2016-01-26 Nr. AB-1883-3-64-3-01050-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2016-01-26 Nr. AB-1883-3-64-3-01050-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (I t., b. l. 8–10, 105–107) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Telšių AVPK nurodė, kad ginčui aktualiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinės keturvietėje kameroje Nr. 11 nuo 2015 m. kovo 26 d. 17.20 val. iki 2015 m. kovo 31 d. 12.20 val., tačiau 2015 m. kovo 27 d. nuo 09.50 val. iki 15.10 val. jis buvo laikomas (etapuotas procesinių veiksmų atlikimui) Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose.
Full text
Administracinės byla Nr
Administracinė byla Nr. A-1529-575/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01050-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–3) ir papildytu skundu (I t., b. l. 55, 60–61), kuriuos vėliau patikslino teismo posėdžio metu (I t., b. l. 184–186), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 27 d. apie 9.00 val. ir nuo 2015 m. kovo 27 d. apie 16.00 val. iki 2015 m. kovo 31 d. apie 12.30 val. buvo patalpintas į Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių r. PK) areštinės kamerą Nr. 11, o laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. apie 9.40 val. iki 2015 m. kovo 27 d. apie 15.00 val. buvo laikomas Telšių AVPK pastate kameroje Nr. 2 netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad Telšių AVPK pastate kameroje Nr. 2 jis buvo laikomas dar su vienu asmeniu ir jam teko mažiau kameros ploto, nei nustato teisės aktai, be to, šioje kameroje stalas buvo įrengtas prieš atvirą tualetą, atitvertą tik sienele, kuri jo neatskiria nuo bendro kameros ploto, todėl valgydamas pareiškėjas matydavo tualetą, o valgyti tekdavo iš metalinių indų, kurie labai įkaisdavo, dėl to jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, diskomforto jausmą, susierzinimą. Taip pat pabrėžė, kad Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinės kameroje Nr. 11 nebuvo veidrodžio, buvo netinkamai įrengti baldai ir elektros lizdai, pareiškėjui išduotas čiužinys, pagalvė ir antklodė buvo nusidėvėję, gumbuoti, purvini, kamera buvo nevalyta, ventiliacijos angose, grotose buvo daug dulkių, langų ir durų grotos buvo nešvarios ir nevalytos, duše nuo sienų byrėjo tinkas, tualetas buvo atviras ir neatitvertas nuo pareiškėjo miegamosios vietos, o įrengta mūrinė sienelė realiai tualeto neatitvėrė nuo gyvenamojo kameros ploto, dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, diskomfortą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (I t., b. l. 8–10, 105–107) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Telšių AVPK nurodė, kad ginčui aktualiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinės keturvietėje kameroje Nr. 11 nuo 2015 m. kovo 26 d. 17.20 val. iki 2015 m. kovo 31 d. 12.20 val., tačiau 2015 m. kovo 27 d. nuo 09.50 val. iki 15.10 val. jis buvo laikomas (etapuotas procesinių veiksmų atlikimui) Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose.
Šiame kontekste pažymėjo, kad 2010 m. vasario 1 d. Telšių AVPK persikėlė į naujas patalpas, kuriose ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ pakeitimo“ reikalavimais. Paaiškino, jog policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymui (ne ilgiau kaip 48 val.) įstaigos pastate įrengtos 3 dvivietės ilgalaikio sulaikymo patalpos, taip pat yra bendruomenės slaugytojo ir vyresniojo postinio kabinetai.
Kiekvienoje patalpoje įrengtos šildomos grindys, dušas, pritvirtintos individualios spintelės, taburetės, skaidraus stiklo langai, tualetas, kuris yra atskirtas pertvara nuo bendro patalpos ploto. Kameros švara ir tvarka rūpinsi patys jose laikomi asmenys, tam jų prašymu išduodamas valymo inventorius, be to, ilgalaikio sulaikymo patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu. Papildomai akcentavo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomi asmenys maitinami vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintais Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais (gramais) vyrams, moterims ir nepilnamečiams, laikomiems policijos komisariatų areštinėse.
Nei Telšių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nei Telšių visuomenės sveikatos centras patikrinimų Telšių AVPK metu pažeidimų nenustatė, o pareiškėjo skundai dėl laikymo sąlygų ar blogo maitinimo nebuvo gauti. Telšių AVPK kartu pabrėžė, kad įstaigos sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnale nuo 2015 m. sausio 1 d. įrašų, jog pareiškėjas skundėsi bloga savijauta ir jam buvo suteikta medicinos pagalba, nėra. Pasisakydamas dėl Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinės, atkreipė dėmesį, jog areštinė pradėta eksploatuoti 2003 m. gruodžio 5 d., o ją statant buvo atsižvelgta į tuo metu galiojusius teisės aktus ir jais vadovautasi.
Teigė, jog Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinės patalpos atitinka visus jai keliamus reikalavimus, laikymo sąlygos joje tinkamos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad teritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai), taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d.
įsakymu Nr. 484 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo ir priežiūros reikalavimų nuostatomis. Be to, teritorinės policijos komisariatų areštinės savo darbe vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-536 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d.
įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Tuo tarpu bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Atsižvelgęs į tai, Telšių AVPK nurodė, jog Telšių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 20 d. atliko Mažeikių r.
PK areštinės patikrinimą (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. AP-1-64) ir nustatė, kad sanitariniame mazge nėra veidrodžio (Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas); sienos nelygios (dušinės), ištrupėjusios, sunkiai valomos, dezinfekuojamos (Higienos normos HN 37:2009 28 punkto pažeidimas); tikrinimo metu kamerose (tuščiose ir apgyvendintose) trūksta švaros, įrengimai ir baldai nešvarūs (Higienos normos HN 37:2009 48 punkto pažeidimas); turimas minkštas inventorius blogos kokybės (nešvarus, susidėvėjęs); yra tik keli švarūs čiužiniai ir pagalvės (Higienos normos HN 37:2009 57 punkto pažeidimas).
Tačiau minėto patikrinimo metu kiti pažeidimai nebuvo nustatyti, o 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-64 nurodyta trūkumus pašalinti iki 2015 m. liepos 22 d. Atitinkamai Mažeikių r. PK 2015 m. gegužės 6 d. buvo paruoštas planas Nr. 86-1L-3823 „Dėl Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu rastų trūkumų pašalinimo“, trūkumas dėl veidrodžio nebuvimo sanitariniame mazge pašalintas, kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, o švarą areštinėje užtikrina UAB „Valymo ir priežiūros centras“ darbuotojai.
Apibendrindamas, Telšių AVPK pabrėžė, kad tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Atsižvelgęs į tai, Telšių AVPK manė, kad šiuo atveju nėra neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (I t., b. l. 188–195) pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą tenkino iš dalies bei pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, atmetė.
Pasisakydamas dėl Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 31.1 punktą vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, kad jis Telšių AVPK kameroje Nr. 2 buvo laikomas dar su vienu asmeniu, iš Telšių AVPK pateiktų kameros Nr. 2 nuotraukų taip pat matyti, jog ji pritaikyta laikyti du asmenis, o iš Ilgalaikio sulaikymo patalpų plano matyti, kad minėtos kameros plotas yra 12,50 kv. m.
Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko daugiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, todėl konstatavo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 31.1 punktas nebuvo pažeistas. Be to, teismas akcentavo, kad iš Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpų nuotraukų matyti, jog kameroje Nr. 2 sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta, joje įrengta sienelė atitveria tik dalį sanitarinio mazgo, todėl jis yra matomas kitiems kartu laikomiems asmenims, policijos pareigūnams.
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs sanitarinio mazgo poziciją ilgalaikio sulaikymo patalpoje, jo atitvėrimo konstrukcijas, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013).
Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (rėmėsi LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Dėl Telšių AVPK Mažeikų r. PK areštinės teismas atkreipė dėmesį, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Telšių visuomenės sveikatos centras, tirdamas pareiškėjo skundą, Telšių AVPK Mažeikių r. PK areštinėje 2015 m. balandžio 20 d. atliko operatyvųjį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad areštinės kamerose sanitariniame mazge nėra veidrodžio (Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas); dušinėse sienos nelygios, ištrupėjusios, sunkiai valomos, dezinfekuojamos (Higienos normos HN 37:2009 28 punkto pažeidimas); tikrinimo metu kamerose (tuščiose ir apgyvendintose) trūksta švaros, įrengimai ir baldai nešvarūs (Higienos normos HN 37:2009 48 punkto pažeidimas); turimas minkštas inventorius blogos kokybės (nešvarus, sudėvėjęs); yra tik keli švarūs čiužiniai ir pagalvės (Higienos normos HN 37:2009 57 punkto pažeidimas).
Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Telšių AVPK) pareigūnai laikė pareiškėją areštinės kameroje, neatitinkančioje Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Telšių AVPK neteisėtus veiksmus. Nors teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 9.1 ir 9.2 punktais, asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių reikalavimų; nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo), nustatytų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad Telšių visuomenės sveikatos centras patikrinimą atliko ne tik apgyvendintose, bet ir tuščiose kamerose, kuriose švarą palaikyti privalo įstaiga, t. y. vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 49 punktu, visas patalpas kiekvieną dieną valyti drėgnuoju būdu.
Kita vertus, pareiškėjo argumentus dėl netinkamų elektros lizdų įrengimo, taip pat dėl netinkamų baldų teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (su vėlesniais pakeitimais) Reikalavimų 79.4 punkte numatyta, kad visiems elektros įrengimams turi būti naudojamos rozetės su įžeminimo laidu. Tačiau kitų reikalavimų, inter alia dėl rozečių įrengimo vietos (aukščio) nenumatyta. Be to, Reikalavimų 30 punkte numatyta, kad kameroje turi būti įrengtos metalinės (vieno arba dviejų aukštų) lovos su metaliniu dugnu, kuriame išgręžtos skylės vėdinimui, prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams.
Atsižvelgiant į vietų skaičių prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetės bei 1 stalas. Visi baldai, esantys kameroje, tvirtinami prie grindų ar sienų. Atitinkamai iš byloje esančių kameros Nr. 11 nuotraukų teismas sprendė, jog minėtoje kameroje baldai bei elektros lizdai įrengti tinkamai. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog minėtoje kameroje įrengta sienelė sanitarinio mazgo neatitveria nuo gyvenamojo kameros ploto, o iš teismui pateiktų kameros Nr. 11 nuotraukų nematyti vaizdo, kiek įrengta sienelė atitveria sanitarinį įrenginį nuo gyvenamojo ploto, todėl teismas konstatavo, kad kameroje Nr. 11 nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais.
Apibendrindamas, teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir kitų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų nesilaikymo. Be to, teismas sprendė, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą ir atmetė.
III. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 197–198), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, bei nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad jam tyčia ir sąmoningai buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos, o tai turėjo neigiamos įtakos jo psichinei ir fiziologinei būklei bei sveikatai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą nepakeistą. Telšių AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad būtent dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, jį žeminti ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose ir Telšių AVPK Mažeikų r. PK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose ir Telšių AVPK Mažeikų r. PK areštinėje, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Telšių AVPK, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 11–46, 63–80, 108–177). Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.
L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).
Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose ir Telšių AVPK Mažeikų r. PK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso buvo laikomas nepilnas 5 paras, t. y. gana trumpą laikotarpį, ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Telšių AVPK administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, byloje nenustatyta, jog Telšių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir kitus medicininius duomenis (I t., b. l. 89–104, 200–203, 205–206), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Telšių AVPK ilgalaikio sulaikymo patalpose bei Telšių AVPK Mažeikų r. PK areštinėje taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.
Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius