2018-12-12 Nr. AB-963-3-62-3-02226-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2033-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02226-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjo) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 7 laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Minėtoje kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas plotas, netinkamas apšvietimas, sienos buvo apipelijusios, nubraižytos, apgriautos. Pareiškėjas akcentavo, kad kameros plotas vienam asmeniui turėjo būti skaičiuojamas išskaičiavus baldus bei tualeto patalpą. Teigė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, patalpa nebuvo vėdinama. Visus asmenis, kurie buvo laikomi vienoje kameroje, į pasivaikščiojimų kiemelį išvesdavo vienu metu, todėl trūko vietos pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jautėsi nevisavertis, buvo pakenkta jo sveikatai, atsirado miego sutrikimai, dėl kurių turėjo vartoti raminamuosius vaistus. Atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose, jis ne kartą yra kreipęsis į šeimos gydytoją dėl galvos skausmų, į (duomenys neskelbtini) dėl miego sutrikimų. Visi šie sutrikimai atsirado būtent tuo metu, kai pareiškėjas buvo paskirtas atlikinėti bausmę į kamerų tipo patalpas.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kameroje Nr. 7 (plotas 16,38 kv. m) pareiškėjas nuobaudas atliko laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. birželio 9 d., nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. spalio 28 d. Kameroje Nr. 7 įrengtos 4 miegamosios vietos ir vienam asmeniui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto, todėl minimaliai tenkančio vienam kalinamam ploto norma pažeista nebuvo. Sanitarinio mazgo plotas įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Jokie teisės aktai nenumato, kad baldų (dviaukščių lovų, spintų, stalų esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas) turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius negavo iš pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerose buvo rūkoma. Jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Kameroje Nr. 7 2016 metų III ketvirtį ūkio būdu atliktas einamasis remontas, t. y. išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos ir lubos. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti kamerų tipo patalpose laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) įtvirtintų reikalavimų, o į juos nuteistieji vedami pasivaikščioti kasdien po vieną valandą. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į gydytojus ir Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų žalos buvimo faktą.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 7 (nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d.), atlyginimo.

6. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, pagal kuriuos pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas ir kad tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

7. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,38 kv. m, kameroje buvo 4 asmenys, buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas (pareiškėjui teko 4,095 kv. m (16,38/4) gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti.

8. Dėl skundo teiginių apie kameroje Nr. 7 buvusį netinkamą apšvietimą, apipelijusias sienas, kurios nubraižytos, apgriautos, kad nebuvo vėdinimo, teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų, netinkamo vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nebuvo objektyvios galimybės. Iš pateiktų byloje įrodymų buvo matyti, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtino, kad 2016 m. III ketvirtį atliktas Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpos Nr. 7 einamasis remontas. Išgruntuotos, išglaistytos, išdažytos sienos, lubos. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, apipelijusių, nubraižytų, apgriautų sienų, teismas laikė nepagrįstais ir atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

9. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad atliekant nuobaudas uždarosios zonos kamerose, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų pasivaikščiojimo tvarką, ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

10. Pareiškėjas žalą taip pat kildino iš to, kad pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas. Dėl šio argumento teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuoti kiemelių dydžiai, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Dėl skundo argumentų, jog pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas akcentavo, kad byloje nebuvo jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu perkelti pareiškėją į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų.

12. Teismas nurodė, jog byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių galėjo būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebeliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundo netenkino (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

13. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus, teismas laikė pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. 14. Pareiškėjas L. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują nešališką sprendimą – jo skundą tenkinti, išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK bylai išnagrinėti reikalingus duomenis (Visuomenės sveikatos centro kameros Nr. 7 patikrinimo aktus aktualiu laikotarpiu).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į skunde nurodytus duomenis apie tai, kad negalėjo būti į gyvenamąjį plotą įskaičiuotas ir sanitarinio mazgo plotas, nes tai nėra gyvenama patalpa, o gyvenama patalpa buvo apstatyta baldais, todėl plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m. Sanitarinis mazgas į gyvenamą plotą neįskaitomas, o pataisos namuose situacija turėtų būti vertinama analogiškai. Pareiškėjo nuomone, tai, kad atsakovas atliko kameros Nr. 7 remontą tik patvirtina pareiškėjo teiginius, jog toje kameroje buvo būtina tokį remontą atlikti. Dėl kameros remonto į administraciją pareiškėjas kreipėsi daug kartų.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis apie kamerą, kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę, nepateikė, todėl, vadovaujantis pateiktais į bylą duomenimis, yra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, o tai reiškia, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų skunde nurodytų ir jo netenkinančių sąlygų. Byloje nėra duomenų apie kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie žalos padarymo faktą (pasekmes kilusias jo emocinei būklei), o byloje esantis įrodymai nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas teigia, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui L. L. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 7 nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. spalio 27 d., atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ploto, higienos normų pažeidimo yra nepagrįstos ir, nenustatęs būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti (CK 6.271 str.), pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą, neišreikalavo visų bylos visapusiškam išnagrinėjimui reikalingų dokumentų ir nepagrįstai atmetė kitus jo skunde nurodytus argumentus.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą. Atsakant į šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui (111.1 p.), o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui (111.2 p). Byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenis apie bendrabučio ir kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas) įvertinusi nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau 3,6 kv. m kamerų tipo patalpų ploto.

22. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme. Todėl pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Nagrinėjamu atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nes į gyvenamą plotą įskaičiavo ir sanitarinio mazgo patalpą.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas neišreikalavo visų bylos visapusiškam išnagrinėjimui reikalingų dokumentų ir prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su jo kalinimo sąlygomis iš Pravieniškių PN-AK (Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui po atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus (prašyti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus). Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus duomenis netenkina. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui šioje byloje priimti.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kitus jo skunde nurodytus argumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, nepripažįstančių pareiškėjo skunde įvardytų pažeidimų, nesusijusių su kameros plotu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė