2013-11-28 Nr. AB-9097-3-63-3-00470-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2597/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00470-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 135–136), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3503; 2) įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą Nr. ATP-1708; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) pranešti prokurorui apie piktnaudžiavimo požymius, kurie turi nusikalstamos veikos požymių pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-187-243/2013, kurioje jam yra reikalinga kvalifikuota teisinė pagalba, todėl 2012 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos VGTPT pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Ginčijamu Tarnybos 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3503 pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas, motyvuojant tuo, kad jis neleido tvarkyti savo asmens duomenų antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo išduota prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą forma, kurią jis užpildė, laisva forma atsakydamas į nurodytus klausimus, bei pateikė reikiamus dokumentus. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nurodytų klausimų esmė. Jo įsitikinimu, Klaipėdos VGTPT piktnaudžiauja savo teisėmis, nes 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo užpildytas analogiškai kaip ir 2013 m. vasario 26 d. prašymas, dėl kurio buvo priimtas sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjas mano, jog Klaipėdos VGTPT direktorius tyčiniais, neteisėtais veiksmais nenagrinėjo jo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymo. Pasak pareiškėjo, tokiais veiksmais jam buvo padaryta moralinė žala, kuri pasireiškė dideliu stresu, nepatogumais, turėjusiais neigiamos įtakos jo sveikatai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos VGTPT prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 55–57, 147–150) Klaipėdos VGTPT paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio grafoje „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais“ ranka įrašyta „nesutinku“. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 27 straipsnio 2 dalimi, atsakovas nurodė, kad neturėdama pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Klaipėdos VGTPT neturėjo teisės spręsti dėl pareiškėjo prašymo VGTPĮ bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjui pagrįstai. Taip pat paaiškino, kad nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. vasario 26 d. prašymą, nebuvo pastebėta, jog pareiškėjas taip pat nesutiko, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, todėl 2013 m. kovo 1 d. Tarnyba priėmė klaidingą sprendimą. Paaiškėjus šiai aplinkybei, 2013 m. birželio 6 d. aktu Nr. (1.7.)-SR-2029 pareiškėjo duomenų tvarkymas buvo nutrauktas ir 2013 m. vasario 26 d. prašymas grąžintas pareiškėjui, o antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas nedelsiant informuotas apie tai, kad turi būti nutraukti bet kokie veiksmai, susiję su A. L. duomenų tvarkymu. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 159–163) pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos VGTPT buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje Nr. A-2688-12 (b. l. 58–61). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), pildydamas grafą dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, pareiškėjas nurodė „nesutinku“. 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3503 (b. l. 64) atsakovas Klaipėdos VGTPT informavo pareiškėją, kad jo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą nebus nagrinėjamas ir grąžinamas pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti pateikti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta.

Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-71/2011 pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia.

VGTPĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal įstatymą. Nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant minėto įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtintoje tipinėje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje numatyta, kad asmens duomenų turėtojas – besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos gavimo asmuo, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, yra supažindinamas su jo teise pasirinkti, ar jis sutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Toks nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. pildydamas nustatytos formos prašymą (reg. Nr. ATP-1708), pareiškėjas buvo supažindintas su jo teise sutikti arba nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pareiškėjui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas Klaipėdos VGTPT neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, taip pat atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje, renkant iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų informaciją, reikalingą nustatyti, ar pareiškėjas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar jo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Teismas vertino, kad pareiškėjo kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikta Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. liepos 13 d. (b. l. 10–13) nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas, kadangi metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, jog mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos tik patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. A-2688-12, Klaipėdos VGTPT negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimu, todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Taigi, atsakovas skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Konstatavęs tai, kad atsakovas pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, teismas taip pat pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui administracinėje byloje Nr. A-2688-12, nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1–3 dalimis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal minėto straipsnio nuostatas atsakomybė siejama su viešojo administravimo subjektų aktų neteisėtumu, t. y. veikimo ar neveikimo prieštaravimu galiojantiems teisės aktams, administracinio akto prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgęs į tai, kad Klaipėdos VGTPT veiksmai dėl sprendimo nenagrinėti pareiškėjo prašymo ir jį grąžinti pareiškėjui priėmimo yra teisėti, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, gi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 175–178) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kartu pateikė Tarnybai ir nustatytos formos Metinę gyventojo turto deklaraciją, kuri patvirtina, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 200 5 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ numatytą I lygį, t. y. pareiškėjo pajamos yra mažesnės negu 6400 litų per metus. Taigi, pareiškėjo prašymas atitiko įstatymo apibrėžtus kriterijus dėl teisės gauti 100 procentų valstybės apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

2. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojo turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Todėl pareiškėjas mano, kad jis pateikė tinkamus įrodymus ir turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

3. Pareiškėjo nuomone, Tarnybai nebuvo kliūčių vykdyti VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalies nuostatas, o prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą netinkamai suformuluotas klausimas dėl pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis gali būti vertinamas kaip siekis gauti iš pareiškėjo sutikimą dėl perteklinio jo duomenų gavimo, kuris yra nesusijęs su antrinės teisinės pagalbos teikimu. Pareiškėjas mano, jog tokia padėtis sudaro galimybes piktnaudžiavimui ir korupcijai.

4. Teisės aktai nesuteikia Tarnybai teisių tvarkyti asmens duomenis. Šiuo atveju administracinis ginčas susijęs su antrinės teisinės pagalbos teikimu, o ne su asmens duomenų tvarkymu. Todėl teismas, pareiškėjo manymu, iš esmės neteisingai taikė įstatymų normas, o teismo motyvai dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo aiškinimo yra nesusiję su šio ginčo dalyku. Taigi, teismas netinkamai vertino aplinkybes bei taikė įstatymą, dėl to priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą.

5. Anot pareiškėjo, teismas taip pat netinkamai sprendė ir žalos atlyginimo klausimą. Teismo pozicija, kad Tarnybos 2012 m. rugsėjo 21 d. aktas Nr. (1.7)-SR-3503 yra teisėtas, užkerta kelią pareiškėjui prisiteisti žalą dėl klausimo vilkinimo įgyvendinant jo teisę gauti statymų nustatyta tvarka garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

6. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą pagal jo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą, taip pat dėl reikalavimo pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius. Tokiu būdu teismas neišsprendė visų pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos VGTPT prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 182–183) Klaipėdos VGTPT palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą. Atsikirsdama į apeliacinį skundą, Klaipėdos VGTPT papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse patiekiamomis asmens duomenų ir duomenų tvarkymo sąvokomis, veiksmai, kuriuos Tarnyba yra įpareigota atlikti vykdydama jai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pavestą funkciją nagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti dėl jo sprendimą, atlikti kitus veiksmus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimu, yra asmens duomenų tvarkymas, nors Tarnybos nuostatuose tai expressis verbis ir nėra nurodyta.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas ir organizavimas asmeniui nesutinkant dėl jo asmens duomenų tvarkymo yra negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A525-529/2013 ir Nr. A146-2009/2012). Taigi, pareiškėjui atsisakius duoti sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos tikslais, antrinės teisinės pagalbos teikimas jam buvo negalimas.

3. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize. Teismas savo motyvuotas išvadas pateikė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 21 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3503, kuriuo atsakovas paliko nenagrinėtą pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (registracijos Nr. ATP-1708), teisėtumo ir pagrįstumo. Paminėtą raštą atsakovas motyvavo tuo, jog pareiškėjas nesutiko, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Tiek Klaipėdos VGTPT, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi ginčą reglamentuojančių teisės aktų normų analize, priėjo prie pagrįstos išvados, jog nesant pareiškėjo sutikimo, Tarnyba negali tvarkyti jo asmens duomenų antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais ir dėl to negali nagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, su minėta išvada sutinka.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų bei tvarkos. Tai ne kartą buvo akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575-2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62-3036/2011 ir kt.).

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustatyti VGTPĮ 11, 12 straipsniuose. Pagal VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Siekdami gauti antrinę teisinę pagalbą, paminėti asmenys privalo įrodyti VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas aplinkybes dėl jų turimo turto ir metinių pajamų lygio. Tokiu įrodymu yra tarnybai teikiama metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta (VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

VGTPĮ 18 straipsnio, reglamentuojančio antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tik gavusi visus įstatymo reikalaujamus dokumentus (tarp jų ir minėtą gyventojo (šeimos) turto deklaraciją) bei šio straipsnio 13 dalyje nurodytą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų, kuri reikalinga nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. VGTPĮ 18 straipsnio 4 straipsnio 7 punkte taip pat numatyta, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, be kita ko, turi būti nurodytas nustatytas pareiškėjo turto ir pajamų lygis, kai antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu atveju. Be to, VGTPĮ 18 straipsnio 8 ir 11 dalys įpareigoja tarnybą, jeigu teikiama antrinė teisinė pagalba trunka ilgiau kaip metus arba pasikeičia pareiškėjo turto ir pajamų lygis, iš naujo patikrinti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ir, esant reikalui, nustatyti kitą valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Taigi, minėtų įstatymo nuostatų, nustatančių antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad sprendimas dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) gali būti priimtas tik nustačius ir įvertinus visus šiam klausimui spręsti reikalingus duomenis, tarp jų ir duomenis dėl pareiškėjo turimo turto bei pajamų lygio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant minimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. VA-13 (2011 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. VA-13 redakcija) patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių 151.2 punkte yra nustatyta, kad kai pageidaujantys gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (be šeimos narių) <...> deklaracijas teikia tiesiogiai AVMI (teikiama popierinė deklaracija), tai mokesčių administratoriui turi pateikti du deklaracijos egzempliorius (t. y. du identiškus deklaracijos egzempliorius arba deklaracijos originalą ir jos kopiją), o šis, patikrinęs deklaracijoje nurodytus duomenis pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis, per 7 darbo dienas (nuo deklaracijos pateikimo dienos) grąžina vieną deklaracijos egzempliorių su žyma, kad deklaracija yra pateikta. Šį deklaracijos egzempliorių gyventojas pateikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, priimančiai sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, <...>.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju Klaipėdos VGTPT negalėjo a prióri (t. y. nepatikrinus) pareiškėjo kartu su 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktos 2012 m. liepos 13 d. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų vertinti kaip teisingų, kadangi šioje deklaracijoje (b. l. 10–13) tėra Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriaus žyma apie deklaracijos gavimo datą (2012 m. liepos 13 d.), tačiau nėra aukščiau paminėtos mokesčių administratoriaus žymos apie deklaracijoje nurodytų duomenų patikrinimą (deklaracijos pateikimą). Todėl akivaizdu, jog siekdama nustatyti pareiškėjo kartu su 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymu pateiktoje 2012 m. liepos 13 d. deklaracijoje nurodytų duomenų apie pareiškėjo turtą ir pajamas teisingumą, Klaipėdos VGTPT turėjo teisę ir pareigą kreiptis į mokesčių administratorių dėl atitinkamų duomenų pateikimo Tarnybai.

Taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti, ar jis atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Šiuo tikslu tarnyba turi tvarkyti asmens duomenis. Todėl nagrinėjamam ginčui aktualios Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta asmens duomenų sąvoka – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta <...>, o 4 dalyje nustatyta, kad duomenų tvarkymas – tai bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas (rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys). Vadovaujantis minėtomis normomis, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas duomenų panaudojimas (gavimas), apie kurį kalbama VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje, yra vienas iš duomenų tvarkymo (plačiąja prasme) atmainų. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad į Tarnybos funkcijas neįeina duomenų tvarkymas, atmestini kaip nepagrįsti.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris reglamentuoja santykius, atsirandančius tvarkant asmens duomenis, įtvirtina duomenų subjekto sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu (2 straipsnio 12 dalis), kaip vieną privalomų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, tuo atveju, kai asmens duomenys teikiami valstybės bei savivaldybių institucijoms, įgyvendinančioms įstatymais ir kitais teisės aktais joms suteiktus oficialius įgaliojimus (5 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai). Tas pats įstatymas taip pat įtvirtina duomenų subjekto teisę aptariamu atveju nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus (23 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, 27 straipsnio 2 dalis).

Įgyvendindamas minėtus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (ginčui aktuali 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtino prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurios paskutiniame lape numatė privalomai pildytiną grafą apie asmens sutikimą / nesutikimą, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Ginčo atveju pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 18 d. Tarnybai pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 58–62) aiškiai nurodė, kad nesutinka dėl jo asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Įvertinus aukščiau aptartą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai vertino minėtą pareiškėjo atsisakymą kaip objektyvią kliūtį vertinti pareiškėjo pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prie jo pridėtuose dokumentuose (konkrečiai – metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje) pateiktų duomenų teisingumą. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisinių prielaidų (sąlygų) priimti VGTPĮ 18 straipsnio 2, 4 dalyse numatytą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3503 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1708), kuriame jis nesutiko, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3503.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymo, taip pat pagrįstai netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą, nes, kaip minėta, remiantis šiuo konkrečiu pareiškėjo prašymu nėra būtinų teisinių prielaidų tokiam Tarnybos sprendimui priimti. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepasisakė dėl skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos VGTPT, priimdama ginčijamą 2012 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3503 palikti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nenagrinėtą, laikėsi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, todėl elgėsi teisėtai. Nenustatęs Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius, tokiu būdu teismas neišsprendė visų pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų.

Dėl paminėto apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai reiškia, kad byloje neturi likti pareikštų, bet neišspręstų pagrindinių reikalavimų, tokios aplinkybės nustatymas sudaro pagrindą priimti papildomą sprendimą (ABTĮ 95 str. 1 d. 1 p.), o jei toks trūkumas nebuvo ar negalėjo būti pašalintas papildomu sprendimu, tai lemia teismo sprendimo panaikinimą ir bylos perdavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog šis įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjo patikslintame skunde (b. l. 135–136) pareikštas reikalavimas pranešti prokurorui apie piktnaudžiavimo požymius, kurie turi nusikalstamos veikos požymių pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nelaikytinas savarankišku administracinio skundo reikalavimu ABTĮ normų taikymo prasme, todėl tokiam procesinio pobūdžio reikalavimui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to, ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teismas tinkamai ištyrė bei įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovas Klaipėdos VGTPT ginčo situacijoje veikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Taigi, šiuo konkrečiu atveju teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo taikyti ABTĮ 109 straipsnį ir pranešti prokurorui apie Tarnybos veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius, nes tokių veiksmų išnagrinėtos bylos kontekste nenustatyta.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad bylą išnagrinėjo šališkas bei suinteresuotas teismas ir todėl priimtas teismo sprendimas naikintinas, pažymėtina, jog pareiškėjo konkretūs argumentai dėl teismo (teisėjos Eglės Kiaurakytės) šališkumo buvo išsamiai įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje (b. l. 29–31) ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininko 2013 m. kovo 25 d. nutartyje (b. l. 69–71), kuriomis minėti pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti ir pareiškėjo prašymai dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų ir atskirai teisėjos Eglės Kiaurakytės nušalinimo nuo šios administracinės bylos nagrinėjimo ir bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui buvo netenkinti. Savo apeliaciniame skunde pareiškėjas naujų argumentų ir aplinkybių, liudijančių apie bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą, nenurodo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ginčo faktinei situacijai pritaikė ir tinkamai išaiškino aktualių teisės aktų normas, teismo sprendime atsakė į visus pareiškėjo skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė