2021-01-20 Nr. AB-1370-3-61-3-02796-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-58-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02796-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. R. ir R. J. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai V. R. ir R. J. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašė:

1.1. Pareiškėjui V. R. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių perėmėjo), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.2. Pareiškėjui R. J. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjo), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad V. R. Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, perpildytose kamerose buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., R. J. – nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. Pareiškėjų teigimu, vienintelis tikslus būdas nustatyti, kiek kameroje buvo laikoma asmenų – vardinis asmenų sąrašas arba gultų skaičius kamerose.

3. Skunde nurodyta, kad 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais, taip pat 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių remonto (stogo dangų (asbestcemenčio) šalinimo) darbai. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas V. R. vaikščiodamas pasivaikščiojimo kiemeliuose, kur buvo atlikti minėti darbai, mankštindavosi ir kvėpavo užterštu oru.

4. Pareiškėjų teigimu, kamerose nebuvo įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina, atitinkanti teisės aktų nustatytą plotą. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą, šie duomenys yra itin svarbūs nustatant Lukiškių TI-K padarytus teisės aktų pažeidimus. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeistas pareiškėjų privatumas, taip pat iš sanitarinio mazgo patalpos sklido smarvė. Kadangi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros ploto, visa kamera laikytina sanitariniu mazgu. Pasak pareiškėjų, jie buvo kalinami patalpose, priskirtose pagalbinėms patalpoms, neskirtoms nuolat gyventi, todėl atsakovo atstovas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto. Kameros buvo per mažos, jose buvo įrengta per daug inventoriaus, jų plotą mažino asmeniniai daiktai. Pareiškėjų teigimu, jie praktiškai nebuvo išvedami iš kamerų.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjams tekęs plotas gyvenamojoje kameroje, taip pat kamerų ir sanitarinių mazgų įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimo kiemelių kontūro šiferį. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, asbesto dulkių nebuvo, darbai suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.; priteisė pareiškėjui R. J., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. R. nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. kamerose teko nuo 3,69 kv. m iki 7,94 kv. m ploto, R. J. – nuo 3,72 kv. m iki 8,02 kv. m ploto. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nusiskundimus perpildytomis kameromis laikė nepagrįstais, pažymėjo, jog ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. R. teiginius dėl asbesto vertino kaip abstrakčius ir paremtus spėjimais, pareiškėjas nepateikė jo teiginius, kad asbesto plaušelių dulkės pakenkė jo sveikatai, patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, jog darbų atlikimo metu asmenys į pasivaikščiojimo kiemelius nebuvo vedami, akcentavo, jog pareiškėjas dėl aptariamų aplinkybių į visuomenės sveikatos centrą ar Lukiškių TI-K nesikreipė.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo V. R. teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis 2016 m. lapkričio 8 d., 2016 m. lapkričio 10–16 d., 2016 m. lapkričio 18–25 d., 2016 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 15 d., 2016 m. gruodžio 17–18 d., 2016 m. gruodžio 20–30 d, 2017 m. sausio 6–11 d., 2017 m. sausio 13 d., 2017 m. sausio 15–16 d., 2017 m. sausio 22–29 d., 2017 m. sausio 31 d. – vasario 5 d., 2017 m. vasario 8–26 d., 2017 m. vasario 28 d. – kovo 5 d., 2017 m. kovo 7–21 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. kovo 26–30 d., 2017 m. balandžio 1–24 d., 2017 m. balandžio 26–27 d., nuo 2017 m. balandžio 29 d. – birželio 30 d., 2017 m. liepos 18 d., 2017 m. liepos 25 d. – rugpjūčio 30 d., 2017 m. rugsėjo 7–12 d., 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. rugsėjo 16 d. – spalio 18 d., 2017 m. spalio 21 d. – gruodžio 4 d. nuo 2017 m. gruodžio 6–11 d., 2017 m. gruodžio 13–17 d., 2017 m. gruodžio 19–21 d., 2017 m. gruodžio 23 d. – 2018 m. rugsėjo 13 d., 2018 m. rugsėjo 15–24 d., 2018 m. rugsėjo 26–29 d. kamerose buvo laikomas ne vienas; pareiškėjo R. J. teisė į privatumą galėjo būti pažeista, kai jis 2018 m. balandžio 23 d. – 2018 m. gegužės 31 d., 2018 m. birželio 2 d. – 2018 m. liepos 30 d., 2018 m. rugpjūčio 3 d. – 2018 m. rugsėjo 6 d., 2018 m. rugsėjo 8–24 d., 2018 m. rugsėjo 26 d. – 2018 m. spalio 14 d., 2018 m. spalio 17 d. – 2019 m. kovo 3 d., 2019 m. kovo 5 d. – 2019 m. balandžio 14 d. kamerose buvo laikomas ne vienas. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjų teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo V. R. teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 500 parų, o R. J. – 348 paras.

11. Pareiškėjų nusiskundimus netinkamu vėdinimu kamerose pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepagrįstus, nurodė, kad vėdinimas per langą atitinka higienos normų reikalavimus.

12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjai skunde nenurodė konkrečių laikotarpių, kada jiems nebuvo suteikiamas pasivaikščiojimas gryname ore, byloje nėra duomenų, jog dėl to jie būtų teikę skundus įstaigos administracijai, be to, pareiškėjai skunde patys nurodė, jog buvo dažnai vedami į pasivaikščiojimo kiemelius, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė skundo teiginius, kad pareiškėjai praktiškai nebuvo išvesti už kamerų ribų.

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, nustatė, kad V. R. atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1 500 Eur, R. J. – 1 000 Eur.

III. 14. Pareiškėjai V. R. ir R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi.

15. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė racionalių argumentų dėl visų pareiškėjų nurodytų ginčo aplinkybių, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjų prašytos kompensacijos, nepareikalavo papildomų įrodymų ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę, pareiškėjų skundą išnagrinėjo ne visa apimtimi, neobjektyviai, nebuvo aktyvus. Pasak pareiškėjų, byloje pateikti duomenys apie dienos pradžioje ir pabaigoje kamerose laikomų asmenų skaičių turėtų būti vertinami kritiškai, o pareiškėjams tekęs kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas pagal kameroje įrengtų lovų skaičių.

16. Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjai pažymi, kad Lukiškių TI-K tai nėra atskira patalpa. Sanitarinio mazgo plotas nėra aiškus, jį nustatyti nėra galimybės, tai suponuoja, kad visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa (pagalbinė patalpa), o ne gyvenamasis plotas. Taigi pareiškėjai buvo kalinami sanitarinio mazgo (negyvenamojoje) patalpoje, gyvenamasis plotas jiems iš viso nebuvo suteiktas. Pareiškėjų teigimu, judėjimas patalpoje, kuri nėra pritaikyta gyventi, negali būti vertinamas kaip judėjimas gyvenamojoje patalpoje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.

17. Pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino aplinkybes dėl 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo laikotarpiu Lukiškių TI-K vykdytų asbesto šalinimo darbų, apie kuriuos pareiškėjai nebuvo įspėti ir kurių metu buvo vedami pasivaikščioti į lauką. Pareiškėjų teigimu, dėl to jie buvo kalinami gyvybei pavojingoje aplinkoje.

18. Pareiškėjai taip pat nurodo nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl socializacijos ir užimtumo Lukiškių TI-K.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą.

20. Vilniaus PN dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiais klausimais. Atsakovo atstovo teigimu, nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–426 sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros patalpos su durimis, kitose kamerose asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengta 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidos.

21. Vilniaus PN taip pat pažymi, jog žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjų patirti nepatogumai labiausiai sietini su jų pačių elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jų nurodyta suma kompensuotų tariamai jiems padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. R. ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. J. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 500 parų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui V. R. ir 348 paras pareiškėjui R. J. nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, atitinkamai 1 500 Eur ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

25. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjai, tiek atsakovas. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad jiems iš viso nebuvo suteiktas gyvenamasis plotas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nebuvo aktyvus, nepasisakė dėl pareiškėjų keliamo ginčo esmės ir nepagrįstai nepriteisė visos pareiškėjų prašytos kompensacijos. Atsakovas gi nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat kad pareiškėjai neįrodė, kad jiems buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl socializacijos ir užimtumo Lukiškių TI-K. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad tokių aplinkybių teismas jame nevertino ir jokių išvadų dėl to neteikė, kadangi pareiškėjai skundo pirmosios instancijos teismui minėtomis aplinkybėmis negrindė ir su jomis nesiejo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti tokias pareiškėjų naujai nurodytas aplinkybes (ABTĮ 134 str. 6 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

28. Iš kitų pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jie iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjų kalinimo sąlygų.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų ir atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjų kalinimo sąlygų.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjams neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, pirmiausia pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 1.3.1 punkte.

32. Pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus apie kamerų, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, dydžius, jose kartu su pareiškėjais gyvenusių asmenų skaičių ir nustatė, kad visą laiką pareiškėjams buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

33. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

34. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

35. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjams tekusį minimalų plotą. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo pateikti duomenys pagal rytinio ir vakarinio patikrinimo laiką, nustatant tos dienos kalinamųjų skaičių kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal šiuos duomenis yra netinkamas, kalinamųjų skaičius turi būti apskaičiuotas pagal miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas į bylą teikė duomenis apie visą konkrečią dieną kameroje laikytų asmenų skaičių, šių duomenų neskirstydamas į ryto ir (ar) vakaro duomenis. Iš byloje pateiktų duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių taip pat matyti, kad dalį Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleisto laiko pareiškėjai kamerose buvo laikomi po vieną. Patys pareiškėjai nedetalizavo, kada konkrečiai ir kurios kameros tariamai buvo perpildytos, kiek jose buvo asmenų, t. y. kurie atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose buvusius asmenis yra neteisingi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų argumentai dėl neva neteisingų duomenų ir netinkamo gyvenamojo ploto normos skaičiavimo nelaikytini pagrįstais.

37. Dėl pareiškėjų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijoje buvusio asbesto ardymo darbų poveikį V. R. sveikatai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; kt.). Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjų skundą išsamiai paaiškino, jog nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami, kad šiferis nebuvo laužomas, buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir tai suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai negalėjo pakenkti, susidariusios statybinės ir griovimo atliekos (įskaitant šiferį) buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti abstraktūs argumentai, kad dėl 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo laikotarpiu Lukiškių TI-K vykdytų asbesto šalinimo darbų galėjo atsirasti žala V. R. sveikatai, nelaikytini pakankamu rizikos jo sveikatai pagrindimu, todėl nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija.

40. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo laikomi kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidos įrengimas pagal suformuotą teismų praktiką taip pat nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K buvo įrengti tinkamai, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjai dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomi sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų byloje nepateikta.

41. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjų pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjų pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

42. Pažymėtina, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su jų privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo už šiuos nustatytus pažeidimus priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

43. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

44. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas V. R. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 500 parų, o pareiškėjas R. J. – 348 paras, buvo kalinami pažeidžiant jų teisę į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jų poveikio pareiškėjų patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

45. Kaip minėta, pareiškėjai prašo V. R. priteisti 20 000 Eur, o R. J. – 8 000 Eur kompensacijas neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjams turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

46. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pareiškėjų subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjų sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui V. R. pagrįstai priteistas 1 500 Eur dydžio, o pareiškėjui R. J. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V. R. ir R. J. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės

Skirgailė Žalimienė