2021-01-27 Nr. AB-1794-3-61-3-00347-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-119-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00347-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), todėl susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, ir dėl to pareiškėjui, atliekančiam bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) buvo padaryta žala, už kurią atsakinga Teisingumo ministerija. Įsakymu buvo sudaryta situacija, kuri pažeidė pareiškėjo teisę į sveikatą ir teisę nebūti kankinamam.

3. Pareiškėjas, pacitavęs Konstitucijos 21, 23 ir 53 straipsnių, Įsakymo 1.1 bei 2 punktų ir teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatas, teigė, kad asmens teisė į nuosavybę galėjo būti ribojama tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingo principo. Nurodė, kad Įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidė Konstitucijoje nustatytą teisę į nuosavybės neliečiamumą.

4. Pareiškėjas skunde rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi bei 173 straipsniu ir teigė, kad Įsakymo 1.5 punkte buvo nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria akivaizdžiai nustatomos žiaurios ir žmogaus orumą žeminančios bausmės.

5. Teigė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, ši Taisyklių nuostata prieštarauja ne tik Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatytam imperatyviam draudimui žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, bet ir Konvencijos 3 straipsniui.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas buvo sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies sudaroma situacija, kuriai esant iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, susidarė situacija, kad asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, galėjo būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, uždarytam į kameros tipo patalpas, leidžiama tik 2 valandas per dieną išeiti iš kameros, o likusias 22 valandas jis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad net gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, nebuvo sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), taip suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Pareiškėjui kilo abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nebuvo aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

8. Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nebuvo organizuojamas, jiems nebuvo leidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis buvo apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, nebuvo pagrįstas jokių objektyvių tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu. Teigė, kad toks teisinis reguliavimas jam sukėlė neigiamus padarinius, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebuvo užtikrinama pareiškėjo sveikata bei gerovė.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakyme nustatyti ribojimai įsigyti atitinkamų produktų, maisto papildų, tik termiškai apdorotų produktų, pažeidžia jo konstitucines teises, prieštarauja protingumo principams, pažeidžia teisę į sveikatą, kadangi suvaržomos jo teisės pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis savo sveikata ir sportuoti. Ministerijos Įsakymu priimtas draudimas pažeidžia jo teises, sukelia jam psichologinius išgyvenimus.

10. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 3 000 Eur, kuriuos prašo priteisti iš atsakovo.

11. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumą.

12. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą kildina iš netinkamai priimtų norminių teisės aktų, kurių rengėjas yra Teisingumo ministerija, ir kuriais pareiškėjui Alytaus PN ribojamos teisės, todėl šiuo atveju Teisingumo ministerija nėra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas.

14. Pareiškėjas skunde nurodo apie galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Įsakymo 1.1 ir 1.5 punktus. Tačiau pareiškėjo teisių į ateitį gynimo įstatymas nenumato. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo inicijuoti Įsakymo 1.1 ir 1.5 punktų teisėtumo tyrimą, nes tai nesusiję su nagrinėjama individualia byla.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad Taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Teigė, kad Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai.

16. Nurodė, kad visus reikalingus ir asmeniui būtinus preparatus ir vaistus gali skirti gydytojas, tokiu atveju įstaiga užtikrina jų gavimą. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui paskirti vitaminai ar vaistai tokioje pakuotėje, kurioje pareiškėjas negalėtų jų gauti. Teigė, kad Sąrašu nebuvo uždrausta įsigyti vaisių, daržovių, kitų maisto produktų, kurie ribojami tik pakuotės talpa, bei gydytojo skiriamų preparatų, todėl nėra pagrindo inicijuoti ir Įsakymo 1.12 punkto teisėtumo ištyrimą.

17. Teigė, kad šiuo atveju nebuvo atlikti neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti jo skundą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

19. Departamentas nurodė, kad šiuo atveju nėra individualaus ginčo, kurio išsprendimui būtina tirti norminio administracinio akto teisėtumą.

20. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Taisyklių pakeitimas pažeidė jo teisės į nuosavybės neliečiamumą, nebūti kankinamam Konvencijos 3 straipsnio prasme ir rūpintis savo sveikata, yra pagrįsti tik prielaidomis apie galimą žalą (t. y. nukreipti į ateitį), niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau skunde nebuvo duomenų apie tai, jog ginčijamas teisės aktas nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą. N. V. nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai jis buvo apskaičiuotas, nepateikė duomenų, kad Ministerija būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodyti galimi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo sąlygų buvo neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Departamentas akcentavo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo N. V. skundą atmetė.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš Įsakymo, kuriuo patvirtinus Sąrašą, buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti atitinkamų prekių.

23. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigytas maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (BVK 92 straipsnio 4 dalis). Sąrašo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąraše nurodoma, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių, duonos gaminių, pieno produktų, mėsos ir žuvies gaminių, chalvos, šokolado, saldainių, riešutų, aliejaus, margarino, kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų ir kitų maisto produktų. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Sąrašas sudarytas taip, jog jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims.

24. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių. Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog nepagrįstai suvaržoma jo teisė pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis sveikata ir sportuoti. Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą teigė, kad Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir papildytas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių. Vertindamas šiuos teiginius teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytų prekių, t. y. padažų ar konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, jis negalėjo įsigyti pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes. Vien ta aplinkybė, kad Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti pataisos namuose esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.

26. Teismas dėl pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

27. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje, nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte (Įsakymu patvirtinta redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas nenurodė, ar kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad iš jo buvo paimtas jo skunde nurodytas inventorius. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, kad Įsakymo 1.5 punkte nustačius teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

29. Teismas sprendė, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų.

30. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti Įsakymą, kiek jis susijęs su ginčijama byla, nurodė, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

31. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT dėl teisės aktų teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjo skunde nėra nurodytos individualios aplinkybės dėl jo teisių pažeidimo. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Teismas pareiškėjo prašymo dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo netenkino.

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, kurie, jo nuomone, pagrindžia skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Todėl teismas kitų pareiškėjo argumentų nevertino.

33. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nėra subjektas, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje nurodydamas individualias aplinkybes ir galimai neteisėtus įstaigos, kurioje jis yra kalinamas, veiksmus, kurie galimai jam sukelia neturtinę žalą.

III. 34. Pareiškėjas N. V. pateiktame apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Pareiškėjas nurodo, kad į teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teigia, kad kiekvieną ginčijamą Įsakymo punktą motyvuotai aprašė ir nurodė teisės aktus, kuriems naujas Įsakymas prieštarauja, todėl su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Teismas privalo motyvuotai pagrįsti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas. Teismo sprendimai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

36. Pareiškėjo nuomone, teismas nepakankamai atliko skunde nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė reikšmingus nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus.

37. Pažymi, kad BVK paskirtis - nustatyti tokia bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, o įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Šiuo atveju Įsakymo nuostatos prieštarauja teisės aktuose įtvirtintiems principams, priimtos praktiškai ir teisiškai nesuderinus visų aplinkybių, suvaržymai taikyti neatlikus jokių tyrimų, nepagrįstos išvadomis.

38. Pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą patikrinti visa apimtimi ir jį pakeisti.

39. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

40. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo N. V. skundą, pasisakė dėl jame nurodytų argumentų ir juos tinkamai įvertino. Ministerija visiškai sutinka su teismo motyvais, o N. V. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris, Ministerijos nuomone, yra pagristas ir teisėtas.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

42. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Ministerijos veiksmų priimant Įsakymą, kurį vykdant buvo pažeistos jo teisės, atlyginimo, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutiko su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais ir teigė, kad dėl to susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje bei įstatymuose, ir pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

44. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Ministerijos veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, nenurodytos individualios aplinkybės dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjo prašymo dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo netenkino.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepakankamai atliko skunde nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė reikšmingus nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus, nepakankamai motyvavo sprendimą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

47. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-756/2020, kt.).

51. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

53. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, kuriame nustatyti ribojimai dėl teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nesant galimybės įsigyti pareiškėjo pageidaujamų maisto produktų, vaistų, taip pat į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodant tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui patalynę.

54. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde, atsakovo atstovo, trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 papunkčiuose įtvirtintos normos pažeidžia pareiškėjo teises. Byloje nėra jokių duomenų, o pareiškėjas taip pat nenurodė, kad vykdant Taisyklių nuostatas, jam buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, nedetalizavo ir nenurodė kada ir kokių konkrečiai produktų jis negalėjo įsigyti ar jų įsigijimas buvo ribojamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

55. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog vykdant Įsakymo 1.5 punktą, iš kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, tačiau nenurodė, kad jis buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir iš jo minėti daiktai buvo paimami. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertinus kitus byloje surinktus duomenis. Pareiškėjas tik hipotetiškai teigė, kad įkalinus asmenis kamerų tipo patalpose, taikomas Įsakymo 1.5 punkto nuostatos, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo konstatuoti Ministerijos neteisėtus veiksmus.

56. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas realiai apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atliko skunde nurodytų faktų analizę, netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tačiau konkrečiai nenurodė, kokias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes įvertino netinkamai ar dėl jų nepasisakė. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

58. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo netenkino, kadangi nebuvo nustatyta, jog taikant Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti konkretūs neteisėti veiksmai (neveikimas), o teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pareiškėjas neturi. Teisėjų kolegija atmeta ir tokį pareiškėjo procesinį prašymą, išdėstytą apeliaciniame skunde, nes tenkinti jį nagrinėjamoje byloje, kurioje Įsakymo 1.1, 1.5, 1.12 punktai nebuvo realiai taikomi, nėra pagrindo.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius