2021-04-14 Nr. AB-7954-3-61-3-01533-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-930-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01533-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2019 m. vasario 7 d. raštą Nr. 42-146 (toliau – ir Vilniaus PN Raštas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. 2S-1313 dalį (kuria buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl minėto Rašto Nr. 42-146) (toliau – ir Departamento Raštas); 3) įpareigoti pareiškėjo 2019 m. sausio 21 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN nepagrįstai atsisakė jam raštu pateikti: 1) teisės aktus (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK); Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą); 2) nacionalinių teismų sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus, priimtus nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus nuo 2015 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos); 3) tarptautinių teismų sprendimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu, priimtus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją); 4) CPT (Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą) rekomendacijas šalims narėms nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos.

3. Pareiškėjas teigė, kad pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę gauti visus prašomus dokumentus raštu.

4. Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Vilniaus PN atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Vilniaus PN atsakymas teisingas, teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas abstraktus, paremtas tik pareiškėjo samprotavimais ir prielaidomis, todėl visiškai nepagrįstas.

4.2. Vilniaus PN Rašte detaliai paaiškino pareiškėjui, jog nuteistieji su pagrindiniais, laisvės atėmimo bausmę reglamentuojančiais, teisės aktais gali susipažinti nuteistųjų bibliotekoje.

4.3. Pareiškėjas Vilniaus PN Raštu informuotas, kad susipažinti su jam aktualiais teisės aktais, ieškoti teismų sprendimų jis gali naudojantis riboto interneto prieiga. Pataisos įstaigos administracijos pareiga pateikti asmens pageidaujamą informaciją yra susijusi su asmens motyvuotu ir pagrįstu prašymu, kylančiu iš siekio įgyvendinti ar ginti pažeistas savo teises, kai tokiam teisių įgyvendinimui ar gynybai yra būtina konkreti informacija.

4.4. Pareiškėjas nenurodė nei vieno motyvo, kodėl jam reikalingi tokios didelės apimties dokumentai, todėl pareiškėjo prašymo netenkino. Taip pat pareiškėjui paaiškinta apie galimybę bet kada kreiptis į Vilniaus PN administraciją su prašymu išspausdinti tam tikrus dokumentus iš pareiškėjo nurodytos konkrečios interneto svetainės ar pateiktos elektroninės laikmenos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT)1921 punkte nustatyta tvarka.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Departamentas nurodė, kad Vilniaus PN administracija, netenkindama pareiškėjo prašymo pateikti raštu visus prašomus teisės aktus ir teismų sprendimus, nepažeidė galiojančio teisinio reguliavimo ar pareiškėjo teisių.

6. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į Vilniaus PN ir Departamento atsiliepimuose išdėstytą poziciją, kuriuose jis nesutiko su atsiliepimuose nurodytais argumentais. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepaneigė nei vieno jo skundo argumento ir fakto, todėl pareiškėjo argumentai yra pagrįsti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus PN Rašto ir Departamento Rašto dalies dėl Vilniaus PN Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

9. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

9.1. Pareiškėjas 2019 m. sausio 21 d. kreipėsi į Vilniaus PN su prašymu (toliau – ir Prašymas) pateikti: 1) teisės aktus (BVK; PĮVTT; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK)); 2) nacionalinių teismų sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus, priimtus nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus nuo 2015 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos); 3) tarptautinių teismų sprendimus (EŽTT sprendimu, priimtus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos ir Konvenciją); 4) CPT (Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą) rekomendacijas šalims narėms nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos.

9.2. Vilniaus PN Raštu pareiškėjas informuotas, kad jo prašymas negali būti tenkinamas. Vilniaus PN Rašte nurodyta, kad nuteistieji turi teisę nuteistųjų bibliotekoje susipažinti su pagrindiniais, laisvės atėmimo bausmę reglamentuojančiais, teisės aktais (t. y. BVK, PĮ VTT, CPK), taip pat paaiškinta, kad teisės aktai neįpareigoja nuteistųjų aprūpinti visais jų pageidaujamais teisės aktais ir teismų sprendimais, paaiškinta apie galimybę ieškoti teismų sprendimų naudojantis riboto interneto prieiga (toliau – RIP), kurios naudojimosi tvarką nustato Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 3-1. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis turėtų konkretizuoti, kokie dokumentai jam reikalingi ir ko siekia, o pareiškėjo nekonkretizuoto prašymo tenkinimas reikštų neproporcingai dideles laiko ir darbo sąnaudas.

9.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN Raštu, 2019 m. vasario 25 d. su skundu kreipėsi į Departamentą. Departamento Raštu pareiškėjo skundas netenkintas, Departamentas nurodė, kad Vilniaus PN pareiškėjui pateikė aiškų ir teisės aktais pagrįstą atsakymą ir nėra nustatytų faktinių duomenų apie tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti rašytinę informaciją apie jo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas.

10. Teismas, atsižvelgęs į BVK nuostatas (11 str. 1 d. 1 p.) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) nuostatas (4 p., 1921 p., 192 p.), padarė išvadą, kad nuteistasis turi teisę gauti informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, bei nuteistųjų teises ir pareigas, todėl pataisos įstaiga privalo nuteistajam pateikti tokio pobūdžio prašomą informaciją. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktų, teismų sprendimų ir kitų dokumentų pateikimo raštu (atspausdinimas ar kopijų padarymas) tvarka yra aiškiai reglamentuota Taisyklių 192 ir 1921 punktuose, o šios paslaugos nuteistajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus PN Rašte iš esmės aiškiai pateikta informacija apie pareiškėjo teises, kaip tai numato BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas gauti pageidaujamą informaciją ir rašytinius dokumentus nėra absoliutus. Teismas sutiko su Vilniaus PN Rašte išdėstytais argumentais, jog pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistasis turi teisę gauti informaciją, susijusią su asmens motyvuotu ir pagrįstu prašymu, kylančiu iš siekio įgyvendinti ir ginti pažeistas savo teises, kai tokiam teisių įgyvendinimui ar gynybai yra būtina konkreti informacija, tačiau norėdamas gauti tam tikrų, konkrečių, viešai prieinamų sprendimų (kuriuos galima surasti interneto svetainėse) kopijas pagal PĮ VTT 1921 punkte nustatytą tvarką turi pateikti prašymą dėl dokumentinės medžiagos atspausdinimo.

12. Teismas, apžvelgęs RIP Tvarkos aprašo nuostatas (1.1.–1.3, 6 p., 8 p., 10 p.), konstatavo, kad tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems nuteistiesiems galioja RIP tvarkos apraše nustatyta tvarka, naudojantis ribota interneto prieiga, tame tarpe ir dėl naudojimosi trukmės. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisė naudotis ribota interneto prieiga būtų pažeista, ar prieštarautų RIP tvarkos apraše nustatytai tvarkai, o ir pats pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų apie jo teisių pažeidimą šiuo aspektu, todėl pareiškėjo argumentą, kad jis negali tinkamai susipažinti su nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimais dėl to, jog RIP gali naudotis tik 2 kartus per mėnesį po 15 minučių, teismas atmetė.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodė, kad sutinka su Vilniaus PN Rašte pateiktu argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų aprūpinti nuteistuosius visais prašomais teisės aktais, tarptautinių bei nacionalinių teismų sprendimais, todėl pareiškėjas, norėdamas gauti konkrečius teisės aktus ar teismų sprendimus, turi vadovautis PĮ VVT ir RIP tvarkos apraše nustatyta tvarka, apie tai pareiškėjas buvo informuotas Vilniaus PN Raštu.

14. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, minėtame rašte nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Įvertinęs tai, kad Vilniaus PN Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Departamento Rašto dalį dėl Vilniaus PN Rašto.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

16.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, pareiškėjui norint sužinoti apie savo teises ir laisves, jis turi pateikti motyvuota prašymą. Toks reikalavimas nėra įtvirtintas jokiame teisės akte, o teismas savo sprendimą privalo pagrįsti teisės aktų nuostatomis.

16.3. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas negali tinkamai įgyvendinti savo teises į gynybą.

16.4. Vadovaujantis Pilietinių ir politinių teisių paktu, asmuo turi teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, pakte nenumatyta galimybė už tai reikalauti pinigų.

16.5. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose negali būti nustatyti ribojimai, kurie nenumatyti įstatymuose. Todėl, BVK 11 straipsnio 1 dalyje nesant reikalavimo mokėti už informaciją, pataisos įstaiga privalo aprūpinti nuteistąjį tokia informacija.

16.6. Pareiškėjas realiai negali pasinaudoti RIP, nes tam yra skirtas pernelyg trumpas laikas, kurio nepakanka visai reikiamai informacijai rasti ir išanalizuoti.

16.7. Pareiškėjas ginčą kėlė dėl informacijos nepateikimo pagal BVK 11 straipsnio 1 dalį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjo galimybę pasinaudoti RIP. Pareiškėjo nuomone, tai rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

16.8. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo prašymui įvykdyti atsakovo atstovui prireiktų nepagrįstai didelių darbo sąnaudų, tačiau tuo pačiu teigia, kad pareiškėjas visą medžiagą gali rasti per 15 min., kai gali naudotis RIP. Pareiškėjo nuomone, tai taip pat rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

17. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

18. Vilniaus PN pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino.

19. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus PN Rašto ir Departamento Rašto dalies dėl Vilniaus PN Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiami sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo skundą atmetė.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nevertino, kad atsakovo atstovo veiksmais buvo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, nepagrįstai vertino pareiškėjo galimybę naudotis RIP, nors pareiškėjas ginčą kėlė dėl BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos teisės gauti informaciją pažeidimo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

24. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta.

25. Pareiškėjas pateikė Prašymą (b. l. 38) pateikti jam šią medžiagą: 1) teisės aktus (BVK; PĮVTT; CPK); 2) nacionalinių teismų sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus, priimtus nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus nuo 2015 m. sausio 1 d. iki šios dienos; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos); 3) tarptautinių teismų sprendimus (EŽTT sprendimu, priimtus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šios dienos ir Konvenciją); 4) CPT (Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą) rekomendacijas šalims narėms nuo 2005 m. sausio 1 d. iki šios dienos. Vilniaus PN Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN Raštu, kreipėsi su skundu į Departamentą (b. l. 30–35). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šiame skunde (1.1 p.) nurodė, jog teisės aktus gavo iš bibliotekos, todėl pretenzijų dėl šio aspekto neturi.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir EŽTT praktiką, nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja BVK nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3158-624/2020).

28. Akcentuotina, kad pareiškėjo Prašyme (b. l. 38) nėra pateikta jokių argumentų ir motyvų, kodėl pareiškėjui būtina susipažinti su tokios didėlės apimties medžiaga, kaip tai susiję su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis. Kaip minėta, BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina asmenų teisę būtent teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas, taigi pareiškėjo argumentai, kad PĮVTT nuostatos neturi būti taikomos, nes prieštarauja BVK nuostatoms, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas pateikti visą įvairių teismų praktiką (nuo 2005 m., nuo 2009 m., nuo 2015 m.) ir kitą medžiagą yra akivaizdžiai neproporcingas ir nesusietas su konkrečiu pareiškėjo teisiniu interesu, pareiškėjas visiškai nedetalizavo Prašymo (pvz., kaip nurodyta teismų praktika susijusi su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis). Kaip teisingai nurodyta Vilniaus PN Rašte, pareiškėjas konkrečią informaciją gali rasti, naudodamasis RIP ir, vadovaujantis PĮVTT 1921 punktu, pateikti prašymą išspausdinti šią medžiagą. Taigi, Vilniaus PN Raštu pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjo Prašyme nurodytą medžiagą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas teisingai paliko galioti ir Departamento Rašto dalį dėl Vilniaus PN Rašto.

29. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad, kad administraciniame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes teismas įvertino ne pareiškėjui palankiu būdu, savaime, nenustačius minėtų sąlygų, negali būti pagrindas teismo šališkumui įrodyti. Kadangi byloje nenustatyta nei viena sąlyga, kuria galėtų būti pagrindžiamos abejonės teismo nešališkumu, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl teismo šališkumo pripažįsta nepagrįstais.

30. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius