2020-08-12 Nr. AB-14839-3-61-3-01301-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2509-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01301-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą atsakovui Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą, įformintą 2019 m. kovo 5 d. protokolu Nr. 3 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Komisiją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš naujo išnagrinėti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą (toliau – ir Pasiūlymas). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ nuomone, Bendrovei paskirtos medžioklės plotų vieneto ribos, pažeidžiančios specialaus medžioklės plotų vieneto tikslus ir neleidžiančios įgyvendinti tinkamos žuvininkystės telkinių apsaugos nuo žuvilesių paukščių ir smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų, pažeidžia Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus medžioklės plotų vienetų sudarymo principus ir neužtikrina Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 patvirtintų Medžioklės plotų vienetų vientisumo kriterijų bei reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatytų reikalavimų medžioklės plotų vieneto riboms nustatyti įgyvendinimo. Atsižvelgusi į tai, Bendrovė kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją ir prašė kreiptis į Šalčininkų rajono savivaldybės administraciją (toliau – Administracija) su pasiūlymu keisti medžioklės plotų vieneto ribas pagal parengtą ribų keitimo projektą. Žemės ūkio ministerija su Pasiūlymu kreipėsi į Administraciją. Nepaisydama Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo eigos, Administracija 2018 m. spalio 4 d. rašte Nr. S-2002-1JA-336 trečiojo suinteresuoto asmens paprašė peržiūrėti pateiktus dokumentus ir dar kartą apsvarstyti poreikį teikti siūlymą pakeisti medžioklės plotų vieneto ribas. Žemės ūkio ministerija 2018 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. 3JA-276(8.14E) nurodė, kad nuomonės nepakeitė ir Administracijai pateikė papildomus argumentus dėl pasiūlymo pakeisti medžioklės plotų vieneto ribas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali priimti ir nagrinėti Komisija, o ne Administracija.

3. Bendrovė pažymėjo, kad pirmasis posėdis, pažeidžiant Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą, dėl Pasiūlymo įvyko tik 2019 m. sausio 17 d., o antrasis – tik 2019 m. vasario 11 d. Šiame posėdyje buvo nuspręsta pritarti Komisijos pirmininkės siūlymui suinteresuotiems asmenims tarpusavyje patikslinti ribas, kad viena ir kita pusės būtų patenkintos, ir sprendimą pateikti iki 2019 m. kovo 20 d. 14.00 val. Bendrovė akcentavo, kad Komisijai nėra nustatyta nei teisė, nei pareiga siūlyti tokį susitarimą sudaryti ir tuo motyvuojant atidėti Pasiūlymo nagrinėjimą. Trečiajame posėdyje, kuris įvyko 2019 m. kovo 15 d., buvo priimtas Sprendimas neinicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų keitimo.

4. Pareiškėjo nuomone, priimdama Sprendimą, Komisija, veikė viršydama savo įgaliojimus, kadangi gavus pasiūlymą dėl medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, vienintelis Komisijos elgesio variantas buvo parengti ir pateikti ribų pateikimo projektą viešam svarstymui, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 487/361 patvirtintų Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatų 5 punkte. Pareiškėjas akcentavo, kad net nebuvo pradėtas rengti preliminarus medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektas.

5. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ pažymėjo, kad Sprendime nėra nurodyta faktų, kuriais remiantis, jis buvo priimtas, nėra nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis remiantis buvo priimtas toks sprendimas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Komisijai buvo pateikta visa informacija apie tai, jog nustatytos medžiotojų plotų vieneto ribos pažeidžia ne tik Medžioklės įstatymo reikalavimus, bet ir sukelia žalos pareiškėjo žuvininkystės tvenkiniams. Situacija, kai žuvininkystės telkinių hidrotechniniai įrenginiai ir žuvų ištraukimo duobės nepatenka į žuvininkystės telkinių medžioklės plotų ribas, pažeidžia ne tik Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, kad medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams, bet ir paneigia žuvininkystės telkinių teritorijose sudaromų medžioklės plotų vienetų esmę.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

7. Atsakovas Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Atsakovas nesutiko su Bendrovės pozicija, kad Komisija neturi teisės atsisakyti rengti medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo projekto, kadangi tokia teisė net ir esant Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatytų subjektų siūlymams, buvo pripažinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Komisija, net jeigu negalėtų atsisakyti keisti medžioklės plotų vieneto ribų pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, nesant tam tikrų pagrindų, ji galėtų inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą, manydama, kad projektas netenkins Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatytų sąlygų. Atsakovas darė prielaidą, kad Komisija inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą atsisakė įžvelgusi Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatytų sąlygų neatitiktį būtent dėl to, kad siūlomas pakeitimo projektas neužtikrins racionalaus medžiojamų gyvūnų populiacijų valdymo ir sukurs Medžioklės įstatyme nenustatytos rūšies medžioklės ploto vienetą. Nurodė, kad Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-1 17 nustatytus dokumentų rengimo reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjo skundo argumentas, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas.

9. Teismo posėdyje Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Nurodė, kad ši institucija, priimant sprendimą dėl medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, nedalyvauja, o tik teikia pasiūlymus.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ (toliau – ir Medžiotojų klubas) prašė pareiškėjo skundą atmesti ir jam iš Bendrovės priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

12. Medžiotojų klubas paaiškino, kad Komisijai yra suteikta teisė atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo procesą, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl Komisijos veikimo viršijant įgaliojimus yra paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teigė, kad Komisija pagrįstai atsisakė inicijuoti medžioklės plotų ribų pakeitimą, įvertinusi, jog Bendrovės reikalaujamas įvykdyti ribų pakeitimas yra nesuderinamas su imperatyvių teisės normų reikalavimais, t. y. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi.

13. Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ nurodė, kad remiantis prejudicinę galią turinčio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, Bendrovės medžioklės ploto vieneto ribos negali būti išplečiamos už Vyriausybės patvirtintų žuvininkystės tvenkinių teritorijų ribų, kadangi taip būtų suformuojamas Medžioklės įstatyme nenustatytos rūšies medžioklės ploto vienetas. Be to, pareiškėjo siūlomas ribų pakeitimo projektas yra neperspektyvus ir pasmerktas vėlesniam panaikinimui.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad jo ir Bendrovės medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo klausimas jau buvo spręstas administraciniame teisme ir buvo nustatyta, kad UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto vieneto ribos apskritai negali būti keičiamos taip, kad būtų išplėstos už žuvininkystės tvenkinių teritorijos ribų. Bendrovė tokiais savo veiksmais siekia neteisėtų tikslų – suformuoti teisės aktais neapibrėžtos rūšies medžioklės ploto vienetą, prijungiant prie jos medžioklės ploto vieneto pareiškėjo direktoriaus ir akcininko nuosavybės teise valdomus žemės sklypus.

15. Medžiotojų klubo nuomone, Sprendimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus, yra pagrįstas ir motyvuotas, o Bendrovės nurodyti formalūs Sprendimo formos trūkumai neturi esminės reikšmės Sprendimo teisėtumui. Nėra užfiksuota jokių pareiškėjui gyvūnų daromos žalos atvejų, todėl skundo argumentai dėl tariamai daromos žalos jo turtui yra nepagrįsti. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad gyvūnų populiacija hidrotechninių įrenginių zonose yra kontroliuojama Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“. Mano, kad pareiškėjo nurodyta žala nėra įrodyta jokiais objektyviais įrodymais. Be to, Bendrovė nė karto teisės aktų nustatyta tvarka į trečiąjį suinteresuotą asmenį, kuris yra atsakingas už hidrotechninių įrenginių kontrolę, dėl žalos hidrotechniniams įrenginiams ir dėl jos turtui gyvūnų padarytos žalos atlyginimo nesikreipė.

16. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“ atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu Bendrovės skundą patenkino visiškai: panaikino Komisijos sprendimą, įformintą 2019 m. kovo 5 d. protokolu Nr. 3, ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą, laikantis Viešojo administravimo įstatymo ir Medžioklės įstatymo reikalavimų.

18. Teismas išsamiai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su Pasiūlymo pateikimu, jo išnagrinėjimu ir priimtu sprendimu. Remdamasis Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalių, 8 straipsnio 5 dalies 2 punkto bei 8 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Komisijai yra pavesta atlikti konkrečias viešojo administravimo funkcijas, susijusias su medžioklės plotų vienetų ribų keitimu, bei savo kompetencijos ribose priimti administracinius sprendimus dėl medžioklės plotų vienetų ribų keitimo, vadovaujantis specialiu teisiniu reguliavimu. Be specialaus teisinio reguliavimo Komisija, priimdama administracinius aktus, suinteresuotiems asmenims sukeliančius teisines pasekmes, turi laikytis ir bendrųjų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualiems administraciniams aktams taikomų reikalavimų.

19. Teismas pažymėjo, kad Komisija, gavusi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyto subjekto pasiūlymą, turėtų surinkti teisinę informaciją ir parengti grafinius bei ekologinius duomenis apie siūlomo pakeisti medžioklės plotų vieneto ribas (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punktas) ir paskelbti informaciją apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą šalies bei vietinėje spaudoje (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalis, Komisija, gavusi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyto subjekto pasiūlymą, turi per 2 mėnesius nuo jo gavimo dienos parengti preliminarų medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą, jo dokumentus iškabinti viešai prieinamosiose savivaldybės administracijos patalpose ir apie šio projekto parengimą paskelbti šalies ir vietinėje spaudoje. Suinteresuoti asmenys pastabas gali teigti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo paskelbimo apie šį projektą šalies ar vietinėje spaudoje dienos. Praėjus šiems 3 mėnesiams, Komisija turi ne vėliau kaip per 1 mėnesį išnagrinėti gautas pastabas, prireikus projektą pakeisti ar patikslinti ir pateikti tvirtinti atitinkamos savivaldybės direktoriui (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 4 punktas), kuris priima galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projekto tvirtinimo.

20. Teismas pažymėjo, kad procedūra, nustatyta Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, nebuvo įvykdyta, nes Komisija, gavusi Pasiūlymą, Sprendimu atsisakė pradėti rengti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą. Įvertinęs administracinės bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad šioje administracinėje byloje pirmiausia turi būti atsakyta, ar Komisija, gavusi Pasiūlymą, teisėtai ir pagrįstai atsisakė rengti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą. Įvertinęs Sprendimo turinį, aptartą teisinį reguliavimą ir administracinių teismų praktiką, teismas sprendė, kad Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta rengti Bendrovės medžioklės plotų ribų pakeitimo projektą, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir Medžioklės įstatymo nuostatų.

21. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu įformintas atsisakymas pradėti rengti UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto vienetų ribų pakeitimo projektą nėra pagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis. Vadinasi, Sprendimas buvo priimtas nesant tam teisinio pagrindo, todėl teismine tvarka neįmanoma įvertinti Komisijos atlikto teisinio vertinimo teisėtumo ir nuspręsti, ar buvo Medžioklės įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant, Komisija galėjo neinicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projekto rengimo.

Teismas akcentavo, kad Sprendime iš esmės atsispindi tik Komisijos narių, kalbėjusių Komisijos posėdžiuose, pasisakymai, nuomonės, tačiau nėra pateiktas galutinis vertinimas ir apibendrinta Komisijos narių pozicija. Sprendime taip pat nėra nurodyti pagrindiniai faktai, nebuvo atliktas nustatytų faktinių aplinkybių savarankiškas vertinimas, nebuvo pateikti argumentai. Sprendime nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas Sprendimą, nebuvo nurodyti jokie Komisijos argumentai ir motyvai, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl, gavus Pasiūlymą, negalima pradėti rengti pareiškėjo medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo projekto.

Sprendime nėra nurodyta, kam konkrečiai Pasiūlymu teikiamas Bendrovės medžioklės plotų vieneto ribų siūlomas keitimas prieštarauja ir kuo remiantis yra priimamas sprendimas nevykdyti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse įtvirtintos procedūros pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje išdėstytus medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo etapus. Komisijos pirmininkės teiginys, kad Pasiūlyme nurodyta žala nėra įrodyta, nėra pagrįsta jokiu teisiniu ar faktiniu vertinimu, t. y. nėra tinkamų motyvų dėl atsisakymo rengti pareiškėjo medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo projektą.

Teismo nuomone, Komisijos posėdžiuose aptarinėti ankstesni UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto vieneto ribų keitimo atvejai nėra teisiškai susiję su Pasiūlymo keisti pareiškėjo medžioklės ploto vieneto ribas nagrinėjimu atveju, kadangi nebuvo nustatyta, jog Pasiūlymu buvo teikiamas analogiškas kreipimasis kaip ir ankstesniais atvejais dėl medžioklės ploto vieneto ribų keitimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsiliepime yra pateikta išsami argumentacija dėl Komisijos Sprendimo turinio, t. y. kad iš jo galima daryti prielaidą, jog Komisija galbūt atsisakė inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą įžvelgusi Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatytų sąlygų neatitiktį būtent dėl to, kad siūlomas pakeitimo projektas neužtikrins racionalaus medžiojamų gyvūnų populiacijų valdymo ir sukurs Medžioklės įstatyme nenustatytos rūšies medžioklės plotų vienetą, negali ir nepakeičia priimto ir ginčijamo Sprendimo trūkumų ir tokie argumentai nagrinėjant administracinę bylą nevertinami atskirai ar kaip skundžiamo Sprendimo sudedamoji dalis.

Nurodė, kad teisme nėra atliekama prielaidų teisėtumo kontrolė.

22. Teismas pažymėjo, kad jis negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtą viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Komisiją Pasiūlymą išnagrinėti iš naujo, laikantis Viešojo administravimo įstatymo ir Medžioklės įstatymo reikalavimų.

23. Patenkinus pareiškėjo UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą, trečiojo suinteresuoto asmens Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“ prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nebuvo tenkintas.

III. 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą atmesti bei trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Medžiotojų klubas paaiškina, kad teismas nepateikė argumentų dėl kitų jo ir atsakovo išsakytų argumentų, kadangi vertino, jog jokie išsakyti argumentai negali pakeisti ir nepakeičia priimto Sprendimo trūkumų (neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams), todėl tokie argumentai atskirai nebuvo vertinami. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Sprendimo trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kontekste yra mažareikšmiai ir formalūs; nebuvo nustatyta, kad Sprendimo formos trūkumai būtų nulėmę neteisėto sprendimo priėmimą. Teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, statusu bei veiklos aplinkybėmis, ir ginčą išsprendė nevisapusiškai, skundžiamame sprendime nebuvo atsakyta į pagrindinius argumentus, kuriais rėmėsi tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Tai nulėmė, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Medžiotojų klubas pažymi, kad jeigu teismas būtų įvertinęs ir kitus bylos šalių argumentus, būtų galėjęs akivaizdžiai nustatyti ir įvertinti, jog Komisija nagrinėjamu atveju negalėjo priimti kitokio sprendimo, kaip tik atsisakymo pradėti medžioklės plotų ribų pakeitimo projektų rengimą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nėra reikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Tačiau praktikoje, formuojamoje remiantis atitinkamų teisės aktų reikalavimais, neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kad individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių-teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Sprendimas atsisakyti pradėti Medžiotojų klubo ir pareiškėjo medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo projektų rengimo procesą buvo priimtas trijuose Komisijos posėdžiuose, kurių kiekvienas buvo kruopščiai protokoluotas, kiekviename posėdyje buvo svarstomas tas pats klausimas ir kiekviename posėdyje Komisijos nariai aiškiai išdėstė savo pozicijas, visi Komisijos narių pasisakymai buvo surašyti protokoluose, kurie Bendrovei buvo tinkamai įteikti, jokių pastabų dėl jų turinio nebuvo gauta. Teigia, kad teismas turėjo kompleksiškai įvertinti visų trijų posėdžių protokolus ir juose nurodytus argumentus, kadangi Sprendimas buvo grindžiamas visų Komisijos posėdžių eigoje.

27. Medžiotojų klubas atkreipia dėmesį, kad visų Komisijos posėdžių protokoluose iš esmės atsikartojo tie patys jos narių argumentai, dėl kurių Komisijos nariai vertino, jog nėra poreikio inicijuoti ribų pakeitimą, t. y. buvo akcentuojamas pagrindų keisti medžioklės plotų vienetų ribas nebuvimas, pabrėžiamos aplinkybės, kad besiribojančių medžioklės plotų naudotojas plotų pats neatsisako ir turi galiojančią plotų naudotojo sutartį bei egzistuoja ankstesni teismų sprendimai, kuriuose buvo išaiškinta, jog UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ specialiosios paskirties medžioklės ploto vienetas negali būti išplėstas už žuvininkystės tvenkinių teritorijos ribų; pareiškėjui buvo pasiūlyta pašalinti imperatyvias kliūtis plotų pakeitimui, susitariant su Medžiotojų klubu dėl ribų pakeitimo ir kita. Taigi, Komisijos nariai aiškiai išdėstė savo teisiškai pagrįstas pozicijas, kodėl Pasiūlymas neturėtų būti tenkinamas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į Komisijos specifinį statusą ir veiklos reguliavimą, nulemiantį tokią Sprendimo formą, kokia jis buvo priimtas. Dėl Komisijos kolegialaus pobūdžio neišvengiamai egzistuoja nuomonių įvairovė ir kiekvienas Komisijos narys gali turėti savo motyvus priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Medžiotojų klubas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog Komisija nenurodė galutinio įvertinimo, nėra suderinamas su jos darbo pobūdžiu. Teigia, kad Komisijos protokolai atspindi Komisijos narių motyvų, kuriais vadovaudamiesi, jie balsavo prieš medžioklės plotų ribų projektų rengimo procedūrų pradėjimą. Šiuo atveju galutinis Sprendimo apibendrinimas galėtų būti nebent tų pačių Komisijos narių, kurių balsavimas nebuvo vienbalsis, jau išsakytų ir užfiksuotų protokoluose pasisakymų pakartotinis perrašymas, kadangi tiesiog nebuvo vieno pagrindo, dėl kurio buvo atsisakyta tenkinti prašymą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Komisijos nariai nurodė pakankamai pagrindų, kurie yra imperatyvaus pobūdžio, net ir nepriklausomai nuo to, ar jie būtų įvardyti tiksliomis teisės akto nuostatomis, ar ne. Medžiotojų klubo nuomone, net ir nustačius, kad Sprendimas turi formos trūkumų, šių trūkumų nustatymas neturėtų atleisti teismo nuo pareigos vertinti ir kitus byloje plačiai šalių aptarinėtus ir įrodinėtus argumentus. Pažymi, kad atsakovas ir Medžiotojų klubas įrodinėjo, jog egzistuoja aplinkybės, dėl kurių Komisija negalėjo priimti kitokio sprendimo, kaip atsisakyti pradėti medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo procesą, kadangi toks pakeitimas yra neįmanomas, nes yra nesuderinamas su imperatyviomis įstatymų nuostatomis ir ankstesniais aukštesnės instancijos teismo priimtais sprendimais.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka, kad tam tikrais atvejais administracinio subjekto sprendimo neatitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams lemia ir neteisingą sprendimo turinį, tačiau pažymi, jog tokiais atvejais, kai administracinio sprendimo priėmimas akivaizdžiai prieštarautų imperatyviems teisės normų reikalavimams, tokio sprendimo panaikinimas tik dėl formos trūkumų būtų nesuderinamas su protingumo ir teisingumo kriterijais.

30. Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ atkreipia dėmesį, kad teismas nepakankamai tiksliai ir išsamiai kvalifikavo teisės aktų nuostatas, taikytinas šio ginčo teisiniam santykiui, kadangi nepaminėjo Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies, nors šia imperatyvia teisės nuostata viso bylos nagrinėjimo metu vadovavosi tiek atsakovas, tiek Medžiotojų klubas, argumentus dėl minėtos teisės akto nuostatos pateikė ir pareiškėjas. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą imperatyvią taisyklę, yra akivaizdu, jog tų medžioklės plotų naudotojų, kurie naudojo medžioklės plotus dar iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, plotas gali būti keičiamas tik esant tokio medžioklės ploto vieneto naudotojo valiai, išreikštai sutartimi ar ribų suderinimo protokolu. Akcentuoja, kad minėtos teisės akto nuostatos imperatyvumas yra įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Kadangi Medžiotojų klubas ir UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ nėra sudarę protokolo dėl ribų pakeitimo suderinimo, Komisija visiškai pagrįstai atsisakė inicijuoti ribų pakeitimo projekto rengimą, kadangi akivaizdu, jog toks projektas negalėtų būti tvirtinamas, kaip prieštaraujantis Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies imperatyviai taisyklei.

31. Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ pažymi, kad tarp jo, pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas dėl medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo jau buvo nagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-567-624/2018, todėl mano, kad tarp tų pačių šalių vykusio teismo proceso metu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šiai bylai. Pažymi, kad Bendrovės medžioklės ploto vienetas yra specialiosios paskirties medžioklės ploto vienetas, suformuotas žuvininkystės tvenkinių teritorijoje. Tokie medžioklės ploto vienetai turi specifinį reguliavimą, kuris skirtas užtikrinti, kad medžioklė tokiuose plotuose būtų vykdoma tik siekiant apsaugoti žuvininkystės tvenkinius, kaip turtą, nuo žuvilesių paukščių ir kitos smulkiosios faunos, kuri galėtų naikinti žuvis.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą byloje, vykusioje tarp tų pačių šalių, teigtina, kad pareiškėjo medžioklės ploto vieneto ribos negali būti išplečiamos už Vyriausybės patvirtintų žuvininkystės tvenkinių teritorijų ribų, kadangi taip būtų suformuojamas Medžioklės įstatyme nenustatytos rūšies medžioklės ploto vienetas. Taigi, akivaizdu, kad Bendrovės medžioklės ploto vieneto ribos galėtų būti keičiamos tik tuo atveju, jeigu jos būtų išplėstos ir patvirtintos Vyriausybės. Pažymi, kad iš pateikto UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo projekto matyti, jog pareiškėjas atsakovo reikalavo inicijuoti medžioklės ploto ribų pakeitimą, kurio metu prie jo medžioklės ploto vieneto būtų prijungti 6 papildomi plotai, kurių bendras plotas sudaro 1 242,8 ha.

Pridėjus šiuos plotus prie Bendrovės šiuo metu valdomo medžioklės ploto vieneto (629 ha), būtų suformuotas specialiosios paskirties medžioklės ploto vienetas, kurio plotas sudarytų iš viso 1 871,8 ha ir daugiau nei du trečdaliai tokio medžioklės ploto vieneto būtų išsidėstę ne žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, tačiau Dundulės, Pačiabatų ir Tribonių (Grikėnų) miškuose, kuriuose nėra nei žuvininkystės tvenkinių, nei hidrotechninių įrenginių. Atsižvelgiant į tai, kad specialiosios paskirties medžioklės ploto vieneto, suformuoto pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 8 dalį, ribų išplėtimas automatiškai nepadaro medžioklės ploto vieneto bendrosios paskirties medžioklės ploto vienetu, formuojamu pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tai reikštų, kad išplėtus specialiosios paskirties medžioklės ploto vieneto ribas, būtų išplėsta teritorija, kurioje stambiosios faunos populiacijos kontrolė nėra galima.

Nurodo, kad išplėtus UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto ribas pagal jos pageidavimus, būtų suponuojama dar didesnė grėsmė gamtai ir asmenų turtui, kadangi 1 242 ha miškų teritorijose nebūtų galima stambiosios faunos populiacijos kontrolė.

32. Medžiotojų klubas taip pat prašo atsižvelgti ir į kitus jo atsiliepime nurodytus argumentus dėl atsakovo teisės atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo procesą, turėjimą, pareiškėjo nesąžiningumo ir žalos bei negalėjimo kontroliuoti gyvūnų populiacijos nagrinėjamu atveju nepagrindimą.

33. Pareiškėjas UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ prašo Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“ apeliacinio skundo nepriimti ir grąžinti jį apeliantui. Teismui manant, kad nėra pagrindo to padaryti, Bendrovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.

34. Pareiškėjas mano, kad Medžiotojų klubo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo buvo nepagrįstai įtrauktas į procesą, todėl apskritai neturėjo teisės paduoti apeliacinį skundą. Pažymi, kad apeliacinis procesas vyksta Medžiotojų klubo iniciatyva, atsakovas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos priimto sprendimo nepateikė, o tai, Bendrovės nuomone, reiškia, kad jis su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

35. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas asmeniui nenustato teisės pačiam pateikti pareiškimą dėl įstojimo į bylą. Pateikdamas minėtą pareiškimą dėl įstojimo į bylą, Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ tokio procesinio veiksmo pagrindu nurodė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 1 dalį, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, o Civilinio proceso kodekso normomis – tik kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Atkreipia dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas apskritai nenustato trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų instituto, taip pat nenustato, kad šiuo klausimu gali būti taikomos Civilinio proceso kodekso normos. Nepaisydamas to, teismas 2019 m. gegužės 17 d. nutartimi Medžiotojų klubą įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Bendrovė akcentuoja, kad minėta teismo nutartis atskiruoju skundu nėra skundžiama, tačiau argumentai dėl tokios nutarties teisėtumo gali būti pateikiami apeliacinio proceso metu.

36. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ pažymi, kad Medžiotojų klubas nepagrindė, kokioms konkrečioms jo teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas, gali turėti įtakos, o jo nurodyti argumentai yra abstraktūs. Atkreipia dėmesį, kad dėl teismo sprendimo trečiojo suinteresuoto asmens medžioklės plotų vieneto ribos savaime nepasikeis – tam yra būtinas savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas, o Sprendimas jokių pasekmių Medžiotojų klubui nesukelia. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teigia, kad nesant kitų proceso dalyvių apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo, nėra pagrindo apeliaciniam procesui.

37. Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde, bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog panaikintas Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Bendrovė nurodo, kad teismas vertino atsakovo sprendimą, kuriame buvo nuspręsta neiniciuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sprendimas yra nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis, o tai reiškia, kad jis buvo priimtas nesant tam teisėto pagrindo, todėl nebuvo įmanoma įvertinti Komisijos atlikto teisinio vertinimo teisėtumo ir pateikti argumentų dėl to, ar buvo Medžioklės įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant, Komisija galėjo neinicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projekto rengimą.

38. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas ne Sprendimo formos trūkumais, o turinio trūkumais – Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teigia, kad Medžiotojų klubas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pasirinko nevertinti reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, statusu ir veiklos aplinkybėmis. Pats trečiasis suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad Komisija yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji yra saistoma Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad tariamu atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, statusu ar jo veiklos aplinkybėmis negali būti pateisinamas imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų nesilaikymas, tuo labiau, kad šiuo atveju jokių ypatingų aplinkybių nėra – Komisija tėra niekuo neišsiskirianti kolegiali institucija, kurio narių balsų dauguma priimtas sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

39. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ atkreipia dėmesį, kad teismui skundė konkretų Komisijos individualų administracinį aktą – atsisakymą iniciuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimą. Toks sprendimas buvo priimtas tik Komisijos 2019 m. kovo 5 d. posėdyje, įforminant jį protokolu Nr. 3, todėl yra svarbu tik tai, kokius konkrečiai tokį sprendimą pagrindžiančius objektyvius duomenis (faktus) ir teisės aktų normas Sprendime nurodė Komisija. Sprendime nėra nurodyta, kad jo sudėtine dalimi yra konkretūs ankstesni Komisijos sprendimai (tuo labiau, kad ir juose tėra užfiksuoti tik abstraktūs atskirų Komisijos narių pamąstymai). Bendrovė nurodo, kad aiškindamas, jog Komisijos sprendimas neturi vieno apibendrinto paaiškinimo ar pagrindo, kodėl prašymas nebuvo tenkintas, Medžiotojų klubas netiesiogiai pripažįsta, jog Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

40. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas akcentuoja, kad individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, o ne pateikiami tik kilusio teisminio proceso metu, todėl trečiojo suinteresuoto asmens pageidavimas, kad teismas vertintų tik proceso metu pateiktus Sprendimo motyvus, yra teisiškai nepagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Sprendime apskritai nėra minima Medžiotojų klubo akcentuojama Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis.

41. Bendrovė pažymi, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies turinys patvirtina, jog ši norma administracinei bylai apskritai nėra reikšminga, kadangi ja buvo sureguliuotas tik itin siauras atvejis – kai iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai buvo pripažįstami medžioklės plotų vienetais – nustatant, kad tokiu atveju nekeičiamos jų ribos. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje kaip tik ir nurodyta, kad medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikia prašymus šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai ir jų naudojami medžioklės plotai pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu galimybę vėliau keisti medžioklės plotų vienetų ribas nustato Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, ji yra minima ir šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje. Teigia, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nereiškia, kad po to, kai medžioklės plotai buvo pripažinti medžioklės plotų vienetais, vėliau nors ir esant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, tų medžioklės plotų vienetų ribos galėtų būti keičiamos tik esant tokio medžioklės ploto vieneto naudotojo valiai, kaip bando įteigti Medžiotojų klubas.

42. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Bendrovė pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturi būti remiamasi. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-567-624/2018 ir šioje administracinėje byloje buvo susiklosčiusios skirtingos faktinės aplinkybės – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-567-624/2018 nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos sprendimo neiniciuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, akivaizdžiai skiriasi ir kitos bylų faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju Žemės ūkio ministerija Komisijai buvo pateikusi pasiūlymą dėl medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje. Be to, administracinėje byloje Nr. eA-567-624/2018 buvo vertintos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 826 (įskaitant jo pakeitimą) nuostatos, tačiau šiais teisės aktais, priimdama Sprendimą, Komisija nesivadovavo, dar daugiau – jie nuo 2015 m. sausio 10 d. buvo pripažinti netekusiais galios.

43. Bendrovė pažymi, kad Žemės ūkio ministerijos sprendimo teikti pasiūlymą dėl medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje nei Komisija, nei Medžiotojų klubas teismui neskundė, nors tas sprendimas trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo žinomas. Kadangi minėtas Žemės ūkio ministerijos sprendimas nėra nuginčytas, gavęs jį, atsakovas privalėjo atlikti jam įstatyme pavestus atlikti veiksmus – surinkti teisinę informaciją ir parengti grafinius bei ekologinius duomenis apie siūlomas pakeisti medžioklės plotų vieneto ribas bei paskelbti informaciją apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą šalies bei vietinėje spaudoje ir taip toliau, tačiau to jis nepadarė. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ atkreipia dėmesį, kad Sprendimas nebuvo grindžiamas tuo, jog žuvininkystės tvenkinių ribos turėtų būti išplėstos minėtu Vyriausybės nutarimu, todėl Medžiotojų klubo tik teisminio proceso metu išsakyti motyvai, kurie Sprendime nebuvo nurodyti, apskritai negali būti vertinami.

44. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas akcentuoja, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas nustatė, kad Sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis. Atsižvelgiant į tai, Medžiotojų klubo apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, kad atsakovas turi teisę atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo procesą, argumentai dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir žalos bei negalėjimo kontroliuoti gyvūnų populiacijos nagrinėjamu atveju nepagrindimo yra teisiškai nereikšmingi ir nepagrįsti.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Pažymi, kad ši institucija, priimant sprendimą dėl medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, nedalyvauja, o tik teikia pasiūlymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 46. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo, įforminto protokolu Nr. 3, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

47. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu panaikino Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti sprendimą, įformintą 2019 m. kovo 5 d. protokolu Nr. 3 ir įpareigojo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisiją medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti iš naujo išnagrinėti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo reikalavimų. Teismas, įvertinęs sprendimo turinį, ginčo teisinių santykių reguliavimą ir administracinių teismų praktiką, padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta rengti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

48. Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ nesutinka su minėtu teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės, t. y. pareiškėjos skundą dėl atsakovo sprendimo panaikinimo atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad atsakovo sprendimo trūkumai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kontekste yra mažareikšmiai ir formalaus pobūdžio. Byloje nebuvo nustatyta, kad Sprendimo formos trūkumai būtų nulėmę neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, teismas neatskleidė bylos esmės ir ginčą išsprendė nevisapusiškai, kadangi skundžiamu sprendimu nebuvo atsakyta į esmines bylos aplinkybes, kuriomis rėmėsi tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Būtent šios priežastys lėmė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Jeigu teismas būtų įvertinęs ir kitus bylos šalių argumentus, akivaizdžiai būtų buvę galima nustatyti ir įvertinti, kad atsakovas šiuo atveju negalėjo priimti kitokio sprendimo, kaip tik atsisakymo pradėti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projekto rengimą.

49. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

50. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 patvirtintų Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijų ir reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti nuostatos. Šių teisės aktų nuostatas ginčijamame sprendime išsamiai išdėstė ir aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

51. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvertinęs Komisijos priimto sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. tinkamai motyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio prasme.

52. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pripažįsta, kad Šalčininkų rajono medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimas, įformintas protokolu Nr. 3, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kaip matyti iš minėtos komisijos posėdžio protokolo, ginčijamas sprendimas grindžiamas tik Komisijos posėdyje dalyvavusių atskirų narių pasisakymais (dėl posėdžio protokolo kaip dokumento specifikos pakankamai neinformatyvūs), visiškai neaptartas ginčo situacijos teisinis reguliavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš 2019 m. kovo 5 d. posėdžio protokolo turinio nėra aišku, kodėl netenkinamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos siūlymas, t. y. nepriimtas pagrįstas ir tinkamai motyvuotas sprendimas dėl nepritarimo (nėra nurodyta akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių medžioklės plotų vieneto ribų keitimo projekto rengimas būtų netikslingas ir beprasmis) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos siūlymui inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai ir aiškiai išdėstė, kodėl atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismo sprendime pateikta argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina. Taigi aptariamas atsakovo sprendimas yra ydingas (defektinis) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme.

55. Šalčininkų medžiotojų klubas apeliaciniame skunde pažymi, kad Komisijos sprendimo trūkumai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kontekste yra mažareikšmiai ir formalaus pobūdžio (nenustatyta, jog sprendimo formos trūkumai būtų nulėmę neteisėto sprendimo priėmimą), todėl šio sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškaus sprendimo faktinio pagrindo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) ir visiškai neatliktas santykių teisinis kvalifikavimas, yra esminiai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą. Be to, anksčiau išdėstyti pažeidimai riboja ne tik pareiškėjo teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką suformuotą administracinėse bylose Nr. eA-2020-556/2015 ir Nr. eA-3773-602/2016. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytų bylų ginčo dalykai yra skirtingi (nagrinėjamoje byloje atitikties klausimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, o nurodytose bylose – atsisakymo rengti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą aplinkybės), todėl jos nėra reikšmingos.

57. Atsakovui tinkamai sprendimo neargumentavus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio kontekste nėra jokių galimybių įvertinti, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą, todėl atmestini apeliacinio skundo motyvai, kad nebuvo atsakyta į kitus proceso šalių pateiktus argumentus ir paaiškinimus, t. y. pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bylos esmės.

58. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu.

59. Apeliaciniu skundu Šalčininkų medžiotojų klubas „Suopis“ prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

60. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Šalčininkų medžiotojų klubo „Suopis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Arūnas Sutkevičius