2021-10-27 Nr. AB-23504-3-61-3-03267-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-502-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03267-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to jis patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, kančią, jautėsi žeminamas jį stebint moteriškos lyties atstovėms (pareigūnėms) ir kt. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais pagerinti kalinimo sąlygas, tačiau sąlygos ne tik nebuvo pagerintos, bet pareiškėją dar buvo bandoma įvairiais būdais ir metodais įbauginti, tačiau tai sunku įrodyti. Be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kadangi kamerose veisėsi pelėsis, grybelis, buvo drėgmė, dulkės ir trūko oro, o lentyna maistui susidėti pritvirtina prie sienos apie 1–1,20 m atstumu nuo sanitarinio mazgo. Kamerų plotas buvo apie 5,5 kv. m, tačiau į šį bendrą plotą įskaičiuojamas ir sanitarinis mazgas, ir lentyna maistui susidėti. Ilgiausiai neigiamus išgyvenimus pareiškėjas patyrė kamerose Nr. 224, Nr. 218 ir Nr. 216, kurios yra kalėjimo pastato rūsyje, 3–5 m po žeme.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog, skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas. Atsakovas paaiškino, jog Lukiškių TI-K kai kuriose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kamerose, kuriose dėl techninių galimybių negalima įrengti kabinų, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų. Manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. K. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. kovo 24 d. ir išvyko 2017 m. kovo 27 d., atvyko 2017 m. kovo 31 d. ir išvyko 2019 m. vasario 12 d. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, be kita ko, dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo taisyklių. Konstatavo, kad visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma (jam teko nuo 6,43 kv. m iki 7,94 kv. m). Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurioje buvo įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma – 5,5 kv. m, neteko galios 2010 m. balandžio 1 d.

7. Teismas, spręsdamas dėl sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams, pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl kamerose buvusio pelėsio ir grybelio veisimosi, drėgmės, dulkių, oro trūkumo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktuose nebuvo nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimai 2017 m. kovo 24 d. – 2019 m. vasario 12 d. laikotarpiu, pareiškėjui būnant kamerose Nr. 125, Nr. 223, Nr. 218, Nr. 216 ir Nr. 92. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę apie kamerų būklę, bet tai nėra pagrindas neturtinei žalai konstatuoti.

8. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, atkreipė dėmesį į atsakovo atstovo paaiškinimus, jog Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pažymėjo, kad, nors toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunkčio reikalavimus, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, toks įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui. Pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista iš viso 685 dienas.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, akcentavo, jog iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis sistemingai kreipėsi į psichologą dėl emocinės būsenos, nervingumo, kurie susiję ne su kalinimo sąlygomis įstaigoje, o su jo buvimu įkalinimo įstaigoje. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie sveikatos būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos laikytini nepagrįstais ir nesusietais su konkrečiais atsakovo atstovo veiksmais. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, t. y. pareiškėjo laikymo pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į konstatuoto pažeidimo mąstą, trukmę, epizodiškumą, formuojamą teismų praktiką, taip pat tai, kad nėra įrodymų apie laikymo sąlygų žalą pareiškėjo sveikatai, bei kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nusprendė priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas apžvelgia teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Mano, kad sanitarinio mazgo atskyrimas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovas pakartoja, jog teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

12. Pareiškėjas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, be kita ko, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas tik 1,5 m aukščio sienele neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, maisto produktai turėjo būti laikomi greta sanitarinio mazgo, kamerose trūko oro. Pareiškėjas atsakovo atstovo pasiteisinimus apie techninių galimybių visose kamerose įrengti kabinas nebuvimą laiko deklaratyvaus pobūdžio pasiteisinimu. Pareiškėjas mano, kad atsakovas (jo atstovas) turėjo pareigą imtis veiksmų laikymo sąlygoms pagerinti, tačiau nepagrįstai jos neįvykdė. Pareiškėjas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo buvo priverstas sistemingai kreiptis į psichologą-psichiatrą ir t. t. dėl patirtų emocinių, dvasinių išgyvenimų. Be to, pareiškėjas teigia, jog, siekiant tinkamai įvertinti jo laikymo kamerose sąlygas, buvo būtina išreikalauti vaizdo medžiagą (nuotraukas), bet neaišku, ar teismas tai padarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. vasario 12 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo teiginiai nepatvirtina minimalios gyvenamojo ploto normos, higienos normų reikalavimų pažeidimų, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde atsakovas pakartotinai tvirtina, jog sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė teismui apeliacinio skundo, todėl jo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformuluotas prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą, taip pat su šiuo prašymu susiję argumentai yra atmestini. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi dėl to, jog gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.).

Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)).

Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas tik užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

20. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį.

21. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

22. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (685 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 1 000 Eur – turėtų būti sumažinta.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė