2019-01-16 Nr. AB-1562-3-65-3-00076-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3121-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00076-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio jis buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) areštinės kamerose, kuriose buvo kalinamas kartu su vienu–keturiais asmenimis. Pareiškėjui kameroje tekęs plotas nesiekė 3,6 kv. m, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo bendro kameros ploto, nuolat buvo juntamas iš sanitarinio mazgo sklindantis nemalonus kvapas. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, kabliukai audeklui pakabinti buvo išlūžę. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų langai buvo nesandarūs, dėl antisanitarinių sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata, kamerų langai buvo nesandarūs, sienos purvinos, joms nuvalyti nebuvo išduodamos valymo priemonės bei inventorius. Panevėžio AVPK neatsižvelgė į tai, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d., minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis ir areštinės kamerose buvo laikomas kartu su nepilnamečiais asmenimis.

5. Atsakovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punktas įtvirtino nuostatą, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pareiškėją laikant areštinėje trumpą laikotarpį, jam tekęs plotas buvo nežymiai mažesnis nei 5 kv. m.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimu, Panevėžio AVPK nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 (toliau – ir Higienos normas HN 37:2009) 20 punktas nustatė reikalavimus policijos areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimui. Atsakovas patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, jų laikymosi pažeidimų nenustatyta ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo (toliau – ir Panevėžio VSC) aktuose. Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų asmenų sąlygas ir privatumą, sudaro galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, pasinaudojant sanitariniuose mazguose įrengtais kabliukais. Tinkamą kameroje laikomų asmenų aprūpinimą valymo inventoriumi ir priemonėmis atsakovas grindė remdamasis Panevėžio VSC patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais, be to, neteikė jokių skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas trumpais laikotarpiais (t. y. nuo 2 iki 6 dienų), todėl negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba ir į teismą kreipėsi tik po metų nuo ginčo laikotarpio pabaigos, patvirtino, jog pareiškėjas nepatyrė didelės dvasinės skriaudos.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš jo laikymo kamerose, kuriose pareiškėjui tekęs plotas, jo teigimu, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. įvairiais periodais 22 paras buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (pareiškėjui teko nuo 3,38 kv. m iki 4,63 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimas, pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto.

11. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl nehigieniško, privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Įvertinęs areštinės pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenis, kad pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu, taip pat ir tai, kad kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities VPK ginčo laikotarpiu užtikrino pareiškėjo teisę naudotis sanitariniu mazgu privačiai.

12. Įvertinęs faktinius bylos duomenis, susijusius su švaros areštinės kamerose palaikymu ir asmenų aprūpinimu valymo priemonėmis bei reikmenimis, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo antisanitarinėmis sąlygomis.

13. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas 22 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m.

14. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio, teismas atsižvelgė į pažeistos vertybės ir pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 22 dienas, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 6 dienas iš eilės), taip pat tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, o byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir konstatuoti, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti.

16. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad laikymo Panevėžio AVPK sąlygos sukėlė žalingus padarinius pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Teismo konstatuotas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, nustatytas pažeidimas nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, kuris nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimais. Be to, nepripažinta, kad pažeidimas buvo sunkaus pobūdžio. Atsakovo teigimu, šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pareiškėjo pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo V. V. skundas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas įvairiais periodais nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjui nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. 22 paras neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (pareiškėjui teko nuo 3,38 kv. m iki 4,63 kv. m gyvenamojo ploto). Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 200 Eur dėl minimalaus gyvenamojo ploto kamerose neužtikrinimo.

20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo teigimu, ploto neatitikimai buvo nežymūs ir trumpalaikiai, nesukėlė pareiškėjui jokių esminių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, akcentuoja, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

23. Atsakovas nustatyto pažeidimo neginčija, tačiau, jo teigimu, pareiškėjo patirtai žalai atlyginti pakankama satisfakcija būtų pažeidimo pripažinimas, nes jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos neturėjo neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatos (fizinės ar psichinės) būklei.

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai žalos atsiradimo faktą išimtinai sieja su pareiškėjo akivaizdžiu sveikatos būklės pablogėjimu.

25. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos teisės į minimalų kameros plotą pažeidimu, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

27. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma negali būti laikoma adekvačia ir proporcinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Be to, pažymėtina, kad iš nustatytos priteistinos pareiškėjui sumos neturtinei žalai atlyginti matyti, jog buvo įvertinta ir tai, kad tam tikrais periodais ploto neatitikimai buvo minimalūs, atsakovas nesiekė sąmoningai pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje nenustatyta, kad dėl konstatuoto pažeidimo pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė