2013-05-31 Nr. AB-2309-3-61-3-01433-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-757/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01433-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2, 15.4, 21, 37.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1 su reversine puse), prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 15 000 – 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimą;

2) išreikalauti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir atsakovas, LTI-K) duomenis apie tai, kokio ploto kamerose Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomas pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. bei keli asmenys vienu menu būdavo vienoje kameroje kartu su pareiškėju.

Pareiškėjas paaiškino, kad žalą patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, teigia, kad vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m2. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 28 d. iki skundo pateikimo dienos (2012 m. gegužės 23 d.) LTI-K buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. LTI-K 8 kv. m kamera yra skirta 2 žmonėms, o pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar trimis nuteistaisiais.

Anot pareiškėjo, minėto dydžio kameroje turėjo tilpti 4 žmonės, 2 dviejų aukštų lovos, tualetas, sienelė, kriauklė, radiatorius, stalas, spintelė ir visi daiktai. Tokiomis sąlygomis teko gyventi 24 valandas per parą.

Pareiškėjas nurodė, kad trūko vietos, oro. Žiemą buvo sunku vėdinti patalpą. Pareiškėjui skaudėjo galvą, blogai miegojo, dėl įtampos dažnai kilo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas. LTI-K administracija į pareiškėjo skundus nereagavo. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6. 271, 6.250 straipsniais, teigė, kad patyrė neturtinę žalą todėl, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, asmuo laikomas netinkamomis sąlygomis savaime patiria neturtinę žalą (CK 6. 250 str. 1 d.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo J. D. skundą (b. l. 6-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atsakovės atstovo teigimu, 2011 m. gegužės 16 d. ryte, 2011 m. birželio 22 d. ryte, 2011 m. birželio 29 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2011 m. lapkričio 28 d. ryte, 2012 m. sausio 24 d. ryte, nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. sausio 27 d. ryto, 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. vasario 9 d. ryte, 2012 m. kovo 7 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnius LTI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Pažymėjo, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, LTI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis". Kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. LTI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (HN 76:2010 24 p.).

Nurodė, Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.271 straipsnį žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Pagal CK 6.271, 6.246-6.249 straipsnius, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LTI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 6-11).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 37-42) pareiškėjo J. D. skundą tenkino iš dallies – priteisė J. D. iš Lietuvos Respublikos atlyginti 300 litų neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog J. D. atvyko į LTI-K 2011 m. kovo 28 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, plotas - 7,48 m2 (vakare - 6 asmenys kameroje); 2011 m. kovo 29 d, perkeltas į kamerą Nr. 160, plotas - 7,94 m2 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 kovo 30 d. kameroje Nr. 160 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. kovo 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 173, plotas - 7,94 m2 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 1 d. – 2011 m. balandžio 10 d. kameroje Nr. 173 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 11 d. kameroje Nr. 173 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 12 d.

– 2011 m. balandžio 13 d. kameroje Nr. 173 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 14 d. kameroje Nr. 173 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 15 d. – 2011 m. balandžio 19 d. kameroje Nr. 173 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 193, plotas - 7,94 m2 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. balandžio 21 d. – 2011 m. gegužės 1 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 2 d. – 2011 m. gegužės 3 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. gegužės 4 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 5 d.

– 2011 m. gegužės 9 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 10 d. - 2011 m. gegužės 15 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 17 d. – 2011 m. gegužės 23 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gegužės 25 d. – 2011 m. gegužės 31 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. birželio 1 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. birželio 2 d.

– 2011 m. birželio 12 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. birželio 13 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys); 2011 m. birželio 14 d. – 2011 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 2, vakare - 3 asmenys); 2011 m. birželio 23 d. – 2011 m. birželio 28 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. birželio 29 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2011 m. birželio 30 d. – 2011 m. liepos 3 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. liepos 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 126, plotas - 7,48 m2 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. liepos 5 d.

– 2011 m. liepos 12 d. kameroje Nr. 126 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. liepos 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 158, plotas - 7,94 m2 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. liepos 14 d. – 2011 m. liepos 31 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 1 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 2 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 3 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 8 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 9 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 10 d.

– 2011 m. rugpjūčio 22 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 23 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 24 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugpjūčio 25 d. - 2011 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 15 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 16 d. – 2011 m. rugsėjo 26 d. kameroje Nr. 158 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 193, plotas - 7,94 m2 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 28 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 29 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. rugsėjo 30 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 1 d.

– 2011 m. spalio 2 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 4 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 5 d. – 2011 m. spalio 6 d. kamera Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 7 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 8 d. – 2011 m. spalio 13 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 15 – 2011 m. spalio 23 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 24 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 25 d.

– 2011 m. spalio 27 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 28 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. spalio 29 d. – 2011 m. lapkričio 1 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 2 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 4 d. – 2011 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 7 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 8 d.

– 2011 m. lapkričio 16 d. kameroje Nr. 193 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 182, plotas - 7,94 m2 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. lapkričio 18 d. kameroje Nr. 182 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 18 d. – 2011 m. lapkričio 26 d. kameroje Nr. 182 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 27 d. kameroje Nr. 182 (ryte – 4), vakare perkeltas į kamerą Nr. 116, plotas - 7,49 m2, joje - 2 asmenys); 2011 m. lapkričio 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 336, plotas - 7,63 m2 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 336 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. lapkričio 30 d.

– 2011 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 336 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gruodžio 19 d. – 2011 m. gruodžio 22 d. kameroje Nr. 336 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2011 m. gruodžio 23 d. kameroje Nr. 336 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gruodžio 24 d. – 2011 m. gruodžio 29 d. kameroje Nr. 336 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gruodžio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 298, plotas - 8,03 m2 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2011 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 298 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. sausio 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 301, plotas - 8,03 m2 (ryte - 1, vakare - 3 asmenys); 2012 m. sausio 25 d.

– 2012 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 2, vakare - 2 asmenys); 2012 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2012 m. sausio 28 d. – 2012 m. sausio 30 d. kamera Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. sausio 31 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys); 2012 m. vasario 1 d. – 2012 m. vasario 6 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. vasario 7 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys); 2012 m. vasario 8 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2012 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 1, vakare - 4 asmenys); 2012 m. vasario 10 d.

– 2012 m. vasario 21 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. vasario 23 d. – 2012 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 6 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2012 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 2, vakare - 3 asmenys); 2012 m. kovo 8 d. – 2012 m. kovo 15 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys); 2012 m. kovo 16 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 17 d. – 2012 m. kovo 26 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 27 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 28 d.

– 2012 m. kovo 29 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 30 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. kovo 31 d. – 2012 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 4 d. – 2012 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 301 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 269, plotas - 7,68 m2 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 11 d. – 2011 m. balandžio 12 d. kameroje Nr. 269 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 13 d. kameroje Nr. 269 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys); 2012 m. balandžio 14 d. kameroje Nr. 269 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys); 2012 m. balandžio 15 d. - 2012 m. gegužės 22 d. kameroje Nr. 269 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys); 2012 m. gegužės 23 d. kameroje Nr. 269 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys) (b. l. 6-11).

Lietuvps Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 42 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos jam padarymą kildina iš nepatogumų, atsiradusių dėl jo laikymo per mažo ploto kamerose, dėl ko jam trūko vietos, oro, žiemą kamera nevėdinama, pareiškėjui skaudėjo galvą, blogai miegojo, dėl įtampos dažnai kilo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas.

Minėta, jog pareiškėjo nurodomas žalos padarymo laikotarpis yra nuo 2011 m. kovo 28 d. iki skundo padavimo dienos. Vienam kaliniui tenkanti kameros ploto norma yra nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. 11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojusio nuo 2011 m. vasario 1 d.), kurio 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė, LRV) 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Atsakovo atstovas iš esmės neneigė visą šį laikotarpį pareiškėją su kitais dviem – trimis suimtaisiais laikęs kamerose, kurių plotas neatitiko šių reikalavimų, tačiau nurodo, jog įstaigos administracija negali reguliuoti į įstaigą patenkančių asmenų skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų sprendimus.

Pirmos instancijos teismas nurodė, kad LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009 išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą.

Paaiškino, kad LVAT 2009 m. kovo 12 d. nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-734/2009 buvo nustatyta, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) dėl kalinčių asmenų skaičiaus šios normos nebuvo laikomasi, taigi pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui teko 2-3 kv. m. gyvenamojo ploto. LVAT padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 5 kv. m. kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju šios viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

LVAT konstatavo, kad ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą atitinkančią Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra" 6.15 punkto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės“, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008), tiek EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, LVAT atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv. m. ploto, ir, kurioje nėra rūkoma, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 litų; vidutinis darbo užmokestis apie 2151 litų) ir laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2500 litų.

Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos intensyvumo, rėmėsi ir LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (publikuota: Administracinė jurisprudencija, Nr. 14, 2008 m.), kuriame šis teismas išaiškino, jog EŽTT praktikos analizė atskleidžia, jog kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo (pvz., EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/1999).

EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. (EŽTT 2007 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Trepaškinas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03). Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, didelę dalį laiko suteikiant jam tik 1,51 kv. m. gyvenamojo ploto, taip pat įvertinus ir tai, kad įkalintas jis buvo daugiau kaip trejus metus, jam buvo suteikta teisė mankštinis lauke tik vieną valandą per parą ir kitas aplinkybes, EŽTT pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

EŽTT yra pripažinęs, kad net ir 7 kv. m. plotas vienam kaliniui yra reikšmingas faktorius sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nors šiuo atveju pripažįstant tokį pažeidimą buvo atsižvelgta ir į kitas aplinkybes (ventiliacijos ir apšvietimo trūkumus; EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Kita vertus, byloje Valašinas prieš Lietuvą (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), EŽTT, nustatęs, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv. m. ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kv. m. ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė.

Teismas šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. Apskritai pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 kv. m., nors, be kameros perpildymo fakto, EŽTT kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus (pavyzdžiui, EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01, 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 20877/04, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 73786/01).

Jau minėtoje byloje Testa prieš Kroatiją EŽTT kaip tinkamą, pageidautiną kameros plotą nurodė 4 kv. m. vienam kaliniui. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt.

EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (publikuota: Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008 m.) konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui teko 2,1975‑2,93 kv. m., jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus dušuose, kuriuose maudydavosi kalinamieji, nebuvo pertvarų, kas tam tikru mastu ribojo kalinamųjų privatumą, sudarė prielaidas patirti jiems neigiamus išgyvenimus, nagrinėjamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tik šiek tiek daugiau kaip vieną mėnesį.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas nurodė, kad įkalinimas perpildytoje kameroje neigiamos įtakos jo sveikatai neturėjo. Duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė maudymasis duše be pertvarų taip pat nėra. Įkalinimo metu pareiškėjas buvo jaunas (beveik 24 m.), vyriškos lyties asmuo. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl LVAT išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį.

Pareiškėjas neneigė, kad kameroje buvo aštuonios lovos, tad naudotis viena lova keliems kaliniams nereikėjo. Pareiškėjas taip pat turėjo galimybę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Ir nors tokia pasivaikščiojimų trukmė yra pakankamai nedidelė, tačiau visgi ji patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo visą laiką praleisti tik savo kameroje. Juolab kad jokių nusiskundimų dėl pasivaikščiojimų teisės realaus neužtikrinimo ar blogų jos įgyvendinimo sąlygų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Pareiškėjas apskirtai nurodė tik du esminius nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų ir jokių kitų nusiskundimų neturėjo (dėl maitinimo, ventiliacijos, apšvietimo ar kt. higienos bei kitų teisės aktų reikalavimų laikymosi), todėl išplėstinė teisėjų kolegija laiko, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Todėl LVAT nusprendė, kad, nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau visgi šios ribos neperžengia. Konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nėra pakankamo pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir neteigia, kad tokios laikymo sąlygos jo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms sąlygojo išskirtinai neigiamą poveikį (pareiškėjas skundžiasi bendro pobūdžio nepatogumais), sąlygos natūraliai kameros ventiliacijai ir tvarkos palaikymui joje yra sudarytos, pareiškėjas turi galimybę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl pirmos instancijos teismas pripažino, jog konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nėra pakankamo pagrindo, bet sprendė, jog dėl pareiškėjo laikymo per mažo ploto kamerose jam buvo padaryta tam tikros neturtinės žalos, kurios dydį Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino 300 litų.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu (b. l. 49-51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog duomenų dėl kameros ploto vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjimo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalaujama pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, o CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą nepateikė.

Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 57-59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinti visiškai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjo manymu, kalinimo sąlygos buvo pasiekusios EŽTT praktikoje įvardintą minimalųjį žiaurumo laipsnį, kurio pakanka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Nurodo, kad pusantrų metų buvo įkalintas perpildytose kamerose, kuriose galėjo būti laikomi tik 2 kalinamieji, tačiau kamera teko dalinti su 3 – 4 kalinčiais asmenimis. Kamorų plotai maži, kartai tekdavo tik 1,24 kv. m. ploto vienam kalinčiajam, todėl vietos pajudėti tiesiog nebūdavo. Pažymi, jog yra pagyvenusio amžiaus, turi antros grupės invalidumą, problemų su stuburu. Laisvas judėjimas įkalinimo įstaigos teritorijoje yra ribotas, galimybė pasivaikščioti lauke – tik viena valanda per parą.

Papildo, kad EŽTT yra pasisakęs, jog ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui, yra esminis faktorius. Tai, kad kalinamasis yra įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lemia baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį (EŽTT bylos Peers prieš Graikiją, Kalashnikov prieš Rusiją, Kudla prieš Lenkiją).

Pabrėžia, kad asmeninės erdvės trūkumas kartu reiškia mažesnį privatumą, sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus bei tinkamas sanitarines sąlygas, sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą.

Pareiškėjas apibendrina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, didžiulių psichologinių sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas nurodo, kad pirmos instancijos teismo jam priteista 300 litų suma už netinkamas kalinimo sąlygas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, negali būti laikoma adekvačia priemone jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo J. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 2011 m. kovo 28 d. – 2012 m. gegužės 23 d. laikotarpiu, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir dalies ir priteisė J. D. 300 litų neturtinės žalos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju nenustatytas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas, taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino padarytos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai priteisė tik 300 Lt.

Atsakovas iš esmės teigia, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, o, net ją nustačius, pirmosios instancijos teismas privalėjo apsiriboti pažeidimo konstatavimu kaip tinkama satisfakcijos forma, o priteisti neturtinę žalą pinigine forma pagrindo nebuvo.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija iš dalies pritaria pareiškėjo argumentams, o atsakovo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kalbant apie deliktinę atsakomybę ir jos sąlygas visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, taip pat nacionalinių teisės aktų pažeidimo, susijusio su tuo, kad kalinimo metu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, kaip to reikalauja teisės aktai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją laikant Lukiškių TI-K didžiąją dalį nurodyto laiko kamerose laikomų asmenų skaičius viršijo vienam asmeniui nustatyto ploto minimumą. Vis dėlto įvertinęs tai, kad nebuvo nustatyta, kad tokios laikymo sąlygos pareiškėjo sveikatai, fizinėms ar psichinėms savybėms būtų padariusios išskirtinai neigiamą poveikį, taip pat neįrodyta, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai elgtis, pirmosios instancijos teismas nenustatė EŽTK 3 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo “žeminančios” EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad didžiąją dalį laiko, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimo. Ištyrus atsakovo atstovo pateiktus įrodymus (b.l. 6-8) matyti, kad pareiškėjui iš 422 kalinimo parų 415 parų (t. y. atmetus atsakovo nurodomus laikotarpius, kuomet pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (b.l. 9) nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.).

Nors atsakovo atstovas nurodo, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, toks argumentas atmestinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ir teisėjų kolegija, ir pirmosios instancijos teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, bylose dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją).

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad toks kamerų perpildymas nulemtas teisės aktų reikalavimų, nes jis neturi teisės nevykdyti teismų nutarčių ir nepriimti suimtųjų ar nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (415 parų). Pakankamai ilgą laiką pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto. Be to atsakovo atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas per parą galėdavo gryname ore pasivaikščioti tik vieną valandą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu.

Konstatavus EŽTK 3 straipsnio pažeidimą taip pat darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (300 lt) yra neadekvati padarytam teisės pažeidimui. Kaip minėta, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore, jam sudarytas kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėją, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl tokių kalinimo sąlygų būtų reikšmingai pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad turi antros grupės invalidumą, problemų su stuburu, įrodymų dėl šių aplinkybių nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl šios aplinkybės laikytinos neįrodytomis.

Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į Lietuvos Respublikoje esantį pragyvenimo lygį (byloje vertinamu laikotarpiu minimali mėnesinė alga – 800 lt (2007 m. gruodžio 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1368).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteistina 7000 (septyni tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą. Priteisti pareiškėjui J. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 7000 (septynis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis