2020-05-20 Nr. AB-10093-3-61-3-02225-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-615-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02225-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 14 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Jis buvo laikomas ne kameroje, o praktiškai tualete, nes patalpoje nuolat tvyrojo blogas kvapas, buvo netinkamai įrengta ventiliacija, kameroje Nr. 255 tualetas buvo atitvertas tik siena, kitose kamerose – sienele. Lukiškių TI-K administracija ignoravo pareiškimus apie netinkamas kalinimo sąlygas. Dėl blogo kvapo pareiškėją nuolat pykindavo, skaudėdavo galvą, smirdėjo patalynė ir drabužiai.

Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime buvo netikslumų dėl kamerose buvusių asmenų skaičiaus. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 5 d. kameroje Nr. 106 buvo ne vienas, o dviese, kameroje Nr. 310 2017 m. gegužės 12 d. buvo dviese, kameroje Nr. 255 2017 m. gegužės 16 d. buvo 6 asmenys, kameroje Nr. 255 2017 m. birželio 9 d. buvo 4 asmenys. Lukiškių TI-K asmenų laikymo sąlygos prilygintinos kankinimui, nes jos neatitiko jokių standartų. Pareiškėjui trūko vietos kamerose, nes baldai, įrenginiai ir asmeniniai daiktai mažindavo kameros erdvę, vienam žmogui tekdavo apie 1,73 kv. m.

Pareiškėjas teigė, kad rašė Lukiškių TI-K skundą, bet nuo 2017 m. birželio mėnesio iki rudens nieko nebuvo daroma, kad būtų mažinamas neigiamas laikymo sąlygų poveikis asmenims. Pareiškėjo nevedė nei į biblioteką, nei į koplyčią. Pareiškėjas nurodė, kad socialinės reabilitacijos specialisto teikiamos pagalbos taip pat nesulaukė, nors nuolat teikė prašymus. Pareiškėjas pripažino, kad pareigūnai privalėjo nuolat stebėti suimtuosius, tačiau pareiškėjui tai trukdė, nes pareigūnai lyg tyčia jį stebėdavo, kai jis naudodavosi sanitariniu mazgu.

Pareiškėjui nepakako skirtų 15 minučių išsimaudyti duše, nespėdavo nusiskusti. Dėl švaros palaikymo kamerose nurodė, kad Lukiškių TI-K nurodė melagingus duomenis dėl reikmenų kameros švarai palaikyti – išduodavo netinkamą inventorių (pvz., šluotą be koto), arba neišduodavo visai. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jį laikė, nebuvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, todėl išsikviesti pareigūną buvo problematiška. Lukiškių TI-K nurodyti baldų matmenys neatitiko tikrovės. Dėl kamerų ventiliacijos teigė, kad jeigu langai buvo uždaromi, jų vėliau neįmanoma atidaryti, nebuvo orlaidžių, kameroje Nr. 255 langas įrengtas 3 metrų aukštyje.

Nebuvo įmanoma lango pasiekti nei vėdinimo tikslu, nei nuvalyti dulkes. Kad kamerose drėgmė ir apšvietimas neatitiko higienos reikalavimų, konstatavo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Dėl visų išvardintų sąlygų pareiškėjas teigė patyręs stresą, nervinę įtampą, nuolat kentėjo pažeminimą, sutriko miegas, skaudėjo galvą, skrandį, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d., 2017 m. lapkričio 30 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Lukiškių TI-K teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs minimalus plotas gyvenamosiose kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose buvo įrengta kabelinė televizija, buvo galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas buvo jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustatė reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių.

Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K nurodė, kad laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros. Sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys – apie 0,7 x 0,8 (0,56 kv. m). Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis.

Gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti poste budintį prižiūrėtoją, tačiau nuteistieji (suimtieji) neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją. Lukiškių TI-K nurodė, kad apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punktu. Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus, natūraliu būdu, langai vėdinimui pritaikyti ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Sveikatos priežiūros paslaugos suimtiesiems bei nuteistiesiems buvo suteikiamos tokios pat kokybės ir lygio, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakako nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

Nagrinėjamu atveju nebuvo visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl melagingos informacijos Lukiškių TI-K rengtame atsiliepime nepagrįsti, papildomai nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu, kurį prideda, kreipėsi vieną kartą, skundų dėl pareigūnų elgesio ginčo laikotarpiu nebuvo registruota.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gegužės 5 d. ir šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2017 m. lapkričio 29 d., 2017 m. lapkričio 30 d. išvyko į kitą pataisos įstaigą. Teismas nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl vadovavosi jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą. Skunde pareiškėjas nenurodo savo teisinio statuso, tačiau iš jo įskaitos kortelės teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K jam buvo taikomas suimtojo teisinis statusas (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 12 str. 1 d., 2 d. 1 d.).

7. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nurodė, kad pareiškėjas: 2017 m. gegužės 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m) vienas; 2017 m. gegužės 6 d. – 2017 m. gegužės 7 d. kameroje Nr. 106 buvo dar su vienu asmeniu; 2017 m. gegužės 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 310 (plotas 7,77 kv. m) ir joje laikomas iki 2017 m. gegužės 15 d. vienas arba dar su vienu asmeniu, 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 255 (plotas 24,38 kv. m), kurioje iš viso minėtu laikotarpiu buvo 2–6 asmenys. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 209 paras.

8. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

9. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes 2017 m. gegužės 5 d. kameroje Nr. 106 buvo 2 asmenys, 2017 m. gegužės 12 d. kameroje Nr. 310 buvo 2 asmenys ir 2017 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 255 buvo 6 asmenys, o 2017 m. birželio 9 d. – 4 asmenys, teismo vertinimu, nebuvo teisiškai reikšmingi vertinant Lukiškių TI-K veiksmus, užtikrinant pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą suėmimo vykdymo metu. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti, buvo matyti, kad net ir tuo atveju, jei kamerose Nr. 106, Nr. 310 ir Nr. 255 pareiškėjo nurodytomis dienomis gyveno jo nurodytas asmenų skaičius, šių patalpų bendrojo ploto dalis, tenkanti vienam asmeniui, vis tiek atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. nebuvo mažesnė už minimalų 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį kameros plotą.

10. Pareiškėjas teigė, kad dalį kameros ploto užėmė baldai, kurių išmatavimus Lukiškių TI-K pateikė neteisingus, ir sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai buvo apie 0,56 kv. m, išvardino kameroje esančius baldus ir nurodė jų išmatavimus. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, skaičiuojant minimalų pareiškėjui tekusį plotą gyvenamojoje kameroje būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Teismas, įvertinęs pareiškėjui tenkantį plotą, pagal apskaičiuotą metodiką, kai iš kameros bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos plotas, konstatavo, kad ir atėmus sanitarinių įrenginių užimamą plotą iš bendro kameros ploto pareiškėjui (būnant kameroje vienam ar su kitais asmenimis) tenkantis plotas visą skundžiamą laikotarpį atitiko iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio aiškinimo kilusį 3 kv. m ploto imperatyvą. Pagal aptartą metodiką apskaičiavęs pareiškėjui tekusį kameros plotą ir atsižvelgęs į nacionalinėje teisėje nustatytą 3,6 kv. m nustatytą minimalią ribą, teismas padarė išvadą, kad, išskyrus 2 dienas (laikotarpis 2017 m. gegužės 5 d. – 2017 m. gegužės 7 d., kai pareiškėjas su kitu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 106) pareiškėjui tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pareiškėjo argumentus dėl per mažo kameros ploto atmetė kaip nepagrįstus, nes jam tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus ir šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, kurį užėmė kameroje įrengti baldai.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio (2017 m. gegužės 16 d. –2017 m lapkričio 29 d.) buvo laikomas daugiavietėje gyvenamojoje kameroje su kitais asmenimis. Lukiškių TI-K pateiktame Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara, nuo 2017 metų įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas susiejęs minėtus duomenis su duomenimis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose kamerose, nustatė, kad pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. gegužės 16 d. –2017 m lapkričio 29 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 255, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kabinoje su durimis ir, teismo vertinimu, toks izoliavimas atitiko pareiškėjo privatumo apsaugos reikalavimus. Tačiau kameroje Nr. 106 ir Nr. 310, kuriose pareiškėjas praleido iš viso 11 dienų, nebuvo duomenų, kad sanitarinis mazgas pilnai atitvertas nuo likusio kameros ploto. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo įėjimo uždengimą užuolaida kaip netinkamą šios patalpos izoliavimą. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo minėtu laikotarpiu, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintas pagrįstu.

12. Iš teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Vilniaus departamento patikrinimų aktų ir kitų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys nesusiję su kameromis, kuriose vertinamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Kita vertus, minėti įrodymai patvirtino, kad NVSC nuolat tikrino Lukiškių TI-K gyvenamųjų ir kitų patalpų, kuriomis naudojasi suimtieji, atitikimą sveikatos saugos ir higienos reikalavimams, o Lukiškių TI-K administracija reagavo į nustatytus pažeidimus ir juos pašalino.

13. Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis, pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį nesiskundė Lukiškių TI-K administracijai, kad dėl netinkamai įrengto lango nebuvo įmanoma jo atverti ir išvėdinti patalpos. Tačiau šiame kontekste teismas pažymėjo, kad dalį ginčo laikotarpio gryno oro trūkumas ir nepakankama kameros ventiliacija pareiškėjui kėlė nemalonius išgyvenimus iš esmės ir dėl to, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017m. gegužės 15 d. gyveno kamerose, kuriose netinkamai izoliuotas sanitarinis mazgas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė į pareiškėjo nusiskundimus dėl blogos ventiliacijos atsižvelgti spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

14. Teismas pareiškėjo argumentus dėl neaprūpinimo šiukšlių kibiru ir tinkama šluota, ir tai, kad į reikštus nuolatinius prašymus ir skundus Lukiškių TI-K administracija nereaguodavo ir suimtųjų gyvenimo sąlygų negerindavo, vertino kritiškai. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateikto tarnybinio pranešimo duomenimis, kamerą Nr. 106 tvarkė nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti, todėl šioje kamerose nebuvo valymo reikmenų ir priemonių. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų – dėl perkėlimo į nerūkančių asmenų kamerą – kreipėsi tik vieną kartą. NVSC teismui pateikė duomenis, kad pareiškėjas į jį dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu taip pat nesikreipė. Teismas įvertinimo, kad nors skunde buvo teigiama, kad pareiškėjas nuolat kreipdavosi į Lukiškių TI-K administraciją dėl gyvenimo sąlygų gerinimo, tačiau šiuos teiginius paneigė byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle, buvo subjektyvūs, susiję su pareiškėjo netenkinančiais kamerų įrengimo ir aprūpinimo ypatumais, tačiau šiuo atveju nesudarė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikant pareiškėją higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą, tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turėjo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Minėtas teisinis reguliavimas reiškė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose pareigūnų iškvietimo sistema turėjo būti įrengta ir veikti. Iš skundo argumentų galima buvo suprasti, kad pareiškėjas vidinio ryšio sistemos nebuvimą sieja su apsunkintu pareigūno iškvietimu įprastoje situacijoje. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, jog ginčo laikotarpiu kilo pavojus jo ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai, turtui, o konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimusis. Pareiškėjui nedetalizavus, kokio pobūdžio neigiamas pasekmes jis patyrė dėl nefunkcionuojančios pareigūnų iškvietimo sistemos, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.

16. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d.) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punkte įtvirtinta suėmimą vykdančios įstaigos pareiga ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, ne dažniau kaip du kartus per mėnesį, suimtųjų pageidavimu, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad šios įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašas, pagal kurį šiems asmenims sudaroma galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė nusiprausti duše buvo įgyvendinama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

17. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, atsakingus pareigūnus dėl pageidavimų lankytis bibliotekoje, koplyčioje, dalyvauti kitoje naudingoje, pozityvioje veikloje ar reabilitacinio pobūdžio programoje, o atsakovo atstovas nemotyvuotai ribojo pareiškėjo teisę į pozityvų laisvalaikį už kameros ribų. Teismo teigimu, pareiškėjui skunde abstrakčiai konstatavus, kad nebuvo organizuojamas jo laisvalaikis suėmimą vykdančioje įstaigoje, nebuvo pagrindo teigti, kad buvo pažeistos jo teisės savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomoje tikslingoje laisvalaikio veikloje, naudotis esančiais informacijos šaltiniais (biblioteka, interneto prieiga), lankyti reabilitacijos programas ar praktikuoti išpažįstamą tikėjimą.

18. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė pažeminimą, emocinę depresiją, kentė galvos ir skrandžio skausmus. Į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (pateiktas originalas) duomenys patvirtino, kad pareiškėjui diagnozuoti sveikatos sutrikimai nesusiję su šioje byloje ginčijamu laikotarpiu ir laikymu Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo dėl jo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, atmetė.

19. Teismas, apibendrinęs pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą nustatė, kad padaryti pažeidimai, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, truko 11 parų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę (t. y. į tai, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K neužtikrino galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu nepertraukiamai 11 parų dvivietėje kameroje, kurioje iš 11 parų 9 paras kameroje gyveno su kitu asmeniu), nenustatęs, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė žeminti pareiškėją ir blogino jo laikymo sąlygas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma – 110 Eur.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

21. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, išvardina neturtinės žalos priteisimo kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, buvo aptiktas pelėsis, pro lubas lašėjo vanduo, dėl to sugedo elektros instaliacija. Pareiškėjas nurodo, kad jam pablogėjus sveikatai negavo tinkamo gydymo. Ir nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 11 parų nebuvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau pareiškėjo įsitikinimu, visas 209 paras buvo pažeista jo teisė į privatumą. Taip pat teismas netinkamai įvertino gyvenamojo ploto trūkumą, nes nepagrįstai neišskaičiavo baldais ir sanitariniu mazgu užimamo ploto. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, taip pat nebuvo ir iškvietimo mygtuko. Pareigūnai kalinių nevesdavo į koplyčią, biblioteką, net pažaisti tinklinį ar krepšinį nebuvo galima, o jokių reabilitacijos programų apskritai nebuvo.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

25. Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodo, kad Lukiškių TI-K teismui pateik šablonišką atsiliepimą, klaidindamas ir nepripažindamas padarytų pažeidimų. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atstovo nuomone, kad būtent jis turi pagrįsti ir įrodyti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus ir priežastinį ryšį, kadangi pareiškėjas yra kalinamas asmuo ir neturi tokios galimybės. Be to, suformuotoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog atsižvelgiant į ribotas kalinamų asmenų galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama tik nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 14 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui S. V. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 11 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir priteisė 110 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai dėsto faktines aplinkybes ir prašydamas priteisti nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti pateikia teismų išaiškinimus, išvardina neturtinės žalos priteisimo kriterijus.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

21. Teisėjų kolegija, pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., t. y. tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2260-756/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje byloje buvo išspręsti tie patys klausimai, kuriuos pareiškėjas kelia ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo išvada, kad Lukiškių TI-K administracijos / pareigūnų veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (šalta, nešvaru, drėgna, kamerose pelėsis, netinkama ventiliacija ir apšvietimas, pro kamerų lubas lašėjo vanduo) ir nesudarymu galimybės nusiprausti po dušu, nėra nustatytas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad administracinėje byloje Nr. A-2260-756/2019 jau yra išnagrinėti kai kurie pareiškėjo reikalavimai (dėl kamerų vėdinimo, langų ir kamerų būklės, naudojimosi dušu) keliami ir šioje byloje, toliau pasisakys tik dėl neišnagrinėtų.

22. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsikirtimo abstrakčius teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo galimybės lankytis koplyčioje, bibliotekoje, reabilitacijos programose, valymo reikmenų (kibiro, šluotos) kamerose neišdavimo, iškvietimo mygtuko, šių motyvų nekartoja.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose (11 parų) buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., visą laikotarpį sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo įrengtas kaip atskira patalpa su durimis, išskyrus kameras Nr. 106 ir 310, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 16 d., kuriose buvo įrengtos užuolaidos. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 11 parų buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kadangi Lukiškių TI-K neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

25. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsikirtimo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodoma aplinkybe dėl jam tekusio minimalaus ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė detalius duomenis apie kamerų dydžius, šiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir jose buvusių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos duomenis ir nustatė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. pilnai pakako ploto.

26. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

28. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

29. Teisėjų kolegija, vertindama argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl, šiuo atveju sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog visa įrodinėjimo našta turėjo būti perkelta pareiškėjui.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 110 Eur.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė