2013-12-18 Nr. AB-10236-3-61-3-00257-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2206/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00257-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. sausio 22 d. (spaudas ant voko) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 704,23 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-452(11).

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo paskirta 1 086,92 Lt pensija, tačiau Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokėjo sumažintą pensiją. Pareiškėjo teigimu, Laikinuoju įstatymu nustatytu reguliavimu suvaržoma jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą, diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūno pensija. Įstatymu nustatyta pareigūnų teisė į pensiją reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pensiją ir asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybė šiuos įsipareigojimus vykdytų. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Teigė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl remiantis minėtomis nuostatomis pensija jam buvo apskaičiuojama neteisėtai. Nurodė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jam neišmokėta 6 704,23 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 20–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, jog jis tam tikru laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri taip pat buvo taikyta pareiškėjui, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai galioja tik į ateitį. Atsakovų manymu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymo panaikinimo ir neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas valstybinės pensijos dalies priteisimo, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-452(11) dalį, kuria atsisakyta N. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 704,23 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus keturis litus 23 ct), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2/17-660 pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta 1 086,92 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija. Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. 1D-452(11) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 8 d. pateikta pažyma Nr. 11PP (P)-157 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Iš šio dokumento matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 6 704,23 Lt pensijos dalis (29 066,88 Lt – 22 362,65 Lt = 6 704,23 Lt). Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, konstatavo, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Teismas ginčo atveju atsižvelgė į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, konstatavo, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinis, todėl neįvykdytas. Byloje esatys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 6 704,23 Lt pensijos dalis.

Taigi pareiškėjo prašymas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Teismas ginčo atveju atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) pateiktus išaiškinimus, kad neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, o taip pat į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pripažino, kad Vidaus reikalų ministerija, gavusi pareiškėjo 2012 m. gruodžio 27 d. prašymą išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas konstatavo, kad ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dalis, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl ginčijamu Vidaus reikalų ministerijos sprendimu pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį apskaičiuotos ir neišmokėtos pensijos dalį.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 41–42) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovai nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovų apeliaciniame skunde nėra jokių motyvų ir prašymą atidėti sprendimo vykdymą pagrindžiančių duomenų. Šiuo metu yra praėję daugiau nei vieneri metai nuo tada, kai atsakingos valstybės institucijos sužinojo apie atitinkamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai. Tai yra pakankamas laikotarpis, per kurį atsakovas privalėjo suvokti apie lėšų poreikį teisminiu keliu savo pažeistas teises bandysiančių atstatyti pensijų gavėjų nepriemokoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kyla dėl pareiškėjui N. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. sausio 22 d., t. y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas iš esmės teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinės bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde pateikto prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, nusprendė, kad įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtinu ir šioje administracinėje byloje atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius