2025-01-29 Nr. AB-1881-3-61-3-04600-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1062-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04600-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182377 (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 24S203885 (toliau – ir Sprendimas 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam pateikus skundą šioje administracinėje byloje dėl Sprendimo 1, atsakovas išsikvietė pareiškėją ir jam pateikė Sprendimą 2, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją per 7 dienas grįžti į Ukrainą (iki 2024 m. rugsėjo 13 d.). Sprendimas 2 priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl byloje nusprendus, kad Sprendimas 1 yra neteisėtas, išnyktų ir Sprendimo 2 teisinis pagrindas. Sprendimu 1 buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760346601, galiojęs iki 2026 m. balandžio 8 d., nes kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1860) kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861) 29 straipsnio c punkte aiškiai nustatyta, kad išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, taip pat d punkte nustatyta, jog išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje. Sprendime 2 neatsižvelgta į šį reglamentavimą. 2024 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Bylefeldo meras 2024 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu, vadovaudamasis Vokietijos gyvenamosios vietos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė 3 metams apriboti pareiškėjui atvykimą į Vokietijos Federaciją. Pareiškėjas Vokietijos Federacijoje yra pateikęs skundą dėl minėto įsakymo. Pareiškėjui buvo nustatytas terminas išvykti iš Vokietijos 2024 m. rugpjūčio 8 d., jis išvyko 2024 m. rugpjūčio 6 d., t. y. nepraleidęs termino. Minėtame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 3 metus atvykti į Vokietijos Federaciją (ne į Šengeno erdvę), todėl draudimas atvykti į šalį galioja tik Vokietijos teritorijoje. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, nenustatė ir nevertino šios aplinkybės, apskritai nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į SIS. Sprendime nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į Vokietijos Federacijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Migracijos departamentą, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Atsakovas nevertino dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnis reglamentuoja a posteriori (iš patirties, iš patyrimo) konsultacijas įvedus perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kad kai paaiškėja, jog valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šiame straipsnyje nustatytų taisyklių. Tiek iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tiek iš Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnio nuostatų kyla Migracijos departamento pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (šiuo atveju – Vokietijos Federacija), kuri į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Kadangi Vokietijos institucijos 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas buvo apskųstas, iš esmės atsakovas sukūrė situaciją, kai neįsiteisėjusiam sprendimui suteikiama galia. Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos.

5. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad Ukrainos įmonė pareiškėjui pasiūlė darbą Vokietijoje, bet kažkokie dokumentai nebuvo baigti. Migracijos departamentas jam nepasiūlė jokių variantų likti dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą rugpjūčio 16 d. dėl leidimo laikinosios apsaugos pagrindu išdavimo, tačiau negavo atsakymo. Privaloma nurodyti, kad nėra pagrindo išduoti leidimo gyventi dėl humanitarių priežasčių. Jei atsakovas būtų vertinęs, būtų pasiūlęs pateikti prašymą. Padarytas Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnio pažeidimas, konsultacijos iš esmės nebuvo vykdomos. Sprendimas 2 negalėjo būti priimtas, nes buvo priimtas prašymas dėl laikinosios apsaugos ir pateiktas prašymas dėl sprendimo panaikinimo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad 2024 m. kovo 13 d. gavo pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kurio profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir kuriam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, kad dirbs uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Solutionua“ (toliau – ir Bendrovė) pagal darbo sutartį plytų mūrininku. 2024 m. balandžio 4 d.

Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2024 m. balandžio 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760346601, galiojantis iki 2026 m. balandžio 8 d., įteiktas pareiškėjui 2024 m. balandžio 16 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o darbo pagrindu. Migracijos departamento duomenimis, kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į SIS įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860) nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182377 (Sprendimas 1) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 24S203885 (Sprendimas 2) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-1337-624/2024 ir ši byla nėra analogiškos. Minimoje byloje buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo, o ne panaikinimo klausimas, o teismas įvertino, kad buvo pažeistos procedūrinės taisyklės dėl konsultacijų su kita Šengeno valstybe.

Migracijos departamentas vykdė konsultacijas su Vokietijos Federacijos Respublika. 2024 m. rugpjūčio 5 d. gauta SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad dėl pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus, kuris gali būti sutrumpintas iki 2 metų, jei asmuo laiku savanoriškai išvyks iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., dėl nelegalaus darbo Vokietijoje. Tą pačią dieną atsakovas išsiuntė atsakymą SIRENE Vokietijos nacionaliniam skyriui, informuodamas apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą.

Todėl Migracijos departamentas nepažeidė Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnio.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi. Remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2024 m. rugpjūčio 2 d. N forma, dokumento Nr.: DE-BVA-SISKOM240801000229), nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Vokietijos Federacijos, kartu uždraudžiant atvykti 3 metus su galimybe šį terminą sutrumpinti iki 2 metų, jei asmuo savanoriškai išvyks iki nustatyto termino – 2024 m. rugpjūčio 8 d. Byloje nėra sprendžiamas Vokietijos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Leidimą laikinai gyventi išdavus darbo pagrindu bei, kadangi Sprendimu 1 nėra spręsta dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo, nebuvo pagrindo pareiškėjo situaciją vertinti geopolitinės padėties aspektu. Priimti sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus.

9. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad Vokietijos teismo sprendimas neaktualus, nes Sprendimas 1 priimtas Įstatymo 35 straipsnio pagrindu (įvestas įspėjimas SIS). Vokietijos teismo sprendimas padarys įtaką tik Vokietijos atstovų sprendimams dėl informacijos įtraukimo į SIS. Pareiškėjo prašymas dėl laikinosios apsaugos yra priimtas rugpjūčio 14 d., sprendimas dėl šio prašymo dar nėra priimtas. Sprendimas 2 priimtas, nes priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 125 straipsnio 2 punktą.

II. 10. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 24S203885 (Sprendimą 2), o kitą skundo dalį atmetė, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 11,50 Eur iš atsakovo.

11. Teismas nustatė, kad UAB „Solutionua“ pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20240220-038448, kuriame numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2024 m. balandžio 1 d. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 8 d. išdavė leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Nr. 760346601, galiojantį iki 2026 m. balandžio 8 d. (toliau – ir Leidimas).

12. Teismas pažymėjo, kad Vokietijos Federacinė Respublika paskelbė perspėjimą SIS dėl pareiškėjo, nes 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus, kuris gali būti sutrumpintas iki 2 metų, jei asmuo laiku savanoriškai išvyks iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., dėl nelegalaus darbo Vokietijoje. 2024 m. rugpjūčio 5 d. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą 1, kuriuo panaikino Leidimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog dėl asmens kita Šengeno valstybė (Vokietijos Federacija) į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

13. Teismas aptarė ginčui aktualias Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas ir nurodė, kad nors pareiškėjas teismui pateikė 2024 m. rugpjūčio 15 d. ieškinį prieš Bylefeldo miestą (bylos kodas: 150.32DMSHaft), kuriuo prašoma panaikinti 2024 m. rugpjūčio 1 d. priimtą sprendimą, administracinės bylos nagrinėjimo metu teismui nepateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija 2024 m. rugpjūčio 1 d. priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl pareiškėjo deportavimo.

14. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, t. y. nurodyta, kuriais atvejais panaikinamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui. Reglamentas (ES) 2018/1861 nustato, jog perspėjimą iš SIS gali keisti, taisyti ar ištrinti tik perspėjimą pateikusi valstybė narė.

15. Teismas iš pateiktos N formos nustatė, kad formoje nurodomas žinutės (pranešimo) laikas (2024 m. rugpjūčio 2 d.), konsultavimo priežastis (leidimą suteikusios valstybės narės informavimas apie perspėjimo priežastį), už konsultavimą atsakinga institucija ir sprendimą priėmusi institucija (užsieniečių institucija „STV Bielefeld“), sprendimo priėmimo priežastis (nelegalus darbas), sprendimo priėmimo data (2024 m. rugpjūčio 1 d.), taip pat Vokietijos SIRENE parengtoje N formoje nurodoma papildoma informacija (nurodomos aplinkybės, susijusios su priimtu sprendimu). Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo skunde išsakyta pozicija, kad Migracijos departamentas pažeidė Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnį ir nevykdė pareigos vykdyti konsultacijas su Vokietijos Federacine Respublika.

16. Teismas iš Sprendimo 1 sprendė, kad matyti, jog atsakovas įvertino tai, kad leidimas laikinai gyventi asmeniui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o 2024 m. vasario 20 d. Migracijos departamentas gavo asmens prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kurio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir kuriam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams; prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi asmuo buvo nurodęs, kad dirbs Bendrovėje pagal darbo sutartį plytų mūrininku. Taigi iš atsakovo Sprendimo 1 yra aišku, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, dėl sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų buvimo / nebuvimo. Be to, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, jog yra pateikęs prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje laikinosios apsaugos pagrindu išdavimo. Taigi būtent Migracijos departamentui priimant sprendimą dėl pastarojo prašymo pagrįstumo, bus vertinami pagrindai, susiję su laikinosios apsaugos suteikimu / humanitarinėmis priežastimis.

17. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi aktualia SIS informacija, pagal kurią pareiškėjui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę ar joje apsigyventi iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų įvestą perspėjimą, turėjo pareigą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pareiškėjo atžvilgiu, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti Leidimą. Teismo vertinimu, Sprendimas 1 buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis ir atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.

18. Teismas nustatė, kad Sprendime 2 nurodoma, jog sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių.

19. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, jog pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo, prašymas buvo priimtas. Teismo posėdžio dieną (teismui išeinant priimti sprendimą) Migracijos departamento sprendimas dėl šio prašymo dar nebuvo priimtas. Teismas konstatavo, kad Sprendimas 2 buvo priimtas pažeidžiant Įstatymo 125 straipsnio 4 dalyje numatytą imperatyvią nuostatą, draudžiančią priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kol nagrinėjamas prašymas Įstatymo IV skyriaus nustatyta tvarka. Atsakovas nei Sprendime 2, nei administracinės bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su 2024 m. rugpjūčio 14 d. prašymo nagrinėjimo eiga, nepasisakė, kokiu pagrindu buvo priimtas Sprendimas 2 esant neišnagrinėtam prašymui (nepriimtam sprendimui) dėl laikinosios apsaugos suteikimo. Teismas sprendė, kad Sprendimas 2 priimtas pažeidžiant imperatyvias sprendimo priėmimo procedūros nuostatas ir toks pažeidimas laikytinas esminiu, ir nepasisakė dėl kitų argumentų, kurių pagrindu pareiškėjas kvestionuoja Sprendimo 2 teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas pareiškėjo patikslintą skundą tenkino iš dalies ir Sprendimą 2 panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

20. Kadangi iš dviejų pareiškėjo keltų materialiųjų reikalavimų patenkintas reikalavimas dėl vieno skundžiamo akto (Sprendimo 2) panaikinimo, teismas pareiškėjui priteisė 11,50 Eur (23 Eur x 0,5) bylinėjimosi išlaidų.

III. 21. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Sprendimą 1.

22. Pareiškėjas teigia, kad Reglamentas (ES) 2018/1861 įpareigoja valstybę narę prieš priimant savo sprendimą, atsižvelgti į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikantis nacionalinės teisės, atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs teisės normas ar keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, be to, Sprendime 1 nebuvo nurodyta, kad priimant jį buvo konsultuojamasi ir jokie motyvai nebuvo atskleisti, o teismas nevertino šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į SIS, o teismo įvardintos priežastys dėl atsakovo pateiktos N formos, nesudaro pagrindo atsakovui priimti skundžiamą Sprendimą 1.

23. Pareiškėjas dėl Sprendimo 1 neteisėtumo iš esmės laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodo, jo vertinimu, ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad atsakovas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

24. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime 1 nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Vokietijos Federacijos kompetentingą instituciją ar bent svarstęs tą daryti, todėl buvo padarytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnio pažeidimas. Atsakovas nevertino dėl kokių priežasčių Vokietijos Federacija priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti, taip pat nevertino, ar pareiškėjas pasinaudojo savo teise į apeliaciją. Pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių netyrė.

25. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neatliko išsamaus individualaus vertinimo, Sprendime 1 buvo pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos. Nevertinta ar egzistuoja pagrindai išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, taip pat nesikonsultuota su Vokietijos Federaciją.

26. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiams, neteisingai taikė teismų praktiką, ir priėmė nepagrįstą bei nemotyvuotą sprendimą.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodoma teismų praktika priimta bylose, kurių faktinės ir teisinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjama byla. Atsakovo teigimu, priimdamas Sprendimą 1 jis vykdė konsultacijas su Vokietijos Federacine Respublika. Pareiškėjui Leidimą išdavus darbo pagrindo bei atsižvelgiant į tai, kad Sprendimu 1 nėra spręstina dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo, nebuvo pagrindo pareiškėjo situaciją vertinti geopolitinės padėties kontekste. Atsakovo vertinimu, Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ nuostatas, o pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 24S182377 (Sprendimas 1), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, ir 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 24S203885 (Sprendimas 2), kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – dėl Sprendimo 1 skundą atmetė, o Sprendimą 2 panaikino. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendime 1 pagrįstai vadovavosi aktualia SIS informacija, pagal kurią pareiškėjui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę ar joje apsigyventi iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. ir turėjo pareigą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti Leidimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Dėl Sprendimo 2 pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis atsakovo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Įstatymo 125 straipsnio 4 dalyje numatytą imperatyvią nuostatą, draudžiančią priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kol nagrinėjamas prašymas Įstatymo IV skyriaus nustatyta tvarka, todėl dėl esminio procedūrinio pažeidimo jis neteisėtas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sprendimas 1 nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neatlikus konsultacijų su užsienio valstybe, atsakovas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl pažeisti minėta Įstatymo norma ir Reglamento (ES) 2018/1861 29 straipsnis, neįvertinta individuali pareiškėjo situacija.

32. Nustatyta, kad byloje skundžiamas Sprendimas 1 priimtas ir pareiškėjui išduotas Leidimas panaikintas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Migracijos departamento turimais duomenimis, kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

33. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (ES) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

34. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad galima panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

35. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kita Šengeno valstybė – Vokietijos Federacinė Respublika, yra įtraukusi į SIS įspėjimą dėl užsieniečio gražinimo su draudimu atvykti. Sprendime 1 įvertintas ir antrosios sąlygos egzistavimas – nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o išduotas kaip asmeniui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendime 1 nustatytos ir nurodytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėjo nesieja ilgalaikiai ekonominiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Taigi, pareiškėjo atveju egzistuoja abi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo sąlygos, nustatytos įstatyme (Įstatymo 34 str. 1 d. 3 p.).

36. Pareiškėjo argumentai, kad jis Vokietijos Federacinės Respublikos įgalioto asmens sprendimą dėl jo grąžinimo apskundė ir pateikta ieškinio kopija dėl šio sprendimo apskundimo nagrinėjamu atveju nepaneigia įrašų SIS teisingumo, kurie ir buvo pagrindu priimti Sprendimą 1. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš Bielefeldo mero 2024 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo, kuriuo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos, matyti, kad jis vykdomas nedelsiant, jo apskundimas neturi stabdomojo poveikio. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad išsiuntimo, deportacijos ar grąžinimo atvejais išvykus iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos, Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) atsiranda pranešimas dėl draudimo atvykti, draudimas atvykti taikomas visoje Šengeno erdvėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų ar duomenų apie tai, kad SIS duomenys galėtų būti neteisingi, o oficialiais SIS duomenimis abejoti šiuo atveju nėra pagrindo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl atsakovas, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu 1, kuris pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas privalėjo visą šio leidimo galiojimo laikotarpį atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, pareiškėjas išvyko į kitą Šengeno valstybę, kurioje dirbo neteisėtai, todėl buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Vokietijos Federacijos, kartu jam uždraudžiant atvykti 3 metus, su galimybe šį terminą sutrumpinti. Vokietijos Federacijos institucijos priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl su tuo susiję klausimai, taip pat ir klausimas dėl pareiškėjo išvykimo per nustatytą terminą, šioje byloje nėra sprendžiami. Kaip jau minėta, Migracijos departamentas šiuo atveju ne vykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimą, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (nors pareiškėjas nesutinka su Vokietijos Bielefeldo miesto mero 2024 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu dėl jo atvykimo į Vokietijos Federaciją apribojimo, pareiškėjas neneigia, jog toks įsakymas, kuris yra pateiktas byloje, ir, atitinkamai, įspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje egzistuoja). Todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas priėmė Sprendimą 1 nepagrįstai, neišsiaiškinęs esminių aplinkybių ir neatsižvelgdamas į tai, kad administracinis aktas, kuriuo remiantis į SIS sistemą buvo įtrauktas įspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, yra apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, atmetamos.

38. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. gavęs SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus 2024 m. rugpjūčio 2 d. N formą (Konsultacijos procedūra pagal 25(1) straipsnį; dokumento Nr. DE-BVA-SISKOM-240801000229), kurioje buvo nurodyta, jog 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus, kuris gali būti sutrumpintas iki 2 metų, jeigu asmuo laiku savanoriškai išvyks iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., dėl nelegalaus darbo Vokietijoje, atsakovas išsiuntė atsakymą SIRENE Vokietijos nacionaliniam skyriui, kuriame nurodė apie leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pareigą vykdyti konsultacijas su Vokietijos Federacija įvykdė. Migracijos departamentui pateikta informacija buvo pakankama Sprendimui 1 priimti. Pažymėtina, kad atsakovas ginčo situacijoje aktualiais atvejais ne vykdo kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimą, o taiko nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių šiuo atveju Sprendimui 1 priimti pakako.

39. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju atsakovas, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą 1, kuris yra pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atitinka VAĮ nuostatas ir panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą neperžengdama jo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis