N-575-1297-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečio K. D. (K. D.) administracinėje byloje.
Legislator headnote
AI generatedN-575-1297-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 2012 m. balandžio mėnesį (duomenys neskelbtini) pilietis K. D. (toliau – ir užsienietis) buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.
Full text
Administracinė byla Nr. N575-1297/2012
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.; 3.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečio K. D. (K. D.) administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. 2012 m. balandžio mėnesį (duomenys neskelbtini) pilietis K. D. (toliau – ir užsienietis) buvo pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.
2012 m. balandžio 18 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-121 dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Užsienietis šį Migracijos departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas taip pat buvo apskųstas – Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. spalio 11 d. buvo gautas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi priimtas nagrinėti.
2012 m. rugpjūčio 2 d., nesulaukęs skundo nagrinėjimo teisme, užsienietis pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) (asmens byla Nr. ((duomenys neskelbtini)) ir pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje išvyko iš Lietuvos Respublikos.
2012 m. rugsėjo 17 d. pagal Dublin II Reglamentą užsienietis buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Vokietijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pareigūno sprendimu, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 ir 2 dalimis, buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
2012 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus (toliau – Sienos kontrolės skyrius) teikimas (b. l. 2-3), kuriuo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį K. D. Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams – iki 2012 m. gruodžio 17 d., kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Teikime Sienos kontrolės skyrius nurodė, kad K. D. neteisėtai, neturėdamas kelionės dokumento ir dokumento, suteikiančio teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, išvyko iš Lietuvos Respublikos ir tikėtina nebūtų grįžęs, jei nebūtų sulaikytas pareigūnų ir grąžintas pagal Dublin II Reglamentą, taip trukdydamas kompetentingai Lietuvos Respublikos institucijai išnagrinėti jo prašymą ir priimti bei įvykdyti atitinkamą sprendimą; atsižvelgiant į tai, užsieniečio sulaikymas būtinas tam, kad įvykdant Migracijos departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo jis vėl nepasislėptų, pasinaudodamas galimybe laisvai judėti. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes manytina, kad prieglobsčio Lietuvos Respublikoje gavimas nebuvo nei išvykimo iš (duomenys neskelbtini), nei atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, nes užsieniečio tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis; dėl šios priežasties, užsienietis gali vėl išvykti nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, išnagrinėjęs Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu bei 2 dalimi, nusprendė jo netenkinti.
Teismas vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi bei faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nustatė, kad užsienietis buvo pateikęs prieglobsčio prašymą, kurio Migracijos departamentas 2012 m. balandžio 18 d. sprendimu netenkino. Atsižvelgė, kad šis Migracijos departamento sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris sprendimą priimti turėjo 2012 m. rugsėjo 27 d., todėl darė išvadą, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo dar neįsiteisėjęs. Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nurodytą prieglobsčio prašytojo sąvoką, teismas konstatavo, kad K. D., kadangi dėl jo priimtas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs ir galutinis, nėra praradęs prieglobsčio prašytojo statuso. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta sulaikymo pagrindo taikymo išimtimi – prieglobsčio prašytojo statuso turėjimu, teismas konstatavo, kad K. D. esant prieglobsčio prašytoju, nėra Įstatymo 113 straipsnyje nurodytų pagrindų jį sulaikyti Užsieniečių registracijos centre.
II. Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo (b. l. 11-13), remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą.
Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsniu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei spręsti iš esmės užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą. Pažymi, kad teismas neteisingai išaiškino Įstatymo 113 straipsnio normų taikymą, nes sąlyga, kuriai esant nėra sulaikomi prieglobsčio prašytojai yra numatyta tik šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau ji nėra taikytina kituose punktuose; Sienos kontrolės skyriaus teikime buvo prašoma sulaikyti užsienietį ne Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto, bet to paties straipsnio 2 dalies pagrindu. Nurodo, kad užsienietis 2012 m. rugpjūčio 2 d. tyčia neteisėtai, neturėdamas kelionės dokumento ir dokumento, suteikiančio teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, išvyko iš Lietuvos Respublikos, taip pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog K. D. tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos šalis, nes nesulaukęs sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo Lietuvos Respublikoje, jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodančia, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant joje numatytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti jį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos; priimant Migracijos departamento sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, be kitų, yra sprendžiamas ir klausimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; byloje esant duomenų, kad užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir netaikant jo sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsieniečio sulaikymas yra būtinas tam, kad sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis nebus panaikintas ar pakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas; 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB) suteikia valstybei teisę pritaikyti jos nuostatas ir dėl teisėto asmenų buvimo užbaigimo; Migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu, taigi, jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos. Atsižvelgiant į visa tai, daro išvadą, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas, kuriuo užsienietis nebuvo sulaikytas, yra visiškai nepagrįstas ir apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro, įpareigoto įvykdyti įsigaliojusį sprendimą dėl išsiuntimo, darbą. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo 2012 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.
Nesutinka su Užsieniečių registracijos centro apeliaciniame skunde pateiktais argumentais ir teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytas taisyklių pažeidimas (padarytas užsieniečiui neteisėtai išvykus iš Lietuvos Respublikos) gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų apie tai ar prieglobsčio prašytojas buvo baustas už šį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą. Pažymi, jog šis pažeidimas nėra ir negali būti teisiniu pagrindu taikyti užsieniečio sulaikymą.
Nurodo, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 1 dalį ir įsigaliojo kartu su Įstatymo priedo 37 punktu, kas lemia, jog ši Įstatymo nuostata turi būti aiškinama nepažeidžiant Direktyvos 2008/115/EB nuostatų. Pažymi, kad, remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi ir preambulės 9 punktu, Direktyva 2008/115/EB yra taikoma trečiųjų šalių piliečiams, esantiems valstybės narės teritorijoje neteisėtai, tuo tarpu prieglobsčio valstybėje narėje paprašęs asmuo neturi būti laikomas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu; Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalis negali būti pripažįstama sulaikymo pagrindu, nes šios normos tikslas – apibrėžti sprendimo turinį, nurodant kokie ir kiek klausimų viename sprendime gali būti įtvirtinama, kai administraciniu ar teismo aktu išsprendžiamas asmens grąžinimo klausimas; toks teisinis reguliavimas nereiškia, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinę teisę tiek prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo), tiek asmens grąžinimo klausimas yra sprendžiami vienu administraciniu aktu, gali būti išplėsta Direktyvos 2008/115/EB taikymo apimtis ir paneigtas preambulės 9 punkte įtvirtintas principas dėl šios direktyvos netaikymo prieglobsčio prašytojams.
Remiasi Įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje, analogiškoje 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), 2 straipsnio d punktui, įtvirtinta prieglobsčio prašytojo sąvoka, faktinėmis bylos aplinkybėmis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. (atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta 2009 m. lapkričio 9 d., bet tai laikytina rašymo apirikimu) sprendimo byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu ir teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu pareiškėjui negali būti taikomos; sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis režimas. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog užsieniečio tolimesnis sulaikymas dėl jo išsiuntimo yra nepateisinamas, ir vertinant tai, kad jo sulaikymo trukmė gali tęsti dar neapibrėžtą laiką, tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant užsieniečio laisvę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III. Lietuvos Respublikos teisėje su prieglobsčio suteikimu susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“. Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo įgyvendinamos ir 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalius prieglobsčio prašytojų priėmimo standartus (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB), 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos.
Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai yra taikytini prieglobsčio prašytojui ir jei taip, esant kokioms sąlygoms. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kurias užsienietis gali būti sulaikytas:
1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką;
2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, išskyrus atvejus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje;
3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko;
4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais;
5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo;
6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti;
7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.
Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).
Įstatymo 113 straipsnyje vartojamas terminas „užsienietis“, o Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje numatyta, kad: „Užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.“ Taigi, analizuojant šias Įstatymo nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu metodais, darytina išvada, jog 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nepaisant to ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą, ar ne. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, kaip šie yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje.
Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti. Taigi, sprendžiant dėl užsieniečio sulaikymo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, turi egzistuoti joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.
Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas.
Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios Įstatymo nuostatos taikymo sritis yra platesnė nei vien tik neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas, nes kaip jau minėta, ši norma taikoma visiems užsieniečiams (normoje nėra nurodyta, kad ji nėra taikoma prieglobsčio prašytojams – Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrasis terminas – „užsienietis“, apimantis ir prieglobsčio prašytojus), be to, ji taikoma kalbant tiek apie jų grąžinimą, tiek apie jų išsiuntimą, tiek ir apie įpareigojimą išvykti.
Atsižvelgiant į tai, ši norma įgyvendina ne vien tik Direktyvą 2008/115/EB, tačiau ir kitas direktyvas.
Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančios valstybės narės jiems paskirtoje zonoje; kai yra tikslinga, pavyzdžiui dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais; valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje. Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnis numato, jog „Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greito teisminio proceso galimybę.“ Iš paminėtų direktyvų nuostatų matyti, kad šios direktyvos nedraudžia sulaikyti prieglobsčio prašytojų. Nustatomas tik draudimas sulaikyti asmenis vien dėl to, jog jie yra prieglobsčio prašytojai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja minėtų Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.
Paminėtina, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog užsienietis savavališkai pasišalino iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, buvo grąžintas iš Vokietijos pagal Dublin II Reglamentą. Šis faktas rodo, kad užsienietis K. D. trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali pasislėpti. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. D. taikytinas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas.
Teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pasikeitimus teisėje bei siekdama aiškesnės užsieniečių teisinės padėties, kol yra sprendžiama dėl pateiktų prieglobsčio prašymų, bei teismų praktikos vienodumo, nutaria keisti vyravusią teismų praktiką. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo procesiniu sprendimu ji išplėtoja teismų praktiką ginčuose dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo, tokiu būdu užtikrindama teisinį aiškumą ir veiksmingą. Tokia teismų praktikos raida, teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, be kita ko, siekiant garantuoti žmogaus teisių, kaip šiuolaikinės visuomenės esminės vertybės, apsaugą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir grąžinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas