2013-11-28 Nr. AB-9091-3-64-3-00324-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2282/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00324-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. SP-640-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ (toliau – ir 2013 m. vasario 22 d. sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi advokatė D. M. vengė perimti dokumentus iš advokato V. L. ir susipažinti su byla, todėl konsultacijos su šia advokate buvo beprasmės. Pareiškėjas telefoninio pokalbio metu aiškiai nurodė advokatei, kad jis atvyks pas ją tik po to, kai ji perims dokumentus iš advokato V. L. arba susipažins su byla. Tačiau advokatė D. M. informavo pareiškėją, kad ji neketina perimti iš advokato V. L. bylos, nes pristatyti jai bylą privalo asmeniškai pareiškėjas.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 26–28) atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 4 straipsnyje numatyta pareiškėjo pareiga bendradarbiauti tiek su tarnyba, tiek su advokatu, taip pat jis yra įpareigotas teikti visą informaciją advokatui. Negalima suteikti antrinę teisinę pagalbą efektyviai ir kokybiškai, jei pareiškėjas atsisako susitikti su advokatu. Advokatei D. M. buvo pavesta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Paprastai civilinėse, administracinėse bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas pradedamas nuo susitikimo su atstovaujamu asmeniu aptarti faktinių aplinkybių, dokumentų, gynybinės taktikos ir panašiai. Pareiškėjas vertina advokatės prašymus susitikti su juo kaip nereikšmingus, nors advokatė siekė suteikti kokybišką teisinę pagalbą, kai reikėjo kuo skubiau parengti apeliacinį skundą. Akivaizdaus nebendradarbiavimo fakto pakanka nutraukti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas nepaneigė nė vienos 2013 m. vasario 22 d. sprendime nurodytos faktinės aplinkybės. Advokatas V. L. nurodė, kad neturi jokių dokumentų pateikti, nes visi dokumentai yra pateikti administraciniam teismui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėjas turi atstovą, kuris jam atstovauja teisme, ruošia pareiškėjui procesinius dokumentus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 47–51) pareiškėjo P. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, įtvirtintų VGTPĮ 3 straipsnyje, yra draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principas, o pagal VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktus, pareiškėjas, t. y. fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (VGTPĮ 2 straipsnio 7 dalis), privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-565/2007, kurioje pažymėta, jog siekiant suteikti realią ir tinkamą teisinę pagalbą bei išvengti galimų negatyvių teisinių pasekmių dėl netinkamos pradinės pozicijos pasirinkimo, fiziniams asmenims, kuriems tokią teisę užtikrina teisės aktai, padeda advokatai. Pastarųjų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas.

Įvertinęs nurodytas teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-1542(7.1056) „Dėl advokato pakeitimo“, kuriuo nuspęsta pareiškėjui P. Š. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 ir šiai pagalbai teikti paskirta advokatė D. M. 2013 m. sausio 10 d. advokatė D. M. informavo Tarnybą, kad pareiškėjas jau beveik 2 mėnesius į ją nesikreipia, todėl, advokatės nuomone, antrinė teisinė pagalba pareiškėjui nebėra reikalinga ir turi būti nutraukta. Tarnyba, atsižvelgdama į advokatės pranešimą bei siekdama išsiaiškinti susidariusią situaciją, 2013 m. sausio 24 d. raštu Nr. SD-89(7.2675) paprašė pareiškėjo informuoti dėl tolimesnės antrinės teisinės pagalbos teikimo ar nutraukimo. 2013 m. vasario 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu pakeisti advokatę D. M. į kitą advokatą (b. l. 17). 2013 m. vasario 22 d. Tarnybos sprendimu Nr. SP-640-(7.1056) antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 4 straipsnio 1 punktu (b. l. 18).

Taip pat iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjo pozicija dėl susitikimo su advokate yra aiški, ji išdėstyta 2013 m. vasario 1 d. rašte (b. l. 13): „Bereikalingų pasimatymų su advokate netoleruosiu, nes tokie bereikalingi pasimatymai vėliau įforminami kaip konsultacijos, kurių man nereikia, nes antrinė teisinė pagalba man yra suteikta konkretiems darbams, o ne konsultacijoms, ir neturėtų būti pagrindu advokatų pasipelnymui iš valstybės biudžeto priežastimi“. Tarnyboje 2013 m. vasario 18 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl advokatės pakeitimo ir jos paslaugų atsisakymo grindžiamas teiginiais apie skambučius advokatei bei advokatės pareiga perimti visą medžiagą, susijusią su administracine byla Nr. I-485-289/2011, iš advokato V. L. Teismas vertino, kad tai, jog pareiškėjas davė nurodymus advokatei telefonu, atsisakydamas su ja susitikti ir aptarti keliamus reikalavimus ar kitas aplinkybes, susijusias su antrinės teisinės pagalbos teikimu, patvirtina aplinkybes dėl nebendravimo su advokate. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog advokatė nėra susipažinusi su byla, taip pat nenurodė, kokius konkrečius dokumentus buvo būtina perimti iš advokato. Advokatas V. L. 2013 m. vasario 22 d. patvirtino faktą, kad jokių papildomų dokumentų, kurių nėra teismo administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, jis neturi.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais. Iš šių principų, inter alia draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo principų (3 str. 2, 4 p.), taip pat darytina išvada, kad suteikta teisinė pagalba gali būti efektyvi tik tuomet, jei asmuo, kuriam suteikta antrinė teisinė pagalba, yra suinteresuotas tokios pagalbos teikimu, inter alia jeigu jis bendradarbiauja su jam paskirtu advokatu ir yra aktyvus, siekdamas apginti savo teises ir interesus.

Šiuo atveju įvertinęs pareiškėjo ir advokatės bendravimo antrinės teisinės pagalbos tikslais aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas su jam paskirta antrinę teisinę pagalbą teikiančia advokate nebendrauja, į advokatės kontorą neatvyksta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Tarnybai ar advokatei būtų pranešęs apie Šiaulių apygardos administracinio teismo priimtą 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs esminės informacijos byloje, būtų nurodęs aplinkybes, galinčias turėti reikšmės iškeltoje administracinėje byloje, būtų rodęs iniciatyvą spręsti klausimą, būtų bendradarbiavęs su advokate, nors tokią jo pareigą expressis verbis įtvirtina VGTPĮ 4 straipsnio 1, 2 punktai. Priešingai, advokatės pateiktas prašymas (b. l. 11) leidžia teigti, kad pareiškėjas buvo pasyvus (jis beveik du mėnesius nesikreipė į Tarnybos paskirtą advokatę D. M.), nepateikė jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų, o nurodė tik abstrakčius duomenis (pvz., tai, kad skambino advokatei). Iš pateiktos TELE 2 išklotinės (b. l. 16) teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 12 d., t. y. po Tarnybos 2013 m. sausio 24 d. rašto Nr. SD-89(7.2675) išsiuntimo pareiškėjui, skambino advokatei D. M. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl advokatės neveikimo, jam pačiam nesikreipiant į advokatę, vertino kaip nepagrįstus.

Iš LITEKO informacinės sistemos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 (perregistruota į I-1079-257/2012) dalyvavo 2012 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdyje, sprendimas nurodytoje byloje paskelbtas 2012 m. gruodžio 4 d. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. pateikė apeliacinį skundą, kuris, teismo vertinimu, ir buvo pagrindas kreiptis į advokatę D. M., kad ši surašytų apeliacinį skundą, tačiau pareiškėjas to nepadarė ir pats surašė apeliacinį skundą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo procese, teikė dokumentus minėtoje byloje, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neturėjo suinteresuotumo kreiptis į advokatę, kai vyko procesas. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nevykdė VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir su jam paskirta advokate nebendradarbiavo. Iš pareiškėjo elgesio matyti, kad jo negatyvus požiūris į paskirtą advokatę grindžiamas ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjo nuomone. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimą remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 4 straipsnio 1 punktu pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui byloje atstovauja ir ruošia procesinius dokumentus R. J., taip pat į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant (išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas), teismas priėjo prie išvados, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba pareiškėjui nebuvo būtina.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. SP-640-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas P. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 53) prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) į teismo posėdį kviesti liudytojais D. M. ir V. L.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, jog:

1. Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymus apklausti byloje D. M. ir V. L.

2. Teismas visiškai nesiaiškino aplinkybės, dėl kokios priežasties pareiškėjas, būdamas bedarbis ir valstybės socialiai remtinas, turėjo atvykti iš kaimo pas advokatę D. M., kai ši net nebuvo perėmusi jokių dokumentų iš advokato V. L. ir nebuvo susipažinusi su byla.

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo nuostatas bei pareiškėjo teises, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 57–58) atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, ir papildomai pažymi, jog:

1. Pareiškėjo prašymai apklausti advokatą V. L. ir advokatę D. M. buvo nepakankamai pagrįsti. Prašydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo kviesti liudytojus, pareiškėjas nepagrindė, kokias aplinkybes liudytojai patvirtins ar paneigs, ir kaip tai įtakos ginčijamo Tarnybos sprendimo teisėtumą ar pagrįstumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė argumentų dėl liudytojų apklausos būtinumo. Todėl šis pareiškėjo prašymas vertintinas kaip nepagrįstas.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 konstatavo, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 53 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 4 dalį, 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pareiškėjas privalo ne tik nurodyti savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Al4-225/07, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011 ir kt.). Atsakovo nuomone, pareiškėjas nerealizavo pareigos pateikti reikiamus įrodymus, nepagrindė savo tinkamo bendradarbiavimo su jam paskirta advokate D. M. bei kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir kviesti į teismo posėdį liudytojus D. M. ir V. L. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti.

Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymus apklausti liudytojais advokatus D. M. ir V. L. Šiuo klausimu pažymėtina, kad įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla, t. y. gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes.

Teismui nėra privalomas proceso dalyvio prašymas dėl įrodymų rinkimo ir (ar) tyrimo (ABTĮ 57 str. 4, 6 d., 138 str. 3 d.). Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų rinkimo ir (arba) tyrimo, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti dėl prašomų surinkti ir (ar) ištirti įrodymų liečiamumo, t. y. įvertinti, ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo procesinio prašymo apklausti liudytojus D. M. ir V. L. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismui įrodymų pakankamumo klausimas nekilo pagrįstai. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo nurodytų liudytojų parodymai, vertinant juos kitų administracinėje byloje surinktų įrodymų kontekste, nepaneigtų skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi inter alia administracinio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, netenkina pareiškėjo prašymo kviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį liudytojus D.

M. ir V. L. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, kolegija taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose ir rašytiniuose įrodymuose, be to, pats pareiškėjas bei pareiškėjo ir Tarnybos atstovai dalyvavo žodiniame bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme (b. l. 46), kur turėjo galimybę išdėstyti teismui visus savo argumentus. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti procesiniai prašymai atmestini ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. SP-640-(7.1056), kuriuo pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 4 straipsnio 1 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad jie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai yra įtvirtinti VGTPĮ 3 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principais (2 punktas), taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra prigimtinė, o suteikiama pačios valstybės iniciatyva, ji turi būti realizuojama laikantis teisės aktų nustatytų sąlygų bei tvarkos. Viena iš tokių sąlygų yra tai, kad pareiškėjas (t. y. fizinis asmuo, pateikęs prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba) turi vykdyti jam nustatytas pareigas, įtvirtintas VGTPĮ 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 punktas); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (2 punktas) ir kt. Tokiu būdu, asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, turi ne tik teises, susijusias su šios teisinės pagalbos jam teikimu, kuriomis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas, bet ir įstatymo nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti.

VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Vienas jų yra atvejis, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 23 str. 1 d. 10 p.). VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai <...> apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta (2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-565/2007), jog advokatų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas.

Iš paminėtų teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos akivaizdu, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2408/2011).

Byloje nustatyta svarbi faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nuo Tarnybos sprendimo Nr. SP-1542(7.1056), kuriuo advokatė D. M. buvo paskirta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, priėmimo 2012 m. lapkričio 20 dieną (b. l. 10) iki advokatės D. M. prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pateikimo Tarnybai 2013 m. sausio 10 dieną (b. l. 11) ir net iki 2013 m. vasario mėn., kai Tarnyboje buvo pradėtas svarstyti klausimas dėl teisinės pagalbos nutraukimo, jokia forma nesikreipė į jam paskirtą teikti teisinę pagalbą advokatę D. M.

Pareiškėjas aiškina minėtą savo elgesį (neveikimą) tuo, jog advokatė nebuvo perėmusi su administracine byla Nr. I-485-289/2011 susijusių dokumentų iš advokato V. L. ir nebuvo su jais susipažinusi. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokius konkrečius dokumentus advokatė D. M. turėjo perimti iš advokato V. L. ir su kokiais konkrečiais dokumentais nesusipažinus buvo kliūčių šiai advokatei atstovauti pareiškėjo interesams nurodytoje byloje. Pareiškėjas taip pat nepagrindė jokiais įrodymais teiginių, kad advokatė D. M. buvo apskritai nesusipažinusi su administracine byla Nr. I-485-289/2011. Advokatas V. L. Tarnybai paaiškino, kad visi dokumentai yra pateikti teismui administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, o papildomų dokumentų jis neturi. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atsisakymą bendrauti ir bendradarbiauti su jam paskirta advokate, motyvuojant tuo, jog advokatė nėra perėmusi visų bylos dokumentų iš kito advokato, teisingai vertino kaip pareiškėjo subjektyvią poziciją (t. y. iš esmės jo nenorą bendradarbiauti su paskirta advokate), nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis (pasyvumas santykiuose dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas nevykdė VGTPĮ 4 straipsnyje nustatytų pareiškėjo pareigų.

Pagal VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintų normų prasmę, pareiškėjo bendradarbiavimas su institucijomis/asmenimis, priimančiais sprendimus ir teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei reikalingos informacijos jiems teikimas paprastai prasideda nuo sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo ir laiko atžvilgiu tęsiasi iki tol, kol priimamas sprendimas nutraukti teisinę pagalbą arba baigiasi tokios pagalbos teikimas. Taigi pareiškėjas, vykdydamas VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose jam nustatytas pareigas, privalo savo aktyviais veiksmais palaikyti nenutrūkstamą ryšį inter alia su paskirtu teikti jam antrinę teisinę pagalbą advokatu, toks ryšys turi pasireikšti konstruktyviu pareiškėjo ir advokato bendravimu, kilusių problemų aptarimu ir jų sprendimo būdų ieškojimu, nuolatiniu abipusiu keitimusi išsamia ir teisinga informacija, susijusia su atstovavimu ir bylos eiga. Teisinės pagalbos teikimas negali būti kokybiškas ir efektyvus, kaip to reikalauja anksčiau paminėta VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkto nuostata, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nėra suinteresuotas tokios pagalbos teikimu, inter alia jeigu jis nebendradarbiauja su jam paskirtu advokatu ir santykiuose dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo yra pasyvus (neatvyksta į konsultacijas pas advokatą, nesikeičia su advokatu informacija, susijusia su byla, neaptaria iškilusių teisinių problemų, gynybinės taktikos, bylos proceso eigos, nesikreipia advokato pagalbos dėl procesinių dokumentų parengimo ir pan.). Pabrėžtina, kad pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punkto formuluotę, antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtu pagrindu nutraukiamas būtent dėl pareiškėjo, t. y. asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, veiksmų (neveikimo), t. y. nebendradarbiavimo su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Todėl vien tai, kad advokatas neatlieka faktinių veiksmų, nes pareiškėjas į jį nesikreipia, pažeisdamas VGTPĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą, nepaneigia Tarnybos teisės (ir pareigos) nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą asmeniui VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į advokatę D. M. telefonu tik po to, kai jis Tarnybos 2013 m. sausio 24 d. raštu Nr. SD-89(7.2675) (b. l. 12) buvo informuotas apie 2013 m. sausio 10 d. Tarnyboje gautą advokatės pranešimą apie pareiškėjo nebendradarbiavimą, tai yra 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 12 d. (b. l. 44–45). Taigi, pareiškėjas nuo pat 2012 m. lapkričio 20 d. Tarnybos sprendimo Nr. SP-1542(7.1056), kuriuo advokatė D. M. buvo paskirta teikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, priėmimo iki 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 12 d. jokia forma nebendravo su jam paskirta advokate. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir 2013 m. vasario 1 d. bei 2013 m. vasario 12 d. telefoninių pokalbių metu atsisakė susitikti su advokate ir aptarti su ja klausimus, susijusius su atstovavimu administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, nėra pagrindo minėtus telefoninius pokalbius vertinti kaip aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo bendradarbiavimą su advokate.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, kurioje advokatė D. M. buvo paskirta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjui P. Š. atstovavo atstovas R. J. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog antrinės teisinės pagalbos nutraukimas pareiškėjui neproporcingai nepažeistų jo teisių ir interesų. Be to, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nesikreipė į advokatę D. M. dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1079-257/2012 (buvusi Nr. I-485-289/2011) apskundimo ir pareiškėjo atstovavimo nagrinėjant minėtą bylą apeliacinės instancijos teisme, galima taip pat pagrįstai teigti, jog pareiškėjas nebuvo suinteresuotas bendradarbiauti su Tarnybos paskirta advokate.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėjas aptariamu atveju buvo pasyvus ir jokia objektyvia forma daugiau nei 2 mėnesius neišreiškė savo noro bendradarbiauti su jam paskirta teikti antrinę teisinę pagalba advokate. Pareiškėjo nurodytos abstraktaus pobūdžio, subjektyvios aplinkybės, dėl kurių, anot pareiškėjo, jis nebendravo su advokate, negali paneigti šiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas nevykdė VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose jam nustatytų pareigų. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu buvo nutrauktas pagrįstai ir teisėtai. Todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl Tarnybos 2013 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. SP-640-(7.1056) panaikinimo nėra pagrindo.

Apibendrinant šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nutraukimą, teismo sprendime atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, dėl to jis atmetamas, o skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė