2021-01-27 Nr. AB-1838-3-64-3-00245-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-81-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00245-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas), atstovaujamą Savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), teisės aktų nustatyta tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. parengti visą (duomenys neskelbtini) rajone, paviršinio vandens nuvedimo techninį projektą ir jį įvykdyti (sutvarkyti paviršinio vandens nuvedimą iš (duomenys neskelbtini) r., esančių sklypų); 2) priteisti iš atsakovo Savivaldybės 35 256 Eur turtinės žalos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Turtinė žala atsirado dėl Savivaldybės valdomame patikėjimo teise valstybiniame žemės sklype tinkamai neįrengtos melioracijos sistemos, kuriame nebuvo atliekami žemės sklypo nusausinimo darbai, dėl to šalia minėto žemės sklypo, esanti pareiškėjos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) r., (toliau – ir pareiškėjos žemės sklypas) ir jame esančius pastatus užliedavo vanduo, tokiu būdu pareiškėja patyrė turtinę žalą. Pareiškėja pateikė Savivaldybei lokalinę sąmatą, patvirtinančią reikalingų atlikti darbų dėl gyvenamojo namo pamatų, pirmojo aukšto grindų, ūkinio pastato bei elektros instaliacijos sugadinimo, susikaupus vandeniui dėl Savivaldybės žemės sklype tinkamai neįrengtos melioracijos sistemos, apimtis bei išlaidas, tačiau atsakovas pareiškėjos prašymo atlyginti turtinę žalą netenkino. Būtent minėta sąmata patvirtina pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydį.

2.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ), Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ, Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintų Miestų ir miestelių vandentvarkos ūkio plėtojimo pagrindinių krypčių (toliau – ir Nutarimas Nr. 1167), Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijos nuostatomis, savivaldybės, siekdamos įgyvendinti joms įstatymų leidėjo priskirtas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimo funkcijas, turi veikti aktyviai: užtikrinti nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą pagal jos kompetenciją šioje srityje; organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą; pagal turimas lėšas perimti ir sutvarkyti jai nepriklausančius, bešeimininkius vandentvarkos ūkio objektus; inicijuoti bešeimininkių daiktų nuosavybės teisės nustatymą ir kt. Todėl Savivaldybė yra atsakinga už netinkamai įrengtas melioracijos sistemas.

2.3. Nors atsakovas buvo pareiškėjai nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) kaime 1985 m. drenažo sistema buvo pripažinta netinkama naudoti, nes drenažo sistemos buvo įrengtos 1960–1970 m., vykusios statybos tas sistemas sugadino ir jų suremontuoti buvo neįmanoma, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių melioracijos sistemų sugadinimo faktus, atsakovo pastangas šias melioracijos sistemas sutvarkyti, įrodymų, kad Administracija yra pradėjusi procedūrą dėl nurodytų paviršinių (lietaus) nuotekų tinklų perėmimo kaip bešeimininkio turto (jei melioracijos (drenažo) sistemos buvo pripažintos netinkamos naudoti ir tapo bešeimininkėmis).

2.4. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjos žemės sklypas ir jame esantis namas yra užliejami jau nuo 2000 m. 2010 m. Pareiškėja kreipėsi į draudimo bendrovę dėl nuostolių atlyginimo. Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ 2010 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 1101497 nurodė, kad draudimo pareiškėjai nemokėjimo pagrindas yra tai, kad vanduo laikosi ilgą laiką ir pastovus vandens buvimas ardo (pūdo) medinius pastatus, drėgmė kaupiasi name, dėl to nuostolių negali atlyginti, kadangi žala atsiranda dėl ilgalaikio vandens poveikio ir drenažo sistemos gedimo. Kaip nurodyta Administracijos Žemės ūkio skyriaus Melioracijos poskyrio 2010 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. SZZ-125, drenažas yra išbrauktas iš Savivaldybės melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitos ir nėra aišku, kam šiuo metu priklauso. Taigi atsakovas ne tik, kad neorganizuoja, nekoordinuoja ir nekontroliuoja nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, tačiau net nepasirūpina, jog neprižiūrima drenažo sistema būtų perimta ir sutvarkyta. Atsakovui jau nuo 2010 m. minėta situacija buvo žinoma, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad pareiškėjai daroma žala (pasekmės) būtų pašalinta ar bent jau nedidėtų. Tik 2013 m. atsakovui atlikus paprastąjį šulinių, esančių prie pareiškėjos esančiame žemės sklype ir kitoje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje, remontą, paviršinis (lietaus) vanduo nustojo kauptis. Aplinkybes dėl pareiškėjos žemės sklypo ir jos namo užliejimo patvirtina ir Savivaldybės (Administracijos) pateikti atsakymai (pvz., Administracijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr. S-1717 (3.34), 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. S-1717 (3.334)). Atsakovas nepateikė duomenų, kad, gavusi pranešimus ir žinodama apie (duomenys neskelbtini) kaime ilgą laiką trukusią bešeimininkių nuotekų tinklų prastą būklę, Savivaldybė būtų bandžiusi spręsti situaciją, siekdama išvengti žalos pareiškėjai padarymo ar ją sumažinti.

2.5. Pareiškėja padavė pareiškimą, kuriuo atsisakė skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. parengti visą (duomenys neskelbtini) r., paviršinio vandens nuvedimo techninį projektą ir jį įvykdyti (sutvarkyti paviršinio vandens nuvedimą iš (duomenys neskelbtini) r., esančių sklypų).

3. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

3.1. Dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų, kurie kildinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo nuostatomis ir VSĮ 7 straipsnio 27 punktu, yra motyvuotai pasisakyta 2015 m. rugsėjo 15 d. administracinės procedūros teikime Nr. J2-51 (21.2) „Dėl žalos atlyginimo R. D.“.

3.2. Nėra oficialių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) kaime buvo įrengti paviršinio vandens surinkimo įrenginiai, todėl Savivaldybės taryba 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-278 „Dėl viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkymo paskyrimo bei viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijų priskyrimo“ paskyrė tik viešojo geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkytoją. Pareiškėjai netenka mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos teikimą, nes (duomenys neskelbtini) kaime tokia paslauga neteikiama.

3.3. Pareiškėjos žemės sklypas ribojasi iš vienos pusės su valstybinės reikšmės keliu (duomenys neskelbtini). Už valstybinės reikšmės kelio priežiūrą atsakinga Lietuvos Respublikos kelių direkcija ir valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Šiaulių regiono keliai“. Įrengiant ar rekonstruojant kelius turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto Kelių techninio reglamento KTE 1.01:2008 „Automobiliniai keliai“ reikalavimų. Šis reglamentas nurodo, kokie hidrotechnikos statiniai įrengiant ar rekonstruojant kelią lietaus ar kito paviršinio vandens nuleidimui turi būti įrengiami, kad jis nepatektų į žemės sklypus, besiribojančius su keliu. Nutarimas Nr. 1167 reglamentuoja Lietuvos Respublikos miestų ir miestelių vandentvarkos ūkio plėtojimą, tačiau (duomenys neskelbtini) buvo ir yra kaimas, todėl nepatenka į šiuo nutarimu reglamentuojamų objektų sąrašą. Be to, (duomenys neskelbtini) kaime nėra turto, kuris būtų priskirtas hidrotechnikos statinių grupei (lietaus kanalizacijos ar paviršinio vandens nuleidimo sistemos).

3.4. Aplink pareiškėjos žemės sklypą Savivaldybė neturi nei nuosavybės teise priklausančių, nei kitais teisiniais pagrindais naudojamų žemės sklypų. (duomenys neskelbtini) kaime drenažo sistema buvo pripažinta netinkama naudoti 1985 m., nes drenažo sistemos buvo įrengtos 1960–1970 m., o šiuose žemės sklypuose vykusios statybos tas sistemas sugadino, jų suremontuoti buvo neįmanoma. Todėl Savivaldybė negali būti atsakinga už objekto, kuris nebeegzistuoja, netinkamą įrengimą ir priežiūrą. Be to, pareiškėjos žemės sklypas yra namų valda, kuri yra (duomenys neskelbtini) kaime. Gyvenvietėse pagal Melioracijos įstatymą nėra ir negali būti melioracijos statinių ir melioruotų žemių, jos nėra įtraukiamos į sausinamų žemių sąrašą. Pareiškėja taip pat nepagrįstai sutapatina du skirtingus institutus – „valstybės ir savivaldybių turto nurašymas“ ir „bešeimininkis turtas“. (duomenys neskelbtini) kaime iki 1985 m. buvusi drenažo sistema priklausė (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui, t. y. valstybei, ir nebuvo bešeimininkis turtas. Todėl Savivaldybė neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti drenažo sistemą, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime iki 1985 m., bešeimininkiu turtu ir kreiptis į teismą dėl šio turto pripažinimo jos nuosavybe. Pareiškėja pateikė lokalinę sąmatą, kokios vertės remonto darbus planuoja atlikti, tačiau tai nėra patirtos išlaidos. Be to, nėra atlikta nekilnojamojo turto, priklausančio pareiškėjai, ekspertizė, dėl to nėra aišku, ar visi lokalinėje sąmatoje numatyti remonto darbai yra būtini ir jų atsiradimą sąlygojo pareiškėjai priklausančio turto užliejamas vandeniu. Nei viena pusė neturi rašytinių įrodymų, kad pareiškėjos žemės sklypas būdavo apsemtas vandeniu. Savivaldybė raštuose, siųstuose pareiškėjai, tik konstatuodavo, kad yra tikimybė, jog pareiškėjos žemės sklypas gali būti apsemiamas vandeniu, nes jis yra lomoje. Tačiau nuvykusios kelios Savivaldybės komisijos negalėjo tokio fakto užfiksuoti, nes tuo metu jis nebuvo apsemtas. Taip pat būtina įvertinti pareiškėjos namo nusidėvėjimą ir kitas klimato sąlygas, kurios pablogino pastato būklę. Taigi pareiškėja pateikė nepakankamai įrodančių dokumentų turtinės žalos dydžiui nustatyti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2017 m. birželio 12 d. sprendimu priėmė pareiškėjos pareiškimą dėl dalies skundo atsisakymo ir tuo pagrindu nutraukė bylos dalį dėl skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. parengti visą (duomenys neskelbtini) r., paviršinio vandens nuvedimo techninį projektą ir jį įvykdyti (sutvarkyti paviršinio vandens nuvedimą iš (duomenys neskelbtini) r., esančių sklypų), o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas vertino, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjos namo ir malkinės būklė pablogėjo dėl apsemto pareiškėjos žemės sklypo. Taip pat neįrodyta, kad Savivaldybė būtų elgusis nerūpestingai, neatidžiai, nesąžiningai. Todėl byloje nėra nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai. Teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėja neįrodė, jog ji apskritai patyrė turtinę žalą, ir pareiškėjos reikalavimą atlyginti žalą atmetė. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas nepriteisė bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 6. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimu, prašė panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių nuostatomis, Savivaldybė turėjo teisę imtis veiksmų, kad bešeimininkiai nuotekų tinklai, drenažo sistemos būtų apskaitytos ir perduotos Savivaldybės nuosavybėn, tačiau to nesiėmė, nors apie jų prastą būklę buvo žinoma nuo 2006 m. Atsakovas nesirūpino, kad neprižiūrima drenažo sistema būtų perimta ir sutvarkyta.

6.2. Nors Savivaldybė teigė, kad melioracijos sistema yra pripažinta netinkama naudoti nuo 1985 m., tačiau 2010 m. spalio 12 d. rašte S-2103 (8.16) nurodė, jog pareiškėjos žemės sklypo užliejimo priežastis blogai funkcionuojanti melioracijos sistema ir užsikišusi pralaida per (duomenys neskelbtini) gatvę. 2014 m. balandžio 28 d. ir 2015 m. birželio 11 d. Melioracijos statinių ir paviršinio vandens poveikio žemės sklype įvertinimo aktai surašyti jau po 2013 m. atlikto paprastojo šulinių, esančių prie pareiškėjos žemės sklypo ir kitoje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje, remonto. Minėti aktai surašyti suinteresuotos šalies vertintojų, kurie išreiškė savo subjektyvią nuomonę. Savivaldybei buvo žinoma situacija dėl užliejamo pareiškėjos žemės sklypo jau 2010 m. Tik 2013 m. atlikus paprastąjį šulinių, esančių prie pareiškėjos žemės sklypo ir kitoje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje, remontą, paviršinis (lietaus) vanduo nustojo kauptis ir užlieti pareiškėjos žemės sklypą. Vien ta aplinkybė, kad Savivaldybė neturėjo pakankamai lėšų sutvarkyti drenažo sistemas, negali paneigti atsakovo atsakomybės dėl padarytos turtinės žalos pareiškėjai. Teismas netinkamai įvertino liudytojo V. R. parodymus. Liudytojas pažymėjo, kad vienas pareiškėjos namo pamato gabalas nusėdęs, o dėl nuogrindų neįrengimo jis tiek nusėsti negalėjo. Teismas visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino visų bylos įrodymų, tai pat netinkamai taikė aktualias ginčui teisės aktų nuostatas. Teismo sprendime yra ir klaidų – teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja neįrodė patirtos turtinės žalos dėl vandens apsemtos malkinės būklės pablogėjimo, tačiau pareiškėja byloje nekėlė klausimo dėl malkinės būklės pablogėjimo ir tuo pagrindu patirtos žalos.

7. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus. Pareiškėja pateikė lokalinę sąmatą, kokios vertės darbus ji planuoja atlikti, o tai neįrodo, kad pareiškėja patyrė realias išlaidas. Taip pat nėra atlikta nekilnojamojo turto, priklausančio pareiškėjai, ekspertizė. Todėl nėra aišku, ar visi minėtoje sąmatoje numatyti remonto darbai yra būtini ir jų atsiradimą sąlygojo galbūt vandeniu užlietas pareiškėjos žemės sklypas. Be to, būtina įvertinti pareiškėjos namo nusidėvėjimą ir klimato sąlygas, kurios pablogino minėto pastato būklę. Taigi pareiškėja pateikė nepakankamai įrodymų turtinės žalos dydžiui nustatyti.

V. 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl 35 256 Eur turtinės žalos priteisimo iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir šią bylos dalį perdavė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo. Kitą teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

9. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas bylai aktualiu aspektu sprendime visiškai nevertino Lietuvos draudimo 2010 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 1101497 nurodytos informacijos (šiame rašte be kita ko, nurodyta, kad „vasarą prasidėjus liūtims ir lietui vanduo pradėjo apsemti draudėjos sodybos kiemą ir sodybos pastatus, vanduo laikosi ilgą laiką ir pastovus vandens buvimas ardo (pūdo) medinius pastatus, drėgmė kaupiasi gyvenamajame name“), nesprendė dėl galimybės apklausti šį raštą surašiusių asmenų (ekspertų). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. R. teismo posėdyje paliudijo, kad ginčo pastato būklė prieš remontą buvo prasta, o tokią būklę galbūt nulėmė drėgmė bei tai, kad ginčo pastatai galbūt buvo užlieti vandeniu ir pan.

10. Pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėtų pakartotinai spręsti, ar įmanoma šią administracinę bylą išnagrinėti (inter alia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju dėl Savivaldybės veikimo ir neveikimo pareiškėjai buvo padaryta žala, nustatyti galbūt padarytos žalos dydį, priežastinį ryšį) neatsakius į nagrinėjamu atveju aktualius klausimus, reikalaujančius specialiųjų žinių. Vertindamas tai, kad šioje byloje atsakovas prašė skirti statinio ekspertizę, tačiau teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi šio prašymo netenkino iš esmės tik dėl to, kad skirti ekspertizę nesutinka pareiškėja, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl ekspertizės atlikimo sprendžia konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, kuris, siekdamas teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo, privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl turtinės žalos priteisimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė; teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

VI. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad byloje pateiktame 2020 m. balandžio 3 d. teismo ekspertizės akte Nr. 20-16, be kita ko, nurodyta, jog apžiūros, kuri buvo 2020 m. kovo 9 d., metu nustatyta, jog tarp pareiškėjos sklypo ir kaimyninių sklypų abiejose pusėse yra įrengti vandens nuvedimo grioveliai, kuriuose apžiūros metu buvo vandens; gyvenamojo namo pamatuose yra įtrūkiai, vietomis atskilusios betoninio pamato dalys, šie trūkumai yra atsiradę dėl įprasto nusidėvėjimo (pamatų nelygaus nuosėdžio, betono irimo ir kt.). Nustatyti pamatų defektai nėra užliejimo padarinys – sklypo užliejimas įprastai tokių padarinių nesukelia. Taip pat gyvenamojo namo apžiūros metu nenustatyta rąstinių sienojų defektų, rąstų defektai (puvėsis) formuojasi ilgą laiką, trumpalaikiai užliejimai (2010–2013 m.) gali turėti įtakos puvimui, tačiau tai negali būti laikoma pagrindine sienojų supuvimo priežastimi. Taip pat nurodyta, kad nustatyti ūkinio pastato defektai (pamatų įtrūkiai, betoninių grindų įtrūkiai, silikatinių plytų mūro sienų įtrūkiai) yra atsiradę dėl įprasto nusidėvėjimo ir nėra sklypo užliejimo padarinys. Teismo ekspertas, atsakydamas į jam užduotą klausimą dėl žalos, nurodė, jog „R. D. nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) r. sav., padarytų sugadinimų 2010 m. – 2013 m. paviršinio vandens (lietaus) nuotekų sankaupos (žemės sklypo užliejimo vandeniu) padarytos žalos nenustatyta“. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu teismo ekspertas prof. dr. S. M. patvirtino, jog pareiškėjos nurodomi jos žemės sklype esančių pastatų defektai negalėjo atsirasti dėl sklypo užliejimo. Kartu teismo ekspertas nurodė, kad nuolatinė žemės sklypo drėgmė tam tikros įtakos žalos atsiradimui galėjo turėti, tačiau, anot eksperto, nuolatinė drėgmė pareiškėjos žemės sklype yra ne dėl sklypo užliejimo, o dėl labai aukštai esančių gruntinių vandenų.

13. Teismas, atsižvelgdamas į GVTNTĮ 2 straipsnio 6 punktą, konstatavo, kad Savivaldybės pareiga organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą atsiranda nuo nuotekų perdavimo ribos, t. y. privačiame žemės sklype už nuotekų surinkimą yra atsakingas žemės savininkas.

14. Teismas konstatavo, kad Savivaldybė nepažeidė GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje, kaip kad teigė pareiškėja, todėl šiuo aspektu neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Teismas pripažino, kad kaip nurodė teismo ekspertas, nuolatinė drėgmė, kuri susidaro dėl aukštai esančių gruntinių vandenų, galėjo lemti tam tikrus pastatų defektus, dėl ko pareiškėjai galėjo kilti atitinkama žala, tačiau šios bylos nagrinėjimo kontekste tarp minėtos žalos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) nėra priežastinio ryšio. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

VII. 15. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimu, prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Teismo sprendimas priimtas galimai šališkai. Teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymo normas, tinkamai neįvertino (nevertino arba vertino galimai šališkai) argumentų ir surinktų įrodymų. Teismas nepagrįstai taikė šiuo metu negaliojančią GVTNTĮ redakciją. Savivaldybės atsakomybė dėl netinkamai tvarkomų paviršinių vandenų turėtų būti vertinama pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkto ir šiuo metu galiojančio GVTNTĮ 10 straipsnio nuostatas. Savivaldybė pripažįsta, kad 1985 metais nurašė dalį melioracijos sistemos, nurašymo metu nurašyta melioracijos dalis nebuvo pertvarkyta į gyvenvietės sausinimui pritaikytą paviršinio vandens nuleidimo sistemą. Tačiau melioracijos sistemos galėjo būti nurašomos tik tuomet, kai jos pertvarkomos į kitas sistemas arba iškeliamos ir tik įsitikinus, kad nurašymas nepadarys žalos. Savivaldybė netinkamai organizavo nuotekų tvarkymo, tačiau teismas sprendime šio fakto nevertino.

15.2. Teismui buvo žinomas faktas, kad melioracijos sistema, kurios dalis, kaip teigia atsakovas 1985 metais buvo nurašyta, blogai funkcionuoja, tačiau paviršinio vandens nuleidimo šulinėlis buvo įrengtas tik 2013 metais. Atsakovas, nurašęs dalį melioracijos sistemos, jos nepertvarkė į gyvenvietės sausinimui pritaikytą paviršinių vandenų nuleidimo sistemą, neužtikrino, kad paviršinis (drenažinis) vanduo iš nenurašytos melioracijos sistemos dalies nepatektų į nurašytus sklypus ir nedarytų žalos. Atsakovas elgėsi aplaidžiai, nesiėmė atsakomybės pertvarkyti drenažo iki šiol, todėl jis netinkamai organizavo ir koordinavo nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo savivaldybės teritorijoje. Paviršinio vandens nuvedimo sistema buvo įrengta kitoje (duomenys neskelbtini) g. pusėje žemės sklypuose Nr. 5, 7, 9, tačiau ši sistema nebuvo sujungta su melioracijos sistema ties sklypu (duomenys neskelbtini), buvo sutrikdytas normalus vandens pasišalinimas iš sklypo Nr. 12, todėl žemės sklypą ir jame esančius pastatus nuolat užliedavo vanduo. Tačiau teismas vertino tik palankius atsakovui argumentus ir faktus.

15.3. Savivaldybė netinkamai organizavo ir koordinavo nuotekų, perteklinio, kritulių, paviršinio, drenažinio vandens tvarkymo. Nors atsakovas nuolat pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) gyv. 1985 m. drenažo sistemos buvo nurašyta, nes drenažo sistemos buvo įrengtos 1969–1970 m., šiuose žemės sklypuose vykusios statybos tas sistemas sugadino ir jų remontuoti neįmanoma, tačiau atsakovas nepateikė dokumentų įrodančių jo pastangas šias melioracijos sistemas pertvarkyti į techninį drenažą, pritaikytą gyvenvietės sausinimui. Vien ta aplinkybė, kad valstybės skiriamų lėšų nepakanka įrengti paviršinio vandens nuvedimo sistemą, savaime nepateisina Savivaldybės neveikimo nagrinėjamos situacijos kontekste. Taigi teismo išvada, kad Savivaldybė nepažeidė GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje, yra nepagrįsta.

15.4. Tik 2013 metais šalia pareiškėjos sklypo esančiame sklype, kuris priklausė valstybei (Savivaldybės patikėjimo teise valdomame) buvo įrengtas nuotekų nuleidimo šulinėlis, nes jo iki 2013 metų nebuvo visiškai. Tai patvirtina, kad 2010–2013 metais tikrai nebuvo užtikrintas pakankamas vandens surinkimas, tačiau šio fakto teismas nevertino. Paviršinio vandens surinkimo šulinėlio įrengimas patvirtina faktą, kad problema buvo. Pats atsakovas pripažįsta, kad teritorijos užstatymo metu esami melioracijos statiniai nebuvo iškeliami ir pertvarkomi į techninį drenažą, pritaikytą gyvenvietės sausinimui. Savivaldybė netinkamai organizavo ir koordinavo nuotekų, perteklinio, kritulių, paviršinio, drenažinio vandens tvarkymo. Vertinimo aktai surašyti jau po paviršinio vandens nuleidimo šulinėlio įrengimo 2013 m. Tačiau teismas, vertindamas šiuos aktus, atsižvelgė tik į palankias atsakovui aplinkybes. Faktą, kad sklype ir šiuo metu kaupiasi perteklinis vanduo, kuris suteka į pareiškėjos sklypą iš nenurašytos melioracijos sistemos dalies, patvirtina ekspertizės akto 15 puslapyje pateiktos nuotraukos, jose matomas stovintis vanduo. Duomenų, kad atsakovas būtų pradėjęs procedūras problemai išspręsti, nėra.

15.5. Pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su sklypu, kuriame yra nenurašyta veikianti melioracijos sistema o pareiškėjos žemės sklypas patenka į nurašytos melioracijos sistemos teritoriją. Drenažinį vandenį iš nenurašytos melioracijos sistemos dalies, kuris susirenka iš keleto asmenų žemių, nuo perdavimo ribos turėtų tvarkyti nuotekų tvarkytojas – Savivaldybė, tačiau Savivaldybė nesiima šių nuotekų tvarkymo. Drenažinis vanduo suteka į sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame nėra melioracijos sistemų ir iš kurio 2010–2013 metais neturėjo galimybės nutekėti. Atsakovas, nurašydamas dalį melioracijos sistemos, neatskyrė nurašytos dalies nuo nenurašytos, nors buvo žinomas faktas, kad nurašyta dalis nefunkcionuoja. Nenurašytos melioracijos sistemos dalies drenažo surinktuvas ribojasi su pareiškėjos žemės sklypu, todėl sklypas nuolat užliejamas vandens. Tačiau teismas nevertino, kad atsakovas neorganizavo drenažinio vandens (iš nenurašytos melioracijos sistemos) tvarkymo nuo perdavimo ribos, neužtikrino, jog drenažinis vanduo iš nenurašytos veikiančios melioracijos sistemos nesutekėtų į pareiškėjos sklypą. Pagal teismo taikomą įstatymo (GVTNTĮ) dalį nuo perdavimo ribos nuotekas turi tvarkyti nuotekų tvarkytojas – Savivaldybė. Savivaldybė privalo organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo savivaldybės teritorijoje, tačiau šios pareigos neatliko.

15.6. Žalai įrodyti pareiškėja pateikė lokalinę sąmatą, kuri sudaryta kvalifikuoto specialisto, turinčio teisę eiti ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas. Atsakovas nėra pateikęs prieštaravimo ir pastabų dėl lokalinės sąmatos. Vykstant teismo procesui buvo žinomas faktas, kad pagrindinė žalos atsiradimo priežastis po sklypo užliejimų, nuolatinis vandens perteklius sklype. Tačiau klausimai statinių ekspertui buvo pateikti klaidinantys, palankūs atsakovui. Pareiškėja, gavusi statinių eksperto sudarytą vertinimo aktą, pastebėjo, kad eksperto sudarytame akte nebuvo fiksuojami kai kurie nekilnojamojo turto pažeidimai bei, kad yra daug netikslumų. Pareiškėja informavo teismą apie tai, prašė nevertinti šio ekspertizės akto kaip įrodymo. Teismo posėdžio metu statinių ekspertas nurodė, kad jeigu buvo apsemti tik pamatai, praėjus laikui faktiškai negalima nustatyti apsėmimo fakto ir padarinių (pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo apsemtas aukščiau pamatų), taip pat ekspertas minėjo, jog vertindamas žalos priežastis, jis vertino tik apsėmimo padarytą žalą, o drėgmės padaryta žala nebuvo vertinama. Teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, kad drėgmė daro neigiamą įtaką pareiškėjos nekilnojamam turtui, tačiau šio poveikio visiškai nevertino. Taigi statinių ekspertizės skyrimas buvo betikslis. Tačiau aplinkybę, kad sklype ir šiuo metu kaupiasi perteklinis vanduo, patvirtina ekspertizės akto 15 puslapyje pateiktos nuotraukos, jose matomas stovintis vanduo. Ekspertas turto pažeidimus fiksavo pasirinktinai (selektyviai), nebuvo fiksuojami visi nekilnojamojo turto pažeidimai, todėl šio ekspertizės akto negalima laikyti patikimu įrodymu. Vertinimo akte yra daug klaidinančios informacijos, nebuvo fiksuota dalis nekilnojamojo turto pažeidimų. Atsakovas iki šiol nesiėmė veiksmų dėl drenažo nuotekų tvarkymo, kurios susidaro nenurašytoje melioracijos sistemos dalyje ir suteka į sklypą, kuriame nėra vandens nuleidimo sistemų, nors yra žinomas faktas, kad netvarkomos drenažo nuotekos daro žalą.

15.7. Pareiškėja taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes ji nori dalyvauti ir išsakyti argumentus bei pasisakyti dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų priimto sprendimo ir byloje esančių duomenų vertinimo.

16. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą, kurią ji galimai patyrė dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų (neveikimo), t. y. netinkamai atliekamų nuotekų tvarkymo organizavimo funkcijų.

18. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Savivaldybė nepažeidė GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje, kaip kad teigė pareiškėja, todėl šiuo aspektu neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatė. Teismas pripažino, kad kaip nurodė teismo ekspertas nagrinėjamoje byloje, nuolatinė drėgmė, kuri susidaro dėl aukštai esančių gruntinių vandenų, galėjo lemti tam tikrus pastatų defektus, dėl ko pareiškėjai galėjo kilti atitinkama žala, tačiau šios bylos nagrinėjimo kontekste tarp minėtos žalos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) nėra priežastinio ryšio.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat teigia, jog teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas ir rėmėsi vien tik atsakovo pozicija, be to, teismas nepagrįstai taikė šiuo metu negaliojančią GVTNTĮ redakciją.

20. Pareiškėja taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigdama, jog ji nori išsakyti savo argumentus bei pasisakyti dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų priimto sprendimo ir byloje esančių duomenų vertinimo.

21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo pati pareiškėja, taigi ji turėjo galimybę pateikti savo argumentus žodžiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šią administracinę bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl aplinkybės, jog pareiškėja žodžiu pasisakytų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo (byloje yra visi procesiniai dokumentai ir įrodymai, kuriuos byloje vertino teismas), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

24. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėja pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, neteisingai aiškino aktualių teisinį reguliavimą, rėmėsi tik atsakovui palankesniais duomenimis, t. y. pareiškėja teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Šiuo atveju pareiškėja nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė šiuo metu negaliojančią GVTNTĮ redakciją, pažymi, kad taikytina teisė šiuo atveju turi būti nustatoma pagal pareiškėjos nurodomos žalos atsiradimo laikotarpį (pareiškėja teigia, kad žala kilo 2010–2013 metais), t. y. pagal ginčo metu galiojusio materialiosios teisės nuostatą. Skundžiamame teismo sprendime ginčijamos ir vertinamos Savivaldybės pareigos dėl paviršinių nuotekų tvarkymo Vietos savivaldos įstatymo ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (GVTNTĮ) kontekste būtent 2010–2013 metais, todėl pareiškėja neteisingai teigia, jog teismas nepagrįstai taikė šiuo metu negaliojančią GVTNTĮ redakciją.

Šiuo aspektu primintina, kad GVTNTĮ (aktualios 2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. X-764 ir 2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1246 redakcijos) 11 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad savivaldybių institucijos organizuoja ir koordinuoja geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje. Tarybos vykdo viešajam vandens tiekimui skirtos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkų arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamų įmonių, kurioms priklauso ši infrastruktūra, dalyvio teises ir pareigas (2 str.); tarybos, vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, nustato viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas (3 str.); institucijos nustato naujų abonentų, išskyrus vartotojus, prijungimo prie viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros įmoką pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodiką (4 str.); tarybos tvirtina vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savivaldybės teritorijoje plėtros planus (5 str.); institucijos teritorijų planavimo procedūrų metu prižiūri, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai ir jų apsauginės zonos būtų išdėstyti komunikacijų koridoriuose arba būtų užtikrintos galimybės naudotis servituto teise, kai reikia prižiūrėti, keisti ir kitaip naudoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus (6 str.); tarybos bendruosiuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose tvirtina viešojo vandens tiekimo teritorijų ribas, nepažeisdamos savivaldybės teritorijos ribų (7 str.); institucijos tvirtina viešojo vandens tiekėjo veiklos savivaldybės teritorijoje sutartis (8 str.); institucijos atlieka kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas (9 str.).

26. Byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, reaguodamas į pareiškėjos skundus, tiek pats organizavo ir koordinavo nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą (įrengdamas šulinius šalia pareiškėjos sklypo), tiek šią pareigą atliko perduodamas pareiškėjos klausimą pagal kompetenciją spręsti VĮ „Šiaulių regiono keliai“, kuri 2011 m. sutvarkė vandens pralaidą, taigi teismas vertino, jog šiuo atveju Savivaldybė nepažeidė GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos organizuoti ir koordinuoti nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje. Tokį sprendimą teismas priėmė remdamasis į bylą pateiktais: 2020 m. balandžio 3 d. teismo ekspertizės akte Nr. 20-16 nurodytais duomenimis, byloje esančia medžiaga, taip pat įvertinęs teismo posėdžio metu apklausto teismo eksperto prof. dr. S. M. paaiškinimus. Byloje remiantis minėtų įrodymų visuma konstatuota ir apeliaciniame procese bylos medžiaga liko nepaneigta, kad pareiškėjos nurodyti pastatų defektai negalėjo atsirasti dėl sklypo užliejimo, t. y. nuolatinė drėgmė pareiškėjos žemės sklype yra ne dėl sklypo užliejimo, o dėl labai aukštai esančių gruntinių vandenų; be to, nustatyta, kad 2013 metais atsakovui atlikus paprastąjį šulinių, esančių prie pareiškėjos esančiame žemės sklypo ir kitoje kelio (duomenys neskelbtini) pusėje, remontą, paviršinio (lietaus) vanduo nustojo kauptis; taip pat atsakovas, vykdydamas GVTNTĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, reaguodamas į pareiškėjos skundus, tiek pats organizavo ir koordinavo nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą (kaip minėta, įrengdamas šulinius šalia pareiškėjos sklypo), tiek šią pareigą atliko perduodamas klausimą pagal kompetenciją spręsti VĮ „Šiaulių regiono keliai“, kurie 2011 m. sutvarkė vandens pralaidą.

27. Įrodymų vertinimo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra klastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2193-525/2020).

28. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjos surinktais duomenimis apie atsakovo galbūt padarytos žalos aplinkybes, atsakovo pateiktais priešingais duomenimis, įvertinusi šios nutarties 26 punkte aptartus į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjai galėjusios atsirasti žalos (dėl pastatų defektų), tarp kurios ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) būtų priežastinis ryšys ir dėl to pareiškėjai būtų pagrindas priteisti turtinę žalą.

29. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs visumą byloje surinktų bei ištirtų įrodymų padarė teisingą išvadą, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo. Teismo pareiga įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nereiškia, kad kiekvienas įrodymas, ištirtas byloje turi būti nurodytas sprendime. Įrodymų viseto duomenų pagrindu teismas padaro išvadas, ar tam tikros aplinkybės yra nustatytos ir egzistuoja, ar jos nepasitvirtino (yra paneigtos). Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys ir kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis argumentai vertintini kaip pareiškėjos bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui konstatuoti.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinti nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė