2020-08-12 Nr. AB-14833-3-61-3-04216-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2514-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04216-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – G. G. ir M. G.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 2D-15623 (23.2) (toliau – Sprendimas) bei įpareigoti Departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl galbūt savavališkai vykdomų statybos darbų ir priimti motyvuotą sprendimą. A. G. taip pat prašė jai iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Inspekcijai 2018 m. spalio 5 d. pateikė pranešimą dėl galbūt savavališkų statybos darbų, vykdomų žemės sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Pranešime buvo nurodyta, kad A. G. kaimynas M. G. 2018 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo neteisėtus statybos darbus, t. y. negavęs kaimynės rašytinio sutikimo ir nesilaikydamas teisės aktuose nustatyto 3 metrų atstumo iki besiribojančio žemės sklypo ribos, savo teritorijoje pradėjo savavališką statinio (garažo) statybą. Akcentavo, kad Departamento vyriausioji specialistė 2018 m. spalio 25 d. Žemės sklype organizavo patikrinimą ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą. Šiame patikrinimo akte, be kita ko, buvo nurodyta, kad M. G., statydamas garažą, nesilaikė atstumo iki ribos su valstybine žeme ir kaimynų sklypu.

3. A. G. pažymėjo, kad Departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas Sprendime nurodė, jog pareiškėjos pranešimas nebus nagrinėjamas, kadangi garažo statyba, neturint besiribojančio sklypo savininko sutikimo, yra laikoma mažareikšmiu teisės aktų pažeidimu. Pareiškėja su Sprendimu nesutiko ir manė, kad jis yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi buvo neteisingai taikomos Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – Taisyklės) 46.5 ir 50.1 punktų nuostatos. Atkreipė dėmesį, kad šiose teisės akto nuostatose nėra nustatyta, jog būtent besiribojančių žemės sklypų savininkų privalomų (rašytinių) sutikimų nebuvimas turi būti laikomas mažareikšme aplinkybe, dėl kurios skundai ar pranešimai iš esmės nėra nagrinėjami.

4. A. G. ginčijo Departamento motyvus, kad jos kaimynas M. G. statė statinį (garažą), kurio statybai nėra reikalingi jokie privalomi statybos leidimai. Nurodė, kad tiek statybą reguliuojančiuose teisės aktuose, tiek teismų praktikoje civilinėse ir administracinių teisės pažeidimų / administracinių nusižengimų bylose vienareikšmiškai pripažįstama, jog asmenų – besiribojančių žemės sklypų savininkų, valdytojų, bendraturčių ir panašiai – privalomi rašytiniai sutikimai pagal savo imperatyvų pobūdį prilygsta statybą leidžiantiems dokumentams. Tais atvejais, kai privaloma gauti besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, tačiau jie nėra gauti, statybos darbai gali būti pripažinti savavališkais.

5. Pareiškėja akcentavo, kad M. G. vykdomi statybos darbai, kuriais jis, tikėtina, nesilaikė statybą reguliuojančių teisės aktų nuostatų, taip pat lemia viešojo intereso pažeidimą. Teigė, kad atsisakius iš esmės tirti jos 2018 m. spalio 4 d. pranešimą, nebuvo apgintas nei viešasis, nei privatus interesas.

6. A. G. manė, kad Departamentas, konstatavęs, jog yra statomas nesudėtingas I grupės statinys, iš pradžių turėjo išsiaiškinti, ar M. G. turi kaimynės rašytinį sutikimą statybai, kuris turi būti vertinamas kaip statybą leidžiantis dokumentas, ir tik tada spręsti pažeidimo mažareikšmiškumo klausimą.

7. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Departamentas nustatė, jog garažas yra priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams, ir apie tai informavo A. G.. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde šio fakto neginčijo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad A. G. argumentai dėl rašytinio sutikimo, kaip statybą leidžiančio dokumento, buvo grindžiami teisės aktais, kurie nuo 2017 m. sausio 1 d. negalioja. Priešingai nei skunde nurodė pareiškėja, gretimo žemės sklypo savininko sutikimas nebėra laikomas statybą leidžiančiu dokumentu ir negali būti jam prilyginamas. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog statomas pastatas (garažas) pagal parametrus yra priskirtas I grupės nesudėtingiems statiniams, jo statybai statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas.

9. Inspekcija pažymėjo, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 dalimi, ši institucija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl teisės aktų reikalavimų mažareikšmių pažeidimų statybos srityje. Teigė, kad nustatęs, jog I grupės nesudėtingo statinio – garažo – statyba, kuriai nereikia rengti nei statinio projekto, nei gauti statybą leidžiantį dokumentą, buvo vykdyta neturint besiribojančių sklypų savininkų sutikimų, kurie, priešingai nei nurodė pareiškėja, nėra laikomi statybą leidžiančiu dokumentu, yra priskiriama mažareikšmiams teisės pažeidimams, Departamentas A. G. informavo, kad jos 2018 m. spalio 4 d. pranešimo nenagrinės.

10. Atsakovas manė, kad Departamentas, vykdydamas statybos valstybinę priežiūrą, Sprendimą priėmė patikrinęs faktines aplinkybes vietoje bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis, Sprendimą pagrindė teisės aktų normomis, nepažeisdamas pagrindinių procedūrų, taip pat nurodė skundžiamo sprendimo apskundimo tvarką, todėl nėra pagrindo Sprendimą naikinti.

11. Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys M. G. ir G. G. prašė A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir jiems iš pareiškėjos priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad ginčo statinio statybos buvo pradėtos 2015 m., todėl pareiškėja turėjo ilgą laiko tarpą, per kurį galėjo reikšti pretenzijas, tačiau iki 2018 m. to nedarė. Prieš pradedant statybas, M. G. ir G. G. klausė A. G. sutikimo, ši statyboms pritarė, tačiau tarpusavio santykiams palinkus priešiška linkme, pareiškėja atsakovui pateikė prašymą imtis veiksmų dėl neva neteisėtos statybos, kuri tariamai su ja nebuvo suderinta.

14. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad A. G. nepateikė jokių įrodymų, jog statybos buvo pradėtos tik 2018 m., todėl atsižvelgus į tai, kad jos buvo pradėtos dar galiojant iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 25 daliai, reiktų konstatuoti, kad pareiškėjai grindžiant, jog ji niekada nedavė sutikimo ginčo statyboms, pretenzijas dėl šios aplinkybės A. G. galėjo pareikšti per metus laiko nuo statybos pradžios, o per įstatyme nustatytą terminą nepareiškusi pretenzijų, ji tokią teisę prarado.

15. M. G. ir G. G. pažymėjo, kad ginčo statiniui statyti nebuvo privaloma rengti nei projekto, nei gauti statybą leidžiančio dokumento, o tai lemia jo mažareikšmiškumą Taisyklių atžvilgiu. Iš esmės taip pat nėra pagrindo teigti, kad viešo intereso atžvilgiu susidariusi situacija nėra mažareikšmė. Teigė, kad atsakovas turėjo teisę ir pareigą susiklosčiusį atvejį pripažinti mažareikšmiu ir jo nenagrinėti. Tokį vertinimą jis atliko remdamasis teisės aktais, o kitokiam vertinimui ar išvadoms nebuvo jokio pagrindo.

16. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, įrodinėdama, jog savininkų sutikimai gali būti prilyginami statybą leidžiantiems dokumentams, rėmėsi Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau šios normos galiojimas nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo panaikintas, o galiojančiame Statybos įstatyme ar statybos techniniuose reglamentuose nėra nustatyta, jog savininkų sutikimai tam tikrai atvejais yra / gali būti prilyginami statybą leidžiantiems dokumentams. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Inspekcijos darbuotojai savo funkcijas privalo atlikti pagal tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija ginčo statybas galėjo pripažinti savavališkomis, kaip neturint statybą leidžiančio dokumento, t. y. gretimo sklypo savininkės sutikimo. M. G. ir G. G. nuomone, atsakovo atliktas ginčo situacijos vertinimas yra teisingas, pagrįstas ir buvo atliktas pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog statybą leidžiančių dokumentų sąvoka ir kiti nuosavybės teises ribojantys institutai gali būti aiškinami plečiamai.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą, jos prašymo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkino ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. G. bei G. G. iš pareiškėjos priteisė 508,2 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą.

18. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ginčo dėl jų nėra. Aptaręs Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2, 3, 4 ir 9 punktų, Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2018 m. gegužės 1 d.–2018 m. lapkričio 1 d., t. y. pareiškėjos pranešimo pateikimo metu 2018 m. spalio 5 d.) 2 straipsnio 30 ir 46 dalių, 14 straipsnio 1 dalies 4 ir 13 punktų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ VI skyriaus antrojo skirsnio 5 punkto, aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017) 3 priedo 1 punkto ir 7 priedo 4 punkto nuostatas, teismas nustatė, kad Žemės sklype statomas garažas pagal parametrus priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams ir dėl to byloje nėra ginčo. Taigi, pagal teisės aktų nuostatas, tokiam statiniui nėra privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą.

19. Teismas pažymėjo, kad A. G. rėmėsi Statybos įstatymo ir aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis, tačiau šios nuostatos nuo 2017 m. sausio 1 d. neteko galios. Kadangi pareiškėja Inspekcijai skundą pateikė 2018 m. spalio 5 d., ši institucija, nagrinėdama A. G. skundą, pagrįstai vadovavosi skundo pateikimo metu galiojusiais teisės aktais.

20. Remdamasis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 ir 10 dalimis bei Taisyklių 46.5 ir 50 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Inspekcija, nustačiusi, jog I grupės nesudėtingo statinio (garažo) statyba buvo vykdyta neturint besiribojančių sklypų savininkų sutikimų, tačiau tokiai statybai nereikia rengti nei statinio projekto, nei gauti statybą leidžiantį dokumentą, pagrįstai vadovavosi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 dalies ir Taisyklių 46.5 bei 50 punktų nuostatomis ir pareiškėjos pranešimo dėl teisės aktų reikalavimų mažareikšmių pažeidimų statybos srityje nenagrinėjo. Pranešimo pateikimo metu galioję teisės aktai Inspekcijos neįpareigojo imtis kokių nors veiksmų dėl ginčo objekto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas A. G. pranešimą išnagrinėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

21. Priėmęs sprendimą ne pareiškėjos naudai, teismas jos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė ir sprendė, kad pateikę atsiliepimą į A. G. skundą, tretieji suinteresuoti asmenys įgijo teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Nustatęs, kad G. G. ir M. G. prašoma priteisti 508,2 Eur suma už atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą teismui, pasirengimą teismo posėdžiui bei atstovavimą jame neviršijo rekomenduojamų dydžių, atsižvelgęs į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, įvertinęs advokatės darbo ir laiko sąnaudas, bei kitas aplinkybes, t. y. būtinybę užtikrinti teisę į profesionalią teisminę gynybą, o ne ją apriboti, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų prašoma priteisti suma yra tinkamas ir ją tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteisė iš pareiškėjos.

III. 22. Pareiškėja A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti, jos skundą tenkinti ir pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Aptarusi ginčo bei teismo sprendimo esmę, A. G. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo 2019 m. birželio 19 d. ir išėjo priimti sprendimo, kurio paskelbimą atidėjo 2019 m. birželio 28 d., tačiau numatytą dieną sprendimo nepaskelbė, o priėmė nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes atsakovas vieną dieną prieš numatytą sprendimo paskelbimą pateikė papildomus dokumentus, kuriuos teismas laikė reikšmingais. Pareiškėjos atstovė 2019 m. birželio 28 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį ir pridėjo įrodymą, jog dalyvauti bylos nagrinėjime nustatytą dieną negalės, nes nuo 2019 m. birželio 29 d. iki 2019 m. liepos 4 d. bus išvykusi iš Lietuvos. Teismas 2019 m. liepos 1 d. pranešime, kuris į EPP buvo įkeltas 2019 m. liepos 2 d., pareiškėjos atstovei pasiūlė papildomus paaiškinimus pateikti raštu. Dėl tokių teismo veiksmų A. G. neteko galimybės susipažinti su atsakovo papildomai pateiktais dokumentais ir neturėjo galimybės pateikti rašytinių paaiškinimų, kadangi jos atstovė buvo išvykusi iš Lietuvos. Be to, atnaujinus bylos nagrinėjimą, pasikeitė teismo sudėtis.

24. Pareiškėjos nuomone, teismas, spręsdamas, jog atsakovo veiksmai yra teisėti, netinkamai taikė teisės normas. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog trečiųjų asmenų statomas garažas, nors ir yra nesudėtingas statinys, yra statomas praktiškai ant A. G. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypo ribos, nes nuo statinio sienos iki sklypus skiriančios ribos buvo palikta tik apie 50 cm, pareiškėjos sutikimas dėl statinio statybos arčiau nei teisės normose nustatytas atstumas iki besiribojančio sklypo buvo būtinas, tačiau nebuvo gautas. Šią aplinkybę, pagal A. G. pranešimą atlikę patikrinimą bei apžiūrą vietoje, surašytame patikrinimo akte konstatavo ir atsakovo pareigūnai, tačiau tokį pažeidimą atsakovas pripažino mažareikšmiu. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija tinkamai įvertino, jog pažeidimas yra mažareikšmis, nesutinka ir teigia, kad teismas nukrypo nuo mažareikšmiškumo sąvokos, kuri yra suformuluota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnyje. Pažymi, kad minėto straipsnio norma, apibrėžianti mažareikšmiško teisės pažeidimo sąvoką (1 dalis) bei institucijas, kurios gali atskirai savo teisės aktuose nustatyti mažareikšmiškumo sąvoka (2 ir 3 dalys), įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir jos institucijos nepatenka į viešojo administravimo subjektų sąrašą, kai subjektai turi diskrecijos teisę dėl mažareikšmiškumo taikymo.

25. A. G. akcentuoja, kad įstatymų leidėjas kaip mažareikšmį teisės aktų reikalavimo pažeidimą apibrėžė tokį atvejį, kai pažeidimą galima ištaisyti nedelsiant priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje. Tik tokiu atveju pažeidimo tyrimas yra nutraukiamas, įstatyme nustatyta poveikio priemonė neskiriama, o ūkio subjektui pareiškiama žodinė pastaba. Toje pačioje normoje įstatymų leidėjas nustatė, kad tais atvejais, kai mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo nedelsiant ištaisyti priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje negalima, ūkio subjektui pateikiamas rašytinis nurodymas pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir nustatomas protingas terminas pažeidimui pašalinti, kuris gali būti pratęstas vieną kartą. Jeigu ūkio subjektas nepašalino mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo, pakartotinai žodinė pastaba arba rašytinis nurodymas negali būti pateikti.

26. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad byloje esantys atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pagal jos pranešimą tikrinimo metu pareigūnų akivaizdoje buvo pašalintas trečiojo asmens daromas pažeidimas – statyba nesilaikant atstumo iki besiribojančio sklypo, neturint besiribojančio sklypo savininko rašytinio sutikimo. A. G. pažymi, kad teismas rėmėsi Statybos įstatymo 14 straipsnio 13 punktu, nustatančiu atvejį, kai nereikia statybą leidžiančio dokumento, bet reikia gauti besiribojančio sklypo savininko rašytinį sutikimą, kai toks sutikimas yra privalomas pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog šiuo konkrečiu atveju, kai tretieji asmenys statinį statė vos 50 cm nuo besiribojančio pareiškėjos sklypo, būtų nereikalingas besiribojančio sklypo savininko sutikimas. Be to, teismas pažymėjo, jog Inspekcijos pareigūnai Žemės sklype 2018 m. spalio 25 d. atliko patikrinimą ir 2018 m. spalio 29 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2983 (23.31), kuriame nurodė, jog garažas statomas nesilaikant atstumų iki kaimyninių sklypų ribų be besiribojančių sklypų savininkų sutikimų, tačiau nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, kad atsižvelgiant į tai, jog garažo statyba yra I grupės nesudėtingas statinys, kurio statybai neprivaloma rengti projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tokia garažo statyba, neturint besiribojančių sklypų savininkų sutikimų, yra laikoma mažareikšmiu teisės aktų pažeidimu. A. G. nuomone, tokios teismo išvados yra netinkamos, jos prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnio normoms bei teismo motyvams dėl Statybos įstatymo 14 straipsnio 13 punkto bei dėl Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 7 priedo 4 punkto normų, kuriose yra aiškiai įtvirtinta, kada yra privalomi besiribojančių sklypų savininkų rašytiniai sutikimai statybai. Teigia, kad atsakovas neįrodė, jog tretieji suinteresuoti asmenys galėjo statyti garažą be gretimo sklypo savininkės (pareiškėjos) sutikimo.

27. A. G. nuomone, šioje byloje buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas turėjo teisę konstatuoti mažareikšmišką pažeidimą ir nutraukti tyrimą. Šiuo klausimu yra itin svarbi Viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnio 2 dalies norma, kuri nustato, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie laikomi mažareikšmiais konkrečiose ūkio subjektų veiklos srityse, ar tokių pažeidimų kriterijai yra nurodomi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens, kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos arba aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimamuose norminiuose teisės aktuose. Pažymi, kad Taisyklių 50 punkte (nurodytas 43 punktas laikytinas rašymo apsirikimu) yra išvardyti mažareikšmiškumo atvejai, kurių sąrašas yra baigtinis, tačiau jame, kaip mažareikšmiškas, nėra nurodytas toks atvejis, kaip besiribojančio sklypo savininko privalomo rašytinio sutikimo neturėjimas. Be to, pati mažareikšmiško teisės aktų pažeidimo sąvoka suponuoja išvadą, kad mažareikšmiu yra toks pažeidimas, kurio padariniai gali būti pašalinti iš karto pareigūno akivaizdoje.

28. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimdamas jį, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

30. Savo poziciją Inspekcija grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į A. G. skundą.

31. Inspekcija su pareiškėjos argumentais dėl proceso normų pažeidimo nesutinka. Akcentuoja, kad A. G. atstovė pavirtino, jog yra EPP naudotoja ir turi prieigą prie nagrinėjamos elektroninės bylos, be to, Inspekcijos pateikti rašytiniai įrodymai buvo pateikti teismui ir su pačios pareiškėjos skundu arba buvo adresuoti jai, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. G. neteko galimybės susipažinti su pateiktais dokumentais ir pateikti rašytinius paaiškinimus. Be to, visos nagrinėjamai bylai aplinkybės reikšmingos buvo įvertintos 2019 m. birželio 19 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir pareiškėjos atstovė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai taikius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.

32. Atsakovas pažymi, kad įvertinęs teisinį reglamentavimą dėl besiribojančių žemės sklypų sutikimų reikalingumo ir tai, kad ginčo objekto statybai statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, teismas tinkamai taikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju tai yra laikoma mažareikšmiu teisės aktų pažeidimu, kurio Inspekcija nenagrinėja. Atsakovas su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog Inspekcijos veiksmai yra teisėti, sprendime netinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą, nesutinka. Pažymi, kad priešingai nei nurodo A. G., jos cituojamos Viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnio nuostatos, nustatančios mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir ūkio subjektų veiklos priežiūrą, turi būti taikomos kartu su specialiomis teisės normomis, reguliuojančiomis Inspekcijos vykdomą veiklą statybos valstybinės priežiūros srityje. Nurodo, kad Inspekcija veikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo bei Taisyklių nustatytų sąlygų ribose ir laikėsi viešosios teisės principo, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai.

33. Inspekcija pažymi, kad vien dėl to, jog pareiškėjos netenkina skundžiamame teismo sprendime konstatuoti faktai ir nurodyti motyvai, nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti.

34. Tretieji suinteresuoti asmenys G. G. ir M. G. prašo pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims iš pareiškėjos priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

35. G. G. ir M. G. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimdamas, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Savo poziciją tretieji suinteresuoti asmenys iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jų atsiliepime į A. G. skundą.

36. G. G. ir M. G. teigia, kad atsakovas yra tinkamas subjektas konstatuoti, jog atliktas pažeidimas yra mažareikšmis, ir sutinka su atsakovo šiuo klausimu išdėstyta pozicija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 2D-15623 (23.2) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

38. Pirmosios instancijos teismas A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendime konstatavo, kad Inspekcija pareiškėjos pranešimą išnagrinėjo vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

39. Pareiškėja nesutinka su anksčiau minėtu teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jos skundą tenkinti. A. G. įsitikinimu, teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neteisingai taikė teisės normas (dėl mažareikšmiškumo), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklių nuostatos. Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų nuostatas išsamiai aptarė pareiškėjos ginčijamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas byloje kilo dėl to, ar padarytas statybos pažeidimas (negauti rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai)) laikytinas mažareikšmiu. Dėl faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.

43. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 dalį, Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl teisės aktų reikalavimų mažareikšmių pažeidimų statybos srityje. Teisės aktų reikalavimų mažareikšmių pažeidimų statybos srityje sąrašą tvirtina Inspekcijos viršininkas. Taisyklių 46.5 punkte nustatyta, kad skundai ir pranešimai nenagrinėjami, jeigu skundas ar pranešimas paduotas dėl mažareikšmių teisės aktų pažeidimų, nurodytų Taisyklių 50 punkte. Minėtų taisyklių 50 punkte reglamentuota, kad mažareikšmiais teisės aktų pažeidimais laikomi: teisės aktų pažeidimai vykdant statinių, kai nereikia rengti nei statinio projekto, nei gauti statybą leidžiančio dokumento, statybą, išskyrus atvejus, kai (50.1 punktas): statyba vykdoma ar įvykdyta valstybinėje žemėje (50.1.1 punktas); rašytinį sutikimą dėl statybos privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio (50.1.2 punktas); įvyko ar gresia statinio avarija (50.1.3 punktas); tokio statinio statyba toje vietoje pagal teisės aktus negalima (pvz., pažeidžia teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams ir pan.) (50.1.4 punktas); atvejai, kai viešojo administravimo subjektų veiksmais, administraciniais sprendimais buvo pažeistos taisyklės, padaryti procedūriniai pažeidimai, neturintys įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui, sprendimo pagrįstumui, nesukėlė žalos konkrečia teisės norma saugomoms vertybėms (valstybės valdymo tvarkai ir pan.), asmenų teisėms ir teisėtiems interesams arba ta žala yra labai nedidelė, atlikti pažeidimai jau ištaisyti ir pan. (50.2 punktas).

44. Byloje nustatyta, kad ginčas yra kilęs dėl I grupės nesudėtingo statinio (garažo), kuriam nereikia rengti statinio (pastato) statybos projekto ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 dalies, Taisyklių 46.5, 50 punktų nuostatas) ir anksčiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas pagrįstai trečiųjų suinteresuotų asmenų statinio (garažo) statybos pažeidimus vertino kaip mažareikšmius ir pareiškėjos pranešimo dėl teisės aktų reikalavimų mažareikšmių pažeidimų statybos srityje nenagrinėjo.

45. Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė visiškai naujus argumentus kaip reikalavimo pagrindą, t. y. dėl mažareikšmiškumo sąvokos, suformuluotos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnyje, vertinimo. Tačiau A. G. skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė tokio aspekto, taigi pirmosios instancijos teismas jo ginčijamame sprendime ir nevertino. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-39-415/2018; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Todėl pareiškėjos nurodyti teiginiai dėl mažareikšmiškumo sąvokos aiškinimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnio kontekste negali būti nagrinėjimo dalyku ir apeliaciniame procese.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pakeitimo aplinkybes, daro išvadą, jog bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas. Taip pat nenustatyta, kad buvo pažeistos A. G. teisės susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėja apie naujai pateiktus dokumentus buvo informuota ir jai pasiūlyta pateikti paaiškinimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. raštas Nr. eI-1352-764/2019 „Dėl prašymo“).

47. Apeliaciniu skundu A. G. prašo priteisti jos naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

48. Tretieji suinteresuoti asmenys pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Taigi tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-156-502/2017).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

51. Trečiųjų suinteresuotų asmenų procesinis dokumentas – atsiliepimas į apeliacinį skundą patenka į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkto, numatančio išlaidų priteisimą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, taikymo sritį. Šiame punkte numatyta maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio dokumento parengimą yra 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

52. Trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą buvo parengtas ir teismui pateiktas 2019 m. rugsėjo 12 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1262,70 Eur. Atsižvelgus į tai, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 641,51 (1262,70 x 1,3) Eur.

53. Advokatų profesinės bendrijos Confidence Law Office 2019 m. spalio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. E465 patvirtina, kad už suteiktas teisines paslaugas buvo atsiskaityta. Trečiųjų suinteresuotų asmenų prašoma priteisti suma (363 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir priteistina iš pareiškėjos M. G. ir G. G..

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. G. (a/k (duomenys neskelbtini) ir G. G. (a/k (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos A. G. (a/k (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) teismo išlaidų atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Dalia Višinskienė