2013-11-28 Nr. AB-9095-3-62-3-00258-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2438/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00258-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 24; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 7–10), prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno tarnyba, atsakovas) 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-687-864 (toliau – ir 2013 m. vasario 21 d. sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 16 d. prašymą (reg. 2013 m. vasario 20 d. Nr. TP-1-(2.1)-687); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarnybos, 1000 Lt turtinę ir 3000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė atsakovui 2013 m. vasario 16 d. prašymą skirti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus tarnyba) pateikto pranešimo pripažinimo neatitinkančiu tikrovės dokumentu. Pareiškėjo teigimu, advokatės G. R. pateikti šmeižikiški duomenys buvo pagrindas 2007 m. vasario 7 d. Vilniaus tarnybos sprendimui, kuriuo pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Atsakovo priimtas 2013 m. vasario 21 d. sprendimas pagrįstas melu, teisės aktų manipuliavimu, pakartotas standartinis kiekis išgalvotų priežasčių, kurios nepatvirtintos faktais ir argumentais. Pareiškėjas nesutiko su 2013 m. vasario 21 d. sprendime nurodytais motyvais, kad byla neperspektyvi ir kad jis piktnaudžiauja savo teisėmis. Taip pat paaiškino, kad 3000 Lt moralinė žala kilo dėl nuolatinės psichologinės įtampos, pakirsto pasitikėjimo teisingumu šalyje, patirtų kančių, neturėjimo elementarių buities patogumų, emocinės ir dvasinės depresijos. Pareiškėjas buvo priverstas rašyti atsakovui kreipimusis, skundus valstybės institucijoms dėl atsakovo neveikimo, kopijuoti dokumentus, naudotis brangiai kainuojančiomis vertėjo paslaugomis, turėjo pašto išlaidų, todėl taip pat patyrė 1000 Lt turtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50–52) atsakovas paaiškino, kad 2013 m. vasario 20 d. Kauno tarnyba gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus tarnybai pateikto pranešimo pripažinimo neatitinkančiu tikrovės dokumentu. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, su juo susijusius dokumentus bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, 2013 m. vasario 21 d. sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atsakovas taip pat paaiškino, jog Vilniaus tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo paskirta advokatė G. R. 2007 m. sausio 5 d. minėta advokatė kreipėsi su prašymu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nurodydama, kad jis piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba. Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui nutrauktas. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, jog advokatės G. R. pranešime nurodytos aplinkybės yra teisingos ir pagrįstos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas mano, jog nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčijamu Kauno tarnybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-687-864 (b. l. 11) buvo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, motyvuojant tuo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus tarnybai teikto pranešimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“ apskundimo civilinėje byloje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje neperspektyvus.

Nagrinėdamas administracinę bylą, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal VGTPĮ 9 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, kurių uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą. Įgyvendindamos nurodytą uždavinį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai vertinti pirminį reikalavimo pagrįstumą, tuo pačiu siekia užkirsti kelią ir gynybos besikreipiančių asmenų piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. VGTPĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais. Remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašančio suteikti tokią pagalbą asmens reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas savo sprendimą grindė paminėtomis įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, jog byloje būtina patikrinti jų taikymo pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011), kurioje išaiškinta, jog asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, o yra susijusi su įstatymu nustatytomis sąlygomis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju visapusiškai ištyrusi ir objektyviai įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Taigi vertinti, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad tiek akivaizdus reikalavimo nepagrįstumas, tiek atstovavimo byloje neperspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme, kaip pagrindas antrinei teisinei pagalbai neteikti, yra pateikto prašymo (jo turinio) vertinimo kategorija.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, pagal savo kompetenciją turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tuo aspektu, ar asmens nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymo (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Tuo tarpu vertinimą dėl atstovavimo neperspektyvumo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti išanalizavusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą.

Atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą remiantis VGTP įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktu galimas tuomet, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuri prašo antrinės teisinės pagalbos, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas).

VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai būtiną gynėjo dalyvavimą nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis) apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Šios pareigos neatlikusiam advokatui gali būti mažinamas arba neišmokamas užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir toks advokatas privalo atlyginti dėl šioje dalyje nurodytos pareigos neatlikimo arba netinkamo atlikimo atsiradusius nuostolius. Teismas nurodė, kad advokatė G. R. minėtą pareigą atliko pateikdama 2007 m. sausio 5 d. pranešimą (b. l. 13–14). Pareiškėjo manymu, advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus tarnybai pateiktame pranešime nurodyti jį žeidžiantys, šmeižikiški, aiškiai melagingi, neatitinkantys tikrovės faktai, kurie yra perduodami kitoms valstybinėms įstaigoms ir teismams, dėl to pareiškėjas patiria nepatogumus, materialinę ir nematerialinę žalą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentavo tai, kad pareiškėjo pageidaujamas ginčyti advokatės pranešimas tiesiogiai įtakojo Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo (b. l. 16–17), kuriuo buvo nutrauktas teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, priėmimą. Šį sprendimą pareiškėjas skundė Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, taip pat Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurio 2007 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 62–63) administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Be kita ko, šiame įsiteisėjusiame procesiniame dokumente buvo patikrintas ir advokatės G. R. pranešime nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumas, prieinant išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi (b. l. 25–27) V. S. apeliacinis skundas buvo atmestas, nustačius, kad advokatės G. R. pranešime nurodyti motyvai bei argumentai įvertinti teisingai, teisinė pagalba nutraukta taip pat pagrįstai, konstatavus, jog pareiškėjas piktnaudžiauja materialiomis ir procesinėmis teisės normomis. Taigi advokatės G. R. nurodytos aplinkybės, kurias pareiškėjas, iškėlęs civilinę bylą siekia paneigti, yra patvirtintos prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neįvardijo, kokias realias teisines pasekmes jam sukeltų 2007 m. sausio 5 d. advokatės G. R. surašyto pranešimo panaikinimas.

Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atstovavimo, priimant sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą, akivaizdus neperspektyvumas patvirtintas ir kituose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose, t. y. 2009 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime (b. l. 28–31), 2011 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje (b. l. 35–37), 2010 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (b. l. 32–34), kuriuose pripažinta advokatės G. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės nebuvimo faktai, pareiškėjo piktnaudžiavimas suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisės normomis, o minėtų administracinių teismų sprendimuose nustatyti faktai įvertinti kaip turintys prejudicinę galią ir pripažinti nustatytais bei įrodytais, taip pat ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendime (b. l. 38–39), kuriame nustatyta, jog advokatė G. R. neatliko jokių kaltų veiksmų, sukeliančių V. S. neigiamus padarinius.

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, pagal savo kompetenciją visapusiškai išnagrinėjo visas teisines ir faktines aplinkybes, atliko būsimo reikalavimo išsamią teisinę analizę ir jo pagrįstumo vertinimą tuo aspektu, ar asmens nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymo (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, pasisakė dėl siekiamo rezultato tikimybės ir atstovavimo byloje perspektyvumo. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, jog atsakovo atsisakymas teikti teisinę pagalbą pareiškėjui nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi, tokioje teisinėje situacijoje ginčijamame atsakovo 2013 m. vasario 21 d. sprendime nurodyti argumentai gali būti laikomi pagrindu pripažinti pareiškėjo reikalavimą nepagrįstu ir atstovavimą byloje neperspektyviu.

Pareiškėjas teigė, kad jo 2013 m. vasario 16 d. prašymas atsakovui buvo teiktas rusų kalba, todėl Kauno tarnybos tarnautojai, neišvertę prašymo į lietuvių kalbą ir tokiu būdu nesuprasdami prašyme išdėstytų aplinkybių ir argumentų, negalėjo tinkamai įvertinti prašymo turinio. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, sprendė, jog tokie pareiškėjo argumentus nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą 2013 m. vasario 21 d. sprendimą neteisėtu, kadangi iš teismui pateikto skundo ir teismo posėdžio metu, dalyvaujant vertėjai, pareiškėjo betarpiškai išsakytų teiginių ir argumentų matyti, jog priimdama ginčijamą sprendimą Kauno tarnyba suprato ne tik pareiškėjo prašymo esmę, bet ir jo turinį, įvertino pareiškėjo prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo nurodytus motyvus ir aplinkybes.

Remdamasis nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas Kauno tarnybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-687-864 pripažino pagrįstu ir teisėtu, todėl reikalavimą panaikinti šį sprendimą, taip pat išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus (įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m. vasario 16 d. prašymą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarnybos, turtinę ir neturtinę žalą) atmetė kaip nepagrįstus.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 96–100) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas buvo neobjektyvus, kritiškai nevertino atsakovo motyvų, o visiškai su jais sutiko ir tiesiog perrašė į savo sprendimą, tokiu būdu pateisindamas atsakovo veikimą ir neveikimą ir ignoruodamas teisinius aktus bei konstitucines normas, kurios įpareigoja teismą ginti piliečių teises. Nagrinėjant administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje minėta norma buvo ignoruota.

2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Kauno tarnyba sistemingai pažeidžia VGTPĮ reikalavimus versti į valstybinę (lietuvių) kalbą institucijos gaunamus apeliantų prašymus, parašytus ne valstybine kalba. Mano, jog skundžiamą 2013 m. vasario 21 d. sprendimą valdininkai rengė nesuvokdami pareiškėjo prašymo esmės, ir netgi pirmos instancijos teismas nagrinėjo bylą nesuprasdamas, kokia yra ginčo esmė, kadangi pareiškėjo dokumentai byloje nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas savaime yra ydingas, buvo priimtas formaliai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnį.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apie bylos perspektyvumą sprendžia tik teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, o valdininkų nuomonė šiuo klausimu yra antrinė. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, pasirinktinai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tai tik patvirtina aplinkybę, kad teismas buvo neobjektyvus, tendencingas ir palaikė atsakovo poziciją.

4. Anot pareiškėjo, atsakovas jam sistemingai daro materialinę ir nematerialinę žalą, nes jis buvo priverstas patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau negu numatyta įstatymuose. Taigi, yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250, 6.271 straipsniuose numatytos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti.

5. Pareiškėjo manymu, už Kauno tarnybos veiklą ir priimamus sprendimus yra atsakinga šios tarnybos direktorė A. B.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 105) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir, palaikydama savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno tarnybą su 2013 m. vasario 16 d. prašymu (gautas 2013 m. vasario 20 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-687) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokatės G. R. Tarnybai pateikto 2007 m. sausio 5 d. pranešimo pripažinimo neatitinkančiu tikrovės dokumentu (b. l. 53–54). Kauno tarnyba ginčijamu 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-687-864 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindais bei motyvuodama tuo, jog pareiškėjo siekiamas pareikšti civilinėje byloje reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus (b. l. 11). Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno tarnybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 16 d. prašymą, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarnybos, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo skundą grindžia iš esmės tuo, jog teismas pažeidė įstatymo reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, nevertino kritiškai atsakovo argumentų, tokiu būdu byla išnagrinėta šališkai ir tendencingai.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno tarnybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-687-864, kuriuo atsakovas atsisakė pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 16 d. prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, teisėtumas ir pagrįstumas bei pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarnybos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinės bylos dokumentais ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, kad šiuo atveju teismas teisingai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčą reguliuojančias Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas bei atsižvelgė į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą analogiško pobūdžio bylose, todėl kilusį ginčą išnagrinėjo teisingai.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, kadangi šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų bei tvarkos. Tai ne kartą buvo akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575-2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62-3036/2011 ir kt.). Iš paminėtos nuostatos, skelbiančios, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, taip pat iš VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų (vienas iš kurių yra tai, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei paisant ekonomiškumo aspektų, taip pat draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis) kyla ir tai, jog šiai teisei taikomi įstatyme numatyti apribojimai. Be kita ko, įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatė sąrašą atvejų, kai Tarnyba turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Šio straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, 2 punkte, – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pastebėjo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai konstatuojami, kiekvienu atveju Tarnybai atlikus reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimą, kurios, vienu atveju, paliudija, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus (siekiant konstatuoti, ar pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti), kita vertus, rodo, ar yra objektyvi tikimybė, asmeniui inicijavus ginčą teisme, pasiekti pageidaujamą teisinį rezultatą (siekiant konstatuoti, ar inicijuojama byla ir atstovavimas joje turi teisinės perspektyvos). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėtus VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus teisinės pagalbos teikimo principus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Tačiau tai nepaneigia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės (ir pareigos) VGTPĮ nustatyta tvarka atlikti preliminarų asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą, siekiant nustatyti, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytų pagrindų atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Taigi, nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Tarnyba teisingai vertino, jog pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes nepakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam ieškiniui dėl advokatės G. R. Vilniaus tarnybai pateikto 2007 m. sausio 5 d. pranešimo pripažinimo neatitinkančiu tikrovės dokumentu parengti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalies normą, įpareigojančią antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti inter alia tarnybai apie paaiškėjusias aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo siekiamas teismine tvarka nuginčyti advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“, gautas Vilniaus tarnyboje 2007 m. sausio 8 d. (b. l. 13–14), tiesiogiai įtakojo Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07, kuriuo pareiškėjui buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 (b. l. 16–17), priėmimą. Pareiškėjui apskundus minėtą Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą iš pradžių administracinių ginčų komisijai, o paskui – teismui, teismine tvarka buvo patikrintas ne tik šio Vilniaus tarnybos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, bet kartu įvertintas ir advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytų aplinkybių, kurios buvo pagrindas minėtam Vilniaus tarnybos sprendimui priimti, pagrįstumas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 62–63), kuris buvo paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi (b. l. 25–27), pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, tuo pačiu teismai sutiko su advokatės 2007 m. sausio 5 d. pranešime ir Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas piktnaudžiavo materialiomis ir procesinėmis teisės normomis, todėl teismai sprendė, kad teisinė pagalba pareiškėjui buvo nutraukta pagrįstai.

Byloje taip pat nustatyta, kad V. S. 2008 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir advokatės G. R. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, skunde nurodydamas, kad patyrė žalą dėl advokatės G. R., kuri buvo paskirta jam teikti antrinę teisinę pagalbą, neteisėto atsisakymo atstovauti jam civilinėje byloje. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 28–31), kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi (b. l. 35–37), buvo konstatuotas civilinės atsakomybės sąlygų, tarp jų ir atsakovų kaltės bei jų veiksmų neteisėtumo, nebuvimas.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose bylose yra nustatyta, kad advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime, kurio pagrindu buvo priimtas Vilniaus tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nurodytos faktinės aplinkybės atitinka tikrovę, o padarytos išvados yra teisingos. Todėl įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, atsakovas Kauno tarnyba padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti civilinis ginčas yra teisiškai neperspektyvus, o keliami reikalavimai nepagrįsti, nes pareiškėjo siekiamą įrodyti aplinkybę, kad advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimas neatitinka tikrovės, paneigia aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės, kurios šiai bylai turi prejudicinę galią.

Taigi, Kauno tarnyba ginčijamu 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais. Konstatavus, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 16 d. prašymą, gautą Kauno tarnyboje 2013 m. vasario 20 d.

Pareiškėjas neginčija, kad atsakovas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu išnagrinėjo jo 2013 m. vasario 16 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal šiame prašyme nurodytas aplinkybes. Iš ginčijamo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo turinio ir argumentų taip pat matyti, kad Kauno tarnyba teisingai nustatė pareiškėjo keliamo klausimo esmę ir tinkamai vertino su pareiškėjo apibrėžtu klausimu susijusius faktus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad Kauno tarnyba neišvertė jo prašymo į valstybinę kalbą, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas, todėl atmestinas.

CK 6.245–6.250 straipsniai nustato bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę. Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ypatumus reglamentuoja atskiros kodekso normos, įtvirtintos CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimas negalimas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kauno tarnyba, priimdama 2013 m. vasario 21 d. sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2013 m. vasario 16 d. prašymą, laikėsi teisės aktų reikalavimų, todėl elgėsi teisėtai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, kad šiuo atveju yra visos CK numatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Nenustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarnybos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištyrė, ginčo teisiniams santykiams taikė tinkamas teisės normas ir vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika. Bylos duomenys nepatvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo neobjektyvus ar tendencingas, be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo abstrakčius teiginius dėl teismo šališkumo.

Remiantis aukščiau nurodytų motyvų visuma, konstatuotina, kad išnagrinėtu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, dėl to jis atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė