2021-03-17 Nr. AB-5457-3-61-3-01710-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2059-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01710-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2020 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. ATRS-636 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – ir Atrankos komisijos sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 12-01-684 „Dėl 2020 m. balandžio 28 d. skundo“ (toliau – ir KAM sprendimas); 3) įpareigoti krašto apsaugos ministrą išspręsti klausimą ir priimti sprendimą pareiškėjui atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2022 m. gegužės 1 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Krašto apsaugos ministras sprendime konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai nuspręsti, kad dėl šaukimo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir PPKT) jis, kaip karo prievolininkas, patirtų tokio masto nuostolius, kurie nepataisomai neigiamai paveiktų jo ir jo artimųjų ateitį bei keltų realų pavojų jų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nes jis pateikė išsamius ir motyvuotus, įrodymais pagrįstus paaiškinimus. Be to, nevengia pareigos atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau esamos aplinkybės neleidžia to atlikti būtent šiuo metu.

2.2. Jis šiuo metu vadovauja Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei ir atstovauja keletui Lietuvos Respublikos ūkio subjektų minėtos valstybės rinkoje. Be to, į šį projektą investuota nemažai piniginių lėšų ir su tuo yra susijusi jo, kaip atstovo, finansinė atsakomybė. Visuotinai paskelbtas karantino teisinis režimas iškėlė naujų įsipareigojimų šalies, kurioje šiuo metu jis gyvena bei vykdo veiklą, įstatymams. Nėra ne tik kam perduoti veiklą bei įsipareigojimų vykdymą, bet ir nėra galimybės fiziškai išvykti iš šalies. Sprendimas neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos yra priimtas neįsigilinus į pareiškėjo pateiktus argumentus bei esamą situaciją dėl COVID-19 pandemijos ir jos pasekmių.

2.3. Jis neprašo visai nešaukti atlikti karo tarnybos, o prašo tik ją atidėti. Be to, priimant sprendimus nebuvo atsižvelgta ir į Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą teisės normą, o suabsoliutinta prievolininko pareiga atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. KPĮ, be kita ko, nustatyta, kad PPKT individualia tvarka atidedama, jei ją atliekantiems būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Tokie duomenys buvo pateikti, be to, reikia įvertinti tai, kad jis dirba ne Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, o Anglijos jurisdikcijoje, t. y. jo verslo komercinė veikla reglamentuojama ne Lietuvos Respublikos, o Anglijos teisės aktais. Neatidėjus nuolatinės PPKT, atsirastų neproporcingai didelė žala, kadangi nėra galimybių užtikrinti įmonės veiklos tęstinumo. Nors kiekvienu atveju turėtų būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu gali daryti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir, ar tos žalos būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tačiau į tai ginčijamuose sprendimuose nebuvo atsižvelgta. KPĮ įtvirtinta, kad karo prievolininkas turi teisę prašyti karo prievolę administruojančios institucijos, jog karo tarnyba jam būtų atidėta, jei šis patirs neproporcingai didelę žalą ir šios žalos pavyks išvengti, jei tarnyba bus atliekama kitu metu. Taigi toks teisinis reguliavimas leidžia karo prievolininkui susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir išvengti žalos, taip pasiruošiant būsimai tarnybai. Pareiškėjas įrodė aplinkybes, jog PPKT atlikimas jam sukels neproporcingai didelę žalą ir, kad tarnybą atliekant kitu metu žalos bus išvengta. PPKT jam turėtų būti atidėta iki 2022 m. gegužės 1 d.

3. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas į šauktinių sąrašą buvo patekęs jau 2018 m., tačiau nebuvo privalomai šaukiamas dėl surinkto pakankamo skaičiaus savanoriškai apsisprendusių atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą asmenų. Pareiškėjas, manydamas, kad PPKT sukels jam neproporcingai didelę žalą, pagal teisės aktų reikalavimus Tarnybai turėjo pateikti pagrįstą prašymą ir neproporcingą žalą patvirtinančius įrodymus. Atsakovas sutinka, kad, atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėnesių trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti ar nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo režimą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini ir neapsaugoti teisės. Tačiau žala ir nepatogumai vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Turimas darbas (verslas) savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme nustatytos PPKT atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo paties ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan.

3.2. Šaukimai atlikti PPKT atnaujinti dar 2015 m., todėl prieš planuodamas karjerą ir asmeninį gyvenimą bei prisiimdamas atitinkamus įsipareigojimus pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti PPKT savo noru, pasirinkdamas tarnybos vietą ir laiką. Pareiškėjas žinojo apie neišvengiamą karo prievolės atlikimo pareigą, kadangi, minėta, 2018 m. jau buvo patekęs į šauktinių sąrašą. Atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą (verslą), kurį galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę, į tai, kad dalis jo valdomos įmonės sudarytų sutarčių yra neterminuotos, į tai, jog pareiškėjas prašo PPKT atidėti iki 2022 m., kai jis jau bus privalomai nebešaukiamo amžiaus, ir į tai, kad pareiškėjas į šauktinių sąrašą buvo patekęs 2018 m., bet iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas sumažinti galbūt kilsiančią žalą pašaukus į karo tarnybą, darytina išvada, jog būtų neįmanoma užtikrinti KPĮ nuostatos (atlikti karo tarnybą kitu metu) įgyvendinimo, taip sudarant sąlygas apskritai išvengti prievolės atlikti PPKT. Be to, pareiškėjas pateikė tik jo valdomos įmonės sudarytas sutartis, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jam atliekant PPKT įmonė bankrutuos, kokią realią žalą ji patirs, taip pat nenurodė, kaip būtų galima apskaičiuoti įmonės nuostolius, prarandamas investicijas ar baudas. Taip pat nėra aišku, kieno neproporcingą žalą pareiškėjas įrodinėja – savo ar įmonės, kadangi įmonei galbūt kilsiančią žalą pareiškėjas tapatina su asmenine žala. Taip pat pareiškėjas kaip vieną iš PPKT neatlikimo priežasčių įvardijo ir pasaulinę pandemiją COVID-19, nurodė papildomai kylančius įsipareigojimus Jungtinės Karalystės įstatymams, tačiau jų konkrečiai nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė, kad nėra galimybės perduoti įmonės veiklą, tačiau neįvardijo konkrečių pareiškėjui ar jo valdomai įmonei keliamų apribojimų tai padaryti. Dėl COVID-19 pandemijos pareiškėjui neturint galimybių atvykti į Lietuvos Respubliką atlikti PPKT, jam būtų paskirta kita data. Be to, pareiškėjas gali prašyti ne atidėti tarnybą, o tarnybos atlikimo pirmumo tvarka su galimybe pasirinkti tarnybos vietą ir laiką 2020 m.

3.3. Pareiškėjas nurodė, kad jam reikia laiko surasti asmenį ir jį paruošti eiti jo pareigas įmonėje atliekant PPKT, jog galėtų išvengti žalos, tačiau nėra aišku, kodėl tai nebuvo padaryta nuo 2018 m., kai jis jau buvo patekęs į šaukiamųjų sąrašą. Pareiškėjas sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų mažindamas galbūt kilsiančią žalą ir taip vengia karo prievolės atlikimo. Šiuo atveju pareiškėjo įmonės patiriama žala galėtų būti siejama su visuomenės interesu, tad įmonė turėtų įrodyti neproporcingai didelę žalą visuomenės interesams (pvz., kad realiai grėstų bankrotas ar masinis darbuotojų atleidimas ir pan.). Pareiškėjas, kaip įmonės savininkas, turėtų aiškiai nurodyti, kaip juridinio asmens (įmonės) patiriama žala iš esmės paveiks jo asmeninius interesus, tačiau tokie paaiškinimai ir įrodymai nebuvo pateikti. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam atliekant 9 mėnesių karo tarnybą būtų neįmanoma užtikrinti įmonės veiklos tęstinumo ar to būtų negalima padaryti grįžus po privalomosios pradinės karo tarnybos. Pareiškėjui atliekant PPKT per mėnesį jam būtų mokama 144,30 Eur išmoka buitinėms išlaidoms padengti, būtų suteikiamas pilnas išlaikymas, įskaitant maistą, gyvenamąją vietą ir pan. Taip pat asmenys, atlikę tarnybą, priklausomai nuo tarnybos įvertinimo ir pasirinkimo savo noru ar pirmumo teise, gauna vienkartinę išmoką nuo 702 Eur iki 1 825,20 Eur. Atrankos komisijos sprendime yra aptartos visos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą. Krašto apsaugos ministras sprendime pateikė motyvuotą Tarnybos priimto sprendimo vertinimą, pasisakė dėl naujų aplinkybių, susijusių su COVID-19 pandemija, ir pateikė savo išvadą, t. y. palikti sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtintų dokumentais, kurios galėtų būti pripažintos kaip darančios neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomenės interesams, o galimų nepatogumų, apribojimų ir nuostolių riziką prisiėmė pats, tinkamai neįvertindamas rizikos patekti į šauktinių sąrašus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Atrankos komisijos sprendimo ir KAM sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 9 d. pateikė Tarnybai prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes jei jis atliktų tarnybą, būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomenės interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą atliktų kitu metu. Nurodė, kad būtų padaryta neproporcingai didelė žala, nes vadovauja įmonei „(duomenys neskelbtini)“, yra sudaręs tiekimo ir atstovavimo sutartis su keletu Lietuvos bendrovių dirbti Jungtinėje Karalystėje. Į šiuos projektus investuota daug lėšų, pats metas yra ypač sudėtingas dėl pereinamojo laikotarpio dėl „Brexito“ bei būsimų pasikeitimų prekybos santykiuose. Būsima žala – prarastos investicijos bei galimos baudos. Pažymėjo, kad tarnybą atliks 2022 m., nes bus pasibaigę sutartiniai įsipareigojimai ir bus parengęs sau pamainą įmonei valdyti, taigi taip nepatirs žalos. Kartu su prašymu pareiškėjas Tarnybai pateikė sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat distribucijos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tarnyba 2020 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą pareiškėjui neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos sprendimu, 2020 m. balandžio 23 d. pateikė skundą krašto apsaugos ministrui. Skunde prašė, be kita ko, iš naujo nagrinėti jo prašymą ir, esant galimybei, atidėti tarnybos atlikimą. Prie skundo pareiškėjas pridėjo įmonės Anglijoje steigimą patvirtinančius dokumentus, taip pat sutartinius įsipareigojimus patvirtinančius dokumentus. KAM sprendimu Atrankos komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsniu, Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi pareiškėjui pateikiant prašymą, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 4, 5, 11 punktais, ir, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomenės interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Tarnybai.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo, pažymėjo, kad pareiškėjas jau 2018 m. buvo patekęs į šauktinių sąrašą, tačiau tarnybos neatliko surinkus reikiamą skaičių savanorių, tad iš esmės pareiškėjas jau nuo 2018 m. žinojo apie prievolę atlikti PPKT. Kadangi pareiškėjas nebuvo pakviestas atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, kai buvo šaukiamas 2018 m., jam buvo suteikta galimybė pasiruošti atlikti PPKT kitu metu. Tačiau jis iš esmės neatliko jokių veiksmų, kad galėtų realiai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą kitu metu, nagrinėjamu atveju 2020 m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra sudaręs sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbti Jungtinėje Karalystėje. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog privalomąją pradinę karo tarnybą galėtų atlikti 2022 m., kai jau bus pasibaigę sutartiniai įsipareigojimai, tačiau iš 2019 m. lapkričio 22 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. spalio 11 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad abi šios sutartys galioja neterminuotą laiką iki sutarties nutraukimo (sutarčių 7.1 p.); taigi sutartiniai įsipareigojimai pasibaigs tik šalims juos nutraukus. Be to, teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, akcentavo, kad galimų nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, sudarydamas minėtas sutartis, kadangi jas sudarė jau būdamas pašauktas atlikti PPKT 2018 m., t. y. po patekimo į 2018 m. šaukiamųjų atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą sąrašus, tad, esant tokiai situacijai, pareiškėjas turėjo įvertinti realią riziką būti pašauktam atlikti PPKT artimiausiu metu ir savo galimybes įvykdyti prisiimamus naujus įsipareigojimus. Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjui šiuo metu yra 22-eji metai ((duomenys neskelbtini) sueis 23 metai). Pagal įstatymą į privalomąją pradinę karo tarnybą šaukiami asmenys iki 23 metų (įskaitytinai), kiti metai pareiškėjui yra paskutiniai, kai jis apskritai galės atlikti PPKT, tačiau jis sąmoningai prašo atidėti nuolatinę privalomąją pradinę pradinę karo tarnybą iki 2022 m. gegužės 1 d., t. y. kai tarnybos nebegalės atlikti pagal įstatymą.

9. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kokią įtaką „Brexitas“ ar COVID-19 pandemija padarė (daro) jo verslui, taip pat nepateikė duomenų, kad įmonėje nėra kitų asmenų, galinčių vykdyti įmonės įsipareigojimus. Pareiškėjas, be kita ko, nepateikė ir duomenų, kad apskritai bandė ieškoti galimybių, kam galėtų perduoti įmonės valdymą, tačiau jų nerado, ir pan. Be to, byloje apskritai nėra jokių duomenų, įrodančių tokių pareiškėjo teiginių realumą, t. y. nėra garantijų, kad pareiškėjas ateityje apskritai ras įmonės valdyme jį pakeisti galinčius asmenis. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam atsirado naujų įsipareigojimų Jungtinės Karalystės įstatymams, tačiau konkrečiai jų nedetalizavo. Taip pat pareiškėjo argumentai, jog jis fiziškai negali išvykti iš šalies, yra nebereikšmingi, nes šios aplinkybės jau yra pasikeitusios, t. y. skrydžiai iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą jau vykdomi. Tad iš esmės pareiškėjo argumentai dėl jo negalėjimo atlikti PPKT dėl „Brexito“ ar COVID-19 pandemijos yra abstraktūs ir pagrįsti tik prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad bendro pobūdžio teiginių nepakanka, jog būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjui įmonėje tiesiogiai veiklos nevykdant 9 mėnesius jam bus padaryta tokio masto žala, kad vėliau nebus galimybės atnaujinti įmonės veiklos, ji bankrutuos ir pan. Pareiškėjas darbinių pareigų neatliktų 9 mėnesius ir ši aplinkybė nėra savaime laikytina neproporcingai didele žala, atsižvelgiant į tai, kad jis vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo nurodomos priežastys (sudarytos sutartys, kurios yra neterminuotos, COVID-19 pandemija ir kt.) pagal savo pobūdį yra nuolatinio pobūdžio ir ilgai trunkančios, todėl tikėtina, kad jos nebus išnykusios ir po metų, tad ir pagrindo, remiantis šiomis aplinkybėmis, atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą nėra. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad jis didele žala laiko galimai prarastas investicijas ir baudas, yra per daug abstraktūs, nėra pateikta jokių detalizuotų apskaičiavimų ir pan.

10. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas pareiškėjo interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo nurodytas priežastis bei pateiktus įrodymus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo įvertino tinkamai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Tarnybos ir KAM sprendimai taip pat priimti tinkamų subjektų pagal savo kompetenciją, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Atmetęs skundą dėl pagrindinių reikalavimų, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atidėti jo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pareiškėjas pateikė išsamius ir motyvuotus paaiškinimus, kuriuos pagrindė įrodymais. Ši aplinkybė teismo liko neįvertinta. Pareiškėjas paaiškino (pagrįsdamas įrodymais, bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti dokumentų vertimai į lietuvių kalbą), kad nevengia pareigos atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą, tačiau esamos aplinkybės neleidžia to atlikti dabar. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų bei sutartinių įsipareigojimų, pareiškėjas vadovauja Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei ir atstovauja keletui Lietuvos Respublikos ūkio subjektų minėtos valstybės rinkoje. Į šį projektą investuotos nemažos lėšos bei su tuo yra susijusi pareiškėjo, kaip atstovo, finansinė atsakomybė. Juo labiau, buvusio visuotinai paskelbto karantino teisinis rėžimas kelia naujus įsipareigojimus šalies, kurioje šiuo metu gyvena pareiškėjas bei vykdo veiklą, įstatymams. Apeliacinio skundo pateikimo metu situacija nėra reikšmingai pasikeitusi. Nėra ne tik kam perduoti veiklą bei įsipareigojimų vykdymą, bet ir fiziškai keliauti iš šalies. Todėl sprendimas dėl prašymo atidėti privalomąją pradinę karinę tarnybą yra priimtas neįsigilinus į jo pateiktus argumentus bei esamą situaciją dėl jo turimų ir prisiimtų įsipareigojimų. Pareiškėjas neprašo jo visai nešaukti atlikti karo tarnybos, o tik ją atidėti.

11.2. Nebuvo atsižvelgta į teisės normą, įtvirtintą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o suabsoliutinta prievolininko pareiga atlikti privalomą pradinę karo tarnybą. KPĮ numato, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama, jei ją atliekantiems būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Tokie duomenys yra pateikti. Juo labiau turi būti įvertinta, kad pareiškėjas dirba ne Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje, o Anglijos jurisdikcijoje (t. y. pareiškėjo verslo komercinė veikla reglamentuojama ne Lietuvos Respublikos, o Anglijos teisės aktais). Neatidėjus pareiškėjui PPKT, atsirastų neproporcingai didelė žala pareiškėjui, nes nėra galimybių užtikrinti įmonės veiklos tęstinumo. Kiekvienu atveju turi būti individualiai (o šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į individualiai susiklosčiusią konkrečią situaciją) sprendžiama, kad karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu gali daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas teisinis reguliavimas leidžia karo prievolininkui susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir išvengti žalos, taip sukuriant prielaidas būsimai tarnybai. Taigi karo prievolininkas teikdamas prašymą turi įrodyti dvi aplinkybes: jog karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą; įrodyti, jog tarnybą atliekant kitu metu žalos bus išvengta. Pareiškėjas paminėtas aplinkybes yra įrodęs. Tai teismo liko neįvertinta. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad karo tarnybos atlikimas jam sukels neproporcingai didelę finansinę žalą, todėl karo tarnyba turėtų būti atidėta. Atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą ir neįsigilino į konkrečiai pareiškėjo padėtį bei pateikiamus argumentus.

12. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

12.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Konstitucinė teisė į darbą bei verslą negali paneigti asmens konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas nurodė, kad PPKT galėtų atlikti tik 2022 m., t. y. kai jau bus privalomai nebešaukiamo amžiaus ir jo karo tarnybos atlikimo pareigos teisės aktai nebeužtikrins. Gyvenimas užsienyje ir turimas darbas/verslas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjams interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos PPKT atlikimas būtų negalimas, ir taip pat tai negali būti besąlyginis pagrindas tenkinti prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Tenkinus panašaus turinio prašymus atidėti PPKT iš esmės būtų paneigta konstitucinė prievolė visiems asmenims, kurie gyvena ir dirba užsienyje, atlikti karo tarnybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam atliekant PPKT jo valdoma įmonė bankrutuos, nenurodė kokią realią žalą patirs asmeniškai ir jo valdoma įmonė, nepateikė jokių duomenų, kaip būtų galima apskaičiuoti įmonės nuostolius, prarandamas investicijas ar baudas. Taip pat nėra aišku, kieno neproporcingą žalą pareiškėjas įrodinėja – savo ar įmonės, nes įmonei galbūt kilsiančią žalą pareiškėjas tapatina su jo asmenine žala. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nenumatoma neproporcingai didelės žalos kilimo verslo subjektams/įmonėms, todėl vertinant tokio pobūdžio žalą, tai turėtų būti grindžiama per visuomeninių interesų prizmę, kas reikštų, jog verslo subjektas/įmonė turėtų įrodyti tokią žalą, kuri iš esmes pažeistų visuomeninius interesus, kaip, pvz., nebebus galimybės atnaujinti įmonės veiklos, masinis darbuotojų atleidimas, įmonės bankrotas ir pan. Šiuo atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

12.2. Pareiškėjas pateikia bendro pobūdžio teiginius ir pamąstymus dėl kylančių įsipareigojimų Jungtinės Karalystės įstatymams ir pasaulinės pandemijos COVID-19, kurie savaime negali būti laikomi neproporcinga didelė žala. Karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, daromomis prielaidomis, menama žala, nepateikiant tai pagrindžiančių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai. Aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą dėl neproporcingai didelės žalos, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. neproporcingai didelė žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių galima būtų spręsti, jog dėl pašaukimo atlikti PPKT prievolininkas patirtų tokią žalą, kuri nepataisomai neigiamai paveiktų jo (artimųjų ir kitų asmenų) padėtį, iš esmės neigiamai pakeistų gyvenimo sąlygas, keltų realų pavojų jo (jo artimųjų) sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo išdėstytos aplinkybės nebuvo pagrįstos tokiais įrodymais svarstant PPKT atidėjimo klausimą. Pareiškėjas nenurodo konkrečių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pagrindų, dėl kurių turėtų būti panaikinti skundžiami Tarnybos ir KAM sprendimai. Minėti sprendimai buvo priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos sprendimo netenkinti pareiškėjo (karo prievolininko) prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pastarasis su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste vertino byloje surinktus įrodymus.

15. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas yra karo prievolininkas, kuris nekvestionuoja iš Konstitucijos ir įstatymų jam kylančios pareigos atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau siekia, kad ji būtų atidėta individualia tvarka Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Tuo tikslu pareiškėjas nustatyta tvarka Tarnybai 2020 m. kovo 9 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad dėl to, jog jis vadovauja įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė), kuri yra sudariusi tiekimo ir atstovavimo sutartis su keletu Lietuvos bendrovių darbui Jungtinėje Karalystėje, į šiuos projektus investuotos didelės lėšos, metas yra ypač sudėtingas dėl pereinamojo laikotarpio dėl „Brexit“ bei būsimų pasikeitimų prekybos santykiuose, jam atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą šaukime nurodytu laiku, būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams – jis dėl to gali prarasti investicijas, gali būti skiriamos baudos. Pareiškėjas teigia, kad paminėtos žalos būtų galima išvengti tuo atveju, jeigu jam būtų sudaryta galimybė tarnybą atlikti 2022 metais, nes iki to laiko bus pasibaigę sutartiniai įsipareigojimai ir jis bus parengęs sau pamainą Įmonės valdymui.

17. Atitinkamai iš ginčijamų Atrankos komisijos ir KAM sprendimų turinio matyti, kad Atrankos komisija ir KAM pareiškėjo Prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus įvertino kaip nepakankamas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu atidėti pareiškėjo privalomąją pradinę karo tarnybą ir sudaryti galimybę ją atlikti 2022 metais.

Dėl aktualaus teisinio reglamentavimo

18. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

19. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, inter alia KPĮ 15 straipsnyje, kuriame reglamentavo privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimą individualia tvarka, ir kurio 1 dalyje įtvirtino baigtinį karo prievolininkų, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba atidedama individualia tvarka, sąrašą. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad „Privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama šiems karo prievolininkams: <...> 14) krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu“.

20. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyto privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo karo prievolininkui tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintame Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos apraše, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: karo prievolininkas, kuris siekia privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, turi pateikti Tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą nustatytos formos prašymą atidėti tarnybą (4 p.), tokiame prašyme karo prievolininkas turi pagrįsti jo nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (5 p.); tokius prašymus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

21. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškindama nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija, pabrėžia, kad karo prievolininkas, siekdamas privalomos pradinės karo tarnybos atidėjimo paminėtu pagrindu, privalo: (1) krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka pateikti prašymą, (2) prašyme nurodyti galimą „neproporcingai didelę žalą“ jo asmeniniams arba visuomeniniams interesams, (3) įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu, ir (4) pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

22. Nagrinėjamos bylos kontekste ypač akcentuotina, kad Atrankos komisija, nagrinėdama karo prievolininkų prašymus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, privalo inter alia vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Vadinasi, Atrankos komisijos sprendimai dėl tokių karo prievolininkų prašymų, be kita ko, turi būti motyvuoti, o motyvų išdėstymas juose turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

23. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu susijęs su konkrečių karo prievolininko prašyme išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kurį atliekant pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į individualią kiekvieno karo prievolininko situaciją. Šiame kontekste primintina, kad, pavyzdžiui, tai, jog KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte pavartota sąvoka „neproporcingai didelė žala“ yra iš esmės vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo tam tikrų individualių aplinkybių kiekvienu atveju, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-594-575/2020. Vadinasi, karo prievolininkų prašymų atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu vertinimas turi būti individualizuotas, t. y. susietas su vertinimu, ar konkrečiam karo prievolininkui atliekant PPKT nustatytu laiku gali kilti jo nurodoma „neproporcingai didelė žala“ ir ar yra reali galimybė tokios žalos išvengti PPKT atidedant.

24. Minėta, kad iš gero administravimo principų kylantys imperatyvai Atrankos komisiją įpareigoja sprendime dėl privalomos pradinės karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu įvertinti konkrečiame karo prievolininko prašyme išdėstytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Tai, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai Atrankos komisijai kyla pagrįstų abejonių dėl karo prievolininko prašyme nurodytų aplinkybių ir (arba) prie prašymo pridėtų įrodymų nepakankamumo, ši komisija privalo išnaudoti jai suteiktus įgaliojimus tokiems įrodymams surinkti (KPĮ 34 str.), ji privalo karo prievolininkui išaiškinti, kad pastarasis turi teisę pateikti papildomus su tuo susijusius įrodymus ir sudaryti realias sąlygas tai teisei įgyvendinti. Atrankos komisijos sprendimai dėl atsisakymo atidėti privalomą pradinę karo tarnybą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu negali būti grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais, nepašalintais prieštaravimais vertinant įrodymus. Tokio pobūdžio Atrankos komisijos sprendimo motyvai akivaizdžiai neatitiktų adekvatumo, aiškumo ir pakankamo reikalavimų.

Dėl ginčijamų Atrankos komisijos ir KAM sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

25. Iš ginčijamo Atrankos komisijos sprendimo turinio matyti, kad ši komisija pareiškėjo Prašymo netenkino iš esmės konstatavusi, kad, jos vertinimu:

(1) pareiškėjas nepagrindė „žalos neproporcingo masto“ (toliau ir – 1 argumentas) (šiuo aspektu Atrankos komisijos sprendime, be kita ko, konstatuota: „<...> Prašyme iš esmės grindžiama tik menama žala, t. y. nebuvo grindžiamas šios žalos realumas/neišvengiamumas bei šios žalos neproporcingas mastas“, „vien tik bendro pobūdžio aplinkybių, jog Jūsų [pareiškėjo] atstovaujama įmonė turi sutartinių įsipareigojimų nepakanka išvadai, jog tarnybos atlikimas sukeltų neproporcingai didelę žalą Jūsų [pareiškėjo] asmeniniams ar visuomeniniams interesams“);

(2) pareiškėjas, nepašaukus jo 2018 metais atlikti privalomą pradinę karo tarnybą, prieš prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, turėjo įvertinti realią riziką būti pašauktam ją atlikti vėlesniu metu (toliau ir – 2 argumentas) (šiuo aspektu Atrankos komisijos sprendime, be kita ko, konstatuota: „<...> po šaukimo atnaujinimo kiekvienas karo prievolininkas prieš planuodamas savo karjerą ar asmeninį gyvenimą turėjo galimybę savanoriškai atlikti PPKT, pasirinkdamas jam tinkantį tarnybos atlikimo laiką, vietą ir būdą. <...> kiekvienas šaukiamojo amžiaus karo prievolininkas prieš prisiimdamas bet kokius finansinius bei kitus įsipareigojimus, turi įvertinti riziką dėl jų vykdymo esant pašauktam atlikti PPKT. <...> pateikti sutartiniai įsipareigojimai buvo sudaryti jau po patekimo į 2018 m. šaukiamųjų atlikti PPKT sąrašus. Atrankos komisijos nuomone, nepašaukus Jūsų [pareiškėjo] 2018 metais atlikti PPKT, turėjote įvertinti realią riziką būti pašauktam atlikti PPKT vėlesniu metu“);

(3) pareiškėjui atidėjus privalomą pradinę karo tarnybą 2022 metams, pareiškėjas nebegalėtų būti pašauktas dėl amžiaus (KPĮ 5 str. 2 d.), o pareiškėjas nepagrindė įrodymais „tokio masto žalos, kuriai esant būtų pagrindas sudaryti prielaidas visiškai išvengti PPKT atlikimo“ (toliau ir – 3 argumentas) (šiuo aspektu Atrankos komisijos sprendime, be kita ko, konstatuota: „Karo prievolininkas, teikdamas prašymą dėl tarnybos atidėjimo pagal KPĮ 15 str. 1 d. 14 p., privalo pagrįsti ne tik kylančią neproporcingai didelę žalą, bet ir įrodyti, jog tarnybą atliekant kitu metu žalos būtų galima išvengti. KPĮ 5 str. 2 d. numato, jog karo prievolininkai atlikti PPKT iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų. Atsižvelgiant į karo prievolininkų šaukiamų atlikti PPKT sąrašų sudarymo specifiką bei tai, jog dėl Jūsų [pareiškėjo] amžiaus kitais metais šaukiamas nebūsite, Atrankos komisijos vertinimu nebuvo pagrįsta įrodymais tokio masto žala, kuriai esant būtų pagrindas sudaryti prielaidas visiškai išvengti PPKT atlikimo“).

26. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

27. Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi Atrankos komisijos motyvus, kuriais grindžiamas 1 argumentas, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, konstatuoja, kad Prašyme pareiškėjas pakankamai detaliai nurodė aplinkybes, jo nuomone, sudarančias pagrindą atidėti privalomą pradinę karo tarnybą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, šias aplinkybes pagrindė reikšmingais įrodymais. Iš Prašymo turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjas prašė atidėti PPKT dėl to, kad vadovauja Didžiojoje Britanijoje įsteigtai Įmonei, kurios veiklai jo vaidmuo yra lemiamas, nes jis vienintelis atsakingas už konkrečiais įrodymais pagrįstų Įmonės įsipareigojimų vykdymą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Atrankos komisijai sprendžiant, kad pareiškėjo pateikti įrodymai yra nepakankami „neproporcingai didelei žalai“ KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto prasme pagrįsti, kilo pareiga pasinaudoti jai suteiktais įgaliojimais surinkti papildomus įrodymus (KPĮ 34 str.) ir (arba) išaiškinti pareiškėjui teisę pateikti papildomus įrodymus, susijusius su Įmonės įsteigimo, vadovavimo jai ir prie Prašymo pridėtų sutarčių faktinio įgyvendinimo aplinkybėmis. Dėl to, liko neįvertintos, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su „neproporcingai didelės žalos pareiškėjo asmeniniams interesams“ (ne)buvimu (pvz., tai, kad pareiškėjas yra vienintelis Įmonės steigėjas ir akcininkas, kuris sumokėjo reikšmingą pinigų sumą Įmonei Didžiojoje Britanijoje įsteigti; ar yra reali galimybė užtikrinti nepertraukiamą Įmonės įsipareigojimų vykdymą tuo metu kai pareiškėjas vykdys PPKT (9 mėn.); ar pareiškėjo pateiktos sutartys yra realiai vykdomos ir jei taip, tai kokia apimtimi tai yra daroma; ir pan.).

28. Teisėjų kolegijos nuomone, 2 ir 3 argumentai iš viso nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar yra pagrindas pareiškėjui dėl jo Prašyme nurodytų priežasčių atidėti privalomą pradinę karo tarnybą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

29. Įvertinusi ginčijamo Atrankos komisijos sprendimo motyvus, kuriais grindžiami 2 ir 3 argumentai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčijamame sprendime išreikšta Atrankos komisijos nuomonė netenkinti pareiškėjo Prašymo atidėti privalomą pradinę karo tarnybą KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu galima vien todėl, kad pareiškėjas Įmonę įsteigė (pradėjo jai vadovauti) būdamas KPĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatyto šaukiamojo amžiaus (t. y. nuo 18 iki 23 metų). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia Atrankos komisijos pozicija yra nepagrįsta dėl kelių priežasčių. Viena vertus, ši pozicija visiškai nesuderinama su Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalimi (valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą) bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Kita vertus, priešingai nei teigiama ginčijamame Atrankos komisijos sprendime, be kita ko, ir tokiems atvejams, kai šaukiamojo amžiaus asmuo (t. y. nuo 18 iki 23 metų) (karo prievolininkas) aktyviai dalyvauja ūkinėje veikloje (kai dėl to tokiam asmeniui atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą konkrečiu laikotarpiu būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu), ir yra numatytas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintas atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos pagrindas.

30. Taip pat teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ginčijamo Atrankos komisijos sprendimo motyvą, kuriuo, be kita ko, grindžiamas 3 argumentas, t. y. kad „atsižvelgiant į karo prievolininkų šaukiamų atlikti PPKT sąrašų sudarymo specifiką bei tai, jog dėl Jūsų [pareiškėjo] amžiaus kitais metais šaukiamas nebūsite, Atrankos komisijos vertinimu nebuvo pagrįsta įrodymais tokio masto žala, kuriai esant būtų pagrindas sudaryti prielaidas visiškai išvengti PPKT atlikimo“. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad privalomos pradinės karo tarnybos atidėjimas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu siejamas su „neproporcingai didele žala“ jo asmeniniams arba visuomeniniams interesams, kurios būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas šiuo pagrindu niekaip nesiejamas su KPĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatytu šaukiamojo amžiumi. Juo labiau, iš KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra jokio pagrindo išvadai, kad paminėtoje nuostatoje nurodomos žalos dydis ar tokio dydžio proporcingumas gali būti vertinamas skirtingai tik dėl karo prievolininko, kuris šiuo pagrindu prašo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, amžiaus.

31. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ginčijamame Atrankos komisijos sprendime nurodyti 1–3 argumentai nesudaro pakankamo pagrindo netenkinti pareiškėjo (karo prievolininko) Prašymo ir neatidėti privalomos pradinės karo tarnybos KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad ginčijamo Atrankos komisijos sprendimo motyvų išdėstymas neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Todėl ginčijamas Atrankos komisijos sprendimas ir KAM sprendimas, kuriuo pastarasis Atrankos komisijos sprendimas paliktas nepakeistas, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bylos dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami Atrankos komisijos ir KAM sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, o Atrankos komisijos ir KAM sprendimai naikinami.

33. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, panaikinus Atrankos komisijos ir KAM sprendimus, Atrankos komisija teisės aktų tiesiogiai yra įpareigota pareiškėjo 2020 m. kovo 9 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, be kita ko, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, pakartotinai KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo kontekste įvertinti individualią pareiškėjo (karo prievolininko) situaciją, kuria jis grindžia prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą individualia tvarka, todėl įpareigoti jį tai padaryti papildomai teismo sprendimu nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos 2020 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. ATRS-636 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 12-01-684 „Dėl 2020 m. balandžio 28 d. skundo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė