2013-06-25 Nr. AB-2964-3-61-3-00455-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-477/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00455-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virginijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjo atstovams E. J. ir advokatui Mariui Urbeliui,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Linui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1A-26 ir Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1KM18054 „Dėl mokestinės prievolės SIA „Parex brokeru sistema“ muitinei atsiradimo“.

Pareiškėjas paaiškino, jog Kauno teritorinės muitinės sprendime Nr. 1KM180 nurodyta, kad pareiškėjui atsirado 55 466 Lt dydžio mokestinė prievolė dėl nustatyta tvarka neužbaigtos tranzito procedūros T1 su Lydinčiuoju dokumentu MRN 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.). Muitinės departamento sprendimu Nr. 1A-26 buvo nuspręsta patvirtinti minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą Nr. 1KM18054. Pasak pareiškėjo, jis tinkamai įvykdė įsipareigojimus, numatytus Bendrijos muitinės kodekse, susijusius su Bendrijos tranzito procedūros užbaigimu.

Teigė, kad remiantis Europos Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 366 straipsniu ir 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 92, 96 bei 204 straipsnių sisteminiu aiškinimu, tam, kad išorinio tranzito procedūra būtų laikoma užbaigta ir jos vykdytojo įsipareigojimai būtų laikomi įvykdytais, procedūros vykdytojas gali alternatyviai pasirinkti pateikti atitinkamus tai patvirtinančius įrodymus: pateikti paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo identifikuojamos prekės ir kuriame nurodoma, kad jos buvo pateiktos paskirties įstaigai iki deklaracijoje nurodyto termino arba, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas arba trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečioje šalyje.

Manė, kad Muitinės departamentas, konstatavęs, jog patvirtinimas apie tranzito procedūros užbaigimą, gautas iš Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybos, nėra priimtinas įrodymas, atsižvelgiant į tai, jog minėta valstybė yra Europos Bendrijos narė, o ne trečioji šalis, nepagrįstai paneigė Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies bei Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio taikymo galimybę. Tvirtino, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybos 2011 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 27.16.1/66293, kuriame nurodyta, jog pradėta tranzito procedūra T1 pagal muitinės deklaraciją MRN 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) buvo užbaigta Terechovo MKP (0722) 2009 m. spalio 14 d., taip pat pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 23 d. pateikta užklausa Nr. 53-BS/88 Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybai bei Latvijos Respublikos muitinės įstaigos išduotas detalus išrašas iš NCTS sistemos pagal muitinės deklaraciją MRN 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) laikytini tinkamais įrodymais apie automobilio, kuriam įforminta muitinės tranzito procedūra pagal muitinės deklaraciją MRN 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.), pateikimą paskirties įstaigai bei šios tranzito procedūros užbaigimą.

Manė, kad pateikus tinkamus įrodymus apie minėto automobilio pateikimą paskirties įstaigai bei šios tranzito procedūros užbaigimą, laikytina, jog pareiškėjas įvykdė įsipareigojimus, susijusius su muitinio tranzito procedūros taikymu. Atkreipė dėmesį, jog nei Kauno teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neginčija, jog muitinės deklaracijoje MRN 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) nurodyta transporto priemonė buvo tinkamai, t. y. laiku pristatyta į paskirties įstaigą Terechovo MKP (LV) muitinės postą ir ši muitinės tranzito procedūra 2009 m. spalio 14 d. paskirties įstaigos buvo užbaigta, todėl, vadovaujantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjui pateikus įrodymą, kuriuo jis grindžia savo reikalavimą, pareiga šį įrodymą nuginčyti tenka atsakovui.

Manė, kad nėra jokio pagrindo abejoti Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybos pateikta oficialia informacija apie tranzito procedūros užbaigimą, todėl pareiškėjui atsirado teisėti lūkesčiai, jog Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybai ar jai pavaldžiai institucijai 2009 m. spalio 14 d. užbaigus tranzito procedūrą jo atžvilgiu nebegali kilti neigiamų teisinių padarinių iš minėtos muitinės procedūros, kadangi pareiškėjas visiškai įvykdė Bendrijos muitinės kodekse numatytus įsipareigojimus.

Be to, anot pareiškėjo, Kauno teritorinė muitinė, atlikusi pirminį tyrimą, nesilaikė Įgyvendinimo nuostatose nustatytų informavimo terminų (Įgyvendinimo nuostatų 450 c str.), kadangi pareiškėjas, kurio atžvilgiu buvo pasinaudota Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatu Nr. 09LV009999000H2L1, laikytinas garantu, tačiau Kauno teritorinė muitinė pranešė, jog nebuvo užbaigta minėta tranzito procedūra, praėjus beveik dviem metams nuo tranzito procedūros įforminimo, nors turėjo apie tai pranešti per devynis mėnesius nuo termino, kada prekės turėjo būti pateiktos paskirties įstaigai.

Pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu teismui, taikant atitinkamus Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnį ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96 bei 204 straipsnius, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, kiltų klausimai dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą minėtų Europos Sąjungos teisės aktų ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų santykio aiškinimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas nevisapusiškai ir neobjektyviai atliko mokestinį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, nes nepakankamai įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog L. D., pateikdamas muitinės deklaraciją MRN 09LTKR10001143D908, pasinaudojo Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatu Nr. 09LV009999000H2L1, kuris tuo momentu jau buvo nebegaliojantis. Teigė, kad Muitinės departamentas netinkamai pagrindė transporto priemonės muitinės vertės nustatymą bei apskaičiavimą bei neteisingai paskyrė pareiškėjui baudą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjas nei Kauno teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui dokumentų, įrodančių Bendrijos bendrosios tranzito procedūros užbaigimą, nepateikė, o patvirtinimas apie tranzito procedūros užbaigimą, gautas iš Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybos, nėra pakankamas įrodymas, kad prekė buvo išgabenta iš Bendrijos teritorijos. Tvirtino, konstatuojant tranzito procedūros užbaigimą paskirties muitinės įstaigos patvirtinimas nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas, nes patvirtinant arba paneigiant minėtą faktą turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius dėl tranzito procedūros pagal T1 deklaraciją Nr. 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) užbaigimo bei automobilio „Ferrari F355“ išgabenimo iš Bendrijos paneigia VĮ „Regitra“ pateikti duomenys, kurie patvirtina automobilio registraciją Lietuvos Respublikoje 2009 m. spalio 27 d.. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad tranzito deklaracija Nr. 09LTKR10001143D908 buvo pateikta asmens, neturinčio tam įgaliojimų. Paaiškino, jog vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d.

įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių 18.6 punktu, tranzito procedūros vykdytojas, turintis bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, turi informuoti asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti šių kodų saugų naudojimą.

Minėtą reikalavimą papildo ir šių taisyklių 19 punktas, numatantis, kad vykdytojui, turinčiam bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, tenka ir kitos muitų teisės aktų nustatytos prievolės, taip pat leidime nurodytos prievolės. Taigi muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacinės sistemos. Tuo pačiu, pareiškėjui teko atsakomybė ir už atitinkamo kodo suteikimą bei jo saugų naudojimą. Manė, kad muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją pareiškėjo vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo.

Tvirtino, kad atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikato galiojimas ar negaliojimas neturi ir negalėjo turėti jokios įtakos pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, prievolių muitinei įvykdymui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba 2009 m. balandžio 29 d. išdavė Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatą TC 33 Nr. 09LV009999000H2K1, kuriame nėra nurodyti asmenys, įgalioti pasirašyti Bendrijos/bendrojo tranzito deklaracijas viršininko vardu, kas dar kartą įrodo, kad už tokios teisės suteikimą bei atitinkamų kodų naudojimą buvo atsakingas pats pareiškėjas.

Be to, Lietuvos muitinė neturėjo ir neturi duomenų, jog pirmiau paminėtas sertifikatas buvo negaliojantis muitinio tranzito procedūros įforminimo metu, tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko.

Nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės krovinių poste „Centras“ 2009 m. spalio 6 d. buvo įforminta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra T1 su Lydinčiuoju dokumentu Nr. 09LTKR10001143D908. Jame deklaruota prekė lengvasis automobilis „Ferrari F355“, kėbulo Nr. ZFFPR48A6S0103890. Tranzito procedūros vykdytojas – SIA „Parex brokeru sistema“. Tranzito procedūros užbaigimo terminas – iki 2009 m. spalio 14 d. Paskirties muitinės postas – Terechovas MKP (LV). Procedūros vykdytojo įsipareigojimų muitinei įvykdymui užtikrinti buvo pateiktas Latvijos muitinės išduotas Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatas Nr. 09LV009999000H2L1, išduotas procedūros vykdytojui SIA „Parex brokeru sistema“.

Pasak Kauno teritorinės muitinės, įvertinus Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio reglamentavimą, darytina išvada, kad procedūros užbaigimo įrodymu gali būti arba procedūros vykdytojo, muitinei priimtinu būdu pateiktas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, kuriuo identifikuojamos prekės ir kuriame nurodoma, kad jos buvo pateiktos paskirties įstaigai (366 str. 1 d.), arba vykdytojo muitinei priimtinu būdu pateiktas trečiojoje šalyje išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas, ar šios šalies muitinės antspaudu patvirtintas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje (366 str. 2 d.).

Pažymėjo, kad iš Muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. rugsėjo 9 d. buvo gauta informacija, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog Bendrijos/bendroji tranzito procedūra T1 su Lydinčiuoju dokumentu Nr. 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) buvo fiktyviai užbaigta, o deklaracijoje nurodytas automobilis nebuvo išvežtas iš Europos Bendrijos muitų teritorijos. Įvertinus tokio pobūdžio Kauno teritorinėje muitinėje gautą informaciją, Muitinės departamento nustatyta tvarka 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo išsiųstas pranešimas procedūros vykdytojui SIA „Parex brokeru sistema“, informuojantis apie tranzito procedūros užbaigimą apgaulės būdu ir prašoma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra užbaigta bei nurodyta pateikti įrodymus, atitinkančius Bendrijos tranzito konvencijos I priedo 42 straipsnio 2 ir 3 dalių/Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus, o ne Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes šiuo atveju procedūros vykdytojo Muitinės departamentui pateiktas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, patvirtinantis prekės pateikimą paskirties įstaigai negali būti laikomas šios prekės išgabenimo iš Bendrijos muitų teritorijos į trečiąjį šalį ir tranzito procedūros užbaigimo tinkamu įrodymu, kuomet iš Muitinės kriminalinės tarnybos buvo gauta informacija apie fiktyviai užbaigtą tranzito procedūrą deklaracijoje nurodyto automobilio neišvežimą iš Europos Bendrijos muitų teritorijos.

Paaiškino, kad pareiškėjui nepateikus tranzito procedūros užbaigimo įrodymo, atitinkančio nurodytų nuostatų reikalavimus, Kauno teritorinė muitinė nebuvo įtikinta dėl minėtos procedūros užbaigimo ir sprendime Nr. 1KM18054 pagrįstai nurodė, kad atsiranda skola muitinei, o skolininku laikomas muitinio procedūros vykdytojas SIA „Parex brokeru sistema“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Muitinės departamento 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1A-26 bei Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1KM18054 „Dėl mokestinės prievolės SIA „Parex brokeru sistema“ muitinei atsiradimo“.

Teismas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnį kiekvienas asmuo, laikydamasis 64 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir vadovaudamasis nuostatomis, priimtomis įgyvendinant 243 straipsnio 2 dalies (b) punktą, gali paskirti savo atstovą, įgaliotą atstovauti jam muitinėje atliekant muitinės veiklos taisyklių nustatytus veiksmus ir formalumus. Bendrijos muitinės kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toks atstovavimas gali būti tiesioginis, kai atstovas veikia kito asmens vardu ir dėl jo interesų, arba – netiesioginis, kai atstovas veikia savo vardu, bet dėl kito asmens interesų. Pažymėjo, kad atstovas privalo pareikšti, kad jis veikia dėl atstovaujamojo asmens interesų, nurodyti, ar jis veikia kaip tiesioginis, ar kaip netiesioginis atstovas, ir turėti įgaliojimus, suteikiančius teisę veikti kaip atstovui, o asmuo, kuris nepareiškia, kad jis veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, arba kuris pareiškia, kad veikia kito asmens vardu arba dėl jo interesų, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų, laikomas veikiančiu savo vardu ir dėl savo interesų (Bendrijos muitinės kodekso 5 str. 4 d.)

Teismas nustatė, kad, kaip nurodyta Muitinės departamento 2012 m. birželio 8 d. rašte Nr. (4.7)3B-6352, įforminant Bendrijos tranzito procedūrą pagal deklaraciją Nr. 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) elektroninius tranzito deklaracijos duomenis SIA „Parex brokeru sistema“ vardu pateikė E. Š. įmonės atstovas L. D.. Ūkio subjektai, teikiantys elektroninius tranzito deklaracijų duomenis muitinei, pasirašo Tranzito deklaracijos teikimo Naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos priemonės tipinę sutartį, taip pat turi atitikti numatytus reikalavimus kompiuterių programinės ir aparatinės įrangos bei infrastruktūros reikalavimus bei turi būti užregistruoti kaip verslininko modulio vartotojai.

Minėta įmonė yra sudariusi su muitine sutartį Nr. 11B-329 (2009 m. kovo 24 d.). Nurodė, kad pareiškėjas Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybai 2009 m. rugsėjo 28 d. buvo pateikęs 2009 m. balandžio 29 d. išduotų TC-33 formos bendro laidavimo liudijimų, kurių galiojimo terminas baigėsi 2009 m. birželio 30 d., originalus. Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muito valdyba 2012 m. kovo 26 d. rašte Nr. 27.16.4/25052 patvirtino, kad minėtų TC-33 pažymėjimų dėl atleidimo nuo laidavimo Nr. 09LV009999000H2L1 veikimas buvo nutrauktas 2009 metų birželio 30 d., nors ir pažymėjimuose nurodytas galiojimo terminas yra iki 2010 m. balandžio 30 d.

Latvijos Respublikos Valstybinės pajamų tarnybos Muito valdyba taip pat pateikė visų dvidešimt penkių TC-33 pažymėjimų dėl atleidimo nuo laidavimo Nr. 09LV009999000H2L1 patvirtintas kopijas, iš kurių matyti, kad tarp asmenų, turinčių teisę pasirašyti Bendrijos/bendrojo tranzito deklaraciją principalo (vykdytojo) vardu, nei viename laidavimo liudijime nėra nurodytas L. D.. Teismas pažymėjo, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muito valdyba 2012 m. liepos 9 d. rašte Nr. 27.3.2/54777 taip pat paaiškino, kad nuo 2009 m. liepos 1 d.

šalys dalyvės prekybininkų identifikacijai muitinės sistemų elektroniniame duomenų apsikeitime turi naudoti EORI numerį vietoje prieš tai naudoto mokesčių mokėtojo numerio. Todėl 2009 m. birželio mėnesį Garantijos valdymo sistemoje (GMS) buvo perregistruotos visos galiojančios bendros tranzito garantijos ir prekybininkams buvo išduoti nauji garantijos sertifikatai. Nauji atleidimo nuo garantijos sertifikatai SIA „Parex brokeru sistema“ buvo išduoti 2009 m. birželio 17 d. Negaliojančios garantijos (taip pat SIA „Parex brokeru sistema“ atleidimas nuo garantijos GRN 09LV009999000H2L1) GMS sistemoje buvo anuliuotos.

Laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. liepos l d. buvo pereita prie naujų taikomųjų programų versijų MCC ir GMS informacinės sistemos NCTS. Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muito valdyba savo rašte pažymėjo, kad apie naujų garantijų sertifikatų išdavimus prekybininkams buvo pranešta elektroniniu paštu, nurodant, kad, nuo 2009 m. liepos 1 d. anksčiau išduoti garantijos sertifikatai nebus tinkami tranzito deklaracijų forminimui, todėl SIA „Parex brokeru sistema“ neturėjo teisės naudoti atleidimo nuo garantijos GRN 09LV009999000H2L1 nuo 2009 n. liepos l d.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas jau atsakydamas į Kauno teritorinės muitinės 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą buvo nurodęs, kad jo jokie santykiai su L. D. nesieja ir kad šis asmuo neturėjo įgaliojimų naudotis garantija Nr. 09LV009999000H2L1 (t. I, b. l. 73). Be to, remiantis 2012 m. birželio 1 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus raštu Nr.(7.33/6)16T-819, atliekamame ikiteisminiame tyrime pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos įtarimai yra pareikšti L. D., o ne pareiškėjui.

Teismas vertino, kad Kauno teritorinė muitinė ir atsakovas nevisapusiškai ir neišsamiai vertino minėtas aplinkybes dėl L. D. teisės veikti pareiškėjo vardu ir L. D. įgalinimus veikti atsakovo vardu iš esmės grindžia tik tuo, kad pastarasis asmuo pateikė muitinei pareiškėjo garantiją Nr. 09LV009999000H2L1, kuri buvo patvirtinta NCTS informacinėje sistemoje. Tačiau, kaip nustatyta byloje surinktų įrodymų pagrindu, ši garantija jos pateikimo muitinei metu buvo negaliojanti ir tik dėl techninių sutrikimų sistemoje buvo patvirtina NCTS.

Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurių pagrindu L. D. galėtų būti pripažintas teisėtu pareiškėjo atstovu. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiamais sprendimais buvo pripažintas skolininku muitinei, nes pareiškėjo vardu veikęs L. D. neturėjo įgaliojimų veikti pareiškėjo vardu. Dėl to teismas sprendė, kad skundžiami Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimai naikintini.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, paliekant galioti Muitinės departamento 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1A-26 bei Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1KM18054 „Dėl mokestinės prievolės SIA „Parex brokeru sistema“ muitinei atsiradimo“.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Latvijos muitinės 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 27.3.2/54777, kuriame yra išdėstyti ne faktai, o prielaidos apie galėjusius atsirasti techninius nesklandumus bei klaidas. Lietuvos muitinė tranzito procedūros pagal deklaraciją Nr. 09LTKR10001143D908 (2009-10-06) įforminimo metu neturėjo jokios informacijos, kliudančios pateikti deklaraciją naudojantis garantija Nr. 09LV009999000H2L1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos, nes dar 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-521/2009 LVAT pasisakė, kad kitų asmenų net nusikalstami veiksmai, kurie iššaukė arba galėjo iššaukti įmonei - mokestinių teisinių santykių subjektui, mokestinių prievolių atsiradimą mokesčių įstatymų taikymo prasme, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo galimai nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra pasisakęs (2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. 230/06), jog muitinės teisės aktuose nėra numatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų. Procedūros vykdytojui mokestinė atsakomybė kyla ir tuo atveju, jei jis pats yra sąžiningas, o Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Taigi net ir tuo atveju, kai tranzito deklaracija yra suklastota, ši aplinkybė teisingam šio mokestinio ginčo išnagrinėjimui nebūtų reikšminga.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog L. D. neturėjo įgaliojimų veikti kaip teisėtas pareiškėjo atstovas, neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnį dėl neteisėto prekių ar produkcijos neišvežimo iš Lietuvos Respublikos nėra baigtas, dėl ko minėta aplinkybė nėra patvirtinta. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nesiaiškino klausimo, susijusio su prieigos kodų perdavimu E. Š. įmonės atstovui L. D.. Remiasi Įgyvendinimo nuostatų 380a straipsniu bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d.

įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėj taisyklių 18.6 ir 19 punktais ir tvirtina, kad muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacines sistemos ir pareiškėjui teko atsakomybė už atitinkamo kodo suteikimą bei jo saugų naudojimą. Akcentuoja, kad pareiškėjas nebuvo patekęs duomenų Lietuvos muitinei apie bendrosios garantijos Nr. 09LV009999000H2K1 negaliojimą, be to, iš pareiškėjo argumentų, jog tranzito procedūrą pagal minėtą deklaraciją jis užbaigė tinkamai ir įvykdė visas tranzito procedūros vykdytojui keliamas prievoles matyti, kad pareiškėjas apie vykdomą tranzito procedūrą žinojo ir ją vykdė.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėjas teigia, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Nacionalinės muitinės valdybos 2012 m. liepos 9 d. rašte Nr. 27.3.2/54777 buvo pateiktos ne prielaidos, o išdėstyti faktai. Pažymi, kad šis raštas laikytinas įrodymu, kuriame buvo užfiksuota faktinė aplinkybė, susijusi su galimybe teisėtai naudotis atleidimo nuo garantijos sertifikatu GRN 09LV009999000H2L1 po 2009 liepos 1 d. Mano, kad atsakovo nurodytose LVAT administracinėse bylose nagrinėtos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas nesutampa su nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo pažymi, kad nėra aišku, ar nurodytame ikiteisminiame tyrime apskritai yra aiškinamasi, ar L. D. turėjo įgaliojimus veikti pareiškėjo vardu, be to, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog L. D. neturėjo įgaliojimų veikti kaip teisėtas pareiškėjo atstovas, rėmėsi nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais tokią teismo išvadą. Taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui pateikė 2012 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 07-82, adresuotą Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriui, kuriuo prašė L. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinio skundo reikalavimą palaiko.

Nurodo, kad pagal tranzito lydinčio dokumento T1 Nr. 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.) duomenys buvo pateikti naudojantis naująja kompiuterizuota tranzito sistema (NCTS), pasinaudojus garantijos įstaigos SIA „Parex brokeru sistema“ suteiktu prieigos kodu, kuris yra žinomas tik vienam vykdytojui, tačiau, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 380a straipsniu, juo gali naudotis jis pats, arba per atstovus. Taigi vykdytojas turi pasirinkimo teisę, kam leisti naudotis prieigos kodu. Teigia, kad remiantis Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėj taisyklių 18.6 ir 19 punktais, už saugų prisijungimo kodo panaudojimą atsakomybė numatyta vykdytojui. Pabrėžia, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 384 straipsnio 2 dalimi, duomenis apie muitinės suteikto leidimo naudoti bendrąją garantiją ar atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją atšaukimą ir sprendimo, kuriuo garantijos įstaiga priėmė garanto įsipareigojimą panaikinimo arba garanto įsipareigojimo atšaukimo datą į kompiuterizuotą sistemą įvedė ne Kauno teritorinė, o garantijos įstaiga Latvijoje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių dėl tranzito procedūros užbaigimo pagal T1 Nr. 09LTKR10001143D908 (2009 m. spalio 6 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 6 d. Kauno teritorinės muitinės krovinių poste „Centras“ pareiškėjo vardu buvo pateikta T1 deklaracija Nr. 09LTKR10001143D908, kuria buvo įforminta Bendrijos bendroji tranzito procedūra. Pagal šį dokumentą tranzitu per Bendrijos teritoriją buvo gabenamas lengvasis automobilis „Ferrari F355“, kėbulo Nr. ZFFPR48A6S0103890. Tranzito procedūros užbaigimo terminas – iki 2009 m. spalio 14 d. Paskirties muitinės postas – Terechovas MKP (LV). Procedūros vykdytojo įsipareigojimų muitinei įvykdymui užtikrinti buvo pateiktas Latvijos muitinės išduotas Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatas Nr. 09LV009999000H2L1, išduotas pareiškėjui. Elektroninius tranzito deklaracijos duomenis pareiškėjo vardu pateikė E. Š. įmonės atstovas L. D..

Muitinės kriminalinė tarnyba 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr.16T-7.34/04-1435 informavo Kauno teritorinę muitinę, kad minėta transporto priemonė nebuvo išvežta iš Europos Bendrijos.

Todėl Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 1KM18054 „Dėl mokestinės prievolės SIA „Parex brokeru sistema“ muitinei atsiradimo“ buvo nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė 9 887 Lt muito mokesčio, 22 839 Lt PVM bei 6 377 Lt delspinigių dėl nustatyta tvarka neužbaigtos minėtos tranzito procedūros bei pareiškėjui paskirta 16 363 Lt bauda.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 1A-26 patvirtino minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 96 straipsnio 1 dalimi, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. To paties reglamento 204 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Šiuo atveju skolininku laikomas asmuo, kuris esamomis aplinkybėmis turi vykdyti prievoles, susijusias su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu, arba asmuo, kuris turi laikytis reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą (Bendrijos muitinės kodekso 204 str. 3 d.).

Taigi pagal bendrąją taisyklę už importo mokesčių sumokėjimą yra atsakingas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas. Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu siekiama užtikrinti tinkamą muitus reglamentuojančių teisės aktų taikymą. Pagal minėto kodekso 96 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikius šios procedūros nuostatų. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti tikslų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Be to, ne Bendrijos prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia riziką, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas, t. y. riziką, kurios išvengti siekiama Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu (Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje DSV Road, C‑234/09, 30 ir 31 p.).

Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad tai, jog procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, savaime nepaneigia vykdytojo prievolių, susijusių su importo muitų mokėjimu. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Militzer & Münch, C‑230/06, 48 ir 49 p.). Taigi, net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį, importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius padėtims, sąlygotoms aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nematyti apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Taigi, kai skola muitinei atsiranda dėl aplinkybių, kuriomis tranzito procedūros vykdytojo veiksmuose nematyti apgaulės arba aplaidumo, Muitinės kodekso 239 straipsnis numato tranzito procedūros vykdytojui teisę pateikti prašymą atsisakyti išieškoti muitus. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 899–905 straipsniuose įtvirtinta atitinkama administracinė procedūra.

Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo pripažinta skola muitinei, nes pareiškėjo vardu veikęs asmuo, t.y. L. D., veikė neturėdamas įgaliojimų, yra nepagrįsta. Taip pat pareiškėjo skolos muitinei atsiradimui neturi įtakos ir ta aplinkybė, jog minėta išorinio Bendrijos tranzito procedūra buvo įforminta remiantis negaliojančia garantija. Teisėjų kolegijos nuomone, esant duomenų, jog išorinio Bendrijos tranzito procedūrą sąlygojo neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai ar muitinės institucijų netinkamas savo funkcijų atlikimas, importo muitų grąžinimas ar atsisakymas juos išieškoti gali būti sprendžiamas tiktai inicijavus procedūrą pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamus administracinius sprendimus, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, nevertino aplinkybių dėl automobilio tranzito procedūros užbaigimo, dėl transporto priemonės muitinės vertės nustatymo, dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų paskaičiavimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti aplinkybes dėl transporto priemonės tranzito procedūros užbaigimo, dėl transporto priemonės muitinės vertės nustatymo, dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų paskaičiavimo, o ištyręs šias aplinkybes, spręsti dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė