2016-11-23 Nr. AB-22028-3-61-3-02740-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-781-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02740-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. O. M. su 2016 m. liepos 4 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. atsakymą ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su visai reikiamais nuosavybės dokumentais grąžinti M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

Skunde pareiškėja paaiškino, kad atsakovo pareikalavo grąžinti valstybės neteisėtai valdomą išlikusią jos tėvo M. M. žemę. Pažymėjo, kad jeigu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka grąžinti buvusio savininko M. M. valdytos žemės, ji privalo aiškiai nurodyti, kada ir kuo remiantis nurodyta žemė tapo valstybės nuosavybe. Mano, kad M. M. turėta žemė, neapsvarsčius prašymo atkurti į ją nuosavybės teisių, valstybės pareigūnų buvo neteisėtai įtraukta į valstybinės žemės, skirtos naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, planą ir tą planą neteisėtai patvirtino Kauno apskrities viršininkas. M. M. turėta žemė valstybės įmonės Registrų centro buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ginčas dėl ginčo žemės grąžinimo buvo išspręstas administracinėje byloje Nr. I-5811-463/2015, kurioje teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu A. O. M. skundą dėl ginčo žemės grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. gegužės 10 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, A. O. M. skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį.

A. O. M. paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimas buvo priimtas kitu pagrindu. Nurodytoje byloje pareiškėja ginčijo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsisakymą grąžinti jos tėvo M. M. žemę, kaip sovietinės valdžios nusikalstamais veiksmais užgrobtą išlikusį turtą. Pažymi, kad A. O. M. tėvas buvo pripažintas 15 ha ūkio savininku, todėl visa jo keturių asmenų šeima (duomenys neskelbtini) buvo ištremta į (duomenys neskelbtini). Skunde šioje administracinėje byloje pareiškėja nurodė, kad atsakovas išlikusią jos tėvo žemę valdo neteisėtai, neapsvarstę prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį M. M. žemę, valstybės pareigūnai 2003 m. įtraukė šią žemę į valstybinės žemės planą, kurį neteisėtai patvirtino Kauno apskrities viršininkas. M. M. turėta žemė valstybės įmonės Registrų centro buvo įregistruota kaip valstybės nuosavybė.

Pažymi, kad nei viename teismo sprendime nebuvo svarstomas klausimas dėl to, kad valstybė neteisėtai valdo M. M. žemę. Nei vienoje byloje nebuvo nustatyta, kam valstybės pareigūnai iki žemės skyrimo naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai leido naudoti M. M. priklausiusia žeme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija pareiškėjos atskirąjį skundą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojančio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėja A. O. M. teismo prašo panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 1SS-1948-(7.5.) ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su visai reikiamais nuosavybės dokumentais grąžinti M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Padaręs išvadą, kad tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5811-463/2015 pareiškėjos skundą, kuriame ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 9 raštą Nr. 1SS-(7.5)-3097 ir įpareigoti atsakovą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teises A. O. M. ir J. V. M., grąžinant jų tėvo M. M. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, jos broliui J. V. M. nuosavybės teisės į žemę atkurtos atlyginant pinigais, todėl nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi Nr. P-73-552/2016 buvo atsisakyta. Teismų sprendimai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises prašoma atkurti šioje administracinėje byloje, taigi ginčo šalys ir skundo dalykas yra tapatūs. Pareiškėja tvirtina, kad 2016 m. liepos 4 d. skundą grindžia kitu pagrindu, t. y. kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepagrįstai valdo išlikusią A.

O. M. žemę. Skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-5811-463/2015, pareiškėja žemę prašė grąžinti kaip neteisėtai nacionalizuotą ir negrąžintą. Byloje taip pat buvo nurodyta aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas yra perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai, taigi abejose bylose ginčas iš esmės buvo keliamas dėl to, kad valstybė nepagrįstai negrąžina pareiškėjai buvusio savininko valdytos žemės. Teisėjų kolegijos nuomone, A. O. M. nurodytos aplinkybės negali būti laikomos keičiančiomis ginčo pagrindą, nes esminė aplinkybė, nulemianti kilusio ginčo tapatumą su jau išnagrinėtu yra ta, kad pareiškėja apskritai nėra nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektas, vien dėl to jos teikiami argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundo pagrindo nepriklausomai nuo šių argumentų pobūdžio.

Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl tos pačios žemės grąžinimo buvo išnagrinėtas, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su visai reikiamais nuosavybės dokumentais grąžinti M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

Pirmuoju skundo reikalavimu A. O. M. prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. atsakymą, tačiau šio reikalavimo priėmimo klausimo pirmosios instancijos teismas atskirai nesprendė ir atsisakė priimti visą pareiškėjos skundą.

Nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išnagrinėjusi A. O. M. prašymą dėl buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 2016 m. birželio 17 d. sprendime Nr. 1SS-1948-(7.5.) nurodė, kad jos skundai dėl nuosavybės teisių pareiškėjai ir jos broliui atkūrimo, grąžinant natūra 15 ha buvusio savininko M. M. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, buvo išnagrinėti ir į juos atsakyta atsakovo 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1812 bei 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1572. A. O. M. buvo pakartotinai paaiškinta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. iki žemės nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.) pagal dabartinį teritorinį–administracinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini), tuometinei Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė pareiškėjos brolis J. V. M.. Prašyme jis nurodė, kad pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m. Išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. J. V. M. nepakeitė. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad A. O. M. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusio savininko M. M. turėtą žemę nebuvo vykdyta, nes ji teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į minėto buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią pagal dabartinį teritorinį–administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), buvo vykdyta J. V. M. atžvilgiu, kuris kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. sprendime Nr. 1SS-1948-(7.5.) pareiškėjai taip pat buvo pakartotinai paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 Lietuvos veterinarijos akademijai (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas, į kurį patenka ir buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime konstatavo, jog teisės aktai, kuriais žemės sklypas buvo perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – Atkūrimo įstatymas). Kadangi buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdyta 15 ha žemė patenka į Lietuvos sveikatos mokslų universitetui priskirtą žemės plotą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, ji yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. sprendime Nr. 1SS-1948-(7.5.) taip pat pažymėta, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais, tačiau kompensacija nėra išmokėta, kadangi jis nepateikė asmens banko ar kitos kredito įstaigos sąskaitos, į kurią ji turėtų būti pervesta. Teismai pripažino, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5811-463/2015 pareiškėjos skundą, kuriame ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 9 raštą Nr. 1SS-(7.5)-3097 ir įpareigoti atsakovą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teises A. O. M. ir J. V. M., grąžinant turėtą žemę, atmetė. Šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016 paliko nepakeistą. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, atsakovas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo A. O. M. procedūros į minėto buvusio žemės savininko valdytą žemę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra nebuvimas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl tapataus ginčo. Taigi, teismas nebegali priimti ir nagrinėti pakartotinio skundo dėl to paties administracinio akto, tirti to paties administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei priimti kitokį teismo sprendimą, nei buvo priimtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes tokiu būdu būtų iš esmės paneigta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia (teismo sprendimo nenuginčijamumas, išimtinumas, prejudicialumas).

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1SS-1948-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiame teismo sprendime. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja pakartotinai kreipėsi į atsakovą su iš esmės tokiu pačiu prašymu nėra pakankamas pagrindas nenagrinėti jos skundo dėl gauto atsakymo (2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1SS-1948-(7.5.)) teisme. Teismas turi įvertinti, ar toks pareiškėjos skundo reikalavimas nagrinėtinas jo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams aspektu, ir jei būtų tai konstatuota, dėl skundo pagrįstumo turi būti sprendžiama bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsisakydamas priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas dėl jo atskirai nepasisakė, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį, taigi, A. O. M. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, aptartą skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį naikinant ir šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. O. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti A. O. M. skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1SS-1948-(7.5.) panaikinimo panaikinti ir šio pareiškėjos A. O. M. reikalavimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė