2013-06-20 Nr. AB-3298-3-61-3-02654-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1428/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02654-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1, 2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2010 m. rugpjūčio 26 d. VRM sprendimą Nr. 1D-6614-(2), įpareigoti VRM mokėti priskaičiuotą valstybinę pensiją kas mėnesį po 650 Lt, priteisti iš VRM neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 m., iš viso 6 050,34 Lt bei patirtas teismo išlaidas – 80 Lt.

Nurodė, kad 2010–2011 m., būdamas vidaus reikalų sistemos pensininku, dirbo, todėl jam buvo sumažinta pareigūno pensija ir pakeista jos išmokėjimo tvarka. 2010 m. liepos 27 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą su prašymu informuoti, kokio teisės akto pagrindu jam buvo sumažinta pensija. VRM atsakė, kad mokėti apskaičiuotą 650 Lt pensiją neturėjo pagrindo. Teigė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nenustatė sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įsipareigojusi tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu. Pareiškėjas nurodė, kad VRM negalėjo jam sumažinti pensijos didesniu mastu, nei ji buvo sumažinta kitiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams, nedirbantiems jokio darbo ar neužsiimantiems verslu. Pažymėjo, kad jam neteisėtai buvo neišmokėta 6 050,34 Lt pensijos už 2010–2011 m.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 17–18, 65) pažymėjo, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teigė, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėjo, kad nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kadangi netenkinamos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 78-83) pareiškėjo R. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 6 300,64 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2000 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2000 m. sausio 18 d. neterminuotai paskirta 654,56 Lt pareigūnų valstybinė pensija (b. l. 26). Pareiškėjas 2010 m. liepos 27 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas informuoti, kokiu teisės aktu vadovaudamasis atsakovas VRM pervedė jam sumažintą pensiją (b. l. 43). VRM 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 1D-6614-(2) pareiškėjui nurodė, kad jo pensija sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pateikė pensijos apskaičiavimo formulę ir nusprendė, kad nebuvo pagrindo mokėti pareiškėjui 719,90 Lt pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 41–42).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2011 m. teisėtumo.

2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Remdamasis Konstitucijos 72 straipsniais, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (administracinė byla Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Pažymėjo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. rugsėjo 13 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, tuo tarpu iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidarė 6 300,64 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodė, jog joje pateiktas teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 6 300,64 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantai), padavė apeliacinį skundą (b. l. 87-88), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, jog kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį Teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. rugsėjo 13 d (b. l. 1-2), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 6 300,64 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius