2023-06-21 Nr. AB-12363-3-61-3-00860-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-546-662-2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00860-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, nuo 2023 m. sausio 1 d. teisų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 25 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TIK, (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) nežmoniškomis sąlygomis, kurios neatitiko nei tarptautinių, nei nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Buvo pažymėta, kad pažeidimai buvo tęstiniai, t. y. jie vyko kiekvieną dieną, todėl pareiškėjas vertino, kad senaties termino paduoti skundą nepraleido.

3. Nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. spalio 1 d. imtinai, t. y. 21 parą Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo apgyvendintas rūsyje esančiose kamerose Nr. 112; 358 ir 360, kuriose kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 4 skyriuje įtvirtintų patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimų. Pareiškėjas buvo kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, minėtose kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų. Tokios kalinimo sąlygos neabejotinai laikytinos nežmoniškomis ir pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

4. Nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 24 d. imtinai, t. y. 4 paras Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas turintis tekti minimalus 3,6 kv. m plotas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su kitais asmenimis, jis buvo kalinamas 8 kv. m ploto nesiekiančioje kameroje, kurioje į šį plotą yra įskaičiuotas ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kameroje taip pat buvo lovų, kitų baldų ir daiktų, kas dar labiau mažino erdvę kameroje.

5. Pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis tualetu net 287 paras buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Šiuo ypač ilgu laikotarpiu pareiškėjas buvo priverstas atlikti savo gamtinius reikalus kitų, toje pačioje kameroje laikomų asmenų, akivaizdoje, tuo neabejotinai žeminant ir pažeidžiant asmens orumą. Iš Vilniaus PN pateiktos informacijos matyti, kad nei vienoje iš Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių.

6. Pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis patyrė papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Visa tai lėmė, kad pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo padaryti tęstiniai ir intensyvūs pažeidimai, susiję su akivaizdžiai netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių buvo ne tik pažeidžiamas pareiškėjo privatumas ir orumas, tačiau tokiomis nežmoniškomis sąlygomis jis buvo kalinamas beveik metus laiko, dalį šio laiko praleisdamas higienos normų neatitinkančiose kamerose, negalėdamas nei normaliai judėti kameroje, nei normaliai naudotis sanitariniu mazgu, tenkinti kitus savo būtinus žmogiškuosius poreikius, dėl ko patyrė itin didelį ne tik fizinį, bet ir emocinį diskomfortą, dėl patiriamų nepatogumų jis patyrė didelius išgyvenimus. Atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą, pareiškėjui priteistina 5 000 eurų kompensacija.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovas detalizavo Lukiškių TI-K kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, kamerose gyvenusių asmenų skaičių. Pagal pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

9. Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 (2013 m.), 386–395 (2012 m.), 406–417 (2015 m.), 418–426 (2016 m.) sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos iki 2017 m. kovo mėn.). Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio ir saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu bendrauja griežtai laikantis mandagumo ir etikos principų. Vilniaus PN kamerose sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros patalpos.

10. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose higienos sąlygos (vėdinimas, oro temperatūra, drėgmė) atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vilniaus PN patalpos vėdinamos per langus, taip pat įrengta ventiliavimo sistema.

11. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su skundais dėl kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Kadangi pareiškėjas dėl kamerų būklės nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveiktos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), minėta institucija konkrečių kamerų netikrino, atsakovo atstovas negali pateikti patikrinimo aktų.

12. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų, buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl ieškinio senaties termino bei teismų praktiką, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2022 m. vasario 22 d., todėl darė išvadą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2019 m. vasario 22 d. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog skundžiamo laikotarpio daliai (nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. vasario 22 d.) taikoma ieškinio senatis, o byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 22 d. ir 2019 m. birželio 25 d.

15. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jam nepakako gyvenamojo ploto nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. sausio 24 d., priminė, kad dėl šių sąlygų pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

16. Vertindamas skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir neužtikrinamo privatumo, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai neįpareigojo atsakovo atstovą sanitarinį mazgą įrengti atskiroje patalpoje, į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog kai tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas buvo užtikrinimas. Teismas darė išvadą, kad pareikėjo teisės pažeistos nebuvo.

17. Nenustatęs visų būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, teismas buvo tendencingas, įrodymus vertino palankiai atsakovui, teisingumą vykdė tik formaliai.

20. Teismas atsisakė nagrinėti didžiąją pareiškėjo skundo dalį ir iš esmės nevertino pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, nepagrįstai pritaikęs ieškinio senaties terminą. Savo tokio sprendimo teismas neargumentavo, nepasisakė dėl galimybės atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas skunde taip pat buvo pateikęs argumentus, kad jis senaties termino nepraleido, tačiau teismas jų nevertino. Pabrėžiama, kad pažeidimai buvo tęstiniai, t. y. jie vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios laikymo sąlygos pažeidė jo teises. Priešinga situacija, kai dėl vieno tęstinio pažeidimo kiekvieną pažeidimo dieną teismui būtų teikiami iš esmės tapatūs skundai, kuriais siekiama to paties teisinio rezultato (neturtinės žalos atlyginimo), yra vertintina kaip teisiškai ydinga.

21. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pritartų pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškinio senaties termino taikymo, šis terminas turėtų būti atnaujintas, kadangi pareiškėjas sąžiningai klydo dėl pažeidimo pobūdžio. Pareiškėjo išsilavinimas ir jo gyvenimiškoji patirtis, taip pat ir jo, kaip asmens, kuriam teismo sprendimu paskirta laisvės atėmimo bausmė, subjektyvus kalinimo sąlygas reguliuojančių teisės aktų suvokimas, nebūtinai gali atitikti tokio pobūdžio administracines bylas nagrinėjančių teisėjų – profesionalių teisininkų įvertinimą. Pareiškėjas tik po to, kai jis buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą, pradėjo rinkti įrodymus, dėl padarytų pažeidimų, kreipėsi į advokatą su prašymu parengti skundą teismui. Nėra pagrindo teigti, jog toks pareiškėjo elgesys neatitiko protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus standarto. Todėl konstatuotina, jog šios objektyvios aplinkybės (sąžininga klaida) sukliudė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, šios priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylos dalį (reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. vasario 22 d.) grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

23. Pareiškėjas akcentuoja teismų praktiką, suformuotą vertinant kalinamų asmenų galimybes privačiai naudotis sanitariniais mazgais ir pabrėžia, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrinamas. Pirmosios instancijos teismo priešingos išvados neatitinka nuoseklios teismų praktikos. Taigi, atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam turėjo tekti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m kameros plotas, bei pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes nebuvo tinkamai atskirtas sanitarinis mazgas. Skunde pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų.

24. Pareiškėjas tvirtina, kad kalinamas netinkamomis sąlygomis jis patyrė itin didelį fizinį ir emocinį diskomfortą, kas laikytina neturtine žala. Pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Tai atitinka neturtinės žalos kriterijus bei visas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatytas CK 6.271 straipsnyje, O Lukiškių TI-K tokiais savo veiksmais pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su neužtikrina pareiškėjo teise atlikti laisvės atėmimo bausmę patalpose, atitinkančiose higienos normas, patalpose, kuriose užtikrinamas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis plotas, su teise tinkamai pasinaudoti sanitariniais mazgais, todėl tik jas įvertinus bus galima padaryti galutinę išvadą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų apimties, žalos padarymo ir jos įvertinimo. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį jam keliamus reikalavimus, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės pažeidimų. Pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. vasario 21 d. taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė ir vertino pareiškėjo suėmimo sąlygas Lukiškių TI-K tik nuo 2019 m. vasario 22 d. ir 2019 m. birželio 25 d. Konstatavęs, kad Lukiškių TI-K vertintu laikotarpiu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais kamerose, nepažeidė, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 kilti, ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismo sprendimas yra formalus, teismas buvo šališkas, nepagrįstai daliai reikalavimų teismas taikė ieškinio senatį, kadangi pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstiniai. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl buvusių pažeidimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.). Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva ir taiko ją tik ginčo šalies reikalavimu. Šiuo atveju atsakovo atstovas prašė taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ją taikė pareiškėjo reikalavimo daliai nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. vasario 21 d.

31. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011; kt.). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas ex officio nenagrinėjo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo, tačiau skunde pareiškėjas tokio prašymo neformulavo, taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir kodėl jis turėtų būti atnaujintas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šį prašymą grindžia tuo, jog galbūt netinkamai suprato savo teisių pažeidimo pobūdį, dėl asmeninės patirties, išsilavinimo, kitų individualių savybių galėjo kitaip vertinti teisės aktų, nustatančių kalinimo (suėmimo) sąlygų reikalavimus, turinį.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių, jo teigimu, turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, pažymi, jog pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą ir sutrukdžiusį laiku kreiptis į teismą. Byloje nėra duomenų, kad buvo apribotos pareiškėjo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teikti skundus ar prašymus, todėl atmestini argumentai dėl to, kad jam trūko teisinių žinių, asmeninės patirties ir pan. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą procesinį terminą netenkinamas.

36. Pažymėtina, ir tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį daliai skundo reikalavimų ir vertino pareiškėjo suėmimo sąlygas tik nuo 2019 m. vasario 22 d., o apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįsti ir atmestini.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

38. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo įvertintos pareiškėjo suėmimo sąlygos nuo 2019 m. vasario 22 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skundėsi, jog visu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Pastebėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nusiskundimų dėl gyvenamojo ploto trūkumo, teisės aktų reikalavimų neatitinkančių higienos sąlygų, kai buvo laikomas kamerose nuo 2019 m. vasario 22 d., nereiškė.

39. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sanitarinis mazgas įrengtas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, asmenų privatumui užtikrinti papildomai įrengtos užuolaidos, pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu atmetė.

40. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.V ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

42. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021 ir kt.).

43. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pažeistas nebuvo. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra suformuota vertinant kitos laisvės atėmimo vietos (iki 2023 m. sausio 1 d. veikusio Šiaulių tardymo izoliatoriaus) sanitarinių mazgų įrengimą kamerų tipo patalpose.

44. Nors atsakovo atstovas pateikė į bylą nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros (vienos iš jų) su sanitariniame mazge įrengta užuolaida, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas neįrodė savo teiginių, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio gyvenamosios kameros dalies buvo atskirti pertvara ir uždengti užuolaida, kas pagal suformuotą teismų praktiką vertintina kaip minimalus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.), todėl yra pagrindas pripažinti, kad nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. birželio 24 d. (pareiškėjas 2019 m. birželio 25 d. išvyko iš Lukiškių TI-K) pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo pažeista.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių teismo (praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

46. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

47. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala, tiesioginis priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

48. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Įvertinus atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (123 paras, iš jų kurių 57 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (šiuo laikotarpiu pažeidimas nebuvo intensyvus), pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei į naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20)), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo atstovo priteistina 600 Eur.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti priteistiną sumą atsižvelgtina į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad atsakovas sąmoningai neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat į tai, kad nenustatyta kitų pažeidimų, kad pareiškėjas 57 paras buvo laikomas kamerose vienas.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nustatančias ieškinio senatį, tačiau nepagrįstai nenustatė pareiškėjų teisių pažeidimo ir neteisingai sprendė, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisiama 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo R. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas