2018-10-08 Nr. AB-17744-3-62-3-02351-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2249-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02351-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslinti skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 249 560 Eur neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, kur jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, tualetų patalpoje nebuvo durų, todėl pareiškėjas patyrė pažeminimą naudodamasis tualetu stebint kitiems asmenims. Be to, trūko prausyklų, tualetų, todėl susidarydavo grūstys, kildavo tarpusavio konfliktai, buvo antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, nebuvo kur pasidžiauti išskalbtus rūbus. Gyvenamosios patalpos nedezinfekuojamos, buitiniai parazitai naikinami tik porą kartų per metus ir labai neefektyviai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpos neremontuotos, sienų dažai nusilupę, vietomis nukritęs tinkas, sienų paviršius nelygus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kratos atliekamos pažeidžiant teisės aktuose numatytą kratos tvarką. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK buvo duodamas nekokybiškas maistas ir teikiamos nekokybiškos gydymo paslaugos.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 31 d. iki 2009 m. gegužės 13 d., kai buvo laikomas 9 būrio 4 brigadoje, tualete buvo tik tupimos vietos, be klozetų, nebuvo jokių durų, tokiu būtų buvo pažeidžiamas jo privatumas. 2016 m. balandžio 19–20 d. ilgalaikio pasimatymo su žmona metu nebuvo leista apsipirkti įkalinimo vietos parduotuvėje, todėl visą parą abu su žmona buvo be maisto.

5. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė papildomą diskomfortą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sveikatos sutrikdymą, jautė baimę, nepasitikėjimą. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, kadangi veika buvo tęstinė, tebesitęsianti ir nėra praėjęs bendrasis 10 metų senaties terminas.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad prašo teismo taikyti ieškinio senatį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl minėtų aplinkybių į administraciją, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kur nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Miegamosios vietos ne visuomet būna užimtos, todėl ploto nuteistiesiems tenka daugiau.

9. Atsakovas akcentavo, kad praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekis Pravieniškių PN-AK atitinka kiekį, numatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d įsakyme Nr. 1R-139 „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“. Nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl laukimo eilėje nusiprausti ar prie unitazo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant.

10. Pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo daug parazitų ir jie nebuvo naikinami, neatitinka tikrovės. Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą buvo registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

11. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į prausyklas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens nebuvimo prausyklose neturi jokio teisinio pagrindo.

12. Atsakovas teigė, kad Pravieniškių PN-AK pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sudarytos sąlygos nuteistiesiems skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.

13. Atsakovas akcentavo, kad nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. diagnozuotos įvairios ligos, pareiškėjas dėl blogų įkalinimo, gyvenimo sąlygų, būdamas Pravieniškių PN-AK, į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė ir nusiskundimų dėl blogų sąlygų, lėmusių sveikatos būklę, neišsakė.

14. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

II. 15. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 733 Eur neturtinės žalos atlyginimui, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl senaties termino praleidimo nelaikė svarbiomis, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, pritaikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

17. Teismas nurodė, kad duomenų apie konkretų pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b. l. 51, 58, 59) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. spalio 14 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 16 būrio 5 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 52,05 kv. m, įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,37 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 16 būrio 6 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 51,76 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. spalio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali tesės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (trūko 0,73 kv. m).

18. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiaga, nustatė, kad visi kiti pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, pareiškėjas jų nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį (beveik dvejus metus), tačiau pažymėjo, kad didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo neužtikrinta jam gyvenant bendrabučio tipo patalpose, todėl nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimų sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) pareiškėjas neabejotinai patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

20. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgęs į tuo metu Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 733 Eur ir šią suma priteisė iš atsakovo.

III. 21. Pareiškėjas M. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas šališkai, tinkamai neįvertinus visų įrodymų. Pareiškėjas akcentuoja, kad ne visi jo reikalavimai teismo buvo vertinami.

23. Pareiškėjas nurodo, kad aktualiems klausimams tinkamai išnagrinėti atsakovas turėjo pateikti įrodymus, tačiau jų nepateikė arba teikė pasenusius duomenis.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie jo reikalavimą dėl 2016 m. balandžio 19-20 d. ilgalaikio pasimatymo su žmona, kuriuo metu nebuvo leista apsipirkti įkalinimo vietos parduotuvėje, todėl visą parą abu su žmona buvo be maisto.

25. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pateikė tik kriauklių, pisuarų ir klozetų skaičių, nors tvirtina, kad visas inventorius yra tinkamas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad maisto kokybė yra bloga, dėl to tenka badauti ir pirkti iš savo lėšų maistą parduotuvėje.

27. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino ir nurodo, kad nesikreipė su skundu anksčiau, nes bijojo sankcijų iš Pravieniškių PN-AK (pvz., kad bus skiriamos drausminės nuobaudos, bus perkeltas į kitus pataisos namus).

28. Pareiškėjas nurodo, kad dėl medicinos paslaugų kreipiasi iškart į teismą, nes ikiteisminis ginčo sprendimo būdas nėra efektyvus.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir priteisė neadekvačiai mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

30. Pareiškėjas pažymi, kad nors atsakovas nurodė, jog jokių problemų su apšvietimu nėra, iš tikrųjų buvo elektros tiekimo trikdžiai ir vyko remonto darbai.

31. Pareiškėjas nurodo, kad nėra įrengti evakuaciniai išėjimai, trūksta gesintuvų, šiuos faktus patvirtina Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos patikrinimo aktas.

32. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jam buvo suteikta judėjimo laisvė, yra neatitinkantys tikrovės, nes galimybė lankytis sporto salėje ribota, sporto salė dirba tik tam tikromis dienomis ir jos darbo laikas dubliuojasi su apsipirkimo ir prausimosi laiku. Tuo tarpu nemokamai skalbiami tik Pravieniškių PN-AK duoti apatiniai ir viršutiniai rūbai.

33. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti keičiamas.

35. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

36. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į aktualią teismų praktiką ir neįvertinus visų įrodymų.

38. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisę į teisės aktais numatytas teisingas kalinimo sąlygas, tačiau prašo neskirti žalos atlyginimo pinigais, o pripažinti pažeidimo pripažinimą kaip tinkama satisfakcija, kas, pareiškėjo nuomone, būtų neteisėta ir neteisinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

40. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 249 560 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu dėl ploto trūkumo ir dušų patalpų nepritaikymo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 733 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

41. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas jo skundą išnagrinėjo neobjektyviai, teismo priimtas sprendimas yra šališkas, tinkamai neįvertinti įrodymai, o teismo jam priteista neturtinės žalos suma neadekvati.

42. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

43. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia byloje esančią medžiagą ir jos pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Todėl apelianto teiginiai šiuo aspektu atmestini.

44. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

45. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, pirmiausia nustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Neteisėti veiksmai ar neveikimas gali būti konstatuojami tuomet, kai nustatoma, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų.

46. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija akcentuoja, jog trumpalaikiai elektros trikdžiai, kurie, pasak pareiškėjo buvo 2017 m. balandžio 21 d., 25 d., 26 d. Pravieniškių PN-AK pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, negali būti pripažįstami kaip esą kilę dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tai, kad, kaip teigia apeliantas, jis tik tam tikru dienos metu gali naudotis sporto sale, taip pat nesuponuoja Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų. Toks apelianto teiginys taip pat nepaneigia jo teisės laisvai judėti Pravieniškių PN-AK teritorijoje, dalyvauti įvairiose reabilitacijai skirtose programose (ne tik sportuojant sporto salėje). Iš bylos medžiagos matyti, kad lokaliniame sektoriuje, kur nuteistasis atliko bausmę, laisvalaikiui skirtas laikas yra nuo 8.30 val. iki 12.30 val., nuo 13 val. iki 17.50 val., nuo 18.10 val. iki 20.30 val. ir nuo 21 val. iki 22.30 val. (b. l . 63).

47. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis neturėjo pagrindo tirti pareiškėjo prašymų dėl jam teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo, nes tokio pobūdžio bylos (ginčai) nėra įstatymu priskirti nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.

48. Vertinant apeliacinio skundo teiginį, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrinamas rūbų skalbimas, nes, pareiškėjo teigimu, nemokamai skalbiami tik Pravieniškių PN-AK duoti apatiniai ir viršutiniai rūbai, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius rūbus ir patiems nuteistiesiems, sektoriuose įrengti vandens šildytuvai, džiovinimo vietos kiekvieno būrio kieme (b. l. 59), nuteistasis gali tai daryti kiekvieną dieną.

49. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gydytojui nerekomendavus dietinio maitinimo, atsakovo atstovas neturėjo pareigos duoti pareiškėjui kito maisto vietoj įprastai nuteistiesiems pateikiamo maisto.

50. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė, jog deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugos teikiamos tinkamai, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, jog kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų įgyvendinant higienos normų reikalavimus, sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuri buvo vykdoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad per 2014 m. paslaugos buvo teikiamos ne du kartus į metus, kaip nurodo apeliantas, o 13 kartų. Pagal poreikį 2014 m. rugpjūčio, liepos ir spalio mėnesiais buvo teikiamos du kartus į mėnesį (b. l. 77–107, Darbų atlikimo registravimo žurnalas).

51. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie pareiškėjo reikalavimą dėl 2016 m. balandžio 19–20 d. ilgalaikio pasimatymo su žmona, kuriuo metu nebuvo leista apsipirkti įkalinimo vietos parduotuvėje, yra neteisingas, nes pirmosios instancijos teismas vertino ir aiškiai pasisakė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs skundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl to, jog jam nebuvo leista apsipirkti parduotuvėje (b. l. 154).

52. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo šios Nutarties 46–51 punktuose nurodytais aspektais nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

53. Kitaip vertintina situacija dėl gyvenamojo ploto minimalios normos neužtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui tekusi gyvenamoji patalpa neatitiko Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nustatytos bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos minimalios 3,1 kv. m normos. Šios aplinkybės Pravieniškių PN-AK neginčija, tačiau mano, kad tai nelaikytina neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais, nes pareiškėjas turėjo teisę laisvai judėti visoje Pravieniškių PN-AK teritorijoje, dalyvauti įvairiose programose, sportuoti sporto aikštynuose. Be to, akcentuoja, kad didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjui, gyvenant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

55. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad „pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo atsakovas“. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo padaryta išvada, tik formuluotėje „laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d.“ ištaisytina apsirikimo klaida, t. y. vietoj „ 2017 m. liepos 25 d.“ įrašytinas skaičius „2007 m.“. Pritaikius ieškinio senaties terminą, šioje byloje vertinamas ginčui aktualus laikotarpis yra iki 2016 m. gruodžio 7 d. (pareiškėjas kreipėsi į teismą 2016 m. lapkričio 17 d., patikslintą skundą pateikė 2016 m. gruodžio 7 d.). Nurodyto termino pabaigos datos Pravieniškių PN-AK neginčijo, todėl jis paliekamas pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegija pastebi, kad, nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme, turi būti laikomasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nurodytu aspektu nepateikė.

56. Kartu teisėjų kolegija daro išvadą, kad laikotarpis, kuriuo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m., yra nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. spalio 14 d., nes 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas buvo patalpintas į 6 būrį (b. l. 58), kur pareiškėjui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjui per nurodytą laikotarpį 695 paras nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą. Tačiau pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, atsižvelgiant į ilgą laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (nepaisant to, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti Pravieniškių PN-AK teritorijoje), todėl jis yra didintinas.

58. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 4 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

59. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti, išdėstant rezoliucinės dalies 2 punktą taip: „Priteisti pareiškėjo M. J. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 170 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė