2020-07-22 Nr. AB-14799-3-61-3-02797-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1624-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02797-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. jis atliko bausmę Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nepakako gyvenamojo ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą). Ant lovų nebuvo kopėtėlių, todėl būdavo sunku užlipti į antro aukšto gultą, nuo gulto tekdavo nušokti, tai kėlė nepatogumus, konfliktus. Gyvenamosiose kamerose, esančiose pirmame aukšte, neįrengti iškvietimo mygtukai, tekdavo daužyti duris, pareigūnai dažnai neišgirsdavo beldimo, todėl neužtikrinama teisė į saugią aplinką. Kamerose langai uždengti dviem eilėmis grotų, už lango – tvora (1 m atstumu), todėl nepakako vėdinimo (tvyrojo drėgmė), natūralaus apšvietimo. Kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, be to, lempos buvo be gaubtų, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugiai. Kamerose neužtikrinta tinkama oro temperatūra, joms reikalingas remontas, ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis, vietomis nusilupę dažai. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstaigos administracijai teikiami nepalankūs prašymai būdavo neregistruojami ir tiesiog išmetami, o, pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, iš pareigūnų patiriamas psichologinis spaudimas (grasinimai susidoroti per kitus nuteistuosius, fiziškai), todėl jis vengdavo kreiptis į Vilniaus PN vadovą, kreipdavosi tiesiai į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, nukentėjo jo orumas, reputacija ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekusį plotą. Tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, bei pažymėjo, kad pareiškėjas šiose kamerose atliko nuobaudas, todėl patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau nuteistieji jas nuolat gadina. Nepaisant to, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į bet kokį pavojų bei užtikrina nuteistųjų saugumą. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog kamerose neužtikrintas pakankamas natūralus apšvietimas, ventiliacija, buvo pelėsis, nuolat drėgna, temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose buvo šie tariami pažeidimai. Atsakovas teigė, kad Vilniaus PN kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą. Patalpose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpos vėdinamos per langus, jose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Remonto darbai atliekami pagal poreikį ir esamas finansines galimybes. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl nurodytų tariamų patalpų trūkumų. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pakartotinai pabrėžė, jog, vertinant jam tekusį gyvenamąjį plotą, būtina atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teigė, kad iškvietimo mygtukai buvo pradėti įvedinėti tik 2018 m. spalio 5 d., kai nuteistieji pradėjo dėl to skųstis. Paspaudus mygtuką, tik užsidega švieselė, nėra garso. Be to, sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Žiemą neįmanoma kameras vėdinti per langą, nes labai šalta. Nors ventiliavimo sistema yra įrengta, atsisakoma ją įjungti. Pareiškėjas akcentavo, jog tai, kad jis neapskundė tam tikrų viešojo administravimo subjekto aktų, nereiškia, kad jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad M. V. buvo pateikęs skundą Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 16, pagal kurį nustatyti pažeidimai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog gydosi dėl depresijos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. A. skundą.

7. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas už režimo reikalavimų pažeidimus kamerų tipo patalpose (Nr. 2K, Nr. 16K, Nr. 19K) bei drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje (Nr. 1D). Remiantis atsakovo pateiktais duomenis, šiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

8. Teismas, vertindamas sąlygų kamerose atitiktį higienos normų reikalavimams, atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, jog Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti patalpas; patalpose įrengtos inžinierinės ventiliavimo sistemos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, kad neveikė inžinierinė ventiliavimo sistema, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu reiškė pretenzijas Vilniaus PN administracijai dėl laikymo sąlygų. Padaryta išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrinamos tinkamos ventiliacijos, apšvietos ir temperatūros yra nepagrįsti.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų, jog kamerose nebuvo veikiančių iškvietimo mygtukų, pagrįstumo, rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, kurie pagrįsti pateiktomis nuotraukomis. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie kilusias pavojingas aplinkybes, kurios vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nekonstatuotinas.

III. 10. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį gyvenamąjį plotą, nes neatsižvelgė į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Teigia, jog pateiktos nuotraukos nepatvirtina, kad iškvietimo mygtukai buvo veikiantys, o ir paspaudus mygtuką tik užsidegdavo lemputė, be garso signalo. Tokia iškvietimo sistema buvo įrengta tik 2018 m. spalio 8 d., o anksčiau iškvietimo mygtukai neveikė. Pareiškėjo vertinimui, aplinkybė, jog jis kamerose atlikinėjo nuobaudas, nėra reikšminga kilusiam ginčui. Pareiškėjas tvirtina, kad apšvietimas kameroje neatitiko higienos normos reikalavimų, tai patvirtina Vilniaus sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti pagal kitų nuteistųjų 2018 m. gruodžio 19 d. ir 2019 m. kovo 18 d. skundus. Pastarasis pažeidimas buvo ir anksčiau (ginčui aktualiu laikotarpiu), tačiau ankstesni prašymai, skundai tiesiog dingdavo.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo įsitikinimu, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliaciniame skunde nepateikti jokie objektyvūs argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški nurodytiesiems skunde, pareiškėjas nepagrindė, neindividualizavo patirtų neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, o pareiškėjas pakankamai nepagrindė savo teisių pažeidimo dėl iškvietimo mygtukų neįrengimo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad higienos normų reikalavimų pažeidimai buvo konstatuoti pagal kitų nuteistųjų skundus.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

20. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

21. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Tokia išvada atitinka teismui pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, kurių pareiškėjas neginčijo. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl jam tekusio gyvenamojo ploto atmestos pagrįstai.

23. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie kilusias pavojingas aplinkybes, kurios vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Pareiškėjas tvirtina, kad iškvietimo mygtukai buvo pradėti įvedinėti tik 2018 m. spalio 5 d. (8 d.), tačiau ir įrengta sistema yra netinkama, nes užsidega tik lemputė, nėra garso signalo.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, numatyta, kad kamerose ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiami radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema (13.10 p. ir 16.11 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala.

Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė teismui nuotraukas, iš kurių matyti Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos ir radijo taško pavyzdys (b. l. 37–38), tačiau neaišku, kurioje kameroje įrengtas nufotografuotas radijo taškas ir pareigūnų iškvietimo sistema, taigi šios nuotraukos nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d.) kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengta veikianti pareigūnų iškvietimo sistema.

Kita vertus, kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių atvejų, kai jam nepavyko išsikviesti pareigūno, neteigė, kad dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos jam buvo kilęs konkretus pavojus. Atsižvelgiant į tai, pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimas nelaikytinas atsakovo (jo atstovo) neteisėtais veiksmais (neveikimu), dėl kurių pareiškėjui galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, nustatęs aplinkybes, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti patalpas, bei kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nereiškė pretenzijų Vilniaus PN administracijai dėl laikymo sąlygų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja natūralaus apšvietimo standartų, numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.), ir kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo sudarytos sąlygos natūraliam apšvietimui bei natūraliam vėdinimui – įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žiemą patalpų oro temperatūra būdavo 16–18 °C, bet nepaaiškino, kokiu būdu tai išmatavo, taip pat ar oro temperatūra bei oro judėjimo greitis buvo užfiksuoti oficialiuose dokumentuose (pvz., patikrinimo aktuose). Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą užsiminė, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. [10-124.80]2-35186, išnagrinėjęs kito nuteistojo skundą, konstatavo pažeidimus kameroje Nr. 16, į kurią pareiškėjas perkeltas 2018 m. gegužės 24 d., t. y. ne žiemos laikotarpiu (b. l. 32–33).

Pareiškėjas nepateikė teismui minėto rašto ar jo kopijos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, tvirtindamas, kad apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų, užsiminė apie kitų nuteistųjų 2018 m. gruodžio 19 d. ir 2019 m. kovo 18 d. rašytus skundus Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, pagal kuriuos, jo teigimu, nustatyti pažeidimai kameroje Nr.

16. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašė išreikalauti pagal šiuos skundus Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, bet nepaaiškino, kodėl apie šias aplinkybes neužsiminė ir tokio prašymo nesuformulavo pirmosios instancijos teismui (žr. nutarties 15 p.), ar bandė šiuos raštus gauti ir teismui pateikti pats, todėl toks pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie paties pareiškėjo teiktus prašymus, skundus dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams Vilniaus PN administracijai ar kitoms institucijoms.

Nors pareiškėjas teigė, kad anksčiau rašyti prašymai, skundai nebuvo registruojami ir tiesiog dingdavo, jis neįvardijo nė vieno konkretaus savo rašyto prašymo ar skundo (į ką, kada ir dėl ko kreipėsi, kam perdavė prašymą / skundą), todėl toks pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepagrindė savo nusiskundimų dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl tokie nusiskundimai atmestini.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus PN nepadarė pareiškėjo nurodytų teisės aktų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas (jo atstovas) atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei kilti privalo būti visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, nustačiusi vienos iš šių sąlygų neegzistavimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų sąlygų buvimo.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė