2018-12-05 Nr. AB-947-3-62-3-00417-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2227-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00417-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. lapkričio 30 d. apie 10 mėnesių buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, jog kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamojo ploto trūkumas sudarė apie 1 kv. m vienam žmogui ir dėl to, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista jo orumas. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad sanitariniame mazge ir dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, gyvenamosiose patalpose nebuvo iškvietimo mygtuko, naktinio apšvietimo, patalpos nebuvo dezinfekuojamos.

3. Pareiškėjas teigė, kad laikant jį netinkamomis sąlygomis buvo pažeista Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (toliau – ir Europos kalinimo taisyklės), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 13, 14, 41 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir jo skundą tenkinti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą kamerose, kadangi suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos duomenų saugojimo terminas yra 3 metai.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad imasi veiksmų, jog sumažintų neigiamą kalinimo sąlygų poveikį laikomiems asmenims: sudaro galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Taip pat pabrėžė, kad kamerų patikras reguliariai atlieka Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimai jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, o į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 16 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti.

9. Su pareiškėjo prašymu netaikyti ieškinio senaties termino pirmos instancijos teismas nesutiko ir nurodė, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S prieš Italiją). Teismas teigė, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, kančią ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Todėl pirmos instancijos teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti ir netaikyti sutrumpinto 3 m. ieškinio senaties termino.

11. Pareiškėjas teigia, kad pirmos instancijos teismo teiginys, jog jis žinojo ar turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus yra nepagrįstas ir neparemtas jokiais įrodymais. Nurodo, kad nėra įrodymų, jog jam buvo pateikti teisės aktai, reglamentuojantys kalėjimo sąlygas, ar, kad pareiškėjas buvo su jais supažindintas. Pareiškėjas teigia, kad jis sąmoningai buvo nesupažindinamas su tokiais teisės aktais siekiant išvengti atsakomybės už galimai daromus pažeidimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad reikiami teisės aktai nėra lengvai pasiekiami.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse Nr. A442-1346/2013ir A858-977/2013 konstatuota, kad pirmos instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir grąžino bylą pirmai instancijai nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamoje byloje neįvertintos visos aplinkybės, ir grąžinti bylą į pirmos instancijos teismą.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į EŽTT formuojamą praktiką, kad būtina atsižvelgti į kalinamam asmeniui kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie kalinimo sąlygas, taip pat į pareiškėjui kylančius sunkumus dėl jo statuso.

14. Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

16. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o nenustačius bent vienos iš sąlygų toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

17. Atsakovas pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 pažymėjo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Taip pat pažymėtina, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatyta, kad tas asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė (duomenys neskelbtini), pažeminimą, dvasinę skriaudą, kuri nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, o savo skundą jis grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Taip pat atsakovas pažymi, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K 10 mėnesių netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. lapkričio 30 d.

20. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

23. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

24. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė ieškinio senaties taikymo klausimą.

25. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

26. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, kalint Lukiškių TI-K 10 mėnesių laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. (bylos duomenimis (b. l. 21-22), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d.), atlyginimo teismui padavė 2017 m. kovo 16 d. Taigi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

29. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

30. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą; byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M., apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė