2021-03-17 Nr. AB-5567-3-61-3-01565-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2741-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Nacionalinis ortopedijos centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė ligonių kasa, VLK) 90 680,18 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Kauno TLK) sudaryta neplaninio patikrinimo komisija, galbūt piktnaudžiaudama įgaliojimais ir neatlikusi visų teisinių procedūrų, padarė išvadas, dėl kurių VLK nurodė Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) panaikinti Bendrovės licenciją teikti gydytojų specialistų paslaugas. Tarnyba, nesilaikydama jokių administracinės nuobaudos skyrimo procedūrų, 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. T1-614 „Dėl dalies UAB Nacionalinis ortopedijos centras licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1; Įsakymas Nr. T1-614) iki 2016 m. liepos 22 d. sustabdė Bendrovės asmens sveikatos priežiūros licencijoje Nr. 3529 (toliau – ir Licencija) nurodytų ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos ir vaikų chirurgijos paslaugų teikimą, pavesdama Bendrovei iki minėto termino pateikti teisės aktų reikalavimų pažeidimų pašalinimą įrodančius bei minėtų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams patvirtinančius dokumentus. Sustabdžius Licenciją, VLK 2016 m. balandžio 25 d. vienašališkai nutraukė 2016 metų sutartį Nr.1SUT-385 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis” (toliau – ir Sutartis), kadangi ortopedijos įmonės, su kuriomis sudaromos sutartys dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos priemonėmis, privalėjo turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę teikti ambulatorines ortopedo-traumatologo paslaugas (nuostata panaikinta 2016 m. gegužės 1 d.). Sutartis nutraukta likus 6 dienoms iki naujo teisės akto įsigaliojimo, pagal kurį nebūtų galimybės nutraukti Sutartį dėl Licencijos sustabdymo.

3. Pareiškėjas teigė, jog kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-213 (AG-157/02-2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) įpareigojo panaikinti Tarnybos Įsakymą Nr. 1 ir VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 4K-2926 „Dėl sutarties nutraukimo” (toliau – ir VLK sprendimas), tačiau VLK Sutarties neatnaujino. Tarnyba 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustabdymo panaikinimo” (toliau – ir Įsakymas Nr. 2) atstatė Bendrovės Licencijos galiojimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba ir VLK elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, kuriais prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. atmesti pareiškėjo 2016 m. gegužės 5 d. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Tarnybos ir VLK skundus atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tarnybos ir VLK sprendimai sukėlė sunkias teisines pasekmes ne tik Bendrovei, bet ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, t. y. atleisti 9 Bendrovės darbuotojai, sutrikdyta su Bendrove sutartiniais santykiais susijusių 3 įmonių veikla, padaryta žala privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.

5. Pareiškėjo teigimu, Bendrovei žala dėl negautų pajamų (pajamų bei grynojo pelno išraiška) padaryta nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kuomet buvo neteisėtai nutraukta Sutartis. Dėl Bendrovės negautų pajamų (pajamų bei grynojo pelno išraiška) nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dydžio apskaičiavimo Bendrovė kreipėsi į Auditas ir konsultacijos, UAB, kuri pateikė 2019 m. kovo 22 d. specialisto išvadą Nr. 37/2832(KAU):19, kurioje nurodyta, kad Bendrovės negautos pajamos nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., lyginant su vidutinėmis pajamomis nuo 2015 m. sausio mėnesio iki liepos mėnesio imtinai bei nuo 2016 m. sausio mėnesio iki balandžio mėnesio imtinai (2015 m. gegužės mėnesio pajamas priskaitant balandžio mėnesiui), pajamų išraiška yra lygi 171 448,35 Eur, grynojo pelno išraiška – 90 680,18 Eur.

6. Atsakovas VLK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra ortopedijos įmonė, su kuria VLK sudaro sutartį vieniems kalendoriniams metams dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis. Bendrovė sutarties sudarymo laikotarpiu 2015 metais (paraiška dėl 2016 metų ginčo sutarties sudarymo buvo teikiama 2015 metais) turėjo atitikti minimalius reikalavimus, nurodytus tuo metu galiojusiame Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 „Dėl Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas). VLK turi pareigą kontroliuoti įmones, ar jos tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir aprūpina pacientus kokybiškomis pagal užsakymą gaminamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis.

8. Atsakovas teigė, kad vadovaudamasis Aprašo 23 punktu, sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis 2016 metams sudarė su ortopedijos įmonėmis, kurios atitiko Aprašo 1 priede nustatytus reikalavimus ir pateikė Aprašo 2 priede nustatytos formos paraišką bei paraiškos formoje nurodytus dokumentus. Ginčo laikotarpiu galiojo Aprašo 2 priedo 3 reikalavimas turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas. VLK 2016 m. balandžio 22 d. gavo Tarnybos 2016 m. balandžio 21 d. raštą Nr. D2-3648-(7.9.) „Dėl informacijos pateikimo apie dalies UAB Nacionalinio ortopedijos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymą“, prie kurio buvo pateiktas Tarnybos Įsakymas Nr. 1. Vadovaujantis Įsakymo Nr. 1 1 punktu nuo 2016 m. balandžio 22 d. buvo sustabdytas Bendrovės Licencijoje nurodytų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų: ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos teikimas iki 2016 m. liepos 22 d. Kadangi galiojančios licencijos, suteikiančios teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, turėjimas buvo esminė Sutarties vykdymo sąlyga, vadovaudamasi Sutarties 7.3.2 punktu VLK nuo 2016 m. balandžio 25 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. VLK nutraukė Sutartį būtent Tarnybos Įsakymo Nr. 1 pagrindu, tačiau pareiškėjas prašo žalos atlyginimo išimtinai tik iš VLK, kuri vykdė Aprašo ir Sutarties nuostatas.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas, sudarydamas Sutartį 2016 metams, teikdamas paraišką, turėjo atitikti tuo metu galiojusiame Apraše nurodytus reikalavimus. Jei Bendrovė nebūtų pateikusi dokumentų, liudijančių atitikimą šiai sąlygai, Sutartis nebūtų buvusi sudaryta ir Bendrovė nebūtų įgijusi teisės į ortopedijos techninių priemonių kompensavimą. Atsakovas nurodė, kad Bendrovės minima Aprašo redakcija įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d. ir buvo taikoma sudarant 2017 metų sutartis, todėl 2016 metų sutarčių sudarymui šis teisės aktas negalėjo būti taikomas. Aprašas nenustatė galimybės sudaryti sutarties dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis einamaisiais metais. VLK negalėjo atnaujinti 2016 metų sutarties dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, nes tai pažeistų Aprašo reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo Bendrovei apmokėti už hipotetines negautas pajamas.

10. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Pareiškėjas nurodė hipotetines pajamas, tačiau ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje gaunamos pajamos priklauso nuo to, kiek pacientų į įmonę kreipėsi dėl konkrečių ortopedijos techninių priemonių pagaminimo. Neaišku, kiek pacientų būtų kreipęsi į Bendrovę 2016 metais ir ar Bendrovė būtų pagaminusi ortopedijos techninių priemonių už 90 680,18 Eur. Ortopedijos techninių priemonių kompensavimo srityje 2016 metais veikė 16 įmonių ir pacientai savo pasirinkimu galėjo kreiptis į bet kurią iš įmonių, todėl pareiškėjas neįrodė, kad pacientai būtų pasirinkę Bendrovę. Atsakovas nurodė, kad Audito ekspertė tikslingai neskaičiavo 2016 metų birželio–gruodžio mėnesiais pareiškėjo gautų pajamų. Pareiškėjui buvo žinoma, jog, nutraukus Sutartį, pagal galiojančius teisės aktus, ją bus galima atnaujinti ne anksčiau nei po pusės metų, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Sutartis bus atnaujinta 2016 metais bei dėl to prašymas atlyginti negautą pelną nėra pagrįstas. Teismui panaikinus Įsakymą Nr. 1 ir jo pagrindu priimtą VLK sprendimą, nėra įmanoma atnaujinti Sutartį.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą dėl žalos atlyginimo. Tarnyba Įsakymą Nr. 1 priėmė 2016 m. balandžio 20 d., Licencijos stabdymas įsigaliojo 2016 m. balandžio 22 d., o pareiškėjo skundas pateiktas 2019 m. balandžio 24 d., t. y. praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Tarnyba nurodė, kad Įsakymą Nr. 1 priėmė atsakovo pateiktos informacijos pagrindu ir jam prašant, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui žalos atlyginimo prašyti iš Tarnybos. Atsakovas inicijavo Įsakymo Nr. 1 priėmimą ir Įsakymo Nr. 1 pagrindu priėmė VLK sprendimą, dėl kurio pareiškėjas prašo atlyginti žalą. Licencijos sustabdymas galiojo nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., o pareiškėjas prašo atlyginti žalą, patirtą nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tarnyba pažymėjo, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Aprašo redakcija, pagal kurią neliko prievolės turėti galiojančią licenciją. Tarnybos Įsakymas Nr. 1 negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas pareiškėjo nurodytai turtinei žalai atsirasti, nes Įsakymu Nr. 1 Tarnyba nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. liepos 22 d. laikinai sustabdė, bet ne panaikino Licencijoje nurodytų dalies paslaugų teikimą.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino. Teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nenustatė valstybės institucijos (VLK) neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, VLK, gavusi Tarnybos Įsakymą Nr. 1, kuriuo sustabdytas Licencijos galiojimas, vadovaudamasi Aprašo 23 punktu, Sutarties 7.3.4 punktu, teisėtai ir pagrįstai nutraukė Sutartį; nors Komisijos sprendimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi panaikintas Tarnybos Įsakymas Nr. 1 ir VLK sprendimas nutraukti Sutartį bei atnaujintas Licencijos galiojimas, tačiau VLK vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinamas turtinės žalos, t. y. negautų pajamų, atlyginimas.

III. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą – panaikino pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde aptarė Tarnybos ir VLK neteisėtus veiksmus, tačiau nenurodė jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog skundas teikiamas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK ir / ar Tarnybos. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jo nurodytą patirtą turtinę žalą (negautas pajamas) sieja tik su neteisėtu 2016 m. balandžio 25 d. VLK vienašališku Sutarties nutraukimu. Kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį atsakovas yra Lietuvos valstybė, kuris turi atlyginti žalą, padarytą valstybės valdžios institucijos (viešojo administravimo subjekto) neteisėtais veiksmais, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė tik atsakovui VLK, su kuriuo pareiškėją siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o pareiškėjas skundą grindė neteisėtu atsakovo vienašališku Sutarties nutraukimu, todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti skundo pagrindą tam, kad būtų teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015 pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą, kokios rūšies – sutartinės ar deliktinės – civilinės atsakomybės nuostatos taikytinos konkrečiu atveju, būtina nustatyti, kokiu pagrindu prašoma priteisti žalą, o būtent – iš kokių veiksmų kildinamas galbūt padarytos žalos (nuostolių) atsiradimas. Tarp VLK ir ortopedijos įmonės esant sudarytai sutarčiai dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, ir pareiškėjui reikalavimą priteisti kilusią žalą siejant su kitos sutarties šalies – VLK – netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (jų nevykdymu), tokiu atveju taikytinos nuostatos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo.

19. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015 pateiktos išvados nepaneigia galimybės ir esant tarp šalių sudarytai sutarčiai taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tais atvejais, kai atitinkamos žalos atsiradimas nėra siejamas su sutarties vykdymu, sutarties tikslų siekimu ir pan., o grindžiamas atitinkamų teisės aktų, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, peržengiančiu sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašė atlyginti turtinę žalą būtent tik dėl neteisėto VLK Sutarties nutraukimo, reikalavimą pareiškė atsakovui VLK, todėl būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomas VLK padarytas pažeidimas patenka į Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių sritį ir dėl to netaikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti nepakanka sutarties neįvykdymo (pažeidimo) fakto – šio teisių gynimo būdo taikymas sietinas su dar trimis sąlygomis – žala (CK 6.249 str.), priežastiniu neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo) ir žalos ryšiu (CK 6.247 str.) ir skolininko kalte (CK 6.248 str.).

20. Atsižvelgęs į šios bylos faktines aplinkybes, į civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė šiai bylai išnagrinėti reikalingų teisiškai reikšmingų aplinkybių, iš kurių būtų galima tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius.

21. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vertinant kitoje administracinėje byloje nustatytus faktus, susijusius su VLK neteisėtais veiksmais nutraukiant Sutartį, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar šioje byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis ir šios aplinkybės, kaip įrodinėjamas faktas, neabejotinai reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje.

22. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui tinkamai nekvalifikavus ginčo šalis siejusių teisinių santykių ir dėl jų ypatumų nenustačius pareiškėjo nurodyto skundo reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo pobūdžio, jo teisinio pagrindo, galėjo būti netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos bei neteisingai išspręsta byla.

IV. 23. Pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui pasiūlius, pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VLK ir Tarnybos, priteisti 90 680,18 Eur negautų pajamų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

24. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija ir teismai administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 konstatavo neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, priimant VLK 2016 m. balandžio 18 d. raštą Nr. 4K-2731 (raštu Tarnybai pateikta Kauno VLK 2016 m. kovo 10 d. patikrinimo pažyma Nr. AS-130 sąmoningai pateikta kaip galutinė ekspertizės pažyma, neatlikus ekspertizės) ir Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. T1-614 (Įsakymas priimtas Tarnybai neatlikus patikrinimo, padarius kitus grubius teisės aktų pažeidimus). Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo pagrindu priimtas VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas sukėlė Bendrovės vykdomai veiklai didžiulę žalą.

25. Pareiškėjas teigė, jog Kauno TLK, Tarnybos ir VLK neteisėti veiksmai, priimti neteisėti teisės aktai ir sprendimai Bendrovei sukėlė sunkias teisines pasekmes. Nutraukus Sutartį pareiškėjas negalėjo vykdyti savo veiklos, gauti iš to planuotų pajamų už teikiamas paslaugas, o negavęs pajamų patyrė žalą. Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Komisija, konstatavusi, kad Tarnybos Įsakymas sukėlė sunkias pasekmes asmeniui, nusprendė, kad Tarnybos direktorė nepagrįstai sustabdė Bendrovės Licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, todėl panaikino Įsakymą Nr. 1 ir jo pagrindu priimtą VLK 2016 m. balandžio 25 d. raštą, kuriuo priimtas sprendimas nutraukti Sutartį. Tarnyba ir VLK, vadovaudamasi Komisijos sprendimu, turėjo galimybę panaikinti neteisėtą įsakymą, atstatyti Sutarties galiojimą, tačiau sprendimą ignoravo, jį apskundė teismui. Pareiškėjas negalėjo vykdyti ne tik teisinį ginčą sukėlusios asmens sveikatos priežiūros veiklos (pareiškėjo pajamos iš šios veiklos sudaro 3,43 proc. visų pajamų), bet ir ortopedinių techninių priemonių gamybos (pareiškėjo pajamos iš ortopedinių techninių priemonių gamybos sudaro 96,57 proc. visų pajamų). Veiklos nutraukimas tiesiogiai sąlygojo žalos atsiradimą.

26. Pareiškėjo nuomone, neteisėti valdžios institucijų darbuotojų veiksmai vertintini deliktinės civilinės atsakomybės aspektu, kadangi jie peržengia Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribas ir negali būti vertintini vien sutartinės atsakomybės ribose. Dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų buvo priimti neteisėti valstybės institucijų sprendimai, sąlygoję neteisėtą Sutarties nutraukimą.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti.

28. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas savo patikslintame skunde kaip atsakovą dėl žalos atlyginimo nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tarnybos ir VLK, tačiau kiekvienos iš šių institucijos atsakomybės konkrečiai nediferencijavo. Licencijoje nurodytų dalies paslaugų (ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos) sustabdymas galiojo nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Tuo tarpu, pareiškėjas prašo atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tarnybos Įsakymas Nr. 1 nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokios žalos, nes Tarnyba nėra atsakinga už veiksmus, kurių imsis kiti subjektai, reaguodami į Tarnybos sprendimus ar juos interpretuodami. Pareiškėjas žalą skaičiuoja kaip negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei VLK nebūtų nutraukusi Sutarties. Tarnyba neatsakinga už žalą, nes nesprendžia su VLK sudarytomis sutartimis susijusių klausimų. Tai, kad Įsakymas Nr. 1 buvo pripažintas neteisėtu, savaime nereiškia, kad jis sukėlė žalą. Pareiškėjas netiesiogiai pripažįsta, kad pats Įsakymas jam nesukėlė žalos, nes žalą skaičiuoja tik nuo VLK sprendimo nutraukti Sutartį ir ją skaičiuoja kaip negautas pajamas, kurias būtų gavęs, jei Sutartis būtų galiojusi. Taigi tiesioginio priežastinio ryšio tarp Įsakymo Nr. 1 ir pareiškėjo nurodytos žalos nėra. Įsakymas nėra norminis teisės aktas, Tarnyba neturi jokių įgaliojimų duoti nurodymų VLK priimti, pakeisti, atšaukti atitinkamus sprendimus, priskirtinus jos kompetencijai, todėl Įsakymas Nr. 1 VLK buvo tik tikras juridinis faktas, kuriuo remiantis ji priiminėjo savo sprendimus, už kuriuos Tarnyba nėra atsakinga.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VLK atsiliepime į patikslintą skundą prašė jį atmesti remdamasis jo anksčiau pateikto atsiliepimo į skundą argumentais.

30. Pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jis žalą patyrė iki tol, kol buvo atstatyta teisinė padėtis, buvusi iki VLK ir Tarnybos neteisėtais veiksmais sukeltų teisinių pasekmių. Skiriasi Tarnybos ir VLK pozicijos dėl nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios naujos Aprašo redakcijos. Tarnyba, manipuliuodama datomis, bando išvengti atsakomybės. Bendrovė teikia ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o ne tik vykdo ortopedinių gaminių gamybą, ir už tai gauna pajamas. Taigi, Tarnybai priėmus neteisėtą Įsakymą Nr. 1 dėl Licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymo, Bendrovė nuo pat pirmos dienos negalėjo teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir už tai gauti pajamų, o negautų pajamų mastas ženkliai išaugo, VLK nutraukus Sutartį. Todėl yra aiškus tiesioginis priežastinis ryšys tarp žalos ir VLK neteisėtų veiksmų, prašant Tarnybos sustabdyti Bendrovės Licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, neužbaigus patikrinimo procedūrų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad būtent Tarnyba, nesilaikydama procedūrų, derino su VLK Sutarties nutraukimo sąlygas, šią savo poziciją atstovavo įvairiose institucijose, palaikė VLK poziciją nutraukiant Sutartį, o dabar stengiasi keisti savo poziciją ir permesti atsakomybę išimtinai VLK. Bendrovei nėra svarbios vienos ar kitos atsakovą atstovaujančios institucijos atsakomybės ribos, todėl atsakovu pasirinkta Lietuvos valstybė.

V. 31. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašo atlyginti turtinę žalą dėl neteisėto VLK Sutarties nutraukimo ir neteisėto Tarnybos Įsakymo Nr. 1, reikalavimą pareiškė Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos ir VLK. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėją ir VLK siejo sutartiniai teisiniai santykiai, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomas VLK padarytas pažeidimas patenka į Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių sritį ir dėl to VLK atžvilgiu netaikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Tuo tarpu, Tarnybos atžvilgiu taikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės.

33. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 konstatavo, jog Tarnyba, priimdama Įsakymą Nr. 1, veikė neteisėtai, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, sudarančius pagrindą naikinti Įsakymą Nr. 1 , t. y. teismas nustatė prejudicinius faktus, kurių nereikia pakartotinai įrodinėti.

34. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. kovo 22 d. specialisto išvadoje Nr. 37/2832(KAU):19, kurioje apskaičiuotos pareiškėjo prašomos priteisti negautos pajamos, buvo vertintas laikotarpis nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu, faktiškai pareiškėjo Licencija buvo sustabdyta nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, pateiktoje išvadoje neatsispindi pareiškėjo negautų pajamų dydis faktiniu Licencijos sustabdymo metu. Pareiškėjas nepagrindė negautų pajamų realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis. Teismui konstatavus, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio, kaip vienos iš būtinosios valstybės civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygų, teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp Tarnybos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos.

35. Pasisakydamas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo dėl VLK veiksmų, teismas nurodė, jog pareiškėjas patirtą turinę žalą kildina iš to, kad VLK Sutartį nutraukė neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo Aprašo 1 priedo 3 reikalavimas turėti galiojančią licenciją, suteikiančią teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas. Pareiškėjo Licencija buvo sustabdyta nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas neatitiko Aprašo reikalavimų, o galutiniu teismo sprendimu Įsakymas Nr. 1 pripažintas neteisėtu tik 2018 m. lapkričio 14 d. Pagal Sutarties 7.3.2 papunktį, Sutartis gali būti nutraukiama vienos iš šalių, jei atsiranda esminių sutarties pažeidimų, nurodytų CK 6.217 straipsnyje. Galiojančios licencijos, suteikiančios teisę ortopedijos įmonei teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, turėjimas buvo esminė Sutarties vykdymo sąlyga. Vadovaudamasi Sutarties 7.3.2 punktu VLK vienašališkai Sutartį nutraukė 2016 m. balandžio 25 d., t. y. tuo metu, kai objektyviai negalėjo žinoti, kad Sutartį nutraukia vadovaudamasi Įsakymu, kuris vėliau teismo bus pripažintas neteisėtu. Administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018 VLK sprendimas nutraukti Sutartį buvo panaikintas todėl, jog buvo priimtas būtent neteisėtu pripažinto Įsakymo Nr. 1 pagrindu, o ne todėl, kad VLK pažeidė teisės aktų reikalavimus nutraukiant Sutartį. Tarnybai priėmus Įsakymą Nr. 1 bei galiojant teisiniam reglamentavimui, kuris numatė, be kita ko, reikalavimą turėti galiojančią licenciją, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė VLK neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismo vertinimu, Sutarties nutraukimo metu VLK vadovavosi galiojančiu Apraše įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Sutarties nuostatomis ir veikė teisėtai. Nenustatęs VLK neteisėtų veiksmų, teismas dėl žalos fakto ir priežastinio ryšio nepasisakė.

VI. 36. Pareiškėjas UAB Nacionalinis ortopedijos centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė visų ginčui reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai susiaurino pareiškėjo apibrėžtas ginčo ribas. Teismas pasisakė tik dėl Tarnybos veiksmų priimant Įsakymą ir VLK atlikto Sutarties nutraukimo, o visų kitų pareiškėjo nurodytų neteisėtų VLK veiksmų nevertino. Pareiškėjas prašymą priteisti žalą iš valstybės grindė Tarnybos ir VLK neteisėtų veiksmų visuma, Tarnybai neteisėtai priimant Įsakymą Nr. 1, o VLK nesilaikant teisės aktų reikalavimų atliekant pareiškėjo kontrolės procedūrą, neteisėtai kreipiantis į Tarnybą dėl dalies pareiškėjo Licencijos galiojimo sustabdymo, dalies VLK žinioje buvusių duomenų, reikšmingų tinkamam kontrolės procedūrų atlikimui, nuslėpimu nuo Tarnybos prašant stabdyti pareiškėjui išduotos licencijos dalies galiojimą, neteisėtu neveikimu nesiimant jokių veiksmų pašalinti Komisijos sprendimu neteisėtai pripažintų aktų pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes, atnaujinti Sutarties galiojimą. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų valstybės institucijų (Tarnybos ir VLK) veiksmų ir neveikimo visumos.

37.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nenustatyti neteisėti VLK veiksmai, nepagrįstai VLK atsakomybei netaikė deliktinės atsakomybės reguliavimo, nukrypdamas nuo paties cituotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015 suformuotos praktikos. Vien aplinkybė, kad tarp VLK ir pareiškėjo yra sudaryta sutartis, savaime nereiškia, jog VLK negali būti taikoma deliktinė atsakomybė. Teismas nevertino ir nenustatinėjo, iš kokių tiksliai VLK veiksmų pareiškėjas kildina žalą. VLK neteisėti veiksmai (pvz. pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus VLK atliktas kreipimasis į Tarnybą prašant sustabdyti dalies Licencijos galiojimą), neveikimas, kuriais pareiškėjas grindė reikalavimą atlyginti žalą, peržengia Sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribas ir negali būti vertintini vien sutartinės atsakomybės ribose. Komisijos ir teismų sprendimuose buvo užfiksuota daug netinkamų, teisės aktų neatitinkančių VLK kontrolės procedūrų vykdymo epizodų. Nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo nurodyti VLK padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijos neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

37.3. Teismo išvada dėl VLK nežinojimo apie savo veiksmų neteisėtumą, nepagrįsta. Teismas ignoravo duomenis, rodančius, kad būtent pačios VLK neteisėti veiksmai sudarė prielaidas tiek Įsakymo Nr. 1 priėmimui, tiek ir Sutarties nutraukimui. Be to, VLK, pati vykdanti kontrolės procedūras, negalėjo nežinoti, kokia išsami yra teisės aktais numatyta kontrolės procedūra ir, elgdamasi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą įsitikinti Įsakymo Nr. 1 pagrįstumu, kuriuo remdamasi nutraukė Sutartį. VLK neabejotinai žinojo, kad pati Tarnybos vykdyta patikrinimo procedūra buvo inicijuota būtent VLK nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

37.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta žala (jos dydis). Dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų sustabdant dalies Licencijos galiojimą pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, be kitų padarinių, pasireiškė tuo, kad Įsakymo Nr. 1 pagrindu VLK nutraukė su pareiškėju sudarytą Sutartį ir pareiškėjas nebegalėjo vykdyti Sutartyje numatytos veiklos ir gauti iš jos pajamų. Nors teismas nurodė, kad faktiškai Licencija buvo sustabdyta nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., tačiau esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad atnaujinus Licencijos galiojimą, Tarnybos neteisėtų veiksmų, Įsakymo Nr. 1 sukeltos pasekmės pareiškėjui nesibaigė ir neišnyko. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atstačius Licencijos galiojimą, Įsakymo Nr. 1 pagrindu nutraukta Sutartis neatsinaujino. Komisijos sprendimas, kuriuo Įsakymas Nr. 1 bei VLK sprendimas pripažinti negaliojančiais, įsiteisėjo tik 2018 m. lapkričio 14 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-725-822/2018. Tarnyba nesiėmė jokių veiksmų savo neteisėtais veiksmais pareiškėjui sukeltiems neigiamiems padariniams pašalinti. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nors Tarnyba 2016 m. gegužės 31 d. priėmė Įsakymą Nr. 2, ji taip pat apskundė teismui Komisijos sprendimą, kas lėmė, jog Komisijos sprendimas neįsiteisėjo. Nuo Sutarties nutraukimo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Sutartis nebuvo atnaujinta ir pareiškėjas negavo ir negalėjo gauti pagal Sutartį numatytų gauti pajamų. Teismas nepagrįstai susiejo pareiškėjo prašomą atlyginti žalą su faktiniu Licencijos sustabdymo laikotarpiu. Tokį susiejimą būtų galima laikyti teisingu tik tuo atveju, jeigu atnaujinus Licencijos galiojimą būtų atnaujintas ir Sutarties galiojimas, tačiau tai nebuvo padaryta.

38. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, išdėstytais Tarnybos atsiliepime į patikslintą skundą, akcentuojant, kad Tarnybos Įsakymas Nr. 1 konkrečias pasekmes sukėlė tik nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu Įsakymas Nr. 1 pripažintas neteisėtu 2018 m. lapkričio 14 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis), o pareiškėjas žalą kildina iš laikotarpio nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpio. Iš pareiškėjo patikslinto skundo akivaizdu, kad jis žalą sieja ir jos dydį skaičiuoja nuo Sutarties nutraukimo iki 2016 metų pabaigos, t. y. žalos, jos dydžio niekaip nesieja su Įsakymo Nr. 1 galiojimu. Tarnyba nėra atsakinga už kitų subjektų veiksmus reaguojant į Tarnybos priimtus sprendimus. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Tarnyba privalėjo imtis aktyvių veiksmų (pareiškėjas net nenurodo, kokių), kad būtų atnaujinta Sutartis.

40. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VLK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. VLK, be jos atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos. Administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutarties nutraukimo metu VLK vadovavosi galiojančiu Apraše įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Sutarties nuostatomis ir veikė teisėtai. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje nustatyta, kad Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. T1-614 buvo sustabdytas pareiškėjo Centro asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų: ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos, teikimas (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 54 str. 1 d.). Pareiškėjui nebeturint galiojančios licencijos, suteikiančios teisę teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4K-2926 nutraukė su pareiškėju sudarytą sutartį Nr. 1SUT-385 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“.

43. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-213 (AG-157/02-2016) panaikino Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. T1-614 ir VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 4K-2926 „Dėl sutarties nutraukimo”.

44. Byloje nėra ginčo, kad Licencija buvo sustabdyta nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., o taip pat dėl to, kad atnaujinus Licencijos galiojimą, Tarnybos Įsakymo Nr. 614 pagrindu nutrauktos Sutarties tarp pareiškėjo ir VLK galiojimas nebuvo atnaujintas.

45. Komisijos sprendimas, kuriuo panaikinti Įsakymas Nr. 614 bei VLK sprendimas Nr. 4K-2926, įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismui (toliau – ir LVAT) priėmus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį (administracinė byla Nr. eA-725-822/2018).

46. Šioje LVAT nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, palikęs galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą, iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas teisės normas bei laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų proceso teisės normų. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad Tarnyba padarė esminius procedūrinius pažeidimus, sudarančius pagrindą naikinti Įsakymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 4K-2926 priimtas būtent Tarnybos Įsakymo Nr. 614 pagrindu, panaikinus šį Įsakymą, VLK sprendimas taip pat pagrįstai panaikintas.

47. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

48. Šios Nutarties 47 punkte nurodyti teisės aiškinimai suponuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu, turi prejudicinę galią ir iš naujo neįrodinėjami.

49. Šiai bylai aktualios kai kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje apibrėžiamos taisyklės:

49.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sutartys, sudarytos tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių, vertinamos kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutartys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-376/2012). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį Valstybinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija, taigi VLK yra viešojo administravimo institucija, kuriai įstatymais bei kitais teisės aktais (inter alia (lot. be kita ko) Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsniu, įtvirtinančiu šios institucijos funkcijas, bei 31 straipsniu, įtvirtinančiu teises) pavesti tam tikri viešojo administravimo įgaliojimai sveikatos draudimo srityje, inter alia atitinkamos kontrolės funkcijos vykdant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Tai lemia, jog atitinkami santykiai, susiklostę valstybės paramos apdraustiesiems įsigyti ortopedijos technines priemones srityje, yra administracinio teisinio pobūdžio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015).

49.2. Nepaisant to, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualūs teisiniai santykiai dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti yra reglamentuojami viešosios teisės nuostatomis, tačiau įstatymų leidėjo įgaliotam teisėkūros subjektui pasirinkus tokį nurodytų teisinių santykių reguliavimo mechanizmą, pagal kurį nurodyta funkcija yra vykdoma per ortopedijos įmones, pasirašiusias sutartis su Valstybine ligonių kasa, tai yra įtvirtinus, jog siekiant įgyvendinti atitinkamą funkciją teisiniai santykiai tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių reguliuojami sutartimis, sprendžiant klausimą, kokios rūšies – sutartinės ar deliktinės – civilinės atsakomybės nuostatos taikytinos konkrečiu atveju, būtina nustatyti, kokiu pagrindu prašoma priteisti žalą, o būtent – iš kokių veiksmų kildinamas galimai padarytos žalos (nuostolių) atsiradimas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015).

50. Vertindama teisinę situaciją šioje byloje nurodytų prejudicinių faktų ir LVAT praktikoje suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos, padarytos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo pagrįstai kildina deliktinės atsakomybės pagrindais ir jį reiškia Lietuvos valstybei (CK 6.271 str.), kuriai atstovauja Tarnyba ir VLK, esantys viešojo administravimo subjektais, dėl kurių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo neigiami teisiniai padariniai, nes sutartinių teisinių santykių tarp pareiškėjo ir VLK (VLK vienašališku aktu) nutraukimo neteisėtumo pripažinimas įgijo privalomą galią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismui priėmus 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį (ABTĮ 16 str. 1 d.).

51. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

52. Šios Nutarties 46 punkte nurodyti teisiniai argumentai pagrindžia atsakovo atstovų (viešojo administravimo subjektų) veiksmų neteisėtumą šioje byloje.

53. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas negavo pajamų laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. iš veiklos, kurią vykdydama pagal neteisėtai nutrauktą sutartį Nr.1SUT-385 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis” būtų gavęs. Taigi yra teisinis pagrindas pripažinti, kad tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

54. Teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų neigti faktą, kad pareiškėjas, būdamas kvalifikuotas ir patyręs subjektas aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis rinkoje, turėjo realias galimybes ginčo laikotarpiu pasiekti įprastų šios veiklos ekonominių rezultatų, todėl pripažįsta, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti realų žalos atsiradimo faktą.

55. Teisėjų kolegija dabar pasisakys dėl žalos dydžio teisinių vertinimų:

55.1. Pareiškėjas žalos negautų pajamų (pajamų bei grynojo pelno išraiška) forma laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dydį įrodinėja remdamasis Auditas ir konsultacijos UAB (toliau – ir Auditas) pateikta 2019 m. kovo 22 d. specialisto išvada Nr. 37/2832(KAU):19, kurioje nurodyta, kad Bendrovės negautos pajamos už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., lyginant su vidutinėmis pajamomis per laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki liepos mėn. imtinai bei laikotarpį nuo 2016 m. sausio mėn. iki balandžio mėn. imtinai (2015 m. gegužės mėnesio pajamas priskaitant balandžio mėnesį), pajamų išraiška yra lygios 171 448,35 Eur, grynojo pelno išraiška – 90 680,18 Eur.

55.2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VLK pateikiamus argumentus dėl žalos dydžio, prieina prie išvados, kad apskaičiuojant dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų negautų pajamų dydį yra teisiškai pagrįsta atsižvelgti į vidutines pareiškėjo gautas pajamas ankstesniais laikotarpiais. Toks negautų pajamų apskaičiavimas (pagal ankstesniais laikotarpiais gautas vidutines pajamas) atspindi kiek įmanoma artimesnę ginčo laikotarpiui taikytiną faktinę situaciją. Tačiau turi būti vertinamos tik tos ankstesniais laikotarpiais gautos pajamos, kurios gautos iš veiklų, tapačių neteisėtai nutrauktoje Sutartyje numatytoms. Vertinant specialisto išvadą Nr. 37/2832(KAU):19 dėl negauto grynojo pelno ginčo laikotarpiu dydžio, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad joje apskaičiuotas grynasis pelnas atitinka nurodytą apskaičiavimo būdą., t. y. kad buvo atsižvelgta į atitinkamais laikotarpiais gautą grynąjį pelną tik iš tokios veiklos, koki numatyta Sutartyje, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad specialisto išvada Nr. 37/2832(KAU):19 pagrindžia būtent negautą grynąjį pelną (jo dydį) iš tapačios Sutartyje numatytajai veiklos, kaip realiai pagrįstą atsiradimo tikimybe.

55.3. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad galutiniai žalos dydžio faktiniai vertinimai apeliacinės instancijos teisme negalimi, nes būtina rinkti ir vertinti naujus įrodymus, todėl byla dėl žalos dydžio nustatymo perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

55.4. Pasisakydama dėl visų ginčui išspręsti reikšmingų teisinių aspektų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistinos žalos dydžio vertinimų kontekste teisėjų kolegija įvertina ir pareiškėjo veiksmus, kurie, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neatitinka verslininkui taikomų rūpestingumo ir apdairumo standartų, todėl dėl žalos atsiradimo konstatuotina ir paties pareiškėjo kaltė neatsargumo forma (CK 6.248 str. 2–4 dalys). Ši išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad Tarnybai 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustabdymo panaikinimo” atstačius Bendrovės Licencijos galiojimą, nepaisant to, kad ginčas dėl Tarnybos ir VLK veiksmų teisinio vertinimo persikėlė į teismą, akivaizdu, jog imperatyvaus pagrindo, užkertančio sąlygas sutartiniams santykiams tarp pareiškėjo ir VLK dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, neliko. Tai suponavo inter alia (lot. be kita ko) ir rūpestingumo bei apdairumo pareigą pareiškėjui veikti taip, kad būtų išvengta žalos ar kiek įmanoma sumažinta žalos atsiradimo tikimybė. Tokio elgesio standartus atitiktų, pvz., aktyvūs pareiškėjo veiksmai, pagrįsti bendradarbiavimo imperatyvais (CK 6.4 str., 6.154 str. 2 d., 6.248 str. 3 d.), kuriais būtų siekiama terminuoto ar individualiais požymiais apibrėžto pirkimo-pardavimo sutartinių santykių įteisinimo, galbūt, laikino, preventyvių priemonių žalai kilti tikslais, sutartinių santykių tęsimo pagal ginčo Sutartį ir pan. Pažymėtina, kad tokioje, kaip ginčo situacijoje, VLK, siekdama išvengti galimo neigiamų padarinių atsiradimo sveikatos draudimo biudžeto lėšoms, turėjo teisinį pagrindą imtis ordinarines teisines situacijas apibrėžiančiame teisiniame reglamentavime nesureguliuotų teisinių veiksmų, kuriuos mini teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pareigų ginčo teisinėje situacijoje. Tai, tinkamai argumentuojant, atitiktų tiek teisėtumo, tiek gero administravimo imperatyvus, taikytinus visų viešojo administravimo subjektų veikloje.

55.5. Kadangi pareiškėjas nesiėmė nurodytų ar kitų aktyvių veiksmų, kad būtų išvengta žalos ar kiek įmanoma sumažinta žalos atsiradimo tikimybė, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo neveikimas vertintinas 50 proc. kaltės, todėl iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteistina pusė sumos, kuri pirmosios instancijos teismo bus pripažinta kaip įrodyta surinkus, ištyrus ir įvertinus naujus įrodymus (Nutarties 55.2 ir 55.3 punktai), ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6.37 str. 2 d., 6.249 str. 1 d., 6.248 str. 2–4 d., 6.271 str.).

56. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

57. Šiuo procesiniu sprendimu tarp bylos proceso šalių kilęs ginčas nėra galutinai išsprendžiamas, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nacionalinio ortopedijos centro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys