2022-03-30 Nr. AB-8134-3-61-3-04173-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1734-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04173-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. X. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. X. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. I. X. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 21S32135 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1350 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl asmeninės šeimyninės situacijos – jis gyveno (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) provincijoje, buvo neabejingas šalia gyvenančiai merginai. 2021 m. birželio mėn. jį sumušė merginos broliai A. ir R., kurie nenorėjo, kad pareiškėjas bendrautų su jų seserimi. Broliai grasino fiziniu susidorojimu, kaip numato „garbės“ nusikaltimų tradicijos. Asmeninė pareiškėjo patirtis, patirti grasinimai dėl brolio skolų sudarė pagrindą jo atžvilgiu suteikti prieglobstį.

2.2. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas suformuluotą teismų praktiką bei teisės aktuose numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, nevertino asmeninių jo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus (pareiškėją persekioja patikusios merginos šeimos nariai, prieštaraujantys jų būsimai santuokai), konstatavo, jog pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, ir nusprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

4.2. Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nepasiekė tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

4.3. Atsakovas surinko ir įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje informacijos kontekste bei konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu, jis nepagrindė savo baimės grįžti į kilmės šalį, jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesudarė pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

4.4. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė. Pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas savanoriškai grįžti, gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

4.5. Atsakovas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pakeitė atitinkamą Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad:

6.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai sulaikė pareiškėją 2021 m. liepos 10 d. 2021 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas paprašė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pirminės apklausos metu nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl kilusio genčių konflikto, patinkančios merginos tėvas ir broliai nepritarė pareiškėjo planuotai santuokai su mergina be tėvo sutikimo. Pagal genčių taisykles, šeimos tėvas gali prašyti kitos genties tėvo leidimo tuoktis genties atstovams, o tiesiogiai vaikinas negali kreiptis į merginą dėl santuokos, nes taip pažeidžiamos genties taisyklės ir užtraukiama gėda, todėl merginos tėvai jam keršijo, jį gąsdino, persekiojo ir sumušė. Pareiškėjas nurodė, jog priklauso (duomenys neskelbtini) genčiai, o jo mergina – (duomenys neskelbtini) genčiai.

6.2. 2021 m. spalio 14 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, kad dėl išpažįstamos religijos jam nekilo tiesioginė grėsmė kilmės valstybėje, ten liko jo mama ir broliai, jis nepriklauso jokiai politinei grupei, neturėjo politinių problemų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo socialinė problema. Pareiškėjas nurodė, jog norėtų susirasti darbą Lietuvos Respublikoje, grąžinti pinigus dėdei, kuris juos paskolino pareiškėjo išvykimui iš kilmės valstybės, taip pat norėtų pasikviesti savo mamą.

6.3. Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į atsakovą, Komisijos sprendimu jo skundas buvo netenkintas.

7. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V‑131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje, jo pasakojime nurodytas aplinkybes, atliko detalią apklausą, sudarė sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus, rinko duomenis apie kilmės valstybę, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) surinkta informacija apie garbės nužudymus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam kyla grėsmė būti nužudytam merginos šeimos, jo pasakojimas nebuvo pakankamai išsamus ir detalus, logiškas, jog būtų galima pritaikyti Migracijos departamento išanalizuotuose dokumentuose nurodomą kilmės valstybės informaciją su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjo pasakojimas nesąlygojo pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes pareiškėjo persekiotojas nebuvo valstybinis subjektas, jo pasakojimas kėlė pagrįstų abejonių. Nei atsakovui, nei teismui pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto persekiojimo.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodomos galimo persekiojimo aplinkybės nebuvo individualaus pobūdžio, visose apklausose ir teismo posėdyje jis patvirtino, kad šalies institucijų pareigūnai ar grupuotės jam asmeniškai negrasino. Taip pat nebuvo duomenų, jog, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis būtų kankinamas, su juo būtų žiauriai elgiamasi arba jo orumas būtų žeminamas, jam negrėsė egzekucija ar mirties bausmė, jis nenurodė kitų jam kylančių grėsmių, teigė, kad kilmės valstybėje gyveno gerai, turėjo darbą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

9. Teismas pažymėjo, jog atsakovas rėmėsi naujausia EPPB pateikiama informacija, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenys gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas praeityje nebuvo pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ar padaręs dar kokius nors kitus teisės pažeidimus, sprendė, kad ši Sprendimo dalis keistina, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Sprendimą, Komisijos sprendimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo pasakojimo vertinimu, ignoruojant pareigą objektyviai vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad kylančios grėsmės prieglobsčio prašytojas nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Tradicinių papročių dėl kraujo keršto palaikymas gali tapti pagrindu persekioti asmenį, o tuo pačiu – ir pagrindu suteikti jam prieglobstį.

13. Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismas neanalizavo atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį. Atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą. Tai, kad situacija (duomenys neskelbtini) yra bloga, patvirtina pareiškėjo nurodomi viešai prieinami duomenys. Atsakovo nurodoma EPPB informacija yra paviešinta prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar anksčiau, todėl nėra aktualūs. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turėjo galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai, kurie nukreipti į civilius asmenis. Pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas ir pagal faktą, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Pareiškėjas įvardijo konkrečias situacijas, kai jam artimi žmonės buvo užpulti ir nužudyti, namai sugriauti, o valstybė nesuteikė jokios realios apsaugos. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

15. Atsakovas Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tariamas grėsmes buvo neišsamūs ir prieštaringi. Pareiškėjas nepateikė sužalojimų nuotraukų, pareiškimų į policiją kopijų, medicininių išrašų dėl sužalojimų bei kitų dokumentų. Atsakovas nurodo, jog Sprendime rėmėsi naujausia EPPB informacija apie saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kitais patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra suderinami tarpusavyje. Tai, jog valstybė nėra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, savaime neleidžia daryti išvados, kad tokioje valstybėje nėra gerbiamos jokios žmogaus teisės.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 21S32135 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1350 pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas, nusprendęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą 5 metų terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, sutrumpino šį terminą iki 3 metų.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, tai, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

25. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

26. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑2557‑624/2017).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

29. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą, prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis, prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galbūt vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

30. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

31. Pirminės apklausos metu pareiškėjas motyvavo 2021 m. rugpjūčio 27 d. prašymą suteikti prieglobstį tuo, kad, gyvenant kilmės šalyje, įvyko konfliktas tarp pareiškėjo ir jo merginos tėvų, nes jis planavo santuoką, negavęs merginos tėvų sutikimo, merginos šeima įvertino šį jo poelgį neigiamai, todėl jie gąsdino, persekiojo ir sumušė pareiškėją. Pareiškėjas taip pat teigė, jog jis nepatyrė jokio smurto savo kilmės valstybėje. Pakartotinės apklausos metu 2021 m. spalio 14 d. pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) provincijoje, buvo neabejingas šalia gyvenančiai merginai. Pareiškėjas nurodė, jog 2021 m. birželio mėn. merginos broliai A. ir R. jį sumušė, nes nenorėjo, kad jis bendrautų su jų seserimi. Pareiškėjas taip pat teigė, jog merginos broliai grasino jam fiziniu susidorojimu.

32. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamu pagrįstumą bei nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymi nuoseklumu, informatyvumu, nebuvo paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūko konkrečių detalių, tikslumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutiko su atsakovu bei nurodė, jog pareiškėjas nedetalizavo grasinimo aplinkybių, nepaaiškino, kodėl nesikreipė į kilmės valstybės institucijas, o tariamas persekiotojas nebuvo valstybinis subjektas, todėl sprendė, kad „visiškai pagrįstos baimės“ nuostata nebuvo įvykdyta. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau pareiškėjo pateikta bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę, taip pat surinkta bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje nesuponuoja išvados, jog prieglobsčio prašytojui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

33. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės nepagrindžia realios jo persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės siejo su tariamu persekiojimu dėl būsimos santuokos, kuriai merginos tėvas ir broliai nepritarė, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui, taip pat nenurodė minėto pobūdžio galimos persekiojimo grėsmės.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo pasakojimas dėl grėsmės yra abstraktus, nepasižymi išsamumu ir detalumu, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl nesikreipė į policiją dėl patirtų tariamų grasinimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

35. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pareiškėjas taip pat nenurodė pagrįstos kankinimo ar mirties bausmės grėsmės. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nė vienoje provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas yra darbingo amžiaus, kilmės valstybėje yra likusi pareiškėjo šeima, pareiškėjas visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

36. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑728‑415/2017).

37. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Be kita ko, Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, pareiškėjas nepateikė priešingos informacijos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad informacija yra neaktuali, neišsami ar nepatikima.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. X. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė