2018-11-28 Nr. AB-22301-3-61-3-04714-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1562-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04714-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 37

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus įsakymu Nr. 28-910 (1) paskirtą drausminę nuobaudą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN administracija norėjo su juo susidoroti, o Kalėjimų departamento pareigūnai vadovavosi tik prielaidomis, neatlikę jokio tarnybinio tyrimo ir neišsiaiškinę aplinkybių. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 7-274 pareiškėjas buvo paskirtas į pirmą būrį, kuris yra I-ajame nuteistųjų gyvenamajame korpuse. Pareiškėjas dirbo valgykloje, darbas buvo susijęs su kitų nuteistųjų maitinimu valgykloje, todėl jis ne vieną kartą nešė maistą nuteistiesiems, gyvenantiems III-ajame korpuse. III-ojo korpuso nuteistieji į valgyklą nevaikščiojo ir taip pat priklausė I-ajam būriui.

3. Paaiškino, kad 2016 m. spalio 26 d. apie 15 val., grįžęs po darbų, laisvalaikio metu nuėjo į III-ojo korpuso patalpas pasiimti spaudos, kadangi visam būriui išduodamas vienas laikraštis. Tuo metu pro šalį ėjo APS pareigūnas C, kuris pasiteiravo, ką pareiškėjas veikia šiose patalpose. Jis paaiškino, kad po darbo atėjo pasiimti spaudos. Pareiškėjui tą dieną teko nešioti maistą III-ojo korpuso I-ojo būrio nuteistiesiems, kurie dėl neįgalumo negalėjo eiti į valgyklą. Jokio atskiro leidimo maitinti nuteistuosius niekas neišduodavo. Niekas nesakydavo, jog tai yra pažeidimas, kai tekdavo kitu laiku paimti indus iš tų pačių patalpų.

4. Nurodė, kad su taisyklėmis pasirašytinai buvo supažindintas, kai laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo kitame Vilniaus PN sektoriuje, t. y. Sniego gatvėje esančiame buvusių pareigūnų sektoriuje.

5. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punkto reikalavimų pažeidimą Vilniaus PN direktorius, remdamasis 2016 m. spalio 26 d. tarnybiniu pranešimu, pareiškėjui 2016 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 28-910 (1) paskyrė nuobaudą. Taisyklių 73.11 punkte nustatyta nuteistųjų pareiga laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius tai leidžia. BVK 113 straipsnyje įtvirtinta norma įpareigojo laisvės atėmimo vietų įstaigos administraciją vykdyti pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemones, jų tarpe, vykdyti teisės bei režimo pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. padarytas pažeidimas įstatymo numatyta tvarka atskleistas, užfiksuotas ir yra priskiriamas režimo pažeidimui. Surašytas tarnybinis pranešimas neabejotinai patvirtino pareiškėjo pažeidimą ir nebuvo jokio pagrindo abejoti šiuo pareigūno pranešimu. Nebuvo nustatyta, kad pareigūnas M. C. dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotas apkaltinti būtent pareiškėją pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjas turėjo teisę nevykdyti pareigos laikytis pataisos įstaigoje nustatytos tvarkos, nes jis Vilniaus PN dirba maisto išdavėju. Dėl šio skundo argumento atsakovas nurodė, kad versiją apie tai, jog dirbant maisto išdavėjo pareigose, jam teko maistą nešioti nuteistiesiems į III-ąjį nuteistųjų gyvenamąjį korpusą, pareiškėjas pateikė tik 2016 m. gruodžio 6 d. skunde teismui. Šios aplinkybės savo 2016 m. spalio 26 d. pasiaiškinime nenurodė.

7. Vilniaus PN visi nuteistieji (išskyrus, kai kurie III-ajame nuteistųjų gyvenamajame korpuse gyvenantys nuteistieji) eina į I-ajame gyvenamajame korpuse esančią bendrą valgyklą ir maistas jiems į būrius nėra nešiojamas nei maisto išdavėjo, nei kitų asmenų. Kai kuriems nuteistiesiems, gyvenantiems Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, t. y. III-ajame nuteistųjų gyvenamajame korpuse, pastarosios tarnybos darbuotojams išrašius specialią pažymą apie tai, kad konkretus nuteistasis dėl sveikatos problemų pats negali nueiti iki bendros valgyklos, maisto išdavėjas tik šiuo pagrindu gali atnešti maistą.

8. Laikraščius nuteistiesiems užsako Vilniaus PN administracija arba patys nuteistieji. Tuo atveju, kai laikraščius nuteistiesiems užsako Vilniaus PN administracija, juos (kelis kartus per savaitę) Vilniaus PN bibliotekos darbuotojas išnešioja kiekvienam nuteistųjų būriui po vieną ar kelis egzempliorius. Nuteistiesiems perduodant vieni kitiems (tame pačiame būryje) laikraščius, tarpininkauja būrio viršininkas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Vilniaus PN. Jis priklausė paprastajai grupei, priskirtas I-ajam būriui. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų buvo nustatyta, kad valstybės įmonės „Mūsų amatai“ direktorius 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 7/05-6 „Dėl nuteistųjų skyrimo į darbą“ nuteistąjį D. N., jo paties prašymu, nuo 2015 m. sausio 15 d. paskyrė Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio maisto išdavėjo laikininko pareigoms. Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis 2016 m. rugpjūčio 3 d. nuteistųjų suskirstymo į būrius (gyvenamąsias patalpas) komisijos sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 3 d. priėmė įsakymą Nr. 7-274 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“, kuriuo nuteistąjį D. N. paskyrė į gyvenamąją patalpą Nr. 1-102-04. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektorius M. C. 2016 m. spalio 26 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl drausmės pažeidimo“, kuriuo Vilniaus PN direktorių informavo, kad 2016 m. spalio 26 d. 14.52 val. III-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso apėjimo metu, užėjus į patalpą Nr. 106, buvo pastebėtas I-ojo nuteistųjų būrio nuteistasis D. N., kuriam ten lankytis draudžiama, nes jis ten nedirba ir negyvena. 2016 m. spalio 26 d. pareiškėjas parašė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad į patalpą, kurioje negyvena ir nedirba, t. y. į III-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso patalpą Nr. 106, nuėjo, nes norėjo pasiimti laikraštį. Vilniaus pataisos namų direktorius 2016 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 28-910(1) paskyrė pareiškėjui nuobaudą (draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje) – BVK 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Taisyklių 73.11 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas nuobaudos paskyrimo pagrįstumą su 2016 m. spalio 31 d. skundu ginčijo Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. 2S-6164 nurodė, kad nuobauda Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 28-910(1) pareiškėjui paskirta pagrįstai ir pareiškėjo skundo netenkino.

11. Teismas akcentavo, jog Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas / netinkamas atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą.

12. Pagal BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, be kita ko, yra pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (110 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatyme nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatyme nustatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis, t. y. drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas – blanketinė bendro pobūdžio norma, kuri (dėl šio savo pobūdžio) turi būti taikoma kartu su minėtą tvarką reglamentuojančio ir detalizuojančio teisės akto atitinkama norma (LVAT administracinė byla Nr. A143-2211/2012), nagrinėjamu atveju – su Taisyklių 73.11 punktu, nustatančiu, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia.

13. Atsakovas atsiliepime akcentavo, kad pareiškėjas su Vilniaus pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis pasirašytinai buvo supažindintas 2009 m. liepos 2 d., kai atvyko į pataisos įstaigą. Aplinkybę, kad pareiškėjas pasirašytinai 2009 m. liepos 2 d. supažindintas su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir draudimais, patvirtino į bylą pateikti įrodymai.

14. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Taisyklių reikalavimai buvo žinomi. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl galimybės susipažinti su Taisyklėmis ar kitais nuteistųjų laikymą šioje pataisos įstaigoje reglamentuojančiais teisės aktais, nebuvo (BVK 100 straipsnis).

15. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimo turinį, matyti, kad pareiškėjas iš esmės pripažino, jog nutarime nurodytu laiku buvo patalpoje, kurioje jis negyvena ir nedirba. Šią aplinkybę pareiškėjas aiškino tuo, kad ėjo pasiimti laikraščio. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad laikraščius nuteistiesiems užsako Vilniaus PN administracija. Vilniaus PN bibliotekos darbuotojas išnešioja kiekvienam nuteistųjų būriui po vieną ar kelis egzempliorius, o nuteistiesiems perduodant vieni kitiems (tame pačiame būryje) laikraščius tarpininkauja būrio viršininkas. Tokiu būdu teismas sprendė, kad nuteistieji turėjo laikytis Vilniaus PN administracijos nurodytos laikraščių išdalinimo tvarkos.

16. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra teisės bei režimo pažeidimų prevencija. Būtent šią pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonę ir vykdė Vilniaus PN pareigūnas, pastebėjęs pareiškėjo daromą nusižengimą.

17. Taisyklių 73.11 punkte nustatytas draudimas nuteistiesiems nesilankyti patalpose, kuriose jie nedirba ir negyvena, turi tik vienintelę išimtį – turi būti gautas pataisos įstaigos direktoriaus leidimas. Šiuo atveju pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus leidimo būti III-ajame nuteistųjų korpuse patalpoje neturėjo, todėl neturėjo teisės joje būti. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas Vilniaus PN dirbo maisto išdavėjo laikininku, pareiškėjo atsakomybės už padarytą pažeidimą nešalina, kadangi pareiškėjas į minėtas patalpas ėjo nedarbo metu ir ne su tikslu nuteistajam nunešti maistą, o iš kito nuteistojo pasiimti laikraštį, kaip pats tą nurodė 2016 m. spalio 26 d. pasiaiškinime. Be to, skunde teismui pareiškėjas pats pažymėjo, kad grįžęs po darbų, laisvalaikio metu į III-ojo korpuso patalpas ėjo pasiimti spaudos.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, lankydamasis III-ojo korpuso patalpose, pažeidė Taisyklių 73.11 punkto reikalavimus, todėl Vilniaus PN 2016 m. spalio 26 d. nutarime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė BVK 12 straipsnio 1 dalies 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.11 punkto nuostatų pažeidimą.

19. Teismo vertinimu, ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. 28-910(1) yra priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį, todėl minėtą nutarimą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 72–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28- 910(1) ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. 2S-6164. Įpareigoti Vilniaus PN administraciją atstatyti pareiškėjo pažeistas teises. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

21. Šiuo atveju, Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime nurodo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja BVK Taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistųjų elgesį ir kalinimo sąlygas reglamentuoja ne tik minimi teisės aktai, bet ir tarptautinės taisyklės, kas įtvirtinta BVK 4 straipsnyje. Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai ignoravo pareiškėjo nurodytus tarptautinius teisės aktus ir niekaip nepasisakė dėl jų taikymo, kas daro skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu (apie tarptautinių teisės aktų normas pareiškėjas pasisakė teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo naudojant nuotolinio ryšio priemones). Pareiškėjas pakartotinai nurodo tarptautinių teisės aktų normas, į kurias Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė: 1) Pagrindinių elgesio su kaliniais principų (JT Generalinė Asamblėja, 1990 m. gruodžio 14 d.) 5 punkte nurodyta, jog „Išskyrus apribojimus, kurie akivaizdžiai būtini dėl įkalinimo, visi kaliniai turi visas žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte ir papildomame jo protokole, taip pat ir kitas teises, įtvirtintas kituose Jungtinių Tautų paktuose“; 2) Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 27 punkte nurodyta, jog „Drausmės ir tvarkos turi būti griežtai laikomasi, tačiau neturi būti didesnių apribojimų nei būtinų norint užtikrinti saugų kalinimą ir taisyklėmis reguliuojamą kalinių sambūvį“; 3) tų pačių taisyklių 60.(1) punkte nurodyta, jog „Institucijos režimas turėtų kuo mažiau skirtis nuo gyvenimo laisvėje, nežlugdyti kalinių atsakomybės jausmo, išlaikant pagarbą jų žmogiškajam orumui“; 4) Taisyklių 61 punkte nurodyta, jog „Kaliniai neturėtų būti traktuojami kaip visuomenės atstumtieji, būtina pabrėžti, kad jie ir toliau yra visuomenės dalis“.

22. Vadovaujantis BVK 4 straipsnio nuostatomis, pataisos namų administracija privalėtų laikytis šių taisyklių ir elgtis su kaliniais pagarbiai, skatinti kalinių bendravimą ir jų socialinius įgūdžius, tačiau kaip matyti iš paskirtos nuobaudos, kaliniai yra laikomi visuomenės atmatomis, kurioms neleistina netgi bendrauti tarpusavyje. Neabejotina, jog tokios nuostatos žlugdo ne tik kalinių socialinius įgūdžius, bet ir teisinės bei demokratinės valstybės principus. Draudimas kaliniams bendrauti tarpusavyje (draudimas užeiti į kito nuteistojo gyvenamąją vietą), niekaip nėra susijęs su įstaigos saugumu, ko nenurodo nei Vilniaus PN administracija, nei skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, kas daro tokius apribojimus (sprendimus) neteisėtais.

23. Atkreiptinas dėmesys ir į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 57.1 punktą, kuris nurodo, jog „Drausmės pažeidimu gali būti laikomas tik toks elgesys, kuris gali kelti grėsmę tinkamai tvarkai, saugumui ir apsaugai“. Nei viena institucija nenurodė, kuo pasireiškia pareiškėjo padarytų veiksmų grėsmė tvarkai, saugumui ar apsaugai, kas daro paskirtą nuobaudą visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta, o atitinkamai – neteisėta. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė ir į šį teisės aktą.

24. Tiek atsakovas (Vilniaus PN), tiek ir pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad „nuteistiesiems perduodant vieni kitiems (tame pačiame būryje) laikraščius tarpininkauja būrio viršininkas“. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, pateikdamas tokius teiginius, nenurodė jokių teisės aktų, kuriuose būtų įtvirtinta tokia norma (būrio viršininko tarpininkavimas perduodant laikraščius), tad toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas teisiniais argumentais (motyvais) ir negali būti teisėtas. Tiek šiame punkte, tiek ir prieš tai pateikti argumentai nebuvo nagrinėjami teismo posėdyje, kas pažeidžia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimą ir daro skundžiamą sprendimą neteisėtu.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime akcentuoja, kad su vidaus tvarkos taisyklėmis pareiškėjas buvo supažindintas 2009 m. liepos 2 d., kai atvyko į pataisos įstaigą, tad privalėjo vykdyti nustatytas pareigas (nesilankyti patalpose, kuriose negyveno ir nedirbo). 2009 m. liepos 2 d., Vilniaus pataisos namams nepriklausė pataisos namai buvę Sniego gatvėje, tad vidaus tvarka buvo reglamentuojama skirtingais teisės aktais. Prijungus Sniego g. esančius pataisos namus prie Vilniaus PN, automatiškai pasikeitė ir Taisyklės (įsigaliojo Vilniaus PN Taisyklės), su kuriomis pareiškėjas nebuvo supažindintas pasirašytinai.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas, taikydamas BVK, neatkreipė dėmesio į BVK 5 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, jog „nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai“, o taip pat neatkreipė dėmesio į BVK 10 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog „bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis“. Kadangi asmuo turi prigimtinę teisę į judėjimo laisvę (teismo nuosprendžiu apribojant judėjimą laivės atėmimo vietos ribomis), o jokie įstatymai nedraudžia nuteistajam užeiti į kitą patalpą, paskirta nuobauda negali būti teisėta. Taisyklės nėra įstatymas, tad negali riboti pareiškėjo teisės judėti labiau, nei tai yra įtvirtinta įstatymuose ar teismo nuosprendyje. Atitinkamai, Vilniaus PN sprendimas skirti pareiškėjui nuobaudą už apsilankymą kitoje patalpoje yra neteisėtas.

27. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-910(1) nurodoma, jog pareiškėjui yra skiriama bausmė „Draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti įstaigos parduotuvėje“. Kaip matyti iš nutarimo, jame nėra nustatytas konkretus draudimo terminas, kas taip pat daro sprendimą neteisėtu. Jei įstatymas numato pataisos įstaigos direktoriaus teisę skirti draudimą apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje iki vieno mėnesio, tai sumanus ir išsilavinęs direktorius suprastų, jog skirdamas nuobaudą privalo nurodyti konkretų terminą, kuriam toks draudimas taikomas. Kadangi toks terminas nustatytas nebuvo, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, kuri nustato, jog bet kokia abejonė yra aiškinama kaltinamojo naudai yra darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjui direktorius uždraudė apsipirkti tik vienai dienai.

28. Vilniaus pataisos namai atsiliepimu (I t., b. l. 86–87) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas teigia, kad apelianto apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nepateikia jokių naujų motyvų, dėl ko turėtų būti naikinama Vilniaus PN direktoriaus nutarimu paskirta nuobauda, nepateikia jokių svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neišsamumo. Vilniaus pataisos namai visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

30. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (I t., b. l. 90–91) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2016 m. spalio 27 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-910 (1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirtos drausminės nuobaudos, kuriuo nuteistajam D. N. paskirta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Minėtame nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto reikalavimus dėl to, kad 2016 m. spalio 26 d. 14. 52 val. nuteistasis (trečio nuteistųjų korpuso apėjimo metu) buvo rastas 106 patalpoje, kurioje jam uždrausta lankytis, nes jis ten nedirba ir negyvena. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, tačiau skundas netenkintas, nuobauda nepanaikinta. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

35. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimu, prašo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą – panaikinti paskirtą nuobaudą. Be to, apeliaciniame skunde pateikia papildomą reikalavimą – įpareigoti Vilniaus PN administraciją atstatyti pareiškėjo pažeistas teises.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų byloje įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

39. BVK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas (taip pat žr. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnį). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1461427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013).

40. Pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, BVK atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-539/2009, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010 ir kt.).

41. Sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistieji gali lankytis patalpose, kuriose nedirba ir nesimoko tik tuo atveju, jei leidžia pataisos įstaigos direktorius. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčas dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas pažeidimo nustatymo dieną, t. y. 2016 m. spalio 26 d. apėjimo metu, užėjus į 106 patalpą, buvo joje pastebėtas, nors minėtoje patalpoje negyveno ir joje nedirbo. Bylos įrodymai patvirtino, o ir pats pareiškėjas neneigė, kad 2016 m. spalio 26 d., 14.52 val. buvo minėtoje patalpoje, nes norėjo pasiimti laikraštį. Pareiškėjas patvirtino, kad neturėjo Vilniaus PN direktoriaus leidimo minėtose patalpose būti. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 26 d., 14.52 val. negalėjo būti 106 patalpoje, kadangi ten negyveno ir nedirbo, o ir neturėjo įstaigos direktoriaus leidimo ten būti, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo supažindintas su Vilniaus pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, nes jo manymu, perkėlus jį iš Sniego g. buvusių pataisos namų į Vilniaus PN, jos pasikeitė ir jis iš naujo su taisyklėmis turėjo būti supažindintas.

43. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus nutarimu buvo nubaustas už Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo 73.11 punkto reikalavimų pažeidimą. Taisyklių 73.11 punkte nustatyta nuteistųjų pareiga laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius tai leidžia. Kolegija pažymi, jog minėtos Taisyklės yra bendros visoms pataisos įstaigoms, todėl galioja ir Vilniaus PN. Nuteistasis D. N. 2009 m. liepos 2 d. pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir draudimais (I t., b. l. 33) ir nepriklausomai nuo to, kuriuose pataisos namuose pareiškėjas atlikinėjo bausmę, jam galiojo minėtos Taisyklės.

44. Įvertinus šiuos argumentus, darytina išvada, jog pareiškėjas buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl apelianto argumentai dėl jo tinkamo nesupažindinimo su Taisyklėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

45. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, jog Vilniaus PN turėjo pareigą pareiškėjo atžvilgiu taikyti BVK 46 straipsnio 2 dalį ir per penkias dienas jį supažindinti su minėtame straipsnyje nurodytomis tvarkomis. Kolegija pažymi, kad BVK 46 straipsnis reguliuoja Laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią, o pareiškėjas į Vilniaus PN buvo perkeltas tęsti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl BVK 46 straipsnio 2 dalis jam netaikytina.

46. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai ignoravo jo nurodytus tarptautinius teisės aktus ir niekaip nepasisakė dėl jų taikymo. Susipažinus su pareiškėjo skundu ir perklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, matyti, kad pareiškėjas savo skundo pirmosios instancijos teismui negrindė tarptautinių teisės normų pažeidimu, to nenurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą. Kita vertus, deklaratyvus tarptautinių teisės normų išvardijimas apeliaciniame skunde neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos laikytis nacionaliniuose teisės aktuose, o būtent Lietuvos Respublikos BVK 12 straipsnio 1 dalyje, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte įtvirtintų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ignoravo jo nurodytus tarptautinės teisės aktus ir nepasisakė dėl jų taikymo, atmetami.

47. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad pareiškėjui buvo netinkamai paskaičiuotas ir taikytas nuobaudos terminas, pažymėtina, kad BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), kuri D. N. ir buvo paskirta ginčijamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimu.

48. Dėl kitų apelianto teiginių (prigimtinės judėjimo laisvės; pažeistos asmens teisės gauti ir skleisti informaciją; skatinimo nuteistuosius tarpusavyje bendrauti; padarytų veiksmų grėsmės tvarkai, saugumai ar apsaugai) apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant nuobaudos paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą.

49. Apeliaciniame skunde keliamas naujas reikalavimas – įpareigoti Vilniaus PN administraciją atstatyti pareiškėjo pažeistas teises nenagrinėtinas (ABTĮ 134 str. 6 d.), be to jis nėra konkretus.

50. Įvertinusi visus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reglamentavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė