2020-07-22 Nr. AB-14791-3-62-3-01705-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1559-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01705-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. (18 d.) iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. atliko bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, bet, nepaisant to, jis būdavo užrakinamas kameroje ir joje laikomas 21 valandą per parą, kas prilygsta drausmės grupės nuteistiesiems numatytoms sąlygoms arba izoliuotam laikymui. Be to, patalpose nepakako gyvenamojo ploto (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą; teko mažiau nei 5 kv. m), visi naudojosi vienu sanitariniu mazgu (tekdavo laukti). 3 valandos, skirtos pasivaikščiojimui gryname ore, apimdavo ir laiką naudojantis virtuve, skalbimo ir džiovyklos patalpomis bei sporto kiemeliu. Pareiškėjas paaiškino, jog nesikreipė į įstaigos administraciją dėl pažeidimų, nes bijojo būti perkeltas į kitą būrį (anksčiau jam buvo tuo grasinta). Manė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas anksčiau nereiškė pretenzijų dėl laikymo sąlygų, nėra reikšminga vertinant jo patirtos žalos dydį. Pareiškėjas teigė jautęsis kankinamas, patyręs didelius dvasinius skausmus, depresiją, žalą sveikatai, buvo pažeista jo teisė į orumą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pavalgyti į nuteistųjų valgyklą pagal grafiką, jis galėjo pasinaudoti virtuvėle per 3 valandas laisvo laiko. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Teisės aktai nenumato gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Patalpos aprūpintos kietuoju inventoriumi pagal teisės normas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl jis buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti 3 valandas dienotvarkėje numatytu laiku. Nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, asmeninius viršutinius drabužius jie gali išsiskalbti dušinėje, naudojimosi dušu metu. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kartą buvo baustas už narkotikų vartojimą, 2 kartus – dėl psichotropinių medžiagų vartojimo, todėl atsakovas skundo teiginius dėl sveikatos sutrikimų dėl netinkamų laikymo sąlygų laikė atmestinais. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (tarp jų – valstybės kaltės).

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. S. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d.) pareiškėjas buvo paskirtas į 6 lokalinį sektorių, 15 būrį, 1 miegamąjį, kuriame vienam asmeniui teko 3,72 kv. m ploto (33,49 kv. m / 9). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nuolat laikomas užrakintas gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal kamerų įrengimo reikalavimus (be kita ko, joje įrengtas sanitarinis mazgas), laikytina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, todėl jam privalėjo būti užtikrinta 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma. Šis reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Teismas paaiškino, jog, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, neatsižvelgė į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, kadangi byloje nekonstatuotas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas.

7. Teismas, spręsdamas dėl sanitarinių įrenginių pakankamumo kameroje (9 asmenys turėjo naudotis vienu tualetu ir viena kriaukle), vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Padaryta išvada, jog kadangi miegamajame buvo sanitarinis mazgas su unitazu ir plautuve, pareiškėjo teisė į aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi nebuvo pažeista.

8. Teismas, tirdamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jis iš miegamojo galėdavo išeiti tik 3 valandoms per parą, apžvelgė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas ir pažymėjo, kad nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytų sąlygų. Nors pareiškėjas tvirtino, jog jis buvo rakinamas nuo 2017 m. birželio 18 d., Alytaus PN nurodė, kad nuteistieji rakinami tik nuo 2018 m. birželio 6 d., tokius Alytaus PN paaiškinimus patvirtina Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkė, patvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 (toliau – ir Dienotvarkė). Teismas laikė, kad pareiškėjas 21 valandą per parą buvo rakinamas nuo 2018 m. birželio 6 d. Teismas akcentavo, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 732 punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje numatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla, nes, pagal Dienotvarkę, nuteistųjų laisvalaikis numatytas kameroje. Be to, pareiškėjui, priskirtam paprastajai grupei, kiekvieną dieną turėjo būti suteiktos 3 valandos pasivaikščiojimui gryname ore (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 5 p.), o naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbykle turėjo būti priskirtas veiklai, kuria užsiimama laisvalaikiu. Taigi, Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pasinaudoti laisvalaikio kambariu, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan. jis turėjo galimybę tik laiku, skirtu pasivaikščioti, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę.

9. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti laikomos kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, atsižvelgęs į pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, be kita ko, jog atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimui laiku turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan., šio pažeidimo trukmę ir pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Byloje nesant įrodymų, jog pataisos įstaiga sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar kad pataisos įstaigos pareigūnų elgesys su juo buvo nežmoniškas, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui atsirado ilgalaikiai ir neatitaisomi sveikatos sutrikimai, teismas nusprendė, kad teisių į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III. 10. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo laikomas nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą jam tekusį gyvenamąjį plotą vertinti pagal 5 kv. m gyvenamojo ploto normą, atskaičius baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjas pažymi neprašęs teismo remtis Lietuvos nacionaline teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) pateiktą aiškinimą, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau nei 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas nesutinka, kad teismas atmetė jo argumentus, tokį atmetimą laiko nemotyvuotu.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (tarp jų – valstybės kaltės), rėmėsi abstrakčiais teiginiais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. (18 d.) iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius, tačiau buvo pažeista pareiškėjo teisė 3 valandas pasivaikščioti gryname ore. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jam tekusio gyvenamojo ploto vertinimu bei tvirtina, kad jam turėjo būti suteiktos 8 valandos gryname ore.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, neprivalėjo įrodyti šios aplinkybės.

18. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

19. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam nuteistajam pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, taip pat kad Lietuvos nacionalinė teisė nedera su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista. Tokia išvada atitinka teismui pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, kurių pareiškėjas neginčijo. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl jam tekusio gyvenamojo ploto atmestos pagrįstai.

21. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo Dienotvarkę, pripažino, jog laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę – 3 valandos (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 5 p.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jam turėjo būti užtikrinamos 8 valandos gryname ore, remdamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) pateiktu aiškinimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) Antrajame bendrajame pranešime apie CPT veiklą, apimančiame laikotarpį nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d., Nr. CPT/Inf (92) 3, nėra įtvirtintos jokios valstybėms narėms privalomos taisyklės, organizuojant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors šio pranešimo III b skirsnyje CPT užsiminė manantis, kad derėtų siekti užtikrinti, jog nuteistieji galėtų atitinkamą (angl. reasonable) dienos dalį (8 valandas ar ilgiau) praleisti už kameros ribų, užsiimdami įvairaus pobūdžio naudinga veikla (ne gryname ore, kaip apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas), tokie pasvarstymai tėra rekomendacinio pobūdžio ir nesuponuoja atsakovui (jo atstovui) imperatyvios pareigos, kurią pažeidus pareiškėjui kiltų teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Remiantis tuo, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini.

22. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (2 mėnesius nevisiškai užtikrinta teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė