2019-01-15 Nr. AB-1614-3-61-3-03648-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-33-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 1TE-142 1 punktą, kuriuo nutrauktas išeitinės kompensacijos L. B. mokėjimas už 2018 m. birželio–rugpjūčio mėnesius, bei įpareigoti atsakovą išmokėti ją įpėdiniams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi atsisakė priimti V. B. skundą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 8 p.).

Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 1TE-63 1 punktu L. B. atleista iš vidaus tarnybos. To paties įsakymo 3 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamentui pavesta Statuto 68 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka L. B. išmokėti jos šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Skundžiamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 1TE-142 1 punktu, atsižvelgiant į L. B. mirtį (duomenys neskelbtini) nutrauktas išeitinės kompensacijos L. B. mokėjimas už birželio–rugpjūčio mėnesius. Į teismą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 1TE-142 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi mirusios L. B. sutuoktinis ir įpėdinis pagal įstatymą.

Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teisių perėmimas yra negalimas, kai ginčas yra asmeninio pobūdžio, t. y. tiesiogiai susijęs su pareiškėjo asmeniu. Mirusi L. B. buvo atleista iš vidaus tarnybos Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Statuto 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šio statuto 62 straipsnio 1 dalies 4, 11, 14, 16 ir 17 punktus ir 62 straipsnio 2 dalį atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta išeitinė kompensacija pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo pareigūno atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Išeitinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo grąžinamas į vidaus tarnybą.

Teismas vertino, kad Statuto 68 straipsnio 1 dalyje numatyta išeitinė kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo atleistą statutinį valstybės tarnautoją nuo pajamų netekimo iki asmuo grąžinamas į vidaus tarnybą. Taigi nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai, iš kurių keliamas ginčas, yra asmeninio pobūdžio, t. y. tiesiogiai ir neatsiejamai susiję su mirusios L. B., kaip statutinės valstybės tarnautojos statusu ir šiam statusui teikiamomis socialinėmis garantijomis. Todėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams mirusio asmens procesinių teisių perėmimas negalimas. Dėl šių priežasčių teismas V. B. skundą atsisakė priimti, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens.

III. Pareiškėjas V. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad tarp Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 dalyje numatytų turtinių teisių, kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu ir negali būti paveldimos, išeitinė kompensacija nėra nurodyta, o numatyta, kad nepaveldimos yra teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. CK 5.1 straipsnio 2 dalis numato, kad yra paveldimos palikėjo turtinės reikalavimo teisės. Statuto 68 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, kuri mokama atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui, laikytina paveldima palikėjo turtine reikalavimo teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-62-1367/2011; 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. P-63-258/2011).

Pareiškėjas nurodo, kad minėtos išeitinės kompensacijos tikslas nėra vien tik apsauga nuo pajamų netekimo iki grąžinimo į tarnybą. L. B. atleidus iš vidaus tarnybos Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės pagal tai patvirtinančią Centrinės medicinos ekspertų komisijos išvadą) jai susirgus nepagydoma liga, akivaizdu, kad ji jau niekada nebūtų grįžusi į vidaus tarnybą, todėl išeitinės išmokos šiuo pagrindu mokėjimas atlieka ne tik socialinę, kompensacinę funkciją, bet ir yra tam tikra socialinė garantija asmeniui. Be to, Statuto 68 straipsnio 3 dalyje numatytos išeitinės kompensacijos nutraukimo pagrindas – asmens grąžinimas į tarnybą, yra siejamas ne su apsauga nuo pajamų netekimo iki grįžimo į darbo rinką, bet su racionaliu valstybės biudžeto išteklių naudojimu, nes jei pareigūnas įsidarbina ne vidaus tarnybos sistemoje, o tai laikytina grįžimu į tarnybą Statuto 68 straipsnio 3 dalies normos prasme, o kitoje institucijoje, kur darbo užmokestis mokamas ne iš valstybės biudžeto, jam Statuto 68 straipsnyje numatytos priklausančios išeitinės kompensacijos mokėjimas nėra nutraukiamas net ir pradėjus dirbti (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 str. 1 d., 4 str. 1 d.).

Pareiškėjas teigia, kad Statuto 68 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija atleidžiant pareigūnus iš vidaus tarnybos savo esme yra lygiavertė kitai kompensacijų rūšiai – nepanaudotų atostogų kompensavimui atleidžiant pareigūną iš tarnybos (Statuto 66 str., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 str., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., 5 str.). Tai, kad įgyta minėta turtinė teisė į nepanaudotas kasmetines atostogas paveldėjimo keliu pereina jo teisių paveldėtojams, neatsižvelgiant į tai, jog dėl mirties darbuotojas neišvengiamai netenka bet kokios galimybės pasinaudoti poilsio laiku, siejamu su teise į kasmetines atostogas, priklausančias jam mirties dieną, pagal 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatas yra išaiškinęs Europos Teisingumo teismas (didžioji kolegija) (2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas bylose Nr. C-569/16 ir C-570/16). Analogiškais šio teismo motyvais teisė į Statuto 68 straipsnyje numatytą išeitinių kompensacijų dydį, taip pat turi būti vertintina išimtinai kaip turtinio pobūdžio, t. y. skirta sudaryti asmens turtui, todėl dėl mirties iš šio asmens negali būti atimamas turtas, o iš tų, kuriems jis turėtų pereiti paveldėjimo keliu, negali būti atimama veiksminga galimybė naudotis šia sudedamąją turtine teisės į išeitinę kompensaciją dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti V. B. skundą, kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens (ABTĮ 33 str. 2 d. 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 1TE-142 1 punktą, kuriuo nutrauktas išeitinės kompensacijos L. B. mokėjimas už 2018 m. birželio–rugpjūčio mėnesius, bei įpareigoti atsakovą išmokėti ją įpėdiniams.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Teismas privalo imtis nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Kaip minėta, pareiškėjas skundą teismui padavė savo vardu, suformuluotu reikalavimu siekdamas materialinių teisinių pasekmių paveldėtojams, vienu iš paveldėtojų skunde nurodydamas save. Todėl nėra pagrindo teigti, kad susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai, o paduodantis skundą asmuo padavė jį kito suinteresuoto asmens vardu nesant tinkamam įgaliojimui vesti bylą, taigi nėra pagrindo, numatyto ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punkte, atsisakyti priimti skundą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, netinkamai taikė proceso teisės normas ir be pagrindo vertino aplinkybes dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ir reikalavimo pagrįstumo, kas turi būti daroma nagrinėjant administracinį ginčą iš esmės.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog be kita ko spręstinas kitos pareiškėjo nurodytos paveldėtojos įtraukimo į bylą klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti.

Perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė