2018-10-03 Nr. AB-17415-3-62-3-00438-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2293-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00438-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. su skundu (b. l. 4–9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose pažeidžiant nustatytus reikalavimus perpildytose kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose. Be to, kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, dušinėje buvo nešvaru, prausimosi laikas per trumpas, neišduodamos higienos priemonės. Kamerose trūko drabužių ir avalynės džiovyklos, vietos maistui susidėti. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, naktinis apšvietimas buvo per ryškus, įstaigoje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Šiaulių TI ginčo laikotarpiu minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kamerą Nr. 89 Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino 2015 m. liepos 24 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-328), kuriuo nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Atsakovo teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ne rečiau, kaip vieną karta į mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Atsakovas pažymėjo, jog imperatyvaus reikalavimo viriškai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, dušinėse yra pertvaros, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kasdien dušinių patalpos valomos ir paviršiai dezinfekuojami.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 6, 67, 89, 52, 42, 9, 17, 27, 26, 28, 5, 106, 92, 20 ir 86, kuriose gyveno nuo 2 iki 6 asmenų, o kamerų plotai buvo nuo 12,69 kv. m iki 23,46 kv. m, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,7 kv. m iki 5,8 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, pažymėjo, jog baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nenustatęs minimalaus ploto normos pažeidimo, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų bei sanitarinio mazgo užimamo ploto kamerose.

7. Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis (b. l. 100–104, 114), teismas taip pat nustatė, kad visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengta sieninė lentyna maistui susidėti, taip pat nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikiama galimybė apatinius drabužius skalbti ir džiovinti Šiaulių TI įrengtoje skalbykloje, o viršutinius drabužius – viešoje skalbykloje. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo, kokios neigiamos pasekmės jam kilo dėl savo nurodomų aplinkybių, skunde pateikė prieštaringus argumentus – teigė, jog kamerose trūko minėto inventoriaus, tačiau nurodė, jog tai turėjo įtakos bendro kameros ploto sumažėjimui.

8. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl dušų nedezinfekavimo, nurodydamas, kad šiuo pareiškėjo teiginius paneigė Šiaulių TI pateikti higienos – dezinfekcijos planai (b. l. 126–142) bei Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose buvo užfiksuota, jog Šiaulių TI patalpose dezinfekcija ir buitinių kenkėjų kontrolė yra vykdoma.

9. Pasisakydamas dėl gyvenamųjų kamerų įrengimo, Šiaulių TI patvirtino, kad kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus. Kadangi sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, todėl, teismo nuomone, nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo.

10. Dėl per trumpo prausimosi duše laiko, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jo nuomone maudymosi laikas yra per trumpas, šios aplinkybės nedetalizavo, taip pat neginčijo, jog jam yra suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, kuriame užfiksuota,jos Šiaulių TI laikomiems asmenims kartą per savaitę sudaroma galimybė nusimaudyti duše, teismas pareiškėjo teiginius atmetė.

11. Pareiškėjo teiginį, jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės, paneigė į bylą pateikta pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 1234 (b. l. 98–99), iš kurios matyti, jog pareiškėjas pasirašytinai patvirtino periodiškai gaunantis higienos priemones.

12. Pareiškėjas teigė, jog naktinis kamerų apšvietimas buvo per ryškus. Iš atsakovo atstovo pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 124, 110, 112, 114) matyti, jog tikrintose kamerose nustatytas dirbtinio apšvietimo koeficientas atitiko higienos reikalavimus arba buvo mažesnis, negu reikalaujama. Pažeidimų, susijusių su per ryškiu dirbtiniu apšvietimu, nebuvo nustatyta. Byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.

13. Pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo mygtukų nebuvimo teismas laikė deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais apie realiai pareiškėjui kilusią žalą dėl šios aplinkybės. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl to Šiaulių TI administracijai. Pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo paneigė byloje pateikti įrodymai: evakuacijos planai (b. l. 40–52), Šiaulių TI direktoriaus įsakymai „Dėl priešgaisrinių saugos instrukcijų patvirtinimo“ (b. l. 53), „Dėl darbuotojų veiksmų, kilus gaisrui, plano patvirtinimo“ (b. l. 54), „Dėl pareigūnų iškvietimo, susidarius ekstremaliai situacijai, schemos ir sąrašo patvirtinimo“ (b. l. 82–84), taip pat Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtinti Šiaulių TI ekstremaliųjų situacijų operacijų centro nuostatai, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI priešgaisrinės saugos reikalavimų yra laikomasi.

14. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, jog teismas neįvertino ploto trūkumo kamerose, kadangi kameroje yra pertekliniai baldai, kurie mažina plotą 2,5–3 kv. m. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista jo teisė į 3,6 kv. m ginamąjį plotą. Atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką jis nieko neturi įrodinėti.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimu metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, jog sanitarinių mazgų ir kameroje esančio inventoriaus plotas turi būti eliminuojami iš bendro kameros ploto. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo išskaičiuoti užstatyta kameros plotą skaičiuojant minimalų kameros plotą. Teismas nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų buvo pažeista pareiškėjo sveikata, o pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, į gydytojus nesikreipė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o jo nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

20. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamento teigimu, pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo atveju nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui Alvydui Žalneriūnui, jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog teismas neįvertino ploto trūkumo kamerose, kadangi neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

26. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

27. Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI kamerose buvos užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nustatytu minimalaus ploto reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo vertinti ir kitų sąlygų egzistavimo (priežastinio ryšio, padarytos žalos). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė