2024-04-17 Nr. AB-6380-3-61-3-03916-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-9-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (15.6)-AD5-19575 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plote išdavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjui, kaip įstatyminiam įpėdiniui, 2021 m. kovo 29 d. liudijimu patvirtintas tėvo A. M. palikimo priėmimas (toliau – ir Liudijimas). Pareiškėjo tėvas iki mirties buvo medžioklės ploto „A. M. IMP“ naudotojas, kuris turėjo su medžioklės ploto vienetu „A. M. IMP“ (toliau – ir Medžioklės plotas) susijusias teises ir pareigas. Pareiškėjo tėvas teises į Medžioklės ploto vienetą buvo įgijęs Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 22 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuris nustato, kad: „medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio Įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikia prašymus šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta tvarka.“ 2021 m. vasario 13 d. mirus pareiškėjo tėvui bei pareiškėjui gavus Liudijimą, 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas, kaip A. M. teisių paveldėtojas, kreipėsi į Departamentą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Medžioklės plote išdavimo. 2021 m. spalio 7 d. Sprendimu Departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Medžioklės plote. Sprendimas grįstas aplinkybe, kad „įstatyme nenumatytas atvejis, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete būtų išduodamas asmeninių neturtinių teisių perėjimo pagrindu, todėl be konkurso leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Jums nebus išduodamas“.

2.2. MĮ 22 straipsnio 2 dalis bei 13 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad medžioklės ploto naudojimas yra pagrįstas tęstinumo principu – asmuo dėl vykdytos / vykdomos medžioklės ploto naudojimo veiklos įgyja teisę būti tęstiniu medžioklės ploto naudotoju bei turi kitas su medžioklės ploto vieneto naudojimu susijusias teises pareigas. Asmens teisė į medžioklės ploto vieneto naudojimo tęstinumą savo esme laikytina sui generis (savitas, tam tikras) subjektine teise, kurios pagrindą sudaro turtinio pobūdžio teisė. Aplinkybę, kad nurodyta teisė turi turtinės teisės požymius, patvirtina faktas, jog MĮ nustato atvejus, kai medžioklės ploto naudojimo teisė yra suteikiama aukciono būdu, kas patvirtina šios teisės ekonominį turinį. Asmens teisė į medžioklės ploto vieneto naudojimą bei jos tęstinumą faktiškai yra realizuojama leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagrindu, kuris suteikia teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Pareiškėjas nurodo, jog atitinka visus MĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo gavėjams keliamus reikalavimus.

2.3. Nesutiktina su Departamento vertinimu, jog „įstatyme nenumatytas atvejis, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete būtų išduodamas asmeninių neturtinių teisių perėjimo pagrindu“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra paveldėjimas. Pareiškėjas yra paveldėjęs visas tėvo A. M. teises ir pareigas, susijusias su Medžioklės plotu, jo naudojimu bei nurodytos teisės tęstinumo užtikrinimu būtent CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 5.1 punkto pagrindu. Viena iš paveldėtų teisių – naudojimosi Medžioklės plotu teisė. Taigi, vertindamas 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo prašymą išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Medžioklės plote, Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į CK nustatytą paveldėjimą, kaip įstatyminį pagrindą įgyti teises, kurių pagrindu išduotinas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

2.4. Pats Departamentas neginčija pareiškėjo įgytų mirusio tėvo A. M. teisių, susijusių su Medžioklės plotu, jo naudojimu bei nurodytos teisės tęstinumo užtikrinimu, byloje ginčas iš esmės kilęs dėl to, jog, pasak Departamento, MĮ nėra aiškiai realizuota nurodytos teisės įgyvendinimo tvarka, susijusi su leidimo išdavimu. Negalima sutikti su nurodytu vertinimu, kadangi teisės aktas negali paneigti pareiškėjo įgytų teisių esmės ir, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas MĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punktas, pagal kurį „leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas medžioklės plotų naudotojams šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka“. Būtent MĮ 22 straipsnis užtikrina medžioklės plotų vienetų naudojimo tęstinumą. Atsakovo neteisėto Sprendimo priėmimas buvo sąlygotas netinkamo MĮ 10 straipsnio 2 dalies bei paveldėjimą reglamentuojančių materialinių teisės normų taikymo.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. liepos 18 d. išdavė A. M. leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“, esančiame (duomenys neskelbtini). Departamento direktorius 2021 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. AD1-93 „Dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pabaigos“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. A. M. išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“ galiojimas pasibaigė. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 16 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“, kadangi mirus medžioklės ploto naudotojui A. M., jis priėmė paveldėjimą. Departamentas Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius Medžioklės plote.

4.2. Pagal MĮ nustatytą teisinį reguliavimą galioja bendroji taisyklė, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas konkurso tvarka. MĮ numatytos išimtys, kada leidimas gali būti išduodamas be konkurso, tačiau pareiškėjo aiškinama paveldėjimo teisė į minėtas išimtis (MĮ 10 str. 2 d.) nepatenka. MĮ 11 straipsnis, kuris reglamentuoja leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimą ir pasibaigimą, nenumato galimybės leidimą paveldėti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui.

4.3. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad MĮ 22 straipsnis bei 13 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad medžioklės plotų naudojimas yra pagrįstas tęstinumo principu – asmuo dėl vykdytos / vykdomos medžioklės plotų naudojimo veiklos įgyja teisę būti tęstiniu medžioklės plotų naudotoju bei turi kitas su medžioklės plotų vieneto naudojimo teises pareigas, aktualu tai, kad pareiškėjo tėvas A. M. pasinaudojo MĮ 22 straipsnio 2 dalies išimtimi ir gavo leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. MĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta žemės sklypų savininkų teisė, susijusi su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose, nieko bendro neturi su teise būti medžioklės ploto naudotoju. Departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakydamas tai padaryti, tik tinkamai vykdė imperatyvias MĮ nuostatas.

4.4. Departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti 2021 m. rugsėjo 16 d. prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plote išdavimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. liepos 18 d. išdavė A. M. Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“, esančiame (duomenys neskelbtini). Departamento direktorius 2021 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. AD1-93 „Dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pabaigos“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2013 m. liepos 18 d. A. M. išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“ galiojimas pasibaigė.

6.2. 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Departamentą išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“, kadangi mirus medžioklės ploto naudotojui A. M., jis priėmė paveldėjimą. Departamentas 2021 m. spalio 7 d. Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Individualus A. M.“.

7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (MĮ 10, 13, 22 ir kt. straipsnius) pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas gauti Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, turi dalyvauti leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurse. MĮ 10 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kai leidimas gali būti išduodamas be konkurso, tačiau pareiškėjas neatitinka MĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis atitinka visus MĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatytus leidimo gavėjams keliamus reikalavimus, yra nepakankamas ir pareiškėjas turi dalyvauti konkurse bendra tvarka.

8. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis paveldėjo visas tėvo A. M. teises ir pareigas, susijusias su Medžioklės plotu, jo naudojimu bei nurodytos teisės tęstinumo užtikrinimu būtent CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5.1 punkto pagrindu, įskaitant naudojimąsi Medžioklės plotu teise, kadangi pareiškėjo tėvui išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas pasibaigė MĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. mirus fiziniam asmeniui, kuriam buvo išduotas leidimas. Teismas pažymėjo, jog MĮ nenustatyta galimybė leidimą paveldėti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, t. y. MĮ nenumatytas atvejis, kai leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete būtų išduodamas asmeninių neturtinių teisių perėjimo pagrindu, todėl be konkurso leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pareiškėjui negali būti išduodamas.

9. Teismas nurodė, kad skundžiamas Departamento Sprendimas – viešojo administravimo subjekto aktas, todėl turi būti nustatytas konkretus teisinis pagrindas tokio sprendimo panaikinimui, kurio pareiškėjas neįrodė.

10. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad Departamentas objektyviai, išsamiai bei detaliai įvertino pareiškėjo prašymą, jį išanalizavo, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, kodėl prašymas yra netenkinamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais argumentais.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad konstatavus, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plote išdavimo taip pat negali būti tenkinamas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino naudojimosi medžioklės plotu teisės prigimties. Pareiškėjo teigimu, asmens teisė į medžioklės ploto vieneto naudojimo tęstinumą – viena iš asmens subjektinių teisių (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-879/2004).

14. Pareiškėjas tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino teisę į medžioklės ploto vieneto naudojimą bei jos tęstinumą su leidimu naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagrindu. Pareiškėjas pažymėjo, jog neįrodinėja ir neginčija fakto, kad mirus jo tėvui, buvo panaikintas mirusiam asmeniui išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, tačiau nurodyta aplinkybė niekaip nėra susijusi su pareiškėjo paveldėtomis teisėmis. Pareiškėjas neginčijo, kad yra paveldėjęs mirusiam tėvui išduotą leidimą, kuris tėra faktinis asmens turimų teisių realizavimo rezultatas. Pareiškėjas nurodė, kad yra paveldėjęs teisę naudotis medžioklės plotų vienetu paveldėjimo pagrindu. Pareiškėjas, vadovaujantis universaliu palikėjo teisių ir pareigų turtinių ir kai kurių turtinių teisių perėmimu įpėdiniams principu, turėjo paveldėti ir teisę naudotis medžioklės ploto vienetu, tačiau šio aspekto teismas byloje nenagrinėjo.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją.

IV. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Pagal viešojoje teisėje įtvirtintą principą, viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Departamentas, viešojo administravimo subjektas, Sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius motyvavo tuo, kad pagal MĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete Departamentas išduoda Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuodamas leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkursą, išskyrus įstatyme aptartus atvejus. MĮ atvejis, kad mirus fiziniam asmeniui, kuriam buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete, leidimas būtų išduodamas jo turinių ir neturtinių teisių perėmėjui be Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuojamo konkurso, nėra numatytas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Lietuvos vyriausiasis teismas taip pat pažymėjo, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (MĮ 3 str. 1 d.), todėl teisė naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikiama Departamentui MĮ nustatytais pagrindais ir tvarka išduodant leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (MĮ 4 str. 1 d., 10 str. ), nėra paveldima.

20. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjui nebuvo priteistos ir bylinėjimosi išlaidos.

V. 21. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas pareiškėjo J. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

22. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

22.1. Priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės pažeidimą nepagrįstai konstatuodamas, kad teisė naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius nėra paveldima, kadangi laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybė, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei niekaip ir jokia apimtimi neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl teisės naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete prigimties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai neįvertino teisės naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete prigimties, be jokio teisinio pagrindo šią teisę vertino ryšium su laisvėje esančių gyvūnų nuosavybės teisės priklausymu valstybei, o ne su asmens turimomis bei paveldimomis konkrečiomis teisės konkretaus medžioklės plotų vieneto atžvilgiu.

22.2. MĮ 22 straipsnio 2 dalis bei 13 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad medžioklės ploto naudojimas yra pagrįstas tęstinumo principu – asmuo dėl vykdytos / vykdomos medžioklės ploto naudojimo veiklos įgyja teisę būti tęstiniu medžioklės ploto naudotoju bei turi kitas su medžioklės ploto vieneto naudojimu susijusias teises ir pareigas.

22.3. Aplinkybė, kad MĮ nėra numatytas leidimo naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete įgijimas paveldėjimo būdu niekaip ir jokia apimtimi neapriboja pareiškėjo teisės nurodytą teisę paveldėti CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei CK 5.1 straipsnio pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 nepagrįstai sutapatino teisę į medžioklės ploto vieneto naudojimą bei jos tęstinumą su leidimu naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagrindu.

22.4. Nagrinėjamu atveju, pagal esmę, taikytinas MĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punktas, pagal kurį: „leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas medžioklės plotų naudotojams šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka“. Būtent MĮ 22 straipsnis užtikrina medžioklės plotų vienetų naudojimo tęstinumą.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 ir nurodo šiuos argumentus:

23.1. MĮ 2 straipsnio 5 dalyje yra apibrėžta Leidimo medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti sąvoka, tai – dokumentas, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete. Atitinkamai medžioklės plotų naudotojas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio MĮ nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (MI 2 straipsnio 13 dalis). Kaip matyti iš nustatyto teisinio reglamentavimo, teisė naudoti medžioklės plotų vienetą yra įgyjama ir įgyvendinama tik leidimo pagrindu ir ši teisė negali būti įgyvendinama neturint leidimo. Tą patvirtina ir MĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Departamentas, išduodamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

23.2. Pareiškėjo nurodytais CK 5.1 straipsnyje numatytais pagrindais negali būti paveldima teisė naudoti konkretų medžioklės plotų vienetą, nes ši teisė yra siejama su įstatyme numatytomis teisėmis ir pareigomis bei sąlygomis taikomomis tam tikriems asmenims. Leidimas yra išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui (MĮ 10 straipsnio 3 dalis), todėl esant keliems paveldėtojams neaišku, kaip tokia teisė turėtų būti įgyvendinama. Be to, teisė naudoti medžioklės plotų vienetą yra terminuota ir jos termino pratęsimas yra siejamas ne su palikėjo turtinių teisių ir pareigų perėjimo jo įpėdiniams, o su tinkamu leidimo sąlygų vykdymu.

23.3. Pareiškėjas prašyme nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, savo prašymą grindžia anksčiau savo skunduose nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl materialiosios teisės normų tariamų pažeidimų iš esmės yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl teisės normų aiškinimo bei taikymo ir faktinių bylos aplinkybių vertinimo, jie nepagrindžia proceso atnaujinimo minėtu pagrindu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 24. Pareiškėjas J. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

25. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

26. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.).

27. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

28. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

29. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

30. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

31. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

32. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

33. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė teismo panaikinti Departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (15.6)-AD5-19575 ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti 2021 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plote išdavimo.

34. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu matyti, kad pareiškėjas kritikuoja apeliacinės instancijos teismo pateiktą aiškinimą, jog, atsižvelgiant į tai, kad MĮ atvejis, kad mirus fiziniam asmeniui, kuriam buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete, leidimas būtų išduodamas jo turtinių ir neturtinių teisių perėmėjui be Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuojamo konkurso, nėra numatytas, todėl Departamento Sprendimas yra teisėtas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai netaikė CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei CK 5.1 straipsnio nuostatų sprendžiant dėl Pareiškėjo teisių paveldėjimo. Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą iš esmės kartojami tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo ir kurie buvo išnagrinėti (į juos detaliai atsakyta) apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

35. Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju taikytinas MĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nurodyta, jog leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas medžioklės plotų naudotojams MĮ 22 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjo vertinimu, būtent MĮ 22 straipsnis užtikrina medžioklės plotų vienetų naudojimo tęstinumą. Teisėjų kolegija su tokių pareiškėjo vertinimu nesutinka. MĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog leidimai naudoti medžioklės plotų vienetuose medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo tiems asmenims, kurie naudojo medžioklės plotus iki MĮ įsigaliojimo ir naudojo juos nepažeisdami teisės aktų reikalavimų bei kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymus MĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai. Šiuo atveju pareiškėjo tėvas A. M. pasinaudojo MĮ 22 straipsnio 2 dalies išimtimi ir gavo leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Teisėjų kolegija pažymi, jog MĮ nenumato pagrindo, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete be konkurso galėtų būti išduodamas medžiotojui ar medžiotojams, kuris ar kurie yra medžioklės plotų naudotojo, fizinio asmens, kuriam leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius buvo išduotas šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka, įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

36. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat nurodo, jog pareiškėjas teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete gali paveldėti CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei CK 5.1 straipsnyje numatytais pagrindais.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar teisė naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete gali būti paveldima vadovaujantis CK normomis, svarbu įvertinti, kaip minėta teisė yra įgyjama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog MĮ 2 straipsnio 13 dalyje medžioklės plotų naudotojas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis MĮ nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. MĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Departamentas, išduodamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. MĮ 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodami Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių piliečiams, asmenims be pilietybės ir Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims. Leidimo gavėjas turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) per paskutinius 5 metus jam nebuvo panaikintas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete; 2) turi Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą, ne mažesnį kaip 5 metų nepertraukiamą medžiotojo stažą ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją (tik fiziniams asmenims) ir nėra pažeidęs MĮ 14 straipsnio 6 dalies reikalavimų; 3) nėra pažeidęs MĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų. MĮ 10 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad leidimas išduodamas tik konkurso būdu, MĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas pasibaigia mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį, kuriam buvo išduotas leidimas. Taigi, iš nurodytų MĮ nuostatų matyti, jog asmuo, siekiantis gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, turi atitikti tam tikras sąlygas, kurios išimtinai siejamos su asmeniu.

38. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į MĮ nustatytą leidimų naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete išdavimo tvarką, teisėjų kolegija vertina, jog ši teisė yra priskiriama prie neatsiejamai susijusių su asmeniu teisių, todėl, vadovaujantis CK 5.1 straipsnio 3 dalimi, nėra ir negali būti paveldima.

39. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete paveldėjimo, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą. Apeliacinės instancijos teismas, apžvelgęs MĮ nuostatas, reglamentuojančias leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete išdavimo tvarką, pagrįstai konstatavo, jog atvejis, kai mirus fiziniam asmeniui, kuriam buvo išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete, leidimas būtų išduodamas jo turtinių ir neturtinių teisių perėmėjui be Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuojamo konkurso, nėra numatytas, todėl Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, akivaizdu, jog pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir dėl to, pareiškėjo nuomone, priimtais neteisingais procesiniais sprendimais, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptarti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia tai, jog teismai padarė esminį materialiųjų teisės normų pažeidimą jas taikydami, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, atmetami. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1454-624/2023 pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius