir vienkartinio mokesčio forma, tačiau pareiškėjų ir su pareiškėjais susijusių asmenų veikla būtų suvaržyta. Tokio pobūdžio ribojimai taip pat sukelia neigiamas pasekmes, tačiau jų poveikio ar jo piniginę išraišką įvertinti yra sudėtingiau.

Aplinkybės, kad nėra suėjęs 3 mėnesių baudos sumokėjimo terminas ir (ar) kad pareiškėjai gali prašyti pratęsti šį terminą, nepašalina nurodytų neigiamų pasekmių. Tai, kad Nutarimo įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, sudaro prielaidą pareiškėjams kreiptis į teismą su prašymu stabdyti Nutarimo galiojimą. Be to, galimybė prašyti pratęsti paskirtų baudų mokėjimo terminą 3 mėnesiams tik atideda aukščiau nurodytas pasekmes, bet jų nepašalina.

Pareiškėjai UAB „BENU vaistinė Lietuva“ ir UAB „Tamro“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI4-3104-561/2023 (prijungta prie administracinės bylos Nr. eI4-3090-816/2023) dalį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2.7–2.8 punktų galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjai pagrindė savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kol teismai nepateikė galutinių išvadų dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjai patenka į teisinio neapibrėžtumo ir netikrumo situaciją, nes nėra aišku, kaip asociacijos gali dalyvauti teisėkūros procesuose. Be to, ginčo atvejis yra rezonansinis.

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, nutartis grindžiama bendro, hipotetinio pobūdžio argumentais.

Teismas neįsigilino į pareiškėjų prašymą ir netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją. Tarybos išvados yra nepagrįstos ir turi įtakos viešajam interesui, keičia visuomenės supratimą apie asociacijų veiklą teisėkūros procese, daro neigiamą įtaką pareiškėjų interesams ir daro jiems didelę žalą, šios išvados negali būti paliktos galioti, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjų teisinė gynyba gali būti neveiksminga, t. y. nesuteikus pareiškėjų ginčijamai teisinei padėčiai laikinos apsaugos, jų padėtis viso bylinėjimosi metu bus lygiavertė pralaimėjusios bylą šalies padėčiai.

Paskelbus Nutarimą didelei daliai Lietuvoje veikiančių asociacijų kyla abejones, kaip toliau dalyvauti teisėkūros iniciatyvose ir teikti savo narių interesus atitinkančius pasiūlymus. 35 didžiausios Lietuvos verslo asociacijos kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijas, prašydami išaiškinti, kokiu būdu asocijuotos verslo struktūros turėtų toliau atstovauti savo narių interesus teisėkūros procese. Taigi, asociacijos jau abejoja dėl savo galimybių atstovauti savo narius teisėkūros procesuose ir, tikėtina, į teisėkūros procesus neįsitrauks arba įsitrauks rečiau ir nebegalės tinkamai atstovauti savo narių bendrų interesų. Būtent taip pasireiškia sunkiai atitaisoma žala. Asociacijų ir jų narių, tarp jų – ir pareiškėjų, teisės bei galimybės dalyvauti teisėkūros procesuose tapo neaiškios. Pareiškėjų argumentai dėl neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos nėra bendro ir hipotetinio pobūdžio, priešingai, jie yra praktiški ir realūs, rodo visos verslo bendruomenės susirūpinimą Nutarime pateiktu asociacijos veiklos įvertinimu. Tai gali lemti, kad asociacijos, kaip bendrų interesų atstovavimo teisinės formos, nustos atstovauti savo narius teisėkūros procesuose. Asociacijos, galiojant Nutarime pateikiamai Tarybos pozicijai, nebeįsitrauks arba reikšmingai mažiau įsitrauks į teisėkūros procesus bei negalės tinkamai atstovauti savo narių bendrų interesų. Susiklosčiusi situacija neužtikrina visuomenės dalyvavimo teisėkūroje ir tokiu būdu daro žalą viešajam interesui.

Pareiškėjai, remdamiesi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto teisinę išvada, pažymi, kad Nutarimo sustabdymu siekiama ne tik pareiškėjų, Lietuvos vaistinių asociacijos (toliau – ir LVA) ir jos narių, bet ir kitų asociacijų teisėtų lūkesčių apsaugos, o neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma žala pasireiškė vien Nutarimo priėmimu.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjų atskiruosius skundus su jais nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartis, kuriomis atmesti pareiškėjų prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sujungtoje byloje Nr. eI4-3090-816/2023, palikti nepakeistas.

Taryba pažymi, kad pareiškėjai prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, prašo bylą išspręsti iš esmės. Pareiškėjai, nepagrįstai teigdami, kad nagrinėjama situacija yra išskirtinė ir specifinė, sugalvojo naują, joms palankesnį reikalavimo užtikrinimo priemonių įrodinėjimo standartą – pirmosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos (tikėtino ieškinio pagrįstumo) įrodinėjimą, sutapatino su neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos įrodinėjimu (antra sąlyga), teigdami, kad žalą ir jos atitaisymo sunkumą savaime įrodo jau šiuo metu pareiškėjams akivaizdus skundžiamo Nutarimo nepagrįstumas ir neteisėtumas.

Taryba be įpareigojimo sumokėti skirtas baudas Nutarimu nenustatė jokių kitų įpareigojimų. Todėl pareiškėjų reikalavimas sustabdyti Tarybos tariamą įpareigojimą suderintai nedalyvauti teisėkūroje per ūkio subjektus vienijančias asociacijas tam, kad „nestrigtų“ teisėkūros procesas ir asociacijos galėtų kokybiškai atstovauti savo narius įvairiais klausimais, nėra aktualus, nes nėra susijęs su Nutarimo rezoliucine dalimi ir yra tik pareiškėjų gynybinė pozicija.

UAB „EVD“ adresuotame rašte iš vaistų tiekėjo, prašoma pasiaiškinti dėl pareiškėjui inkriminuoto konkurencijos taisyklių pažeidimo, dėl tolimesnių veiksmų, kurių imsis pareiškėjas. Rašte nenurodytas tiekėjo noras peržiūrėti bendradarbiavimo su UAB „EVD“ sąlygas ar apie šiuo metu gresiantį tiekimo (distribucijos) santykių su nutraukimą. Ši atskirojo skundo dalis grindžiama tik abstrakčiais teoriniais pasvarstymais, tačiau įrodymų, kad kuris nors tiekėjas iš tikrųjų svarsto inicijuoti santykių su pareiškėjais nutraukimą dėl nustatyto konkurencijos teisės pažeidimo, nepateikta. Taip pat nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad tiekėjai, remiantis tarp jų ir pareiškėjų sudarytų sutarčių nuostatomis, turi teisę nutraukti santykius dėl pareiškėjams inkriminuoto pažeidimo, kuris dar nėra patvirtintas teismo. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Aptariamas raštas yra neaktualus ir nepatvirtina galinčios kilti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos.

Pareiškėjai UAB „EVD, UAB „Siromed pharma“, UAB „Eurovaistinė“ ir UAB „EVRC“ neteisingai interpretuoja jų nurodomą Europos Sąjungos teismų praktika – Sujungtose bylose T-44/02 OP, T-54/02 OP, T-56/02 OP, T-60/02 OP ir T-61/02 OP Dresdner Bank AG ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją pirmosios instancijos teismas pasakė tik tai, kad į nekaltumo prezumpcijos principą būtina atsižvelgti ir nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo, todėl teismui turint abejonių, jos turėtų būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Tačiau šioje byloje nebuvo užsiminta, kad nekaltumo prezumpcijos principo taikymas konkurencijos teisės pažeidimo bylose savaime suponuoja Komisijos paskirtų baudų mokėjimo sustabdymo būtinumą iki byla bus išnagrinėta teismų.

Apskųstų Tarybos nutarimų vykdymo ypatumus nustato Įstatymo 33 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti taisyklę, kad skundo padavimas nesustabdo Tarybos nutarimo vykdymo, išskyrus du atvejus: kai Taryba gauna ūkio subjekto pateiktą finansinę garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą, taip pat kai teismas nusprendžia sustabdyti Tarybos nutarimo priverstinį vykdymą. Šiuo atveju Nutarimo rezoliucinėje dalyje nustatyto įpareigojimo sumokėti baudas sustabdymas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjai pagrįstų būtent dėl tokio baudos sumokėjimo ar išieškojimo joms galinčią kilti didelę neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą, tačiau sunkiai atitaisomos ar neatitaisomos žalos pareiškėjai neįrodė.

Pareiškėjams sumokėjus Tarybos skirtas baudas, tačiau paaiškėjus, jog Taryba baudas skyrė nepagrįstai, remiantis Įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjų sumokėtos sumos jiems būtų grąžintos. Be to, pasibaigus teisminiams procesams ir paaiškėjus, kad Taryba skyrė baudas nepagrįstai, pareiškėjai galėtų prašyti teismo atlyginti jų patirtą žalą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat yra patvirtinęs Europos Komisijos pareigą mokėti delspinigius už ūkio subjektų sumokėtą baudą, kuri vėliau teismine tvarka buvo panaikinta. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjams Tarybai pateikus finansų įstaigos suteikiamą finansinę garantiją ir (arba) draudimo įmonės laidavimo draudimą, tačiau vėliau paaiškėjus, kad baudos pareiškėjams buvo paskirtos nepagrįstai, su šių finansinių priemonių pateikimu Tarybai susijusias bei pagrįstas išlaidas pareiškėjai galėtų reikalauti atlyginti teismine tvarka. Aplinkybė, kad reikėtų kreiptis į teismus bei įrodinėti patirtų išlaidų dydį savaime nepagrindžia nei žalos didelio dydžio, nei jos neatitaisomo ar itin sunkiai atitaisomo pobūdžio. Be to, banko garantijos ar draudimo įmonės laidavimo draudimo pateikimas yra tik baudos sumokėjimo alternatyva, kurios galima nepasirinkti tuo atveju, jeigu su banko garantijos pateikimu susiję papildomi banko ribojimai ūkio subjektams sukelia sunkiai prognozuojamas ir (ar) apskaičiuojamas jų verslui neigiamas pasekmes. Būtent pareiškėjai turi įvertinti, kuri iš galimų alternatyvų yra jiems tinkamesnė. Taryba skiria pinigines baudas, be kita ko, įvertinusi ne tik padarytą pažeidimą, tačiau ir pažeidimo padarymu kaltinamų ūkio subjektų finansinę padėtį baudos skyrimo momentu.

Pareiškėjai UAB „Tamro“ ir UAB „Benu vaistinė Lietuva“ nenurodė argumentų, susijusių konkrečiai su įpareigojimu sumokėti baudas ir dėl tokio įpareigojimo vykdymo galinčių kilti sunkumų. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjai grindžia vien tik su skundžiamo Nutarimo pagrįstumu ir neteisėtumu susijusiais argumentais. Taryba atkreipia dėmesį, kad nei Nutarimo rezoliucinėje dalyje, nei Nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenustatyta įpareigojimo sustabdyti narystę asociacijoje ar susilaikyti nuo dalyvavimo teisėkūros ar kitame procese per asociaciją. Be to, net ir patvirtinus Nutarimą teismo sprendimu, pažeidimu padarymu kaltinami ūkio subjektai nebūtų priversti atsisakyti narysčių asociacijose ar bet kokios teisės aktams neprieštaraujančios veiklos per asociacijas, todėl tokio pobūdžio argumentai vertintini kaip bandymas netinkamai interpretuoti situaciją bei tokiu būdu išvengti reikalavimo pateikti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas patvirtinančius įrodymus. Nei Nutarime, nei komentuojant šį Nutarimą viešai, nebuvo teigiama, kad asociacija negali pateikti teisėkūros procese apibendrinto pasiūlymo, pavyzdžiui, asociacijos pirmininkei gavus individualias savo narių nuomones dėl kainų ir jai jas apibendrinus.

Nors pareiškėjai teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemone siekė status quo išlaikymo, tačiau kaip pagrindą taikyti šias priemones nurodo, jog „<...> skundžiamas Nutarimas formuoja žalingą precedentą – įprasta asociacijų veikla, iki šiol laikyta teisėta, dabar gali būti labai lengvai pripažįstama prieštaraujančia konkurencijos teise <...>“. Taryba akcentuoja, kad byla nėra išnagrinėta ir teismas nėra konstatavęs, kad Nutarimu formuojamas naujas, specifinis precedentas, nei kad toks precedentas laikytinas žalingu, todėl Nutarimo galiojimo stabdymas reikštų faktinį teismo sutikimą su pareiškėjų pagrindinėje byloje dėstomais argumentais dėl Nutarimo, teismui neišnagrinėjus bylos dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai išvadą apie tariamai egzistuojančią neatitaisomą žalą (kad asociacijos, galiojant Nutarime pateikiamai Tarybos pozicijai, negalės tinkamai atstovauti savo narių bendrų interesų, ūkio subjektų teisės bei galimybės dalyvauti teisėkūros procesuose taps neaiškios ir dėl to nukentės teisėkūros proceso ir asociacijų bei jų narių bendravimo su valdžios institucijomis kokybė) daro faktinės situacijos neatitinkančių, klaidinančių, o taip pat dar teismų pagrindinėje byloje dėl skundžiamo Nutarimo neįvertintų pareiškimų bei interpretacijų pagrindu.

Net jeigu ir būtų pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo motyvai nepakankamai išsamūs, ši aplinkybė, įvertinus pirmiau išdėstytus argumentus, nesudarytų pakankamo pagrindo naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Pareiškėjai UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ atsiliepime į pareiškėjų UAB „Tamro“ ir UAB „Benu vaistinė Lietuva“ sutinka su atskiruoju skundu ir jų poziciją palaiko.

Pareiškėjai UAB „Tamro“ ir UAB „Benu vaistinė Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjų UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“, UAB „Siromed pharma“ atskirąjį skundą su juo sutinka. Pareiškėjų įsitikinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės byloje turi būti pritaikytos.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Limedika“ ir UAB „Gintarinė vaistinė“ atsiliepime į pareiškėjų atskiruosius skundus prašo juos patenkinti ir sutinka su juose nurodytais argumentais.

LVA atsiliepime į pareiškėjų atskiruosius skundus su jais sutinka. LVA pažymi, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra nemotyvuotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atskirojo skundo dalykas – 2023 m. sausio 23 d. nutarčių sujungtoje administracinėje byloje Nr. eI4-3090-816/2023, kuriomis teismas atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI4-3090-816/2023 netenkino pareiškėjų UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI4-3104-561/2023 netenkino pareiškėjų UAB „Benų“ ir UAB „Tamro“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.7 bei 2.8 punktų galiojimą pareiškėjų atžvilgiu iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Teismas aptariama nutartimi taip pat sujungė šią administracinę bylą Nr. eI4-3104-561/2023 su anksčiau minėta administracine byla Nr. eI4-3090-816/2023. Sujungtai bylai buvo suteiktas Nr. eI4-3090-816/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2023-2).

Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas nurodytų nutarčių sujungtoje byloje Nr. eI4-3090-816/2023 teisėtumas ir pagrįstumas tuo aspektu, ar teismas pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad Nutarimo 1 punktu Taryba pripažino, kad LVA, jos narės UAB „Gintarinė vaistinė“, UAB „BENU vaistine Lietuva“, UAB „EVD“, UAB „Siromed pharma“, UAB „Eurovaistinė“ ir su LVA narėmis susijusios įmonės UAB „Limedika“, UAB „Tamro“ ir UAB „EVRC“ sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą dėl netiesioginio kompensuojamųjų vaistų antkainių nustatymo. Tokiu būdu ūkio subjektai pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Už šiuos pažeidimus Taryba skyrė Nutarimo 2 punkte nurodytas pinigines baudas: UAB „EVD“ – 2 746 720 Eur (Nutarimo 2.1 p.); UAB „Siromed pharma“ – 11 210 Eur (Nutarimo 2.2 p.); UAB „Eurovaistinė“ – 27 483 740 Eur (Nutarimo 2.3 p.); UAB „EVRC“ – 1 273 310 Eur (Nutarimo 2.4 p.); UAB „Limedika“ – 1 423 360 Eur (Nutarimo 2.5 p.); UAB „Gintarinė vaistinė“ – 16 101 640 Eur (Nutarimo 2.6 p.); UAB „Tamro“ – 9 261 520 Eur (Nutarimo 2.7 p.); UAB „Benu vaistinė Lietuva“ – 7 122 900 Eur (Nutarimo 2.8 p.); LVA – 7 380 Eur (Nutarimo 2.9 p.).

Nutarimo 3 punktu Taryba nutraukė procedūrą dėl UAB „Norfos vaistinė“, UAB „Euroapotheca“, ir UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ veiksmų atitikties Įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir pripažino, kad nėra pagrindo imtis veiksmų taikant SESV 101 straipsnį. Nutarimo 4 punktu Taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Farmacijos įstatymo pakeitimus ir (ar) kitų teisės aktų priėmimą ar keitimą, įtvirtinant aiškius bei skaidrius kompensuojamųjų vaistų antkainių nustatymo kriterijus ir jų apskaičiavimo bei duomenų teikimo sprendimus priimančioms institucijoms teikimo mechanizmą. Nutarimo 5 punktu Taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu iš naujo nustatyti kompensuojamųjų vaistų didmeninius bei mažmeninius antkainius. Nutarimo 6 punktu Taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu įvertinti, ar nustatytas teisinis reglamentavimas, dėl kurio kompensuojamuosius vaistus platinantiems ūkio subjektams buvo panaikintos ekonominės paskatos taikyti mažesnius kompensuojamųjų vaistų antkainius nei patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymu, yra būtinas ir proporcingas, ir jei ne – keisti nustatytą reglamentavimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamose nutartyse konstatavo, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Teismas nurodė, kad pareiškėjai rėmėsi bendro, hipotetinio pobūdžio teiginiais ir neįrodė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.

Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad dėl ginčo specifikos nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, pablogės jų, kaip ūkio subjektų, reputacija, Nutarimu akivaizdžiai pažeidžiamos ne tik pareiškėjų teisės ir teisėti interesai, tačiau ir viešasis interesas (kadangi apribojama asociacijų veikla, Nutarime pateikiamas nepagrįstas teisės aiškinimas, kuris, be kita ko, susiaurina Teisėkūros įstatymo ir kitų įstatymų, nuostatas). Be to, pareiškėjų teigimu, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra nemotyvuotos ir paremtos bendro pobūdžio teiginiais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo šalių ir pirmosios instancijos teismo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Kritiškai vertintini pareiškėjų argumentai, kad Nutarimas sukuria teisine prasme itin ydingą situaciją ir kad Tarybos išvados pažeidžia viešąjį interesą, kadangi šiuo atveju yra sprendžiamas išimtinai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, atskirai nevertinant pareiškėjų ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ir jame padarytų išvadų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; 2022m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-177-815/2022).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas nesuteikia teismui įgalinimų tenkinti reikalavimus prevenciškai ginti teises ir apsaugoti nuo galimų būsimų veiksmų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-702-556/2022). Todėl pareiškėjų argumentai, kad dėl Nutarimo konkretūs subjektai kreipėsi į Seimą, Vyriausybę ir kitas įstaigas, prašydami išaiškinti, kokiu būdu asocijuotos verslo struktūros turėtų toliau atstovauti savo narių interesams teisėkūros procese, nepatvirtina reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir yra atmetami. Aplinkybė, kad konkretiems ūkio subjektams galbūt kilo klausimų dėl tolimesnių jų veiksmų, per se (lot. savaime) taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti pritaikytos pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjų argumentus, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių konkrečios asociacijos negalės kokybiškai atstovauti savo narių interesų teisėkūros procesuose ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Anksčiau išdėstytų argumentų, jog šioje proceso stadijoje nėra vertinamas Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, sutiktina su Tarybos teiginiais, kad teismas dar nėra išnagrinėjęs ginčo ir padaręs išvadų, nei kad Nutarimu formuojamas naujas, specifinis precedentas, nei kad toks precedentas yra ydingas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aptariami hipotetinio pobūdžio argumentai nėra susiję su Nutarimo rezoliucine dalimi, o pareiškėjų teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro, subjektyvaus pobūdžio argumentais, o ne konkrečiais įrodymais.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, kritiškai vertintini pareiškėjų motyvai dėl pareiškėjų reputacijos pablogėjimo. Pareiškėjų UAB „Eurovaistinė“, UAB „EVD“, UAB „EVRC“ ir UAB „Siromed pharma“ pateiktas UAB „EVD“ adresuotas 2023 m. sausio 19 d. raštas nepagrindžia nei galinčios kilti didelės ar neatitaisomos žalos, nei pareiškėjų nurodomų teisinių santykių nutraukimo, raštas nėra siejamas su įpareigojimo sumokėti baudas sustabdymo būtinumu. Šiame rašte nenurodyta dėl bendradarbiavimo nutraukimo su UAB „EVD“. Kitų įrodymų, kad konkretus tiekėjas svarsto inicijuoti santykių su pareiškėjais nutraukimą dėl Nutarime nustatyto konkurencijos teisės pažeidimo, atskiruosiuose skunduose nepateikta. Taip pat teiginiai, kad tokių raštų gali būti ir daugiau, nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais. Atitinkamai teisėjų kolegija vertina, kad aptariami pareiškėjų argumentai grindžiami abstrakčiais teiginiais apie farmacijos sektorių, šių teiginių nesiejant su konkrečiai pareiškėjams jau atsiradusiai (ar, galbūt, ateityje kilsiančiais) neigiamais padariniais ar rizika, todėl šie argumentai atmestini.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjai netinkamai interpretuoja jų nurodytoje byloje Nr. T-44/02 OP, T-54/02 OP, T-56/02 OP, T-60/02 OP ir T-61/02 OP Dresdner Bank AG ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją suformuluotą išaiškinimą, siedami jį su galbūt pažeista nekaltumo prezumpcija ginčo atveju, atkreipdama dėmesį, kad šio principo taikymas konkurencijos teisės pažeidimo bylose savaime nesuponuoja Komisijos paskirtų baudų mokėjimo sustabdymo būtinumo iki byla bus išnagrinėta teismų.

Pagal Įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, jeigu ūkio subjektas ar viešojo administravimo subjektas sumoka baudą, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu ūkio subjektui ar viešojo administravimo subjektui Tarybos paskirta bauda sumažinama arba panaikinama, permokėta piniginė suma įskaitoma arba grąžinama ūkio subjektui ar viešojo administravimo subjektui mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta mokesčių permokų įskaitymo arba grąžinimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad banko garantijos ar draudimo įmonės laidavimo draudimo pateikimas yra tik baudos sumokėjimo alternatyva. Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjai turėtų galimybę išsireikalauti galimus materialius nuostolius jų patirtai žalai atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija detaliau nevertina argumentų dėl įstatymu nustatyto žalos atlyginimo pareiškėjams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pagrįstumo, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

Prie pareiškėjų atskirųjų skundų pridėta teisinė išvada vertintina kitų pateiktų įrodymų kontekste, ji nepaneigia anksčiau padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančius įrodymus įvertinęs netinkamai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jiems ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjai skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjų prašymui tenkinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįstos ir teisėtos, priimtos tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekamos nepakeistos, o pareiškėjų atskirieji skundai atmetami. Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjams pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „BENU vaistinė Lietuva“ ir „Tamro“ bei uždarųjų akcinių bendrovių „Eurovaistinė“, „EVD“, „EVRC“ ir „Siromed pharma“ atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartis sujungtoje byloje Nr. eI4-3090-816/2023 palikti nepakeistas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė